Įvadas
Šalies biudžeto mokestinės pajamos itin priklauso nuo vartojimo mokesčių. Lietuva Europos Sąjungos (ES) kontekste išsiskiria dideliu atotrūkiu tarp realaus ir potencialaus PVM surinkimo. Šiame straipsnyje išnagrinėsime PVM įtaką Lietuvos biudžetui, jo priklausomybę nuo BVP, iššūkius, susijusius su PVM surinkimu, ir galimus sprendimo būdus.
Vartojimo Mokesčių Svarba Lietuvos Biudžete
Vertinant Lietuvos biudžeto mokestinių pajamų struktūrą, matyti, kad šalies biudžeto mokestinės pajamos itin priklauso nuo vartojimo mokesčių. 2016 m. sausio-spalio mėn. PVM mokestinės įplaukos sudarė daugiau nei pusę (56 proc.) nuo visų faktiškai surinktų biudžeto mokestinių pajamų. Akcizų mokestinėms įplaukoms teko kiek daugiau nei penktadalis (21,7 proc.) nuo visų surinktų mokestinių pajamų. Taigi, pajamos iš vadinamųjų vartojimo mokesčių tais metais šalies biudžete sudarė 78,2 proc. ES kontekste Lietuvos biudžeto pajamos išsiskiria kiek didesne priklausomybe nuo vartojimo mokesčių nei ES vidutiniškai. Šiuo metu Lietuvos ekonomikos plėtros struktūra itin palankiai veikia šalies biudžeto mokestines pajamas: sparčiai augant vidaus prekybos apimtims, per metus PVM įplaukos į biudžetą išaugo beveik 5 proc. Faktinės PVM įplaukos yra net penktadaliu didesnės nei prieš 5 metus.
PVM Surinkimo Potencialas ir Atotrūkis Lietuvoje
Nepaisant akivaizdžiai gerėjančio PVM surinkimo, detalesnė įvairių PVM surinkimo aspektų analizė ES mastu rodo, kad Lietuva gana prastai išnaudoja visą PVM surinkimo potencialą. Europos Komisijos duomenys rodo, kad PVM atotrūkis Lietuvoje siekia 36 proc., ir pagal šį rodiklį mūsų šaliai tenka antra vieta tarp visų ES valstybių. Tai reiškia, kad dėl mokesčių vengimo Lietuvoje nesurenkama apie 36 proc. Todėl klaidinga galvoti ir teigti, kad Lietuvoje, lyginant su kitomis ES šalimis, yra maži mokesčiai.
PVM Tarifai ir Lengvatos
PVM kontekste Lietuva tarp kitų ES valstybių išsiskiria gana aukštu standartiniu PVM tarifu ir itin nelanksčiu PVM lengvatų taikymu. Šią situaciją puikiai iliustruoja keli Europos Komisijos pateikiami skaičiai. Pirma, vidutinio PVM tarifo, kuris tenka namų ūkiui, ir standartinio PVM tarifo santykis (kuo didesnė šio rodiklio reikšmė, tuo didesnė PVM mokestinė našta tenka vartotojui): Lietuvoje vidutinio PVM tarifo, kurį sumoka standartinis namų ūkis, ir standartinio PVM tarifo santykis siekia net 72 proc., ir tai yra absoliučiai didžiausia reikšmė visoje ES. Palyginimui: šio rodiklio reikšmė Švedijoje siekia 49 proc., Didžiojoje Britanijoje - 45 proc., Vokietijoje - 50 proc., o ES vidurkis siekia 49 proc. Tokią situaciją lemia gana aukštas bendras PVM tarifas Lietuvoje, kurio reikšmė atitinka ES vidurkį, ir itin mažas PVM lengvatų skaičius, lyginant su kitomis ES valstybėmis. Lietuvoje lengvatinis PVM tarifas yra taikomas itin ribotam prekių ir paslaugų skaičiui, kai Vokietijoje jis yra taikomas 13 prekių ir paslaugų kategorijų, o Prancūzijoje - net 23 prekių ir paslaugų kategorijoms. Lenkijoje, kur standartinis PVM tarifas yra 23 proc., lengvatinis PVM tarifas taikomas net 24 prekių ir paslaugų kategorijoms: pvz., 5 proc. - kai kuriems maisto produktams; 8 proc. - kultūriniams renginiams; 8 proc. - kai kuriems remonto ir renovacijos darbams; 8 proc. - restoranuose (eliminuojant alkoholinius gėrimus); 8 proc. - sporto klubams bei sporto renginiams.
