Įvadas
Daugeliui žmonių, susiduriančių su ekspertizės sąvoka, aišku, kad tai yra procesas, kuriuo konkrečiam asmeniui, turinčiam specifinių žinių, skiriama atsakyti į teismo pateiktus klausimus ir pateikti išvadą teismui. Straipsnyje bus nagrinėjamas psichologo vaidmuo teisminiame procese, apibrėžiant psichologinės ekspertizės esmę, skirtumus nuo psichiatrinės ekspertizės bei specialistų kompetencijos svarbą.
Psichologinės ir psichiatrinės ekspertizės skirtumai
Dažnai kyla klausimas, kuo skiriasi psichologinė ir psichiatrinė ekspertizė, ar skiriasi psichologo ir psichiatro vaidmuo ekspertizėje?
Teismo psichologijos ekspertizė - tai teismo ar teisėjo paskirtas proceso veiksmas, kai, siekiant atsakyti į specialius teismo psichologijos žinių reikalaujančius klausimus, teismo psichologas ekspertas ištiria turinčius teisinės reikšmės asmenų psichikos procesų ypatumus, dėsningumus ir struktūrą.
E. Žiobienė (2012) teigia, jog teismo psichologinės, teismo psichiatrinės ekspertizės baudžiamajame procese skiriamos visais atvejais, kai reikia objektyviai įvertinti vaiko psichikos būseną, jo psichikos būseną nagrinėjamo įvykio metu, įvertinti ar dėl nagrinėjamo įvykio neatsirado kokių nors psichikos sutrikimų, taip pat, kai reikia įvertinti vaiko sugebėjimą suvokti bei perteikti reikšmingas bylai aplinkybes (nukentėjęs vaikas) ar jo gebėjimą visiškai (pilnai) suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (įtariamas vaikas). Autorė teigia, kad daugiausia yra skiriamos ekspertizės, kurios susijusios su nepilnamečių ar mažamečių seksualine prievarta.
Bet kokio pobūdžio ekspertizė, ne išimtis ir psichologinė ekspertizė, skiriama tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo arba teismo metu prireikia specialiųjų žinių. Psichologinės ekspertizės atveju tai įvairaus pobūdžio psichologijos žinios (Justickis ir Valickas, 2003). Psichologinės ir psichiatrinės teismo ekspertizės taikymą reglamentuoja specialūs teisiniai aktai, iš kurių vienas svarbiausių yra Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos Ministro įsakymas Nr. V-499 2003 m. rugpjūčio 18 d. „Dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“.
Taip pat skaitykite: Viskas apie psichologo darbą
Psichiatrinės ekspertizės susitelkia į teisme dalyvaujančių asmenų psichinę būklę, t. y. daugiau yra susitelkiama į tai, ar asmuo nėra priklausomas nuo psichoaktyvių medžiagų, neserga psichikos liga, kuri gali (galėjo) turėti įtakos asmens veiksmams, jų kontrolei, mąstymui. Tuo tarpu psichologinės ekspertizės yra skiriamos tuomet, kai asmeniui nėra nustatyto psichikos sutrikimo.
Kadangi Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos Ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. Nr. V-499 įsakyme „Dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ yra teigiama, kad „ekspertizes daro tarnybos teismo psichiatrai ekspertai, teismo psichologai ekspertai <…> turintys galiojančius kvalifikacinės komisijos išduotus pažymėjimus ir įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą“, toliau, kalbant apie psichologus bei psichiatrus, kurie nėra įtraukti į ekspertų sąrašą, ekspertizės terminui naudosime psichologinės/ psichiatrinės išvados teismo tikslais sąvoką. Pastaroji sąvoka naudotina dėl tos priežasties, jog psichologai ir psichiatrai, kaip specialistai gali teikti išvadas teismui, bet kadangi jie nėra įrašyti į nacionalinių ekspertų sąrašą, jų atliktas darbas negali būti vadinamas ekspertize - todėl pakeisime šią sąvoką minėtu sinonimu.
Todėl kyla klausimas, ar atliekant psichologinius tyrimus ir teikiant išvadą teismui, privalumą turi psichiatras, klinikinis psichologas ar teisės psichologas? Nekyla abejonių, kad psichiatrines išvadas privalomai turi teikti specialiųjų psichiatrijos žinių turintys specialistai, tačiau, ar tokios žinios gali būti naudingos siekiant parašyti psichologinę išvadą teismui? Kaip jau minėta, psichologinė išvada gali būti teikiama tuomet, kai nėra psichikos sutrikimo, taigi tokiu atveju naudingesnis būtų psichologas, kuris gali turėti mažiau anatominių ar psichopatologinių žinių, tačiau galbūt daugiau žinių apie žmogaus raidos, psichologinius ypatumus, įvairias būsenas ir pan.
