Įvadas
Lietuvių literatūroje psichologinis veikėjų vystymasis yra svarbus aspektas, leidžiantis skaitytojams giliau suprasti veikėjų motyvaciją, elgesį ir vidinius konfliktus. Šis straipsnis nagrinėja psichologinio veikėjų vystymosi ypatumus lietuvių literatūroje, atsižvelgiant į skirtingus literatūros laikotarpius ir sroves.
Simbolizmo įtaka psichologiniam veikėjų vaizdavimui
Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais simbolizmas iškilo kaip įtakingiausias literatūrinės traukos centras. Simbolizmas buvo pirmoji modernizmo srovė, kuriai pavyko atsiriboti nuo bendrinių poetinio meno atnaujinimo tendencijų ir suformuoti daugiau ar mažiau apibrėžtą savo filosofinės ir meninės programos branduolį. Ši srovė klostėsi Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir karo metu, veikiama rusų simbolistinės lyrikos.
Pozityvizmo krizė, išryškėjusi XX a. pradžioje, vertė ieškoti naujų mąstymo linkmių. Ar gali būti pilnavertė žmogaus egzistencija, uždaryta tik socialinių ir politinių klausimų sferoje, nesiekianti išsiaiškinti savo vietos ir prasmės visatos sandaroje? Ar lietuvių kultūra, išsižadanti transcendentinės sąmonės, netampa plokščia ir vienadienė?
Dvasingumo momentas, atskirtas nuo materialinės būties, socialinių santykių, politinės kovos ir perkeltas į grynojo idealumo sritį, darėsi svarbiausia naujų meninių ieškojimų platforma. Kūrybos aktas imta suvokti kaip aukščiausia žmogiškos būties akimirka, reiškianti santykį su nekintamais pasaulio dydžiais.
Žmogaus gyvenimas, figūravęs lietuvių literatūroje kaip vientisas socialinių ir psichologinių faktorių dėmuo, skilo į dvi dalis: išorinį pluoštą, pajungtą kasdienybės ir istorijos dėsniams, ir vidinį branduolį, priklausantį visatos tvarkai. Socialinė ir buitinė faktografija, maitinusi ligi tol meninį vaizdą, liko tik mažareikšmė detalių atsarga, o visas dėmesys nukrypo į nesikeičiančią žmogaus substanciją, kuri visiškai nepriklauso nuo istorijos vyksmo.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Simbolistinis eilėraštis kuriamas meditacijos būklėje, kur išblunka empirinio sąlyčio su daiktais pėdsakai ir lieka tik bekūnė esmė ir gryna idėja. Meditacija - šitos apnuogintos esmės nujautimas ir pamaldus stebėjimas - grindžiama refleksijos įtampa.
Simbolistai įvedė naują poetinio vaizdo mastelį, paremtą transformacijos principu. Lyrikoje kiekvienas išorinės aplinkos vaizdas, pasak B. Sruogos, virsta vidinio gyvenimo simboliu, o tas simbolis būna tuo abstraktesnis, kuo turtingesnis žmogaus vidinis patyrimas. Simbolis - tai idealiosios realybės ženklas, kuris yra tik sugestijuojamas, bet iki galo neapibrėžiamas. Dviplanė vaizdo struktūra, kai pro vieno reiškinio pavidalą galima įžvelgti kito reiškinio kontūrus ar esmę, buvo svarbiausias simbolistų indėlis į XX a.
Lyrinę autoanalizę simbolistai sujungė su filosofine žmogaus egzistencijos problematika. Vidinės būsenos imta matuoti metafiziniais kriterijais. Kosminis mastelis, įvestas į eilėraščio vyksmą, pastovi idealiųjų vertybių nuojauta, nuolatinis veržimasis į kažką nepasiekiama suteikė moralinio taurumo poetiniam kalbėjimui.
Į lietuvių literatūrą simbolizmas atėjo pavėluotai, jau užbaigęs savo misiją Vakarų Europos literatūrose. Čia jis pasirodė pakankamai gyvybingas, maitinamas atgimstančios idealistinės pasaulėžiūros, gilios religinės tradicijos, pirmykštės mitologijos ir primityvaus panteizmo versmių. Simbolizmo iškultivuoti žanrai (eiliuota poetinė drama), poetinės kalbos melodingumas, gamtinė ir kosminė simbolika ilgam įėjo į gyvąjį lietuvių literatūros arsenalą.