Valdžios Skola ir Biudžeto Deficitas
Lietuvos valdžios skola antrąjį šių metų ketvirtį siekė 31,8 mlrd. eurų ir sudarė 39,1 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) - šis rodiklis buvo vienas mažesnių Europos Sąjungoje (ES). Latvijos valdžios skola siekė 19,8 mlrd. eurų, arba 48 proc. BVP, Estijos - 9,5 mlrd. eurų, arba 23,2 proc. BVP. Labiausiai prasiskolinusia šalimi išlieka Graikija, kur valdžios skola sudarė 151,2 proc. Eurostato duomenimis, bendra ES valstybių valdžios skola siekė 81,9 proc. BVP, tik euro zonoje - 88,2 proc. Lietuvos biudžeto deficitas antrąjį šių metų ketvirtį siekė 3 proc. ES šalių deficitas vidutiniškai siekė 2,9 proc. BVP, o tik euro zonos šalių - 2,7 proc.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Mokesčiai ir Ekonomikos Augimas: Lafero ir Rahn Kreivės
Vienas iš Valstybės požymių ir tvarkos joje pagrindas yra MOKESČIAI. Valstybėje esančią visuomenę-įvairuomenę analizuoti galima įvairiais pjūviais.Lafero kreivė parodo įplaukų į biudžetą priklausomybę nuo mokesčių dydžio. AB kreivės dalyje mokesčiams didėjant didėja įplaukos į biudžetą, bet tik iki tam tikro taško B. Pasiekus optimumo tašką B pasiekiamas didžiausias mokesčių surinkimas į biudžetą. Toliau didinant mokesčius pereinama į kreivės dalį BC. BC kreivės dalyje įplaukos į biudžetą mažėja. Taip atsitinka todėl, kad pajamos nuo kurių mokami mokesčiai pradedamos slėpti (sąskaitų klastojimas, PVM grobstymas, „vokeliai“), kontrabanda (kai iš viso nemokami mokesčiai), verslo perkėlimas (į kitas valstybes kur mokesčiai gerokai mažesni), emigracija (dėl skurdo). Taigi sumažėja ir vartojimas. Taip pat Lafero kreivėje matome dar vieną tašką atkarpoje AB, tai ekonomikos maksimalaus augimo taškas. Kaip matome jis nesutampa su tašku B - maksimaliomis įplaukomis į biudžetą, bet tai natūralu. Siekiant, kad ekonomika augtų (tuo metu kuriamos darbo vietos) verslas renkasi mažesnius mokesčius.
Rahn kreivė dažnai tapatinama su Armey kreive tačiau yra labiau sukonkretinta. Ši kreivė parodo BVP augimo priklausomybę nuo valdžios kaštų dydžio. Taigi kreivėje matome, kad yra optimumo taškas. Koks valdžios kaštų dydis (kokį procentą nuo BVP ji gali išleisti), kad BVP (ekonomikos) augimas būtų maksimalus. Taigi matome, kad nesant visai valdžios vyrauja chaosas ir anarchija. Didėjant valdžiai (t.y. didėjant valstybinėms išlaidoms) didėja ekonomikos augimas, nes valdžia garantuoja pvz. sveikatos apsaugą, soc. garantijas, yra teisėsauga. Taip užtikrinamas žmonių saugumas, nuosavybės apsauga. Toliau didindama išlaidas valdžia kuria infrastruktūrą ir ekonomika auga. Dar didinant valstybės išlaidas BVP augimas sulėtėja ir pasiekęs maksimalią vertę sustoja. Toliau didinant išlaidas BVP pradeda mažėti, nes pradeda didėti korupcija valstybiniame sektoriuje, jis pradeda neefektyviai dirbti dėl dirbtinai išpūsto ir funkcijas dubliuojančio biurokratinio aparato, jame mažėja motyvacija, kadangi žinoma, kad pinigai vis tiek bus gauti. Taigi nedidelė valdžia padaro daug gero BVP augimui, o didelė valdžia padaro mažai gero.