Psichologas, kaip ir psichiatras, dirba su kiekvienu žmogumi kaip su unikalia asmenybe, kuriai būdinga tam tikra gyvenimo istorija, asmenybės bruožai ir psichikos procesai. Tačiau svarbu pabrėžti, kad būtent psichologai yra įgiję žinių apie įvairius psichikos procesus (dėmesys, atmintis, mąstymas) bei asmenybės bruožus (savęs vertinimas, sugebėjimas užmegzti santykius ir pan.) vertinančias metodikas ir jų taikymą. Taigi psichologai, atliekantys ekspertizes, už psichiatrus yra pranašesni tuo, kad jie orientuojasi į asmenybę, jos psichikos procesus, auklėjimo ypatumus, o ne į ligas ar sutrikimus ir jų įtaką žmogaus elgesiui bei gali pritaikyti skirtingas įvertinimo metodikas, padėsiančias atsakyti į įvairius ekspertizės klausimus.
Kyla ir kitas klausimas, kuo teisės psichologas yra pranašesnis už klinikinius psichologus? Anot T.J Trull (2005, cit pagal Pranckevičienė, 2008) klinikinis psichologas dažniausiai užsiima psichologiniu konsultavimu/ psichoterapija bei psichologine diagnostika. Autorius teigia, kad šią specialybę įgiję asmenys turi įvairių žinių, kurios apima tokias sritis: žinios apie psichikos sutrikimus, apie asmenybės vystymąsi ir individualius skirtumus, psichologinio įvertinimo ir diferencinės diagnostikos žinias ir įgūdžius, išmanymas psichologinių intervencijų, tokių kaip psichologinis konsultavimas, psichoterapija, mokslinių tyrimų pagrindai bei psichologo etikos ir profesinių principų žinojimas. Lyginant su teisės psichologu, galima pastebėti, kad minimos specialybės asmenys galbūt turi mažiau žinių apie psichikos sutrikimus, diferencinę diagnostiką ar psichoterapiją, tačiau kitos išvardintos žinios ir įgūdžiai nesiskiria - psichologai universitetuose yra mokomi tiek apie asmenybės vystymąsi bei jos ypatumus ir skirtumus, tiek ir apie etikos principus ir pan.
Taip pat skaitykite: Nuodėmės ir psichologija: ryšys
Tačiau, jei klinikinė ir teisės psichologijos specialybės turi tiek pranašumų, tuomet kuo teisės psichologai yra pranašesni už klinikinius psichologus teikiant teismui psichologines išvadas? Remiantis Amerikos psichologų asociacijos (APA) pateikiamais duomenimis, klinikiniai psichologai savo darbe orientuojasi į psichinių, emocinių ir elgesio sutrikimų gydymą, įvairių krizinių situacijų sprendimą, bei kitas fizines būkles, sąlygotas psichikos sutrikimų. Tuo tarpu Teisės psichologai savo žinias taiko teisinio reguliavimo srityje. Jų darbas gali apimti pagalbą teisėjui nusprendžiant tėvystės klausimus, taip pat įvertinti kaltintojo psichinę kompetenciją dalyvauti teisminiame procese. Kaip viena iš teisės psichologo darbo sferų išskiriama liudytojo parodymų įvertinimas (APA duomenys). Be abejonės, klinikinio psichologo kompetencija vertinti anomalius psichikos reiškinius bei delikventinio elgesio ypatybes yra vertinga teisės psichologijoje, tačiau šių kompetencijų neužtenka sėkmingai vykdyti teismo psichologinėms ekspertizėms, todėl šioje srityje ir reikalingi teisės psichologai. Todėl atsakymas į šį klausimą yra gana aiškus ir paprastas.
A. M .Goldstein ir I. B. Weiner (2003, cit pagal Grigutytė, 2011) teigia, jog „teisiniame procese dalyvaujantis psichologas turėtų būti susipažinęs su teisine sistema ir įstatymais, reguliuojančiais jo darbą, suprasti ir naudotis teisine kalba bei būti informuotas apie jo procesinio statuso teises ir pareigas“. Studijuodami teisės psichologijos dalyką universitete, studentai įgyja specialių žinių, skirtų atlikti psichologines ekspertizes. Studentai gauna teisinių žinių, žinių apie aukas ir tapimą aukomis, kriminalinio elgesio raidą ir ją aiškinančias teorijas, praktinių įgūdžių analizuojant psichologines ekspertizes ir pan.