Lietuvių simbolistams neteko užsidaryti dramblio kaulo bokštuose - besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės pavojai ir rūpesčiai juos nuolat pašaukdavo į „visuomeninę tarnybą", ir jie puldavo rašyti pilietinio patoso ir moralinės atsakomybės kūrinius aktualiais šios dienos klausimais. Simbolizmas, kaip ir kitos lietuvių literatūros srovės, neturi griežtai apibrėžtos teritorijos ir tvirtų krantų, nuolat evoliucionuoja, prisiimdamas įvairiausius intakus.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Motiejus Gustaitis - lietuvių simbolizmo pirmtakas
MOTIEJUS GUSTAITIS (1870-1927) - lietuvių simbolizmo pirmtakas, susiejęs meno atsinaujinimus su religiniu pasaulėvaizdžiu („Meno esmė pastovi - Dievo žmoguj atspindys“). Gustaitis kategoriškai atsisakė emocinės išpažinties, kuri to laikotarpio lietuvių eilėraščio raidoje figūravo kaip svarbiausias atsinaujinimo akstinas. Atskiro žmogaus jutimai per daug atsitiktinė, chaotiška ir efemeriška medžiaga, kad poetas galėtų čia įžvelgti visuotinumo reikšmes.
Gustaičio poezijoje visata turi nesikeičiančią ir amžiną esmę. Tai dvasinė substancija, kuri stovi virš materijos ir individualios sąmonės. Žmogaus siela - šitos substancijos dalelytė, uždaryta laikiname nuodėmingo kūno, žemiškų aistrų ir iliuzijų narvelyje, iš kurio veržiasi į savo didžiųjų esmę, glūdinčių anapus matomos realybės. liūtis yra padalyta į dvi antinomijas: laikina, žemiška, kūniška ir amžina, dvasiška, dieviška. Jų neįmanoma sulieti į harmoningų vienetų, todėl kiekvienas žmogus, juo labiau poetas, privalo pasirinkti vieną iš tų antinomijų.
Eilėraščio centru tampa visatos panorama, kurioje subjektui tenka liudininko, medituotojo, bet anaiptol ne pagrindinio veikėjo vaidmuo. Visatos begalybė ir harmonija poetui yra aukščiausias grožis, kuriam kaip savarankiškam balsui palenkiami mm eilėraščio elementai. Gustaitis įvedė besisukančių žvaigždynų, kosmoso tylos, neaprėpiamų erdvių vaizdus, griaunančius įprastus lietuviško peizažo rėmus, didingą kosmogoninio proceso suvokimą, prašokantį kasdieninės buities matavimus.
Gustaitis ieškojo tokios lyrinio vyksmo energijos, kurią sudarytų veržimasis į aukštybes, neatslūgstantis idealo poreikis, stiprus amžinumo ir begalybės troškimas. Jis įvedė į eilėraštį intelektualizuotų jutimų rūšį, jautrią filosofinių ir teologinių kategorijų turiniui, pilną siekimo įtampos, kuri virto psichine realybe.
Pradžioj Gustaitis bandė neapčiuopiamas abstrakcijas praskleisti perregimomis alegorijomis (šėlstanti jūra daužo laivą, bet yrėjai narsiai iriasi prieš vėtrą - tai Lietuva žengia į laisvę), bet tada eilėraščio vyksmas virsdavo didaktine schema. Poetas gausiai ėmė vartoti bendrąsias kategorijas (amžinybė, erdvė, idealas), išskirdamas jas didžiosiomis raidėmis, bet toks apibendrinantis suvokimas, būdingas prisiekusiam lotynistui (į lietuvių kalbą vertė Vergilijų ir M. Sarbievijų), dažnai nuslysdavo į rūstoką ir patetišką retoriką.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
Tradicinis žvaigždės įvaizdis įgauna daugeriopą prasmę (grožis, idealas, amžinybė), kurių suteikia ne tiek aiški idėja, kiek gyva ir besikaitaliojanti ilgesio įtampa. Tokių kintančios prasmės simbolių Gustaičio poezijoje buvo tik keletas (žvaigždė, baltoji viešnia). Bet B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas, F. Kirša nedvejodami laikė jį lietuvių simbolizmo pirmtaku.
