Dainius Jakučionis - žinomas Lietuvos psichoterapeutas, pasižymintis ne tik profesionalumu, bet ir aktyvia veikla socialinėje erdvėje, kur jis dalijasi žiniomis apie emocinę ir psichikos sveikatą. Jo kelias į psichoterapiją buvo vingiuotas, tačiau atkaklumas ir noras padėti žmonėms padėjo jam tapti vienu iš labiausiai vertinamų specialistų Lietuvoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Dainius Jakučionis jau 10 klasėje žinojo norintis dirbti darbą, kuris padėtų žmonėms. Svarstant, kur stoti, medicinos studijos Vilniaus universitete buvo įrašytos pirmu numeriu pasirinkimų sąraše, nes jis buvo tikras, kad nori studijuoti mediciną. Apie studijas Kaune nesvarstė, nes tuo metu Kaunas jam atrodė nesaugus miestas. Tiesa, antru numeriu tarp jo prioritetų buvo vaidybos studijos. Tačiau jis nežinojo, kad į vaidybos studijas yra stojamieji, kad reikia ruoštis (juokiasi). Sėkmingai baigęs medicinos studijas VU, jis įstojo į šeimos medicinos rezidentūros studijų programą ir į podiplomines laipsnio nesuteikiančias kognityvinės ir elgesio psichoterapijos studijas.
Kelias į psichoterapiją
Į psichiatriją Dainius norėjo stoti dar nuo trečio medicinos studijų kurso. Jam psichiatrija atrodė labai įdomi, visiems sakė, kad būsiąs psichiatras ir psichoterapeutas. Tuo metu jis buvo įsitikinęs, kad psichoterapeutu gali būti tik tuomet, jei esi psichiatras. Visą laiką norėjo būti psichoterapeutu, bet buvo baisu neturėti plano B. Todėl žingsniavo dviem - šeimos medicinos ir psichoterapijos - keliais. Tačiau tuo, kad pasirinko šeimos medicinos rezidentūrą, labai džiaugiasi. Vėliau nusprendė pasirinkti vieną sritį ir nebeskaidyti dėmesio - informacijos kiekis tiek vienoje, tiek kitoje srityje buvo didelis, ir labai skirtingos informacijos.
Darbo patirtis
Pirmąkart pagal specialybę Dainius įsidarbino Baltupiuose ir įsidarbino Baltupių šeimos medicinos centre. Jam pasisekė, nes jame dirbo ir jo dėstytoja doc. Sonata Varvuolytė. Ji pasiūlė dėstyti VU Medicinos fakultete propedeutiką. Darbas Baltupių šeimos centre tuo metu jam buvo itin parankus - turėjo pusę apylinkės, tai reiškia, kad dirbo puse etato. Taigi turėjo laiko dirbti ir psichoterapeutu. Laiką ten prisimena su džiaugsmu - žmonės keičiasi, su jais užsimezga ryšys, pradedi juos pažinti. Sužinai ne vien apie jų ligas, bet ir apie gyvenimus. Kartais jam atrodydavo, kad ten dirba labiau psichoterapeutu nei šeimos gydytoju.
Profesiniai pasiekimai ir įkvėpimas
Dainius Jakučionis mano, kad kol kas didžiausias pasiekimas yra tai, kad į jį kreipiasi daugiau žmonių, nei gali priimti. Jis jaučiasi atradęs save. Tai labai įdomus ir dinamiškas darbas. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, tai visą laiką žavi. Kitas jį psichoterapijoje žavintis dalykas yra tai, kad joje niekada nėra viskas iki galo aišku. Nuolat vyksta pokyčiai, atrandama kas nors naujo. Yra daugybė psichoterapijos rūšių ir jos nuolat kinta.
Taip pat skaitykite: Vaikų psichologinė gerovė: Vaido Arvasevičiaus perspektyva
Dainių labiausiai įkvepia žmonės, kurie jį žavi. Dauguma jų yra mokslininkai psichoterapeutai. Iš kiekvieno žmogaus mes galime pasimokyti, jeigu juo susidomime. Jis susidomi ne visais žmonėmis, bet kai susidomi - jie labai daug gali išmokyti. Išmoksta daug netgi ir iš savo pacientų. Nors jie galvoja, kad tai jie ateina pas jį prašyti pagalbos, pasitarti, spręsti savo problemų, bet būna, kad jų gyvenimo istorijos, sprendimai (nebūtinai teisingai priimti) padeda ir jam, pamoko tam tikrų dalykų. Artimiausias jo profesinis planas - padidinti savo pagalbos mastą, nori padėti dar didesniam skaičiui žmonių.
