Ekonomikos teorijoje, siekiant suprasti vartotojų elgseną vertinant prekes ir paslaugas, pasitelkiamas ribinio naudingumo konceptas. Ši teorija nagrinėja, kaip prekės ar paslaugos vertė priklauso nuo jos teikiamos naudos vartotojui, ir kaip kiekvienas papildomas vienetas mažina pasitenkinimą.
Įvadas į Ribinio Naudingumo Teoriją
Ribinio naudingumo teorija, būdama maržinalistine ekonomine teorija, teigia, jog prekių ir paslaugų vertę bei rinkos kainą lemia jų ribinis naudingumas vartotojui. Ši teorija nesutinka su požiūriu, kad prekės vertė priklauso nuo darbo ir kitų sąnaudų, patirtų ją gaminant, ar kitų objektyvių savybių, būdingų pačiai prekei. Vietoj to, ji teigia, kad vertę prekei suteikia subjektyvūs vartotojų įvertinimai, pagrįsti jų poreikiais, kuriuos ši prekė gali patenkinti.
Ribinio Naudingumo Teorijos Ištakos
Pagrindinius ribinio naudingumo teorijos teiginius pirmasis suformulavo H. H. Gossenas 1854 m. Kaip savarankiška ekonominė teorija, ji buvo išplėtota XIX a. 8-9 dešimtmečiais Austrų mokyklos atstovų (C. Mengerio, E. von Böhm-Bawerko, F. von Wieserio). Austrų mokyklos atstovai atmetė požiūrį, kad prekės vertės šaltinis yra darbo ir kitos sąnaudos, patirtos ją gaminant, ar kitos objektyvios savybės, būdingos pačiai prekei. Pagal ribinio naudingumo teoriją, vertę prekei suteikia subjektyvūs vartotojų įvertinimai, pagrįsti jų poreikiais, kuriuos ši prekė gali patenkinti.
Ribinis Naudingumas ir Rinkos Paklausa
Didinant prekės vartojimą, jos ribinis naudingumas nuolat mažėja (vadinamasis mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis), pirkti daugiau jos vienetų vartotojai sutinka tik tada, kai rinkoje mažėja jos kaina - taip formuojasi prekės paklausa. Vartotojas geriausiai panaudoja savo ekonominius išteklius, pasiekia optimalią vartojimo struktūrą ir gauna didžiausią bendrąjį naudingumą, kai visų jo vartojamų prekių ir paslaugų rūšių ribinis naudingumas yra vienodas.
Mažėjančio Ribinio Naudingumo Dėsnis
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia: didėjant gėrybių suvartojimui, kiekvieno papildomo vartojamo gėrybės vieneto ribinis naudingumas mažėja. Tai reiškia, kad kiekvienas papildomas ekonominio ištekliaus vienetas bus panaudotas mažiau svarbiam asmens poreikiui tenkinti, t. y. kiekvienas papildomas ištekliaus vienetas suteiks jam mažiau pasitenkinimo. Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis paaiškina kainų susidarymą rinkoje, kai produkto kainą lemia jo ribinio vieneto teikiama nauda.
Taip pat skaitykite: Suprasti ribinį dažnį
Vartotojo Elgsena Rinkoje
Svarbiausias rinkos santykių subjektas yra vartotojas. Jo norai ir ekonominės galimybės formuoja prekių ir paslaugų paklausą, kuri sąlygoja pasiūlą. Turėdamas darbo, kapitalo, žemės ir kitų išteklių, žmogus siekia juos panaudoti taip, kad tenkintų savo poreikius. Kiekvienas vartotojas prekes bei paslaugas vertina subjektyviai, tačiau kiekvienas įsigytas produktas tenkina vieną ar kelis jo poreikius, teikia tam tikrą pasitenkinimą. Tai vadinama produkto naudingumu. Kadangi žmogaus piniginės pajamos ribotos, jis negali įsigyti visų norimų prekių ir paslaugų. Todėl visada tenka rinktis, kam jas išleisti. Pirmiausiai pirkėjas domisi produktų kainomis ir priima sprendimus dėl jų įsigijimo.
Kai kalbame apie vienarūšes prekes ar paslaugas, tenkinančias tą patį poreikį, jų naudingumą galime be vargo palyginti ir vieną iš jų pasirinkti. Tačiau kai vertiname prekes ar paslaugas, tenkinančias skirtingus poreikius, pvz., mėsa ir bilietas į kino filmą, kyla sunkumų nustatant, kas daugiau, o kas mažiau naudinga.
