Įvadas
Asmenybės raida - tai sudėtingas procesas, apimantis biologinius, psichologinius ir socialinius pokyčius, vykstančius per visą žmogaus gyvenimą. Šiame straipsnyje nagrinėjama Eriko Eriksono psichosocialinė asmenybės raidos teorija, apimanti visą žmogaus gyvenimą. E. Eriksonas išskyrė aštuonias raidos stadijas, kurių kiekvienoje žmogus susiduria su savita psichosocialine krize. Sėkmingas krizės įveikimas lemia asmenybės augimą, o nesėkmingas - psichologines problemas. Asmenybę E. Eriksonas analizuoja per sąveiką su visuomenę ir jo aplinką. Jis teigia, jog asmenybės formavimas vyksta dėl žmogaus socializacijos. Pagal autorių, visuomenės vaidmenį galima prilyginti biologiniam individo vystymuisi.
Raidos Samprata ir Jos Sritis
Raida apima biologinius, psichologinius ir socialinius pokyčius, vykstančius per visą žmogaus gyvenimą. Raidos sritis apima įvairius aspektus, tokius kaip biologiniai raidos procesai, aplinkos įtaka, raidos proceso sąveika, laiko faktorius ir istorinė bei kultūrinė perspektyva. Žmogaus raidos tyrimai siekia suprasti šiuos procesus ir veiksnius, lemiančius asmenybės formavimąsi.
Asmenybės raidos tyrimai naudoja įvairius metodus, tokius kaip stebėjimas, interviu, testai ir anketos, siekiant suprasti, kaip formuojasi ir keičiasi žmogaus asmenybė. Šie tyrimai padeda patvirtinti arba paneigti teorijas ir sukurti naujus asmenybės raidos modelius.
Kultūros įtaka asmenybės raidai
E. Eriksonas domėjosi skirtingomis motinystės kultūromis ir suprato, jog žmogaus vystymąsi stipriai įtakoja kultūra ir epochos laikai, kurioje jis gyvena. Todėl “Vaikystė ir visuomenė” knygoje autorius ne tik aptaria vaiko tapsmo suaugusiuoju procesą, bet ir parodo vaikystės išgyvenimų svarbą per dviejų Amerikos indėnų genčių pavyzdžius.
Eriksono Psichosocialinės Raidos Stadijos
Eriksono teorijoje kiekviena asmenybės raidos stadija pagal autorių yra lydima krizės. Kiekvienas vystymosi etapas turi savo užduotis, kurias formuoja visuomenė. Kiekviena įveikta krizė tampa fundamentu kitos krizės įveikimui. Krizė atsiranda kaip socialinių reikalavimų išpildymo bei tam tikro psichologinės brandos lygio pasiekimo pasekmė. Krizės turi labai reikšmingas roles žmogaus raidoje, jos gali veikti asmenybę pozityviai arba negatyviai. Poveikis priklauso nuo to, ar bus išspręsta tam tikra genetinė užduotis. Kiekviena krizė savyje turi konfliktą, arba prieštaravimą, kuris atsiranda dėl dviejų (ego ir visuomenės) tapatybės jėgų. Tam, kad konfliktą įveikti, žmogus turi pajusti abu jo aspektus ir rasti tarp jų balansą. Įveikus krizinį prieštaravimą, gimsta nauja žmogaus ypatybė, kuri vėliau vystosi viso gyvenimo eigoje. Viso to tikslas - harmoninga asmenybė, t.y.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Autorius nurodo aštuonias asmenybės raidos stadijas, kurias suskirsto pagal amžiaus tarpsnius:
I Stadija: Pasitikėjimas arba Nepasitikėjimas (0-1 metai)
Kūdikystėje vaikas turi konfliktą tarp pasitikėjimo, vilties ir beviltiškumo jausmo pasauliui. Šiame etape vaikui labai svarbus motinos rūpestis, kad jis žinotų, jog ji būtinai grįš. Taip pat svabus mamos geras nusiteikimas, užtikrintumas. Išsprendus konfliktą, vaikas įgauna pasitikėjimo pasauliui jausmą, o neišsprendus - vaikas gali užsidaryti savyje, vengti bendravimo, tampa pasyvus.