Apibendrinant svarbu pastebėti, jog atliekant psichologinę ekspertizę tuo atveju, kai nereikia nustatyti psichinio sutrikimo, teisės psichologas tampa pranašesniu už psichiatrus ir klinikinius psichologus, kadangi turi specifinių psichologinių ir teisinių žinių. Tokios teisės psichologo žinios yra apie asmens kriminalinio elgesio raidą, viktimologijos bei teisės pagrindai. Šie specialistai geba analizuoti atliktas ekspertizes bei teikti pasiūlymus galimai pakartotinei ekspertizei. Tuo atveju, kaip yra diagnozuojama psichikos liga, tampa reikalingas psichiatro ir psichologo bendradarbiavimas. Minėtą nuostatą patvirtina ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos Ministro įsakymas Nr. V-499 2003 m. rugpjūčio 18 d.
Psichologo vaidmuo apklausiant nepilnamečius
Teismo psichologas turi užtikrinti ikiteisminiame tyrime ir teismo procese dalyvaujančių asmenų, ypač nepilnamečių ir mažamečių kvalifikuotą apklausą, esant būtinybei suteikti jiems tinkamą psichologinę pagalbą, atlikti pirminį vertinimą, atsižvelgiant į jų raidos ypatumus, psichologines, asmenybės ir raidos problemas. Teismo psichologas atlieka tarpininko vaidmenį tarp vaiko ir įvairių institucijų atstovų. Civiliniame procese tenka glaudžiai bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos specialistais, teismui nusprendus išklausyti vaiko nuomonę dėl gyvenamosios vietos, poreikio bendrauti, gyventi su vienu iš tėvų. Baudžiamose bylose teismo psichologas taip pat tarpininkauja tarp vaiko ir pareigūnų apklausose ir teismo posėdžiuose. Viena pagrindinių teismo psichologo užduočių - padėti vaikui pasiruošti prieš apklausą, jam suprantama kalba išaiškinti taisykles ir procedūrą. Sudėtingose bylose reikia pastebėti ir įvardinti vaiko baimes, padėti įveikti jas, kartais net susitikti individualiai, supažindinti su specializuotu vaiko apklausos kambariu, kuris dažną gąsdina dėl kamerų, keistų ausinių, taip pat vaikui suprantama kalba atsakyti į kilusius klausimus. Ikiteisminio tyrimo apklausose teismo psichologas tiesiogiai ir betarpiškai bendrauja su vaiku.
Viena pagrindinių teismo psichologo užduočių - padėti vaikui, patekusiam į suaugusiesiems pritaikytą baudžiamąjį procesą, jaustis saugiau, patirti kaip įmanoma mažiau neigiamo baudžiamojo proceso poveikio. Kita vertus, teismo psichologai ypač reikalingi ir teisininkams profesionalams, kurie ne visada geba įvertinti vaiko amžiaus tarpsnio specifiką, jo psichologinius ir emocinius poreikius, asmenybės ir raidos problemas. Šiandien plačiai pripažįstama, kad tinkamai neidentifikavus ir neįvertinus nepilnamečių psichologijos aspektų, gali kilti rimtų kliūčių teisingumo įgyvendinimui. Psichologui taip pat labai svarbu per gana trumpą laiką paruošti vaiką ir jo artimuosius teisinei apklausai. Žinoma, šis procesas gali būti patikėtas ir vaiko teisių apsaugos specialistui ir (arba) socialiniam darbuotojui, kuris turi tam tikrų specialiųjų žinių, tačiau dažniausiai saugų ir nešališką kontaktą su vaiku užmezga tas žmogus, kuris vėliau ir vykdo jo apklausą specializuotame vaiko apklausos kambaryje.