Lietuvos Ekonomikos Sėkmės Istorija
Profesorius Alfredas Bumblauskas pirmasis suformulavo tezę, kad lietuviai dar niekada istorijoje taip gerai negyveno. Sunku nepritarti, bet žinoma, kad yra visokių lietuvių, visokių šeimų, visokių patirčių. Pozityvioji ekonomika yra objektyvi analizė, visiškai atsieta nuo subjektyvios, nuo subjektyvių vertybių, nuo vertinimo. To priešingybė yra normatyvinė ekonomika, kur atsiranda vertintojo požiūris. Pavyzdžiui, kokia turėtų būti mokesčių sistema, kiek reikia perskirstyti per biudžetą, koks turi būti minimalus atlyginimas ir t.t. Grįžtant prie klausimo „Ar gyvename geriau negu bet kada?“ - labai sunku paneigti šį faktą. Taip, kai kurie ekonomistai yra teisūs sakydami, kad apskritai žmonijos istorija yra nuolatinis progresas. Išskyrus tam tikrus periodus, tokius kaip karai, pandemijos ar dar kažkokie šokai. Tačiau Lietuvos išskirtinumas yra tai, kad nepriklausomai nuo laikotarpio - ar mes imsime 2024-uosius, ar pastarąjį penkmetį, ar dešimtmetį nuo tada, kai įsivedėme eurą, ar dvidešimt metų nuo tada, kai tapome Europos Sąjungos nariais, ar ketvirtį amžiaus nuo šio amžiaus pradžios - Lietuva regione išsiskyrė pagal visus rodiklius. BVP tenkantis vienam gyventojui, gyventojų perkamosios galios augimas, eksporto augimas, socialinės atskirties mažėjimas, skurdo mažėjimas. Praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvos bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą atsižvelgus į kainų skirtumus, siekė vos 38 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Šiemet šis rodiklis priartėjo prie 90 proc. ES vidurkio ir pagal jį gerokai lenkiame ne tik mūsų regiono šalis, bet ir kai kurias Europos senbuves, tokias kaip Graikija ar Portugalija. Čia kalbame apie Lietuvos sėkmės istoriją per tam tikrą laikotarpį, ypač po narystės Europos Sąjungoje per pastarąjį dvidešimtmetį. „Ar gyvename geriau negu bet kada?“ - labai sunku paneigti šį faktą.