Mykolas Vaitkus: idealistinės savijautos ir katastrofizmo sugestijos
MYKOLAS VAITKUS (1883-1973), ilgus metus dirbęs šv. Kazimiero draugijos reikalų vedėju, vėliau pirmininku, dėstęs Kauno kunigų seminarijoje, Vaitkaus poezija neturėjo aiškiau apibrėžtos estetinės orientacijos ir individualaus stiliaus. Imlus literatūriniam kontekstui, Vaitkus pasigavo kai kuriuos begimstančios simbolistinės lyrikos motyvus ir įvaizdžius, atliepiančius sielos ir kūno poliariškumo bei mirties išvaduotojos sampratas, kurias įskiepijo teologijos studijos.
Idealistinė veržimosi į aukštybes savijauta įeina į jo eilėraščius ir poemas kaip privaloma žmogiškos vertės nuostata. Atsiranda kosminės erdvės matmenys, nusižiūrėti iš M. Gustaičio, bet neįgavę mistinės prasmės. „Erdvėje slaptingoje“ Vaitkus jaučia ne tiek dievišką harmoniją, kiek slypinčią grėsmę ir šaltą nežinomybę.
Biblinės apysakos „Tvanas“ (1927) vaizdai, pagrįsti katastrofizmo sugestijomis, kurias XX a. Idealinių vertybių abstrakcijos, įprastos simbolizmo mene, tampa Vaitkaus dramų Žvaigždės duktė (1924), Žaibas ir mergaitė (1936) centrinėmis figūromis, besikertančiomis su žemiško gyvenimo kasdienine logika.
Išlaikydamas dramoje poetinio vaizdo užuomazgas, bet jų neišplėtodamas į ryškias kulminacijas, Vaitkus pasirodė esąs minkštos ir jaukios tonacijos pasakotoju, sukūręs du vaikystės atsiminimų romanus Auštant (1939), Rytmečio žygiai (1944). Gana ryškus aplinkos piešinys, natūrali emocinio įspūdžio slinktis vis dėlto neperaugo į stambesnius fabulos judesius ir gilesnes psichologines charakteristikas.
Meninės literatūros suvokimo ir analizės svarba
Siekiant geriau suprasti meninę literatūrą, būtina atlikti teksto suvokimo ir analizės procesą. Vienas iš svarbiausių meninio teksto elementų yra veikėjai. Jų savybės, charakteriai, elgesys ir santykiai tarpusavyje yra išsamiai aprašomi kūrinyje. Būtina atkreipti dėmesį į veikėjų vaidmenis ir jų įtaką kūrinio siužetui. Taip pat svarbu išanalizuoti erdvę, kurioje veikia veikėjai.
Literatūros simboliai ir ženklai yra dar vienas svarbus meninio teksto elementas. Jie gali būti naudojami siekiant pabrėžti kūrinio temą arba suteikti papildomą prasmę veiksmui. Būtina atkreipti dėmesį į simbolius, kurie kartojasi kūrinio metu ir išsiaiškinti jų reikšmę. Išanalizavus pagrindinius kūrinio elementus, galima geriau suprasti meninį tekstą ir atskleisti jo prasmę.
Skaitymo įgūdžių ugdymas yra svarbus procesas, kuris padeda geriau suprasti meninę literatūrą. Empatiško klausymosi ir refleksijos praktika yra vienas iš svarbiausių žingsnių šiame procese. Empatiškas klausymasis reiškia ne tik klausymąsi, bet ir supratimą, kaip jaučiasi kiti žmonės, ką jie galvoja ir kaip jie vertina situacijas. Refleksija yra dar vienas svarbus įrankis, padedantis geriau suprasti meninę literatūrą. Refleksija reiškia apmąstymą ir išvadų traukimą iš patirties. Skaitymas gali sukelti skirtingas emocijas ir mintis, ir refleksija padeda susidoroti su šiomis patirtimis.
Skaitymas taip pat padeda vystyti mąstymo įpročius ir polinkius. Mąstymo įpročiai yra būdai, kaip žmonės mąsto ir sprendžia problemas. Skaitymas skatina kritinį mąstymą ir padeda išmokti analizuoti informaciją ir susidaryti savo nuomonę. Polinkiai yra tendencijos ar linktys, kurias žmonės turi. Skaitymas padeda atpažinti savo polinkius ir suprasti, kaip jie gali paveikti skaitymo supratimą.