Santykis su Vilniaus universitetu
Dainius Jakučionis yra labai lojalus žmogus. Norą dėstyti, dalintis žiniomis jaučia dar studijuodamas mediciną. Ir iš tiesų, būti dėstytoju nėra lengva, bet smagu.
Asmeninis gyvenimas ir įžvalgos
Dainius Jakučionis augo su broliu, mama ir tėčiu. Tėvai išsiskyrė kai jam buvo 14-15 metų, tada persikraustė į kitus namus pas patėvį. Iki tol visas vasaras leisdavo Dzūkijoje, pas senelius iš mamos pusės. Kaimas paliko didelį ir šiltą įspūdį. Jam tekdavo darbų - pašerti kiaules, išmėžti tvartą, ir jam visai patikdavo. Moka melžti karves, žino proceso eigą. Kai kuriems gali nuskambėti žiauriai, tačiau susidomėjęs stebėdavau, kaip senelis dirdavo kailį triušiams. Kol senelis buvo gyvas, nuolat vaikščiodavo jam iš paskos. Eina perrišti gyvulių - jis paskui, vakare keliauja pas avis - jis kartu. Močiutė, atrodo, iš nieko pagamindavo įvairiausių patiekalų. Pamena, būdavo tokie smožinti svogūnai. Pririnkdavo laiškų, juos patroškindavo ant riebalų ir valgydavome su bulvėmis. Turbūt dabar niekas tokių patiekalų nebevalgo, bet koks skanėstas jam tai buvo! Vaikystėje jam labai patikdavo ir zacirka, pieniška sriuba su kamuoliukais iš miltų ir vandens. Pamena, pykdavomės, kas iš vaikų gaus atsisėsti ant pečiaus liukto - ten buvo šilta, gera, galėdavai stebėti susirinkusius prie stalo. Kaimas jam taip pat leido pažinti gamtą, pamilti gyvūnus. Arkliai jam iki šiol žadina nostalgiją - prisimena jų kvapą, kaip jodavome vietoj balno pasitiesę maišą.
Paklaustas, ar atpažįsta, kokį gyvenimo scenarijų sudėliojo jo, kaip vaiko, jautrumas, patirtos patyčios, tėvų skyrybos, Dainius atsakė, kad iki galo vis dar nežino, kaip jį paveikė tėvų skyrybos. Kai 9-oje klasėje pakeitė mokyklą, patyčių neliko. Atsirado žmonių, kurie jį priėmė, sutarė su klasės draugu iš ankstesnės mokyklos. Pradėjo bandyti kažkaip kompensuoti išmoktą jausmą, kad yra defektyvus, ieškoti patvirtinimų, kad su juo viskas gerai. Atsirado noras save išreikšti, turėti daug draugų. Ėmė spalvotai rengtis, pirkti spalvotas kojines. Universitete intensyviai įsitraukė į studentų atstovybės reikalus, socialines veiklas. Išmoko megzti ryšius, įgijo drąsos, daug pažįstamų. Nutiko taip, kad vienu metu ėmė perlenkti lazdą. Jam atrodė, kad visi kiti - neišmanėliai, nesuprato, kad savo juokais gali ką nors įžeisti. Kai tai išgirdo, staiga užsidarė. Įstojęs į psichoterapiją sulaukė palaikymo, kad viskas su jo juokais ir spalvotomis kojinėmis yra gerai. Pradėjo suprasti, kad turi norą patikti ir kartais jaučiasi kaip vaikas, labai norintis žaisti, bet nežinantis, pataikys ar ne. Dabar esu išmokęs, kaip gali juokauti. Nesu rimtas, bet moku kalbėti apie rimtus dalykus. Nors jį visada supo daug žmonių, neretai jausdavosi vienišas. Nebuvo išmokęs, kad gali kažkam paskambinti, kad yra vertas pagalbos. Ir dabar turi problemą su pagalbos, atlygio prašymu. Iki šiol pirmas retai kam nors skambina, nebent su reikalais. Jeigu kreipsis pirmas, turi riziką, kad jį atstums, bet jeigu kreipiasi į jį, jis nebebijau, nes jaučia, kad yra reikalingas. Visi šie momentai, manyčiau, tempiasi kaip patyčių pasekmė. Smarkiai jam jie nekliudo, bet be jų gyventi, žinoma, būtų smagiau. Ir nors dabar supranta, kas ir kodėl vyksta, žinoti nepakanka.