Vartotojo Pasirinkimo Kriterijai
Vartotojo prioritetai ir naudingumas kaip pasirinkimo kriterijus apibūdina vartotojų poreikius, jų patenkinimą ir pasirinkimo ypatumus. Skirtingos gėrybės teikia skirtingą pasitenkinimą žmonėms. Iš daugelio alternatyvių gėrybių žmonės renkasi jų manymu geriausią. Atsižvelgiant į tai, kad pasirinkimo galimybės yra skirtingos, jas galima pirmenybiškai grupuoti, t.y. vienus poreikius iškelti į pirmą vietą, kitus nustumti toliau, o trečius vertinti kaip nebūtinai tenkintinus. Tokia pirmenybių skalė - dar ne realios gėrybės, o tik vartotojo norai.
Vartotojas, pirmenybių skalėje rikiuodamas prekes ir paslaugas, atsižvelgia į tai, kiek jos tenkins jo poreikius, t.y. naudingumas išreiškia vartotojo ir prekės santykį. Jo buvimo sąlyga yra ta, kad prekė vartotojui reikalinga vienam ar kitam tikslui. Įvairiems žmonėms kiekvienos prekės naudingumas yra nevienodas, pvz., mėsa neturi jokio naudingumo vegetarui.
Prielaidos Apie Vartotojo Elgseną
Vartotojo elgsenos teorija remiasi keliomis prielaidomis:
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie ribinį naudingumą
- Vartotojas visada elgiasi racionaliai.
- ,,Naudingumas“ yra subjektyvi sąvoka: tai, kas naudinga vienam, kitam gali būti visai nenaudinga.
- Žmonės žino, kokią naudą duoda konkrečios gėrybės vartojimas, lyginant ją su kitų gėrybių teikiama nauda.
- Vartotojo piniginės pajamos norimiems produktams įsigyti yra ribotos, tačiau jis gali laisvai rinktis, kokias prekes ir paslaugas pirkti.
Bendrasis ir Ribinis Naudingumas
Gėrybės bendrasis naudingumas (TU - total utility) - tai pasitenkinimas, kurį žmogus gauna suvartoję visą jo turimą konkrečios prekės ar paslaugos kiekį. Patenkinus konkrečios prekės ar paslaugos poreikį, kiekvieno papildomo tos prekės ar paslaugos vieneto naudingumas vartotojui mažės. Ir atvirkščiai, jei vartojamų gėrybių kiekis mažėja, tai kiekvienos kitos vartotojui likusios gėrybės ribinis naudingumas didės.
Ryšys Tarp Bendrojo ir Ribinio Naudingumo
Prekės ar paslaugos naudingumas gali būti aprašytas matematiškai, t. y. naudingumo funkcija TU = f (Q), kur TU - prekės ar paslaugos bendrasis naudingumas, Q - suvartotas prekės ar paslaugos kiekis. Prekės bendrasis naudingumas didėja, kol jos ribinis naudingumas yra teigiamas dydis. Ribinis naudingumas palaipsniui mažėja, kol tampa lygus nuliui ir netgi neigiamas (taip nutinka, kai suvartotas papildomas produkto vienetas sukelia nepasitenkinimą). Bendrasis naudingumas didžiausias, kai ribinis naudingumas lygus nuliui. Kai ribinis naudingumas yra neigiamas, bendrasis naudingumas mažėja.
Taigi racionalus vartotojas, priimdamas sprendimą, kokį konkrečios prekės ar paslaugos kiekį pirkti, kad gautų sau didžiausią naudą, tol pirks prekes ar paslaugas, kol paskutinio jos vieneto teikiama nauda, t. y. ribinis naudingumas netaps lygus nuliui.
Ribinio Naudingumo Kreivė
Ribinio naudingumo kreivė turi tokią pačią formą, kaip ir paklausos kreivė. Tai rodo, kad vartotojas įsigys papildomą produkto vienetą tik tada, kai jis kainuos mažiau, nei prieš tai įsigytas. Tai paaiškinama tuo, kad vėliau įsigytas produktas teikia vartotojui mažesnį pasitenkinimą, nei prieš tai įsigytas, t. y. jis pasižymi mažėjančiu ribiniu naudingumu. Ir atvirkščiai, jei produkto kaina ims didėti, tai vartotojas jo pirks mažiau, palaipsniui atsisakys tų prekių ir paslaugų, kurios jam teikia mažesnį pasitenkinimą.
Vartotojo Pusiausvyra
Vartotojas paprastai formuoja paklausą ne vienos rūšies prekėms ar paslaugoms. Savo ribotas pinigines pajamas jis paskirsto daugeliui gėrybių įsigyti. Kada įsigytos gėrybės jam teiks didžiausią pasitenkinimą? Rinkoje visos prekės ir paslaugos turi savo kainą, išreikštą tam tikra pinigų suma. Jei visų produktų kainos būtų vienodos, vartotojas visada siektų įsigyti tą gėrybę, kuri jam teikia didesnį ribinį naudingumą. Tačiau prekių ir paslaugų kainos skiriasi. Todėl vartotojas turi palyginti naudingumą, gaunamą vartojant vieną ar kitą gėrybę, su išlaidomis jai įsigyti.