Taip pat skaitykite: Svarbūs aspektai planuojant konsultacijas
Specializuotos vaiko apklausos patalpos teisme yra ypatingos - čia kuriama speciali, draugiška ir saugi vaikui aplinka, mažametis bendrauja tik su psichologu, o nuotolinio vaizdo ir garso priemonių dėka, šio kambario aplinka sujungta su ta teismo posėdžio sale, kurioje teisininkai bei kiti proceso dalyviai turi galimybę stebėti apklausą, užduoti papildomus, bylos nagrinėjimui aktualius klausimus. Vis dėlto, jei vaikas yra pakviestas dalyvauti ir liudyti teismo posėdžių salėje, teismo psichologas iš anksto bendrauja su vaiku, paaiškina, kokios jo teisės, pareigos, kaip vyks ir kiek tęsis pati procedūra. Tai - nelengvas, profesionalumo ir milžiniškos atsakomybės reikalaujantis darbas, nes vaikui kyla labai daug natūralių klausimų: kas su juo kalbėsis? Kur bus jo tėvai? Ar nesusitiks su kaltinamuoju ar įtariamuoju? Kas vyks po to ir kt. Kartais ne mažiau vertinga nuoširdi vaiko tyla, pauzės ar atsisakymas kalbėti - sudėtingose bylose reikia pastebėti ir įvardinti vaiko baimes, padėti įveikti jas, kartais net susitikti ne vieną kartą ir įsigilinti, kokią įtaką vaiko savijautai turi jį supanti aplinka.
Pasitaiko atvejų, kai apklausoje dalyvaujantis vaikas turi specialiųjų poreikių, tam tikrų negalių ar sutrikimų, kurios trukdo efektyviam informacijos surinkimui. Pavyzdžiui, vaikas nesupranta klausimų, pateikia nelogiškus atsakymus, negali išsėdėti vietoje, nerišliai kalba, tyli ir pan. Tokiose situacijose kvalifikuoto specialisto nuomonė tampa dar svaresnė - pažintis su vaiku leidžia geriau numatyti apklausos strategiją, tinkamai pasiruošti ir formuluoti klausimus. Galima pasidžiaugti, kad psichologo dalyvavimas ir pagalba teisminiame procese duoda pastebimų rezultatų. Specialisto - vaiko psichologo - pagalba teisėjui (tiesioginė apklausiant vaiką ir netiesioginė patariant, paaiškinant vaiko reakcijos priežastis, jo suvokimo ribas, pojūčius, rengiant šiomis temomis mokymus, dalijantis profesinėmis žiniomis) yra neįkainojama. Norisi tikėti, kad teisėsaugos institucijose daugės šios srities specialistų, o jų įdirbis bei žinių sklaida leis teisininkams nustatyti tiesą sukeliant minimalių nepatogumų vaikams, neverčiant jų kartoti istorijų, kurias, neabejotina, norisi pamiršti.
Iššūkiai ir perspektyvos
Didžiausias iššūkis - seksualinio pobūdžio bylos ir į jas įtraukti specialiųjų poreikių turintys nepilnamečiai. Tokiose bylose labai svarbu užmegzti nešališką, tačiau saugų kontaktą su vaiku: kad jis neišsigąstų, gebėtų atsiverti net ir žinodamas, kad jį filmuoja, stebi. Pastebėta, kad nemažai teisinėje sistemoje dirbančių specialistų vis dar skeptiškai vertina psichologo dalyvavimą ir pagalbą teisminiame procese. Dažnai kyla klausimų dėl psichologo funkcijų, jų tikslingumo, kompetencijų ribų. Vyrauja stereotipinė nuostata, kad psichologas - vis dar simbolinis dalyvis teisminiame procese, nors pastebime, jog net ir nepilnamečių apklausų eiga atskiruose Lietuvos regionuose skiriasi. Tai - nelengvas, asmenybės lankstumo ir tolerancijos reikalaujantis darbas. Tačiau kartu labai dinamiškas ir kūrybingas, pilnas naujovių ir iššūkių.
Psichologų vaidmuo visuomenėje nuolat auga, todėl kyla klausimas dėl jų kvalifikacijos reikalavimų. Šiandien Lietuvoje ši sritis susiduria su iššūkiais, pradedant specialistų trūkumu viešajame sektoriuje ir baigiant nesutarimais dėl licencijavimo. Lietuvos viešajame sektoriuje šiuo metu yra 2386 psichologų etatai, tačiau užimta vos 78 proc. Beveik visose ministerijoms pavaldžiose įstaigose jaučiamas psichologų trūkumas. Pavyzdžiui, 2018 metais buvo patvirtinta 19 teismo psichologų etatų, tačiau Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, šiemet užimta tik 13. Policijos departamente turėtų būti 30 psichologų, tačiau yra 23. Lietuvos kalėjimų tarnyboje, kur yra 48 psichologų pareigybių etatai, jų užimta 25, o savivaldybių biudžetinėse socialinių paslaugų įstaigose, kur turėtų dirbti 145 psichologai, jų yra 125.