Meninė literatūra gali būti naudinga atkaklumo ir impulsyvumo valdymo lavinimui. Tyrimai rodo, kad skaitymas padeda žmonėms išmokti kontroliuoti savo impulsus ir atkakliai siekti savo tikslų. Skaitymas taip pat gali padėti atsikratyti blogų įpročių, kurie trukdo pasiekti tikslus. Meninė literatūra taip pat gali padėti lavinti metapažinimo ir dėmesingumo įgūdžius. Skaitymas gali padėti lavinti šiuos įgūdžius, nes žmogus turi sutelkti dėmesį į tekstą ir stebėti savo reakcijas į jį.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokymosi strategijos
Lietuvių kalbos ir literatūros mokymosi metodai yra labai svarbūs, siekiant suprasti meninę literatūrą. Pirma strategija - skaitymas. Skaitymas yra vienas iš geriausių būdų suprasti meninę literatūrą. Skaitydami knygas, galite geriau suprasti autoriaus mintis ir idėjas. Antra strategija - diskusijos. Diskusijos su kitais skaitytojais padeda geriau suprasti literatūros kūrinius. Trečia strategija - rašymas. Rašymas yra puikus būdas išreikšti savo mintis ir idėjas.
Mokantis meninės literatūros, svarbu laikytis tam tikros nuoseklumo strategijos, tačiau kartu būti lankstiais. Siekiant pasiekti nuoseklumo ir lankstumo balansą, svarbu atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirmiausia, reikia atidžiai skaityti kūrinį ir stengtis suprasti autoriaus mintis. Antra, reikia būti atviriems naujoms interpretacijoms ir idėjoms.
Laiko ir erdvės samprata ir veikėjų psichologinis vystymasis
Laiko ir erdvės samprata literatūroje yra glaudžiai susijusi su istorinėmis epochomis. XIX amžius Lietuvoje buvo laikotarpis, kai atsirado daugybė naujų literatūros krypčių, o tautinės kultūros atgaivinimas tapo viena svarbiausių temų. Daugelis XIX amžiaus Lietuvos rašytojų savo kūryboje atspindėjo savo laikmečio socialinius ir politinius pokyčius.
Šatrijos Raganos kūryba taip pat yra susijusi su laiko ir erdvės samprata. Ji savo kūryboje daug dėmesio skyrė gamtos grožiui ir tautinėms tradicijoms. Šatrijos Raganos kūryboje galima pastebėti laiko ir erdvės sampratos pasikeitimus. Jos ankstyvoje kūryboje daugiausia dėmesio skiriama Lietuvos gamtos grožiui ir tautinėms tradicijoms, tačiau vėlesniais laikais jos kūryba tapo platesnės Europos kultūros dalimi.
Literatūra yra vienas iš svarbiausių būdų, kaip žmonės gali tobulinti savo nuomonę ir poziciją. Skaitydami įvairias literatūros knygas, žmonės gali išmokti daugybę pamokų, kurios padeda formuoti jų nuomonę ir poziciją. Literatūra gali parodyti, kaip įvairios situacijos gali būti sprendžiamos, kaip reikia elgtis ir kaip reikia mąstyti. Skaitydami literatūrą, žmonės gali patirti širdies ir proto darną, kuri padeda jiems geriau suprasti knygos siužetą ir prasmę. Skaitydami literatūrą, žmonės gali patirti ir kitus emocinius ir psichologinius efektus, tokius kaip susijaudinimas, nuovargis, linksmybė ir kitus.
Vinco Mykolaičio-Putino kūryba ir psichologinis realizmas
Literatūriniame Lietuvos pasaulyje 1932-1933 m. labai ryškus įvykis buvo ne tik naujo tipo prozos kūrinio - Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ - pasirodymas, bet ir romaną sutikusios literatūrinės kritikos reakcija. „Altorių šešėly“ ne tik atvėrė vartus romano žanrui į Lietuvą, bet ir literatūrinę kritiką pakėlė į gerokai aukštesnį brandos laipsnį.
