Visi filmai, serialai ar knygos turi savo siužetą ar svarbiausia pagrindinę mintį, kurie įtraukia mus, priverčia susimastyti, taip išlikdami mūsų galvose, kaip kažkas kitokio, nekasdieniško ar prasmingo. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą skirtingų serialų, pradedant kriminaline drama „Tu“ ir baigiant socialine satyra „Kalmaro žaidimas“, nagrinėdami jų siužetus, temas ir poveikį žiūrovams.
„Tu“: obsesijos ir manipuliavimo etika
Kriminalinis serialas ,,Tu” pasirodęs 2018 metais ,,NETFLIX” platformoje, paremtas rašytojos Caroline Kepnes 2014 metais išleistos knygos ,,You” romanu. Serialas išsiskiria savo neįprastu siužetu, keliami klausimai apie obsesijos ir manipuliavimo etika, vaizduojama kitokia meilės siekiamybė, kuri priveda pagrindinį serialo veikėja prie visiškai antisocialaus elgesio, kuris sunaikina asmens autonomija ir skatina daryti nusikaltimus. Serialas yra ne tik originalus ir išsiskiriantis iš visų kitų serialų, bet ir priverčiantis pamąstyti apie mus supantį pasaulį.
Pagrindinis serialo veikėjas Džo Goldbergas yra populiarios knygų parduotuvės vadybininkas, kuris vieną dieną pastebi šviesiaplaukę merginą Gvineverę knygų parduotuvėje, ieškančia knygos, Džo akimirksniu susižavi mergina ir su kiekviena diena susižavėjimas tik stiprėja per augdamas į apsėdimą, Džo per trumpą laiką išsiaiškina kas yra merginos draugai, su kuo ji susitikinėja, ką ji veikia ir kur leidžia vakarus, taip nepastebimai po truputi imdamas brautis į Gvineverės gyvenimą, bandydamas pasiekti savo, Džo nejaučia ribų ir yra pasiruošęs įveikti visas kliūtis kurios trukdys jam pasiekti mergina.
„Kalmaro žaidimas“: kapitalizmo kritika ir visuomenės susiskaldymas
Vaizdo transliuotojo internetu „Netflix“ sumanymas žengti į Pietų Korėjos kino industriją ir suteikti galimybę pasauliniu mastu pasireikšti tenykščiam auksiniam protui atsipirko su kaupu ir virusine sėkme. Vos per aštuonias dienas viršyti žiūrimumo rekordai 90-yje pasaulio šalių ir, manyta, jau pelnytai laukianti populiariausio serialo „Netflixo“ istorijoje karūna.
„Kalmaro žaidime“, dramoje su trilerio, nuotykių, saspenso (linkėjimai nuo Alfredo Hitchcocko!), siaubo, juodosios komedijos, kovinių filmų, kompiuterinių išgyvenimo žaidimų elementais, - trumpai tariant, virtuoziškame žanriškai derinyje - iš pažiūros niekuo neypatinga tema: amžinas kaip pasaulis turtuolių ir vargšų konfliktas, kaip paaiškėja po devynių serijų, išsprendžiamas ne pastarųjų naudai. Hwangas Dong-hyukas, kaip ir jau puikiai plačiajai auditorijai žinomas kitas Pietų Korėjos režisierius Bongas Joon-ho savo filme „Parazitas“ (Parasite, 2019 m., pagrindinis 2020 m. „Oskarų“ triumfatorius), nuoširdžiai kritikuoja nuopelnais ir elitizmu grįstą kapitalistinę sistemą. Čia nuskurdinti ekonominės krizės, valstybės politikos ir darbdavių savivaliavimo gyvenime kaip pelkėje murkdosi „neprivilegijuotieji“.