Nors šalies universitetuose 2020-2023 metais paruošiamų psichologų skaičius kasmet didėjo, specialistų vis dar trūksta. Tai lemia nepakankamas finansavimas, dideli krūviai, nesisteminis požiūris viešajame sektoriuje, dėl ko ši profesija tampa nekonkurencinga ir nepatraukli. Jei nebus imtasi strateginių sprendimų, situacija nesikeis.
Teismo psichologų veiklos organizavimas ir kompetencijų ugdymas
Aukštos profesinės kompetencijos ir praktikos teismo psichologo etatų įsteigimas teismuose buvo esminis veiksnys ne tik operatyvesniam ir kvalifikuotesniam teisminiam procesui, bet ir didelė pagalba vaikui kuo mažiau būti traumuotam šiame procese. Tiek patys teismai, tiek Nacionalinė teismų administracija teismo psichologų profesiniam tobulėjimui, jų kompetencijų ugdymui skiria didelį dėmesį, organizuoja centralizuotą jų kvalifikacijos kėlimą.
Nacionalinė teismų administracija 2022 m. patvirtino Rekomendacijas dėl teismo psichologų veiklos organizavimo, kuriomis siekiama vienodinti teismo psichologų darbo organizavimo principus ir tvarką, aiškiau apibrėžti teismo psichologų pareigybės paskirtį, tikslus ir funkcijas, nustatyti kvalifikacijos kėlimo principus ir kt. Nuo 2020 m. bendradarbiaujama su Vilniaus universiteto Psichologijos instituto mokslininkėmis, turinčiomis ilgametę profesinę patirtį. Teismo psichologų kuratorės periodiškai organizuoja teismo psichologų susitikimus, kurių metu ne tik aptariami teismo psichologams kylantys veiklos organizavimo klausimai, dalis laiko skiriama profesinės veiklos priežiūrai (supervizijoms), kurių metu analizuojama teismo psichologų veikla, ugdomos jų kompetencijos ir profesinis pasitikėjimas, rengiamos išsamios diskusijos ir refleksijos. Teismo psichologų kuratorės 2021 m. pabaigoje parengė Teismo psichologo gerosios praktikos vadovą, kuris rekomenduotas kaip mokymo priemonė. Šiame leidinyje aptariamos pagrindinės vaiko apklausos nuostatos, aprašomi nepilnamečių su specialiaisiais poreikiais bei įtariamųjų/kaltinamųjų apklausos ypatumai ir kt.
Atsižvelgiant į tai, rekomenduojama, esant poreikiui teisminiame procese apklausti nepilnametį, išklausyti vaiko nuomonę ar atlikti kitus procesinius veiksmus su nepilnamečiais, pasitelkti būtent teismuose dirbančius teismo psichologus, o ne psichologus iš sąrašo.
Teismo psichologai akcentuoja didėjantį darbo krūvį, neatitinkantį darbo užmokestį, kuris akivaizdžiai nekonkurencingas palyginti su kitose srityse (švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės ir kt.) dirbančių tokių specialistų darbo užmokesčiu.
Psichologų praktinės veiklos įstatymo poreikis
Premjerė pripažįsta, kad Seimo narių inicijuoto Psichologų praktinės veiklos įstatymo priėmimas bei poįstatyminių teisės aktų aktualizavimas iš esmės padėtų įtvirtinti ir psichologų pasitelkimo baudžiamajame procese modelį. Susidarius tokiai situacijai, siūloma kolegai, darbo grupės pirmininkui Linui Slušniui ir Lietuvos psichologų sąjungos prezidentei Ainai Adomaitytei imtis priemonių, kad būtų rasti tinkamiausi sprendimai ir pagaliau priimtas Psichologų praktinės veiklos įstatymas.
Licencijavimo klausimas
Licencijavimo tikslas - saugumas, o ne biurokratija. Licencijavimo tikslas ne sukurti kokį biurokratinį aparatą, o suteikti žmogui garantą, kad jis gauna saugią, kvalifikuoto specialisto paslaugą. Jei žmogus neprofesionaliai dirba su mokiniu ar pacientu, kuriam reikia pirmosios pagalbos, tos pasekmės gali būti daug tragiškesnės.
tags: #psichologo #vaidmuo #teisminiame #procese