BVP ir Vartojimo Rodikliai
Tai vienas iš būdų, kaip suskaičiuoti BVP. Vienas iš būdų yra visų įmonių, gyventojų, kurie dirba sukurta pridėtinė vertė. Kitas būdas yra pajamų metodas, t. y. kas tą sukurtą vertę pasidalina - tai yra kapitalo savininkai, pelnas, mišrios pajamos, visokios individualios veiklos, verslo liudijimai, darbuotojai plius mokesčiai. Ir trečias gal dažniau žinomas būdas - kas išleidžia tuos pinigus: tai gyventojų vartojimas, valdžios sektoriaus vartojimas, įmonių investicijos, atsargos ir grynasis eksportas. Tačiau labai paprastai sakant, tai šalies ekonomikos dydis - kiek yra sukuriama pridėtinės vertės, kiek iš to gauni pajamų ir kiek išleidi. Gyventojams paprasčiau suprantamas rodiklis yra atlyginimai, bet vien izoliuoti atlyginimai ne viską pasako, nes turime atsižvelgti ir į kainų lygį, perkamąją galią. Man patinka toks Europos komisijos kasmet skelbiamas rodiklis - faktinės individualaus vartojimo išlaidos („actual individual consumption”), kuris taip pat leidžia palyginti visas valstybes. Labai įdomu tai, kad mes pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, labai sparčiai priartėjome prie ES vidurkio, bet pagal individualias galimybes vartoti prie ES vidurkio priartėjome dar labiau. Praėjusių metų rodiklis siekia 91 proc. ES vidurkio, daugiau negu Ispanijos. Latvijos ir Estijos yra apie 75-80 proc., tai mes esame gerokai pralenkę, ne keliais procentiniais punktais. Šis rodiklis yra įdomus tuo, kad jis rodo ne tik tai, kiek gyventojai gauna pajamų iš visų šaltinių - atlyginimų, socialinių išmokų, pensijų, kapitalo pajamų ir emigrantų perlaidų, bet jis parodo ir kainų lygį, kiek kainuoja nusipirkti. Dar svarbu, kad jis parodo ir tai, ką valstybė tau duoda nemokamai - jei yra kažkoks kompensuojamas viešasis transportas, nemokamas švietimas, nemokamos sveikatos apsaugos paslaugos, nes tos faktinės vidaus vartojimo išlaidos yra tai, ką vartoji, nepriklausomai kas už tai sumokėjo, ar tu pats ar valstybė.
Atlyginimų Augimas ir Konkurencingumas
Galėčiau pasakyti kitą rodiklį - vidutinis darbo užmokestis po mokesčių. Lietuvoje šis rodiklis nuo amžiaus pradžios, atsižvelgus į infliaciją, padidėjo daugiau negu trigubai. Estijoje padidėjo apie 170 proc., Lenkijoje apie 80 proc., Prancūzijoje, Vokietijoje - 5 proc. Per ketvirtį amžiaus turtingo europiečio perkamoji galia padidėjo vos 5 proc., o pvz. Italijoje sumažėjo. Kai mes kalbame apie Lietuvos progresą, aišku, žiūrime į kontekstą, kaip atrodė ir tos valstybės, kurios kartu su mumis ištrūko iš Sovietų Sąjungos, kartu stojo į Europos Sąjungą, kartu augo. Mes jas pralenkėme. Per ketvirtį amžiaus mes pavijome ir pralenkėme Ispaniją pagal savo vartojimo galimybes. Jeigu ieškai sliekų ant asfalto, tu jų rasi. Pavyzdžiui, jūsų paminėtas BVP apibrėžimas yra pelnas, mišrios pajamos ir atlyginimai - t. y. kokia dalis BVP tenka atlyginimams to meto kainomis ir tuomet palyginame su kitomis šalimis. Buvo apie 40 proc. ir tai buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Tai reiškia, kad darbuotojai neturėjo derybinės galios, buvo aukštas nedarbo lygis, santykinai maži atlyginimai. Dabar, pakilo iki 52 proc.. Tai yra daugiau nei ES vidurkis, daugiau negu Švedijoje. Švedijoje ir ES vidurkis yra 48 proc. Tai šitoje vietoje Lietuva yra tarp pirmų penkių ES valstybių, kurios darbuotojai pasiima didžiausią BVP dalį. Kai kurie ekonomistai iš inercijos nuo praėjusio dešimtmečio vidurio sako, kad Lietuvoje darbuotojai yra išnaudojami, nes jie negauna tokių pajamų, kokių nusipelno pagal savo kuriamą pridėtinę vertę. Iš dalies tai buvo teisinga prieš 10-15 metų, bet nieko panašaus žiūrint į dabartinę statistiką.