Dainius Jakučionis tris kartus gyvenime ėjo į terapiją. Pirmąjį - dėl santykių. Antrą kartą ėjo dėl egzistencinių klausimų: nelaimingumo gyvenime, nepasitikėjimo savimi, savivertės trūkumo. Pastarojo, kad ir kiek su metais būtum pasiekęs, vis tiek kažkiek yra. Tiesa, tąsyk su psichoterapeutu nebuvo iki galo atviras. Jautėsi nesaugiai, jam buvo gėda, ką jis apie jį pamanys. Trečią kartą nuėjo į terapiją pas latvį, gyvenantį Londone. Jis nieko iš Lietuvos nepažinojo, tad jautėsi saugiai, galėjo atsiverti. Nesakyčiau, kad psichoterapinės patirtys jo gyvenimą pakeitė kardinaliai, nes ir iki jų jo funkcijos nebuvo sutrikusios: gyveno, dirbo, pasirūpino savimi ir artimaisiais, tik gal nesijautė iki galo viską išpildęs. Vidinis kritikas vis pyksta, kad atidėlioja darbus iki termino pabaigos, kartoja, kad visada gali geriau. Sakyčiau, kardinaliai gyvenimą psichoterapija pakeičia tada, kai žmogaus funkcijos yra sutrikusios, jis nebegali pasirūpinti savimi.
Taip pat skaitykite: Psichoterapija meilės ligai gydyti
Nuomonės ir įžvalgos
Dainius Jakučionis mano, kad žmonės yra visokie. Panašūs tuo, kad naudojasi tais pačiais algoritmais, šablonais. Yra tarsi diagrama, pagal kurią žinome, kad jeigu vaikystėje buvo vienoks ar kitoks įvykis, tai aišku, kokį temperamentą, charakterį žmogus turės, kokios bus jo reakcijos. Visi mes veikiame panašiais principais, tačiau žvelgiant asmeniškiau, žmonių mintys, jausmai ir tai, kaip jie juos interpretuoja, labai skiriasi. Tai, kaip žmogus augo, jo patirtys, taip pat ir psichikos ligos gali sukelti sunkumų, bet ir žmogų padaro autentišką. Ar norėčiau kartoti savo patyčias? Niekada gyvenime.
Paklaustas, ar jeigu galėtume išgydyti visas psichikos ligas, jeigu visi rūpintųsi savo emocine sveikata, gal nebūtų skyrybų, patyčių, narkotikų problemų, toksiškų santykių, žmonių, dirbančių nemylimą darbą, galbūt net karai pasaulyje nekiltų, Dainius atsakė, kad sunku pasakyti. Dalis sociologų, evoliucinės psichologijos atstovų sako, kad kiekvienas neigiamas dalykas žmogui atneša kažką teigiamo. Mano, pasaulyje be karo tikrai galėtume gyventi laimingiau, bet tai nereiškia, kad visai neturėtume sunkumų. Dažniausiai visos pasaulinės problemos kyla dėl ego, dėl to, kad kažkas nori pasirodyti stipresnis, turėti daugiau žemių. Laimingame pasaulyje reikėtų sutarti, kad žmogus neturėtų per didelių egoistinių ketinimų. Tik galbūt mes, kaip emociškai išprususi visuomenė, neleistume jam per stipriai įsivažiuoti: nepasiduotume manipuliacijoms, nepaklustume iš baimės arba nepataikautume siekdami naudos sau.
Dalyvavimas Medijų ir informacinio raštingumo savaitėje
Dainius Jakučionis aktyviai dalyvauja Medijų ir informacinio raštingumo savaitėje (MIRKT), kur dalijasi savo žiniomis ir patirtimi su visuomene. Jis dalyvauja diskusijose, kuriose nagrinėjami finansinio raštingumo ir psichologijos klausimai, aiškinama, kodėl žmonės patiki sukčiais. Jo dalyvavimas MIRKT savaitėje rodo jo įsipareigojimą šviesti visuomenę apie svarbius šiuolaikinio gyvenimo aspektus.
Taip pat skaitykite: Sveikimas nuo priklausomybių per psichoterapiją
tags: #psichoterapeutas #dainius #jakucionis