II Stadija: Autonomija arba Abejonė (1-3 metai)
Šiame gyvenimo etape vaikas susiduria su savarankiškumo ir priklausomybės konfliktu. Priklausomybės pusėje yra gėdos jausmas, abejonės, didelis vaiko impulsyvumas. Juos gali iššaukti tėvų noras pastoviai padėti vaikui, vaiko teisių ignoravimas. Krizės įveikimui padeda tėvų kantrybė, džiaugsmas dėl vaiko savarankiškumo, leidimas jam pačiam kažką daryti.
III Stadija: Iniciatyva arba Kaltė (3-6 metai)
Ikimokyklinio amžiaus vaikai susiduria su prieštaravimu tarp iniciatyvumo bei kaltės jausmo. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikas mokinasi plėsti savo “galiu” zoną, mokosi kažko naujo. Tėvai turi palaikyti vaiko iniciatyvumą, spontaniškumą.
Vaikai, gavę plačias galimybes užsiimti motorine ir intelektine veikla, būna iniciatyvūs, sugeba planuoti ir prisiimti atsakomybę.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
IV Stadija: Darbštumas arba Nepilnavertiškumas (6-12 metai)
Jaunesnieji mokyklinukai susiduria su konfliktu tarp ryžtingumo bei nepilnavertiškumo jausmo. Vaikui svarbu jausti pasitenkinimą nuo padaryto darbo, džiaugsmą procesui bei rezultatui. Taip pat svarbi bendros su suaugusiuoju veiklos patirtis. Taip išsprendus šią krizę, vaikas atsiranda darbštumas, kompetentingumo arba mokėjimo jausmas.
Vaikai, kurie raginami veikti, kurti, dirbti ir paskatinami už pastangas, vysto savo įgūdžius, pasididžiavimą pasiekimais, tampa darbštūs, siekiantys tikslų.
V Stadija: Tapatybė arba Vaidmenų Painiava (Paauglystė)
Tai yra tapatybės formavimosi pikas. Paaugliai pradeda ieškoti savo individualumo, suvokia savo praeitį ir ateitį. Šio tarpsnio konfliktas - tapatumas prieš vaidmenų sumaištį. Šiame etape vaikas turi suvokti kokias jis turi galimybes, išmokti rinktis su kuo nori bendrauti. Tėvams svarbu suteikti vaikui šeimoje kažkokią atsakomybę, tai, ką padaryti galėtų tik jis. Tapatybė, žiūrint iš psichosocialinės perspektyvos, yra tam tikras žmogaus gyvenimo epicentras.
VI Stadija: Intymumas arba Vienatvė (Jaunystė)
Ankstyvosios brandos etape žmogus susiduria su artumo ir vienatvės konfliktu, taip pat nepriklausomybės ir izoliacijos prieštaravimu. Jauni suaugusieji privalo tobulinti sugebėjimą bendrauti ir rūpintis kitais, nebijodami prarasti savo tapatumo. Įveikus šio tarpsnio krizę jis išmoksta būti nepriklausomu nuo tėvų, atsiranda atsakomybės jausmas, atsiveria intymumas - intymumas kaip atsivėrimas, jis nebijau atsiverti, tikėti kitais, jaučia empatiją, atsiveria draugystės ir meilės vertybė.