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Palyginimas su Estija
Mes visą laiką mėgstame lygintis su Estija. Tiksliau mėgome. Kai mūsų rodikliai tapo geresni, pradėjome lygintis su Italija ar Ispanija. Tai dar vienas rodiklis, kai tikrai turime pasidžiaugti tuo, kad Lietuvai pastaraisiais metais, pastarąjį penkmetį tikrai labai gerai sekėsi. Pavyzdžiui, realus darbo užmokestis, kaip jis pasikeitė atsižvelgiant į infliaciją. Nuo dešimtmečio pradžios, nepaisant to, kad mes turėjome didelę infliaciją 2022-2023 m., Lietuvoje vidutinio darbuotojo realus darbo užmokestis padidėjo 20 proc. Per tą patį laikotarpį Estijoje realus darbo užmokestis 5 proc. sumažėjo. Vidutinis estas dabar gali vartoti tiek, kiek galėjo 2018 metais. Tai yra didelis sukrėtimas. Tai yra pasekmės. 3 metus mažėja BVP, tų priežasčių yra labai daug, buvo mažiau diversifikuota pramonė. Visų pirma, Estija patiria didelį pramonės nuosmukį. Ji irgi yra nukritusi į 2019 metų lygį. Lietuvos pramonės apimtys per tą patį laikotarpį nuo 2019 m. Iš esmės labai didelių skirtumų nėra. Gal pagrindinis skirtumas, kad mūsų pramonė yra labiau diversifikuota. „Thermo Fisherio“, „Teltonikos“, taip pat per pastarąjį dešimtmetį labai išaugęs Lietuvos paslaugų eksportas, turime įvairesnes rinkas. Tuo tarpu Estija yra labai priklausoma nuo Suomijos, nuo kitų Šiaurės šalių ir nelabai yra įžengusi į kitas pasaulio rinkas. Lietuvos eksportuotojai pasiskirstę proporcingiau. Žinome, kad Vokietija yra viena didžiausių Lietuvos eksporto rinkų, bet praėjusiais metais Vokietiją pralenkė Lenkija. Lenkija tapo Lietuvos didžiausia eksporto rinka, visai šalia rikiuojasi kitos didelės panašios valstybės. Lietuviškos kilmės prekės eksportuojamos ir į Nyderlandus, Jungtinę Karalystę, JAV. Kai turi tokį platų geografinį regioną, tai kažkokia nekilnojamojo turto krizė Šiaurės valstybėse nepaveikia ekonomikos taip smarkiai, kaip ją paveikė Estijoje.
Estijoje 2021 m. žmonėms leista išsiimti sukauptus pinigus iš pensijų fondų. Tai stipriai padidino vartojimą, bet tik trumpuoju laikotarpiu. Tai yra dalykas, kurio Lietuvoje niekas neprognozuoja. Jeigu bus priimtas sprendimas pagal tai, ką išaiškino Konstitucinis Teismas, kad tam turi būti svarbios priežastys, o noras įsigyti naują automobilį nėra svarbi priežastis, tai nebus didelio poveikio. Estai buvo labai liberalūs, jei norėjai, galėjai pasiimti. Jeigu gerai atsimenu, estai per metus pasiėmė apie ketvirtadalį pinigų. Tai tada buvo didelis šokas. Pas mus irgi yra pateiktų pasiūlymų, kad gal neklauskime žmonių, kokiam tikslui jam reikia, bet jeigu jam reikia, jis iki penktadalio tų pinigų gali pasiimti. Tai iš tiesų būtų milžiniškas impulsas trumpuoju laikotarpiu, bet ką rodo Estijos patirtis ir ką rodo paprasta logika?