Taip pat skaitykite: Meilės siekiamybė pagal "Tu"
Didžiulių pagyrų nusipelno „Kalmaro žaidimo“ vizualinė estetika, kostiumai, kaukės, dekoracijos, siurrealistiniai interjero elementai su laiptinėmis, kartais primenančiomis režisieriaus Timo Burtono pasaulius, o kartais - ispanų architekto Ricardo Bofillio suprojektuotą postmodernių apartamentų kompleksą „La Muralla Roja“ Manzaneros mieste, Kalpėje. Jau vien ko vertos scenos su ryškių ir švelnių pastelinių spalvų bei vaikystės nostalgiškų mielumų prisodrintų vaizdų tiradomis, disonuojančiomis su kruvinais vaizdais. Kaip saule nuplieskiančiu virš žaidėjų galvų pakibusiu pinigų rutuliu. Arba masinių scenų geometrija. Kaip gražu, iš nervinės įtampos net kikendamas galvoji, kai atšiauraus grožio mados modelio HoYeon Jung herojė, tokia visa graži graži kaip lėlė ir visa kruvina, guldoma į glamūrinį karstą, perrištą rausvu kaspinu ir primenantį dėželes, į kurias pakuojamos lėlės.
Hwangas Dong-hyukas į Pietų Korėjos kino istoriją įžengė su savo antruoju, 2011-ųjų, filmu „Nutildytas“ (Silenced). Tikrais įvykiais paremtoje dramoje mokytojas, dirbantis internate kurtiems vaikams, išgirsta apie jų patiriamą seksualinę prievartą ir kartu su žmogaus teisių gynėja ryžtasi piktadarius nubausti. Realybėje kaltininkams pavyksta atsipirkti lygtinėmis bausmėmis ir netgi grįžti į darbą. Vis dėlto filmas „Nutildytas“ buvo toks sėkmingas, kad korėjiečių visuomenėje sukėlė pasipiktinimų bangą, ir sena pedofilijos skandalo mokykloje byla buvo peržvelgta iš naujo. Iš naujo buvo peržvelgtas net baudžiamasis kodeksas.
Apie tai, kaip sumanė „Kalmaro žaidimo“ idėją, režisierius viename interviu žiniasklaidai yra pasakojęs: „2008-aisiais turėjau parašęs kitą panašų scenarijų, kuriuo nešinas bėgiojau po studijas mėgindamas gauti investicijų. Tačiau nieko iš to neišėjo. Scenarijus, kaip norėjau, nevirto pilnametražiu filmu. Dėl to kurį laiką buvau atsidūręs išties sudėtingoje finansinėje padėtyje, galima sakyti, dugne. Tuo metu skaičiau ir daug komiksų. Perskaičiau ir keletą istorijų apie prasiskolinusius žmones, kurie ryžosi žaisti žaidimus ant kortos statydami savo gyvybę. Ir šios istorijos mane labai įtraukė, gal dėl to, kad ir patį slėgė finansinės bėdos. Netgi buvau pagalvojęs, kad ir pats su malonumu prisijungčiau prie tokio žaidimo, jeigu toks kur nors vyktų, kad laimėjęs aukso puodą galėčiau išsikapanoti iš beviltiškos situacijos. Ir tada į galvą staiga šovė mintis: pala, juk aš režisierius. Kodėl man pačiam nesukūrus apie tai filmo? Taip viskas ir prasidėjo."
Niekas nauja, kad Pietų Korėjos kinas dėmesį sutelkia į pasikartojančią kapitalizmo kritiką ir visuomenės susiskaldymą, ir daro tai su jam būdinga itin aštria mąstysena, su itin aštria įtampa, kuri virsta puikia kūrybine motyvacija. Visų „Kalmaro žaidimo“ herojų istorijos gimė padiktuotos ne vaizduotės, o liūdnos realybės. Ir visos jos pasitarnauja režisieriui kuriant satyrą ar alegoriją apie lygių galimybių ir demokratijos principų, esą taikomų visiems, iliuziją. Pavyzdžiui, jaunos pabėgėlės iš Šiaurės Korėjos Kang Sae-byeok, kurią vaidina jau minėtoji HoYeon Jung, istorija atskleidžia, kaip tokiems žmonėms sudėtinga rasti darbą Seule. Arba imigranto iš Pakistano Ali Abdulo (akt. Anupamas Tripathi) istorija - kaip sudėtinga šioje šalyje išgyventi atvykėliams iš Pietų ir Pietryčių Azijos. Arba pagrindinio herojaus Seongo Gi-huno (akt. Lee Jung-jae) priešistorė. Prieš įsitraukdamas į eksperimentą kadaise jis dirbo automobilių gamykloje. Neapsikentę neteisėtų atleidimų darbininkai sukėlė streiką kovodami už savo teises. Seongas Gi-hunas, gelbėdamas sužeistą darbuotoją, laiku neatvyko į gimdymo namus, kur pasaulį išvydo jo dukrelė.