Sovietiniais metais „Autobiografijos vietoje“ kalbėdamas apie romano gimimo paskatas, V. Mykolaitis-Putinas tikino neturėjęs jokio aiškaus tikslo, tiesiog tenorėjęs išsakyti krūtinėje susikaupusius rūpesčius: „Turėjau tai išlieti, pasakyti. Išliejus pasidarė lengviau, bet prasidėjo kitos rūšies sunkumai. Tas veikalas sugadino man daug kraujo ir lig šiol tebegadina“. Šis prisipažinimas nesąmoningai paryškina kaip tik tas romano gimimo paskatas, kurias Vakarų Europos mąstytojai laikė imanentinėmis šiam žanrui: visų pirma romanas yra individualybės dvasios turinio įsikūnijimas, antra, individualus subjektyvumas romane neišvengiamai susikerta su visuomeniniu subjektyvumu. Pritaikius šią formulę romanui „Altorių šešėly“, galima teigti, kad, spręsdamas opias savo egzistencines problemas kūrybinio proceso metu, V. Mykolaitis-Putinas apsibrėžė savo asmenybės etinius ir estetinius kontūrus ir tokį portretą pristatė visuotinio subjektyvumo teismui, tikėdamasis išsikovoti teisę į vidinės ir išorinės harmonijos pripažinimą.
Kritikų atsiliepimai apie „Altorių šešėly“ aiškiai parodė, kad šis romanas tapo neeiliniu įvykiu ne tik lietuvių literatūros, bet ir apskritai kultūros baruose. Lietuvių literatūros istorijoje nebuvo kito tokio kūrinio, kuris būtų sukėlęs tokią audringą literatūrinės kritikos reakciją.
Europietiškojo romano istorija patvirtina, kad teorinis reflektavimas meno kūrinio savimonę pakelia į aukštesnį laipsnį. Ne vienas romanistas nuo XVIII a. romanų įžangose ar įterptiniuose skyriuose pateikdavo teorinius samprotavimus apie romano žanrą, kuriais stengdavosi pagrįsti savo paties išrastas naujoves.
Lemiamas meninės vertės veiksnys vis dėlto neginčijamai buvo kūrėjo talentas. Pirmąją rimtą sisteminę romano žanro teoriją sukūrė vokiečių literatūros tyrinėtojas Friedrichas von Blankenburgas, stambios apimties „Romano tyrinėjimuose“ (1774) davęs pradžią romantinei romano žanro sampratai. Esminis skirtumas nuo klasicistinės nedideliame traktate „Apie romanų prigimtį“ (1666) P. D. Huet išdėstytos romano sampratos yra tas, kad F. von Blankenburgas į žanrą - romaną ir herojinį epą - pirmąkart pažvelgė ne kaip į poetinių priemonių sistemą, apibrėžtą temos ar pasakojimo formos, bet kaip į estetinės sąmonės formos įsikūnijimo pavidalą, kuris rodo žmogaus dvasinio išsivystymo laipsnį bei tampa ne tiek savęs pasaulyje, kiek pasaulio savyje atpažinimo priemone.
Vidujiškumas (Innerlichkeit) tampa svarbiausia romano žanrinės savimonės ypatybe - „romane pagrindinis dalykas turi būti žmogaus būtis (Sein), jo vidinė būsena“, romanas dėmesį sutelkia į žmogaus vidų ir „veikiančiųjų asmenų visą vidinę būtį“, jis vaizduoja vidinę žmogaus istoriją.
Šiedu Apšvietos epochoje susiformavę sąmonės tipai lietuvių kultūros erdvėje negailestingai susikirto pasirodžius V. Mykolaičio-Putino prozos kūriniui. Individualybės sąmonei atstovavo romanas „Altorių šešėly“, o kolektyvinei sąmonei bent jau socialiniame raiškos lauke pasislėpę po kauke (persona) atstovavo literatūros kritikai, kurių kelti reikalavimai dažnai kardinaliai skyrėsi nuo vakarietiškosios romano žanro sampratos.
Neatsitiktinai kritikas apgailestavo, nors turėjo iškelti kaip laimėjimą, kad V. Mykolaitis-Putinas, užuot rūpinęsis „suburti turtingą ir išbaigtą jį supantį išviršinį pasaulį“, susitelkė į Liudo Vasario vidinį gyvenimą, nuotaiką, jausmus, mintis.