Mokesčių Įtaka ir Fiskalinė Politika
Beje, praėjusių metų Tarptautinio valiutos fondo ataskaita rodo, kad nemaža dalis Estijos nuosmukio yra prarastas pramonės konkurencingumas, atlyginimai atitrūko nuo produktyvumo. Tą reikia turėti omenyje ir nereikia turėti iliuzijos, kad mes turime imunitetą šiai problemai. Estija dabar išgyvena vadinamą vidinę devalvaciją, turi mažinti darbo sąnaudas, realūs atlyginimai mažėja tam, kad sugrįžtų eksportuotojų konkurencingumas. Antra priežastis - jau minėtas trumpalaikis vartojimo užturbinimas, kuris išblėso. Trečia - prisidėjo mokesčiai, jie pavėlino Estijos ekonomikos atsigavimą. 2024 m. pradėjo didėti PVM, akcizai ir kai kurie kiti mokesčiai. Nuo šių metų sausio 1 dienos jie vėl padidėjo. Tai iš tiesų prislopina vartotojų perkamąją galią ir tai yra viena iš priežasčių, dėl ko realus estų darbo užmokestis nedidėjo nei pernai, nei šiemet. Estijoje infliacija vis dar virš 4 proc. Tai būtų milžiniškas impulsas trumpuoju laikotarpiu, bet po to būtų pagirios.
Lyg galime žiūrėti į Estiją, kad nepasiteisino, bet, mano supratimu, didžiąja dalimi Estijos klaida buvo ta, kad jie didino mokesčius tam, kad sumažintų biudžeto deficitą. Tai yra ištraukiami pinigai iš ekonomikos - surenki daugiau mokesčių iš gyventojų, iš įmonių, bet jų neišleidi, tiesiog naudoji, pavyzdžiui, grąžinti skoloms ar mažinti poreikį skolintis. O kodėl jie taip konservatyviai žiūri į skolinimąsi? Jų skola apie 20 procentų. Lietuvos, Švedijos yra apie 40 proc. BVP. Ir vis tiek tai yra vienas mažiausių Europos Sąjungos rodiklių. Euro zonos vidurkis yra apie 80-90 proc. BVP, Italija turi apie 150 proc. Tai taip gal nereikia, bet yra tokia nerašyta ar šiek tiek rašyta taisyklė - kol skola nesiekia 60 proc. BVP, kredito reitingų agentūros nesako, kad tai yra kažkokia rizika. Aš tai vadinu fiskaliniu fundamentalizmu. Ne, jie tiesiog turi tokį požiūrį. Aš su savo kolegomis Estijoje ekonomistais diskutuoju, jiems atrodo, kad valstybė turi gyventi pagal savo galimybes, niekada neturi skolintis. Jie ilgą laiką taip gyveno, visai nesenai pirmą kartą išleido valstybės obligacijas. Skolintis turi privatus sektorius, gyventojai, įmonės, o valstybė - ne. Toks kraštutinis požiūris. Suomiai truputėlį kitaip, bet švedai turi gana griežtą požiūrį į skolą. Tačiau čia jau yra kraštutinumas, kuris kenkia. Ekonomikos baziniai vadovėliai ir baziniai fiskalinės politikos principai sakytų, kad jos viena pagrindinių funkcijų yra vykdyti anticiklinę politiką. Tai yra, kai šalis patiria ekonomikos nuosmukį, tada tu jį sušvelnini, įlieji į ekonomiką pinigų, skiri krašto apsaugai, investicijoms į infrastruktūrą, galbūt kažkokiomis mokestinėmis lengvatomis paskatini privataus sektoriaus investicijas. Kai ekonomika jau klesti, gali įvesti kažkokį taršos mokestį, galbūt visuotinį, kuris nelabai slopins ekonomikos augimą, bet ir nelabai pakenks. Tai Estija, būdama giliausioje ir ilgiausioje recesijoje Europos Sąjungoje, ant viršaus dar pradėjo krauti mokesčius. Manau, tai tikrai buvo vadovėlinė fiskalinė klaida, nulemta jų tikėjimo, jų ideologijos, kad skolintis turi privatus sektorius, o ne valstybė. Aišku, kad tiesa yra kažkur pusiaukelėje. Tai, ką darė graikai, italai irgi yra blogai ir pavojinga, bet tai, ką padarė estai, taip pat buvo labiau žalinga nei naudinga.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
tags: #pvm #priklausomybe #bvp