Kartu su kitais tokiais pat 455 prasiskolinusiais nelaimėliais ar švaistūnais jis atsidūrė paslaptingos salos bunkeryje vilkėdamas žalius treningus, pasiryžęs dalyvauti slaptame eksperimente. Suaugusieji žais savo vaikystės žaidimus. Iš pažiūros jiems teks įveikti paprastus išbandymus, pavyzdžiui, sužaisti žaidimą „Eik toliau - sustok!“ arba per nustatytą laiką išpjaustyti iš cukrinio ledinuko figūrėlę. Užduotys tokios mielos, prizas toks viliojantis, bet jeigu tik herojus padarys nors menkiausią klaidelę arba nespės laiku, šaltakraujiškai bus nušautas visų kitų žaidėjų akyse. Ir čia režisierius Hwangas Dong-hyukas savitai dėlioja žaidėjų už išgyvenimą (arba turčių supratimu - žaidėjų už mirtį) elgesio motyvus. Antroje serijoje abiem pusėms nutarus nutraukti žaidimą, dauguma vis tiek grįžta į salą, bet jau dėl to, kad nugalėtų konkurentus. Režisieriui svarbiau parodyti praradimus, o ne pergales - kuo arčiau sėkmė, tuo žuvusiųjų daugėja. Žinoma, kiekvieną akimirką tikiesi, kad žaidėjai pasielgs kilniai, pasiaukojamai, tačiau ir ruošiesi jų menkumui bei žiaurumui. O visa paaiškėjanti tiesa apie herojus iš tiesų transformuojasi į tiesą apie save patį, apie mus visus.
Taip pat skaitykite: Vyriškumo paieškos
Režisierius sugalvojo šimtus situacijų, kad žiūrovas pats savęs klaustų: o kaip šioje situacijoje pasielgčiau aš? Ar norėdamas suburti stiprią komandą irgi nepriimčiau į ją moterų ir senuko? Ar ryžčiausi nutraukti eksperimentą ir atsisakyti prizo, net jei gyvenime dar blogiau nei žaidime? Vyras su žmona per pusvalandį turi apsispręsti, kuris iš jųdviejų žus. O koks būtų mano sprendimas?
Mąstydamas apie tai, kodėl „Kalmaro žaidimas“ pasaulyje sukėlė tokį ažiotažą ir sulaukė tokio milžiniško populiarumo, režisierius teigė kurdamas scenarijų nuolat galvojęs apie globalią auditoriją. Vaikiški žaidimai, rodomi seriale, yra lengvai suprantami, bet kuris žiūrovas bet kuriame pasaulio kampelyje gali be vargo suvokti jų taisykles, todėl neeikvoja tam jėgų ir geriau įsigyvena į personažų jausmus, santykių dinamiką, su empatija neria į žaidėjų patirtį, tapatindamasis su vienu ar kitu personažu. Paprastumas ir atpažįstami personažai - du svarbiausi elementai, kurie, Hwango Dong-hyuko nuomone, padėjo „Kalmaro žaidimui“ pelnyti pasaulinę šlovę. Šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės alegorijoje, vaizduojančioje itin aštrią konkurenciją, veikia realiame gyvenime sutinkami personažai.
Ar bus antras sezonas? Žinoma, kad bus. „Norėjau sukurti istoriją, kuri visų pirma įtrauktų, kad būtų išties įdomu žiūrėti, - teigė „Kalmaro žaidimo“ kūrėjas. - Galbūt tai gali nuskambėti keistokai, nes šioje istorijoje dedasi žvėriškai baisūs dalykai. Tačiau man buvo svarbus pats reginys - kad apstulbintų, sukrėstų, priblokštų. Ir dar norėjau, kad žmonės, kurie žiūrės šį serialą, užduotų sau tam tikrus klausimus. Kas aš esu tarp šių personažų ir kokiame pasaulyje gyvenu? Kai žiūrėsite, matyt, iš pradžių pagalvosite: kas tai per istorija? Kažkaip viskas čia pernelyg siurrealistiška.