Keleri metai po „Altorių šešėly“ pasirodymo straipsnyje „Romano menas“ (1939) Th. Mannas teigė, kad romanas atsisako nuotykių vaizdavimo ir ima gilintis į vidinį gyvenimą ir dvasinių išgyvenimų subtilybes. Rašytojas visiškai pritarė dar 1851 m. Arthuro Schopenhauerio išsakytai minčiai, kad „romanas kaip meno forma tuo aukštesnė ir kilnesnė, kuo labiau jis vaizduoja vidinį gyvenimą ir kuo menkiau išorinį gyvenimą; ir šis santykis, kaip būdingas požymis, svarbus visoms romano raidos pakopoms <…>“, geruose romanuose „sudėtingiausias vidinis gyvenimas išauga iš labai šykščiai parinktų išorinio gyvenimo faktų“, kurie bloguose romanuose tampa tikslu sau. Menas privalo, parinkęs negausių išorinio gyvenimo faktų, duoti stipriausią postūmį vidiniam gyvenimui, „nes vidinė pusė yra tikrasis mūsų susidomėjimo objektas“. Jau nuo savęs Th. Mannas pridūrė, kad gilinimasis į vidų (Verinnerlichung) atitraukia dėmesį nuo grubiai jaudinančių nuotykių ir priverčia įsiklausyti į savaime nereikšmingus dalykus.
Nepriklausomai nuo F. von Blankenburgo bendras romano vystymosi tendencijas pačioje XIX a. pradžioje įžvelgė ir garsi prancūzų rašytoja Anne Louise Germaine de Staël. Jos nuomone, anglai pirmieji susiprato, kad „skaitytojo vaizduotei sužadinti nereikalingi nei išgarsinti didvyriai, nei didingi žygiai, nei nuostabūs įvykiai ir kad vaizduodamas vien meilės aistrą rašytojas gali be galo atnaujinti paveikslus ir situacijas, nesusilpnindamas smalsumo“.
V. Mykolaitis-Putinas teorinius gero romano požymius siejo būtent su europietiškąja romano žanro samprata, tačiau gilinimasis į individualaus žmogaus vidinį pasaulį ir jo psichiką daugumai lietuvių kritikų atrodė bevertis ir pavojingai nuo svarbių visuomeninių reikmių atitraukiantis užsiėmimas. Kritikai norėjo matyti vaizduojamus didingus ar visai tautai reikšmingus įvykius (Vytauto valdymo laikus, Rusijos revoliuciją, tautinio atgimimo judėjimą, Kražių skerdynes), reikalavo „platesnių horizontų“ atskleidimo. Veiksmas privalėjo būti dinamiškas, aktyvus, įvykiai besisukantys kaip spalvingame kaleidoskope.
Priešingu lietuvių kritikų įsitikinimu, romanisto neturėjo dominti niekuo neišsiskiriantys žmonės: „Toks silpnavalis ir trapus veikėjas, kaip Vasaris, statyti į meno kūrinio centrą nevisai tinka net dėl grynai estetinių sumetimų, nekalbant apie moralinius, - pareiškė Jonas Grinius. - <…>. Juk silpnavalis, jautrus ir nedrąsus nebus nei didelis niekšas, nei herojiškas pasiryžėlis ir kovotojas. Jis bus vidutinis žmogus, siekiąs savo tikslų lâchement, o dažniausiai pasyvus savo nepasisekimų analizuotojas kitų valdžioj. Kai toks herojas stoja kūrinio centre, dramatiškumas, įvairumas, veiksmas ir intryga turi nukęsti. Vakarų Europa judėjo smulkios detalės, paprasto žmogaus ir vidujiškumo, biografijos ir autobiografijos linkme, o lietuvių romanistai ir kritikai siektina vertybe tebelaikė epiniam pasakojimui pritinkančius bruožus - didingus tautos gyvenimo įvykius, išskirtinius herojus, išorinį įtemptą veiksmą, pareigą (meilę) tėvynei ir jų reikalavo iš romano.
Lyginamosios antropologijos pradininko Wilhelmo von Humboldto nuomone, „norint pasiekti individualią formą žmogui reikia tam tikros, bet ne menkos apimties kultūros“. Į individualią būties formą žmonija kyla ne sunaikindama kolektyvinius būties pamatus, bet priešingai - susiurbdama į save tautos ir žmonijos sukaupto dvasinio turinio maksimumą, be kurio neįmanoma tapti išbaigta asmenybe. Individualybės dvasioje atsispindi visas universumas, joje susilieja individualiosios ir universaliosios egzistencijų pradmenys, o tinkamiausia tokios refleksijos forma, romantikų požiūriu, yra romanas, kuriame susijungia du absoliutai - absoliutus individualumas (Individualität) ir absoliutus universalumas (Universalität), - kurie išbaigtumą pasiekia tik reikšdamiesi kits per kitą. Kaip tik todėl romane „žmogaus genijus per poeziją pats tampa Universumo genijumi“.