VII Stadija: Tęstinumas arba Uždarumas (Vidutinis Amžius)
Brandos etape žmogus turi atsinaujinimo ir sąstingio konfliktą. Apie gyvenimo vidurį, suvokus savo mirtingumą, iškyla rūpestis ateinančia karta ir savęs įprasminimu. Žmogus gali siekti savo gyvenimo produktyvumo - galimybės kurti produktą. Tai susiję su rūpesčiu, kūrybinio potencialo realizacija, savo svarbumo patvirtinimo paieška.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
VIII Stadija: Vientisumas arba Nusivylimas (Senatvė)
Vėlyvos brandos tarpsnyje žmogaus laukia pilnatvės ar nevilties konfliktas. Vientisumas reiškia žmogaus sugebėjimą atsigręžti į savo praeitį ir įvertinti ją kaip turiningą ir prasmingą. Tai palengvina ir susitaikymą su mintimi apie artėjančią mirtį. Tai laikas, kai žmogus gali įgauti sielos ir gyvenimo kelionės vientisumą, buvimo pilnatvė ir gyvenimo perspektyvos. Tačiau neįveikus krizės, ir neradus gyvenimo tikslo, žmogus pradeda jausti neviltį, pasibjaurėjimą gyvenimui. Gyvenimo tikslui atrasti gali sutrukdyti mirties baimė, jausmas, jog gyvenimas buvo nevykęs, savo trūkumų nepriėmimas ir jų projekcija į išorinį pasaulį.
E. Eriksono asmenybės raidos stadijų koncepcijos ypatumas yra tame, kad laiku neišspęstas krizes, nors ir sunkiau, bet galima įveikti vėliau, po kitų krizių įveikimo.
Ritualizacija Eriksono Teorijoje
E. Eriksonas savo knygoje didelį dėmesį skiria ritualizavimo fenomenui. Ji galėčiau apibrėžti kaip ypatingą emocionaliai prisotintą asmeninę sąveiką, kurios metu įvyksta mainai žinutėmis “tu man svarbus”. Jis visada turi naujumo ir žaidimo prieskonius. Ritualizavimas turi vystymosi polinkį, dažnai atlieka “vitaminų” vaidmenį santykiuose. Ritualizavimas, pagal autorių, yra asmenybės krizių įveikimo forma. Vaikystėje jis padeda atskirti blogį nuo gėrio. Tolimesnėje raidoje jis padeda išlaikyti priimtino bendravimo ribas visuomenėje. Tai įvyksta dėl ritualų, kurie parodo žmogaus elgesio priėmimą arba atstūmimą. Paauglystės amžiuje tokiu ritualizavimu tampa ideologinis ritualizavimas. Jis apima tokias asmenybės ir visuomenės sąveikos formas, kurios leidžia susieti idėjų, idealų ir vertybių sistemas, priimtinų visuomenėje su asmeniniais idealais.
Tapatybės krizės pavyzdžiai
Tapatybės krizę E. Eriksonas labai gerai pavaizdavo per beniuko Semo pavyzdį. Šios Semo krizės stimulu buvo baimė, jog mama kaip ir močiutė galėjo mirti dėl to, kad jis jai sužalojo dantį, taip pat ją įtakojo ir kiti jo chuliganiški norai. Berniukas kentėjo nuo somatinio susierzinimo, kurio forma ir stiprumas leidžia daryti prielaidą galimam patologiniam smegenų sudirginimui. Krizės periodo metu Semo temperamentas ir vystymosi tarpsnis turėjo specifinių tendencijų panašumus. Būnant organizmu, turint ego-tapatybę bei priklausant grupinei tapatybei, jis pastoviai dalyvauja trijuose procesuose. Semo kūnas yra veikiamas įtampos skausmo, jo ego kenčia nuo nerimo, o kaip visuomenės dalis, jis jautrus baimei, kurią jaučia jo grupė.
Kitas E.Eriksono pavyzdys - jūrų pėstininkas. Jo atveju tapatybės krizė įvyko kaip jo ego-tapatybės paradimo pasekmė. Asmeninė arba ego tapatybė suteikia galimybę jaustis pilnam, nenustrūkstamam, elgtis pagal savo principus. Automato, kaip blogio simbolio, pasirodymas sukvestionavo jo principus, pagal kuriuos pėstininkas saugojo asmenybės vientisumą. Tai sąlygojo jo tapatybės paradimą.