„Neortodoksiška“: išsilaisvinimas iš religinių pančių
„Netflix“ mini serialas „Neortodoksiška“ („Unorthodox“) šiemet pavasarį sujaudino ir sužavėjo į karantiną užsidariusį pasaulį, primindamas nepaprastą jaunos žydės išsilaisvinimo istoriją. Moters vardas Deborah Feldman, o savo istoriją ji pati aprašė knygoje, kuri pasirodė dar 2012-aisiais ir netrukus tapo bestseleriu, pagal ją ir sukurtas serialas.
Serialas pasakoja apie merginą, kuri bėga iš Satmaro chasidų bendruomenės Brukline, kurioje yra griežtos taisyklės, reguliuojančios net ką galvoti ir su kuo kalbėtis. Moterys privalo plaukus slėpti po peruku, joms draudžiama vienai būti su svetimu vyru, o kalbėti angliškai - gėdinga.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Deborah pavyko pabėgti ir persikraustyti į Berlyną, kur ji gyvena iki šiol. Serialo sėkmė - neabejotinai ir talentingos aktorės nuopelnas. Aktorė Shira Haas teigia, kad šis vaidmuo buvo sudėtingiausias per jos karjerą. Jai teko nuskusti galvą, kad galėtų įsijausti į vaidmenį.
Deborah Feldman teigia, kad matyti savo istoriją atgyjant ekrane nebuvo lengva. Ji teigė, kad serialas interpretavo jos gyvenimą, atliko vaidmenis, montavo scenas, perskaitė mano knygoje. Tačiau ji džiaugiasi, kad serialas tapo kur kas reikšmingesnė, nes jis atspindi daugybę žmonių patirtys.
„Dahmeris - monstras: Jeffrey Dahmerio istorija“: žvilgsnis į serijinio žudiko psichologiją
Rugsėjo 21 d. „Netflixe“ pasirodė serialas „Dahmeris - monstras: Jeffrey Dahmerio istorija“ („Dahmer - Monster: The Jeffrey Dahmer Story“), pasakojantis apie 9-ajame ir 10-ajame deš. vyrus, daugiausiai homoseksualius juodaodžius, žudžiusį žudiką. Serialas iškart tapo viena žiūrimiausių internetinės platformos produkcijų, Lietuvoje iki šiol besilaikanti pirmoje vietoje.
Serialo pabaigoje išgirstame frazę, kad niekada nesužinosime, kodėl Jeffrey įvykdė šiuos nusikaltimus. Tačiau net jei kūrėjai ir nebando aktyviai atsakyti į šį klausimą, didžiąją serialo dalį jie skiria pačiam nusikaltėliui ir jo gyvenimui. Jau pirmoje serijoje sužinome, kaip Jeffrey buvo sučiuptas policijos, todėl daugiau intrigos nelieka. Tolimesniuose epizoduose šokinėjama tarp Dahmerio vaikystės ir dabarties. Matome, kaip jo besilaukdama motina gėrė tabletes, vėliau išsiskyrė su tėvu ir 18-metį paliko vieną namuose, ir su juo daugiau niekada nebesikalbėjo.
Serialo kūrėjai siūlo visiškai tradicinę prieigą, kurią ne kartą matėme filmuose ar serialuose apie serijinius žudikus. Tiesa, bandydami paaiškinti nepaaiškinamą jo elgesį, jie dramatizuoja įvykius, pateikdami klaidingus faktus.
Galbūt I. Brennanui ir R. Murphy reikėjo daugiau dėmesio sutelkti į Dahmerio aukas ir kaip jų mirtys paveikė jų artimuosius ir visą miestą. Į juos kamera daugiau pakrypsta tik antrojoje serialo pusėje. 6-oje serijoje „Silenced“ daugiau dėmesio skiriama vienai iš Jeffrey aukų Toniui, kuriam, kaip serialo kūrėjai siūlo, žudikas jautė didesnį prieraišumą. Charizmatiškas juodaodis vaikinas buvo itin mylimas savo šeimos, tačiau jo kurtumas, kaip sufleruojama, neva patraukė Dahmerį jį suvilioti. Vienoje įdomesnių serijų aukos perspektyvą matome ir per garsinius sprendimus.