Svyruojanti Liudo Vasario pozicija, nesugebėjimas ryžtingai apsispręsti ir valingai pasirinkti tautiškai ir socialiai sankcionuotas vertybes, o tuo labiau jų tikrinimas abejonėmis, negalėjo nesuerzinti to skaitytojo, kuris į Liudą Vasarį žvelgė kaip į lietuviškojo tautinio prado išraišką - skaitytojo asmenybės tapatinimuisi paruoštą tobulą liejinio formą. V. Mykolaičio-Putino pasiūlytas analitinis dinamiškas tampančios asmenybės modelis tokiam uždaviniui netiko, nes tapimas subjektyviai suvokiamas ne kaip pasiektas tapatumas idealui („aukso amžius“), o kaip judėjimas iš netobulos dabarties į neapibrėžtą ateitį, kurioje idealas gyvuoja kaip realizuota siekiamybė. Tapimo sąvokos išeities taškas - esamos padėties netobulumo pripažinimas. Skaitytojas, priimdamas tampančios asmenybės modelį, turi pripažinti ne tik kitų, bet ir savo paties dabarties netobulumą.
„Altorių šešėly“ remiasi dviejų viena kitai prieštaraujančių egzistencinių būsenų principu, kurį galima apibrėžti kaip prieštaravimą tarp tikrovės ir svajonės, tarp objektyviųjų ir subjektyviųjų struktūrų. Liudas Vasaris nebėra toks užtikrintas savo sprendimų teisingumu, nuolat jais abejoja, nuolat tikrina ir neapsisprendžia. Iš pradžių jis bando prisitaikyti prie pasaulio tvarkos (šeimos, seminarijos, bažnyčios, tikėjimo), meta sau kaltinimus dėl nepasiekiamos harmonijos, gilina vidinius prieštaravimus ir graužatį, o paskui ir pats ima reikšti slaptas ir atviras pretenzijas ir kelti reikalavimus objektyviosioms struktūroms (bažnyčiai), stiprindamas jų pasipriešinimą ir prievartą.
Kiekviena individualybė savyje nešiojasi romaną, skelbė romantikai, kiekvienas žmogus gali jį parašyti, tačiau kaip parašytas kūrinys „romanas gali būti tik pakankamai subrendusios dvasios vaisius“ - romane individualybės dvasia galutinai nuskaidrėja ir grįžta į save pačią. Tokį dvasios grįžimą į save pačią analitinės psichologijos pradininkas Carlas Gustavas Jungas laikė pirmine sąmonės individuacijos prielaida. Individualybės sąmonės gimimas yra herojiškas žygdarbis, kadangi su jos užuomazgomis kolektyvinė sąmonė kovoja kaip su grėsme egzistencinei harmonijai. Kolektyvinė sąmonė verčia žmogų rinktis tą elgesio normą, kuri užtikrina bendruomeninio universumo darną, tačiau individualybė jau orientuojasi į nuosavą individualų universumą.
Vokiškąją romano sampratą „Trumpame traktate apie romaną“ (1914) savitai pratęsė ispanų filosofas José Ortega y Gassetas. Romano herojus gyvena tarsi dviejuose pasauliuose: realiame, kuris siekia sau pritaikyti žmogų, ir irealiame, arba svajonių pasaulyje, kuriame žmogus pritaiko pasaulį sau, teigė filosofas. Pasaulis susidvejina į esamą būvį ir idealų, kurį dar reikia sukurti ir kuriame būtis nustoja savo skausmingų prieštaravimų. Herojinio epo žmogaus troškimus nulemia jau egzistuojantis pasaulis, harmoniją užtikrina prisitaikymas prie jau egzistuojančio pasaulio formų, o romane „turime žmogų, kuris nori pakeisti realybę“, jis ats…
tags: #psichologinis #veikeju #vystymasis #lietuviuu #liuteraturoje