Taip pat skaitykite: Kas yra ribinis cukraus kiekis?
Tarkime, kad vartotojas perka dvi prekes - ledus ir bandeles. Ledų ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, yra didesnis negu bandelių teikiamas ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui. Aišku, kad vartotojas pirks ledus. Įsigytų ledų kiekis didės, lyginant su nupirktų bandelių kiekiu. Tada ledų ribinis naudingumas (prisiminkite mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį), tenkantis vienam litui, ims mažėti. Kadangi bandelių perkama ir vartojama mažiau, bandelių ribinis naudingumas vartotojui padidės. Vartotojas pakeis savo elgseną ir pirks daugiau bandelių ir mažiau ledų. Taip kartodamas procesą, galiausiai vartotojas pasieks maksimalų poreikių patenkinimą. Tai atsitiks, kai perkamų prekių ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, bus vienodas.
Esant šiai lygybei sakoma, kad pasiekta vartotojo pusiausvyra. Tai vartotojo būsena, kai jis, esant tam tikroms produktų kainoms ir piniginėms pajamoms, perka tokį prekių ir paslaugų kiekį, kuris teikia jam didžiausią bendrąjį naudingumą, ir tam išleidžia visas savo pinigines pajamas.
Naudingumo Matavimas: Kardinalistai ir Ordinalistai
Kai kurie XIX a. ekonomistai (žinomiausias iš jų - Alfredas Maršalas) manė, kad naudingumas gali būti traktuojamas kaip materialus dalykas, kurį galima išmatuoti ir išreikšti skaičiais. Tokio matavimo vienetas buvo pavadintas utiliu. Pavyzdžiui, tarkime, kad morkų porcija gali suteikti 20 utilių naudingumą vartotojui, o porcija pupelių - 10 utilių naudingumą. Apskritai, kardinaliojo naudingumo teorija teigia, jog galima pasakyti, kad žmogus vieną prekių rinkinį mėgsta kelis kartus labiau, jei nori mokėti už jį tiek kartų daugiau arba tiek kartų ilgiau sutinka stovėti eilėje, siekdamas jį nusipirkti.
Vis dėlto, tokie apibrėžimai nėra prasmingi, kadangi jie nėra įtikinami. Be to, jie nėra reikalingi apibūdinant pasirinkimo elgseną. Norint išsiaiškinti, kuris prekių rinkinys bus pasirinktas, užtenka žinoti, kuris iš jų yra mėgstamesnis - kuris turi didesnį naudingumą. Žmonės rikiuoja kiekvieną galimą prekių rinkinį pagal teikiamą pirmenybę. Ši savybė ir vadinama ordinaliuoju naudingumu. Jis nereikalauja tiksliai nustatyti, kiek vartotojas mėgsta vienus prekių rinkinius labiau nei kitus, t.y. ordinalistai manė, kad naudingumą galima išmatuoti pirmenybių skale, tokia, kur reikia tik eilės numerio, o ne pačių skaitmeninės skalės dydžių.
Ribinio Naudingumo Skaičiavimas
Siekiant apskaičiuoti ribinį naudingumą, yra remiamasi dvejų rodiklių santykiu - bendrojo naudingumo pokyčiu (∆TU) ir vartojimo kiekio pokyčiu (∆Q). Sudėję viską į vieną, gauname formulę ribiniam naudingumui skaičiuoti: MU = DTU/DQ.
Naudingumo Kreivės
Pažvelgę į naudingumo kreives, galima daryti prielaidą, kad vis dėl to naudingumą galima matuoti. Didėjant bendrojo naudingumo kreivei (viršutinė kreivė) produkto vartojimo mastui, bendrasis naudingumas (TU) ima augti iki maksimumo taško, paskui ima mažėti. Kaip pavyzdį būtų galima paimti mandarinų pirkimą. Pirkėjas, kuris labai nori mandarinų, nusipirkęs vieną mandariną jaus didelį pasitenkinimą. Su kiekvienu pirkimu pasitenkinimas mažės, tai reiškia, kad po 5 mandarinų jie pasidarys ne tokie svarbūs kaip buvo anksčiau. Pasiekus tam tikrą ribą, šiuo atveju - 20, pirkėjo mandarinai tiesiog nebedomins ir kreivė ima mažėti.