Būtent antroje serialo dalyje nuo „kodėl“ pakrypstama prie „kaip jam pavyko“? Čia daugiau žvelgiama į sociokultūrinę aplinką - vyravusį rasizmą ir homofobiją to laiko Jungtinėse Valstijose, dėl kurių Jeffrey pavyko nužudyti tiek vyrų.
„Dahmer“ yra pagal visas taisykles sukaltas serialas, kuris pasižymi aukšta gamybos kokybe. Nuo pat pradžių per garso takelį ir veikėjo aplinką kuriama bauginanti ir niūri atmosfera. Gamybos dizaineris Matthew Floodas Fergusonas dirbo prie „Ratched“ ir „Amerikietiškos siaubo istorijos“ serialų. Todėl jiems nebuvo sunku panardinti žiūrovą į Dahmerio pasaulį.
Tačiau po seriale praleistų dešimties valandų vis tiek kyla klausimas, kokia šio kūrinio esmė ir ką juo norima pasakyti? Galime naiviai manyti, kad jis skirtas priminti Dahmerio kraupias žmogžudystes, kurios sudrebino Milvokį ir visą Ameriką. Kad ir kaip žiūrėtume, visas dėmesys nukreiptas į serijinį žudiką, tad nemanau, kad serialas kiek nors pagerbia pačias aukas ar jų šeimas, kurios dėl šio sėkmės yra priverstos iš naujo patirti siaubą. Ironiškai suskamba Jeffrey kaimynės Glendos Clevelend žodžiai, kad žudikui leidžiama pasirodyti nacionalinėje televizijoje, kai tuo tarpu niekas nesikreipia į nukentėjusius. Tą patį daro pats „Netflixas“, nors ir bando kritikuoti ne tik to laiko žiniasklaidą ar tam tikras institucijas, bet ir pačią visuomenę, kurios dalis per Heloviną rinkosi rengtis kaip Dahmeris ar siuntė jam meilės laiškus į kalėjimą.
„Žaidimo taisyklės“: satyra apie prieškario Europą
Klasika tapęs filmas „Žaidimo taisyklės“ („La Règle du jeu“, 1939) - apgaulingai paprastas filmas. Tai filmas apie prieškario Europą, kuriame nėkart nenuskamba žodis „karas“, tačiau puikiai perteikiamos tuometinės aukštuomenės nuostatos ir elgesio tendencijos - neatsakingumas, susitelkimas į savo paviršutiniškus įnorius, užgaidas ir pramogas. Paklaustas, apie ką bus naujausias filmas 1939 m. sausio 25 d. duotame interviu, režisierius atsakė: „Tikslus mūsų laikų buržuazijos apibūdinimas. Noriu parodyti, jog kiekvienas žaidimas turi savo taisykles. Jei nežaidi pagal jas, pralaimi.“
Juosta filmuota Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, tačiau tiesiogiai apie įtemptą politinę situaciją niekas joje nekalba. „Žaidimo taisyklės“ pirmiausia pasirodo kaip lengvabūdiška papročių komedija, kurioje regime aukštuomenę ir žemesniąsias klases, įsisukusius į savo bereikšmių, betikslių žaidimų, ritualų ir intrigų karuselę. Meilės romanai užmezgami ir pabaigiami atsainiai, tarp kitko. Ištikimybė, nuoširdumas, pastovumas nelaikomi vertybėmis. Vienintelis priesakas - laikytis žaidimo taisyklių.
„Žaidimo taisyklės“ tapo brangiausiu tų laikų prancūzų filmu, o kartu ir brangiausia Renoiro nesėkme. Prieš filmą protestavo radikalios dešiniosios jėgos, fašistinės organizacijos, nepatenkintos personažo žydo pasirodymu ekrane. Galiausiai filmas buvo uždraustas kaip depresyvus ir demoralizuojantis, o nepavydėtinoje padėtyje atsidūręs režisierius pasitraukė anapus Atlanto, į Holivudą.
Visgi, kaip ir su nemažai kitų Renoiro darbų, bėgant metams filmo reputacija po truputį augo. Išties įdomu pasvarstyti, kas lėmė tokią atšiaurią publikos reakciją į pasirodžiusį filmą. Nors „Žaidimo taisyklės“ ir yra satyra, tai - geranoriška satyra. Filmo tonas nėra nei kandus, nei piktas. Renoiras žvelgia į savo lengvabūdiškus personažus su lengva nuostaba, smalsumu ir net tam tikra šiluma. Tačiau geranoriškas žvilgsnis nėra tolygus pateisinimui. Viena iš tikėtinų pasipiktinimo filmu priežasčių - kūrinys pataikė į skaudžią vietą. Tam tikri žmonės išvydo save veidrodyje. Ir tas vaizdas jiems nepatiko. Antra, filme nėra skirties tarp gerų ir blogų veikėjų, tad publika neturi su kuo susitapatinti, neturi ko pasmerkti ir ką išteisinti. Aukštuomenė žaidžia savo žaidimus, o žemesnieji tarnų sluoksniai - kiek įmanydami juos pamėgdžioja. Kalti visi, o kartu - nė vienas. „Baisus dalykas gyvenime yra šis - kiekvienas turi savo priežastis“, - filme beviltiškai atsidūsta paties Renoiro įkūnytas nevykusio muzikanto personažas.
Pasakojimas prasideda aviatoriaus André Jurieux (Roland Toutain) atliktu įspūdingu skrydžiu per Atlantą. Tačiau vos nusileidęs ant žemės herojus pasirodo esąs naivus įsimylėjėlis, viešai išreiškiantis nusivylimą, kad moteris, dėl kurios atliko žygdarbį, net nesiteikė atvykti jo pasveikinti. Didžioji filmo veiksmo dalis tęsiasi užmiesčio viloje „La Coliniere“, vaizdingosios Solonės apylinkėse, kurios ežerėlių ir pelkių grožį Renoiro tėvas, garsusis impresionistų dailininkas, svajojo įamžinti savo darbuose, o sūnus būtų labai norėjęs užfiksuoti spalvotoje kino juostoje.
Įprasti personažai - turtingi vyrai, nuobodžiaujančios žmonos, aistringi meilužiai, liežuvaujantys tarnai - įgyja netikėtų atspalvių ir papildomų dimensijų Renoiro filmuose, visų pirma, per režisieriui būdingus netipinius aktorių pasirinkimus ir jiems suteiktą didelę improvizacijos laisvę. Neatsitiktinai Peteris Bogdanovichius savo straipsnyje „Geriausias visų laikų režisierius“ Renoirą apibūdina kaip poetą humanistą, kūrusį filmus apie žmones - „ne stereotipus, ne archetipus, ne mitus, bet tikrus žmones“.
Įdomu ir tai, kad šis filmas sumanytas kaip neturintis centrinės pasakojimo linijos ir pagrindinių veikėjų. Jame meistriškai susipina kelios istorijos, žaidžiama asociacijomis, atsikartojančiais motyvais. Net ir šiandien „Žaidimo taisyklės“ stebina savo techniniu inovatyvumu. Kameros lengvumas ir žvitrumas užburia žiūrovą it burbuliuojantis upokšnis prašniokščiančiame karnavališkame painių vilos koridorių, kambarių, atveriamų ir užveriamų durų labirinte. Kaskart iš naujo žiūrint juostą persipinančios veiksmo linijos, sudėtingos daugiaplanės mizanscenos leidžia atrasti joje kažką naujo.
„Žaidimo taisyklės“ - ir socialinė satyra, ir komedija, ir tragedija, ir lengvas farsas, ir įžvalgus socialinis - politinis komentaras. Įsisukus karnavalo karuselei, kaip dažnai ir pasitaiko maskarade, kaukės ima pamažu byrėti. Tik šiuo atveju paaiškėja, jog po jomis niekas nesislepia, tik dar viena kaukė. Atrodo, personažai net neturi tikrojo „aš“ - jų vaidmenys keičiasi pagal akimirkos užgaidas. Vieną minutę kvietę kits kitą į dvikovą priešininkai susitaiko ir ima skambiai postringauti apie draugystę, vienas kitą nugalabyti norėję konkurentai tampa sąjungininkais ir bendrininkais. Vienintelė išimtis - Octave‘as (Jean Renoir).