Bendrojo ir Ribinio Naudingumo Grafikai
Didėjant produkto vartojimo mastui, bendrasis naudingumas TU auga iki maksimumo taško, o paskui ima mažėti. Ribinis naudingumas iš pat pradžių pasiekia maksimumą ir ima kristi, o bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas sutampa su ribinio naudingumo nuliniu tašku. Kai bendrasis naudingumas maksimalus, ribinis naudingumas yra lygus 0. Ribinio naudingumo kreivės forma ne atsitiktinė. Dažniausiai vartotojas labiau vertina pirmuosius produktų vienetus. Jie suteikia daug didesnį pasitenkinimą negu paskutiniai vartojami tos pačios rūšies produktai.
Teorijos Apribojimai
Ribinio naudingumo teorija turi tam tikrų apribojimų:
- Ji negalioja, esant produktų nedalomumui (pvz., automobilis).
- Yra naudingumo išmatavimo problema. Jo negalima įvertinti jokiais matavimo vienetais ir išreikšti kiekybiniais rodikliais.
Nepaisant šių paminėtų trūkumų, naudingumo teorija plačiai taikoma praktikoje. Pavyzdžiui, jei nebūtų ribinio naudingumo mažėjimo dėsnio, vartotojas išleistų visus pinigus kuriai nors vienai prekei, kuri jam teikia didžiausią pasitenkinimą, pirkti.
Liminalumas ir Ribinės Erdvės
Liminalumas (ar ribinė erdvė) - populiarėjanti šiuolaikinės psichologijos ir filosofijos sąvoka, spėjusi prigyti ir meninėje kūryboje. Jos apibrėžimas nėra griežtai nusistovėjęs. Liminalumo ir ribinių erdvių tema mene atsirado seniai, tik niekad jai neskyriau tiek daug dėmesio. Pirmą kartą apie tai susimąsčiau po apsilankymo apleistoje Druskininkų sanatorijoje. Mane sužavėjo tie nykūs koridoriai, apleisti kambariai ir dulkėti kampai. Po 2023-jų metų darbų ciklo sumaniau gilintis į liminalumo koncepciją ir pakreipti savo meninius ieškojimus ribinės erdvės link. Pradėjau nuo mažos akvarelinių darbelių serijos, kurioje vaizdavau apleistos sanatorijos koridorius. Vėliau tai transformavosi į didesnio formato darbus, kuriuose vaizduoju man asmeniškai gerai pažįstamas ribines erdves: mano studijos pastato koridorius iki renovacijos, uždarytus barus Klaipėdoje, mano buto Vilniuje laiptinę ir kitas erdves. Savo darbuose stengiuosi atkartoti objektų apleistumo nuotaiką, ribiškumą, nejaukumą, naudodama nuotraukas, kaip pagalbinę medžiagą. Ribinių erdvių tema man vis dar įdomi ir aktuali, nes joje matau save, pilną prieštaravimų, savęs ieškojimų, kupiną atsiribojimo, apleistumo, neapibrėžtumo jausmų. Tarytum visą laiką vis dar būčiau užstrigusi kažkokiame ribiniame gyvenimo etape, negalinti pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Visa tai pamatykite ir mano darbuose: kur apleisti, pamiršti, tušti koridoriai kalba apie mano pačios jausmus ir būsenas.
Technologijos Apribojimai
Šioje paskaitoje pradedame tirti firmos elgseną. Visų pirma išnagrinėsime elgsenos apribojimus - su daugybe jų firma susiduria rinkdamasi. Juos lemia pirkėjai, varžovai ir gamta. Gvildensime pastarąjį apribojimų šaltinį - gamtą. Įvairūs gaminiai yra įmanomi tik tam tikri technologiniai sprendimai. Čia išsiaiškinsime, kaip tokius technologinius apribojimus aprašo ekonomistai.
Sąnaudos ir Gaminiai
Gamybos sąnaudos yra vadinamos gamybos veiksniais. Įvairios kategorijos: žemė, darbas, kapitalas ir žaliavos. Kapitalas gali būti nauja sąvoka. Tai pagamintos gėrybės. Kartais kapitalu vadinami pinigai, kurių reikia verslui pradėti arba tęsti. Įmanomus gamybos planus lengviausia apibūdinti juos įvardijant. Įvertinti visus technologiškai įmanomus sąnaudų ir gaminių derinius. Visų derinių aibė, susidedanti iš sąnaudų ir gaminių, kuri sudaro technologiškai įmanomą gamybos būdą, vadinama gamybos aibe.
Technologinis Apribojimų Vaizdavimas
Pavyzdžiui, yra tik viena sąnauda ir ją matuoja x bei vienas gaminys, kurį matuoja y. Ši gamybos aibė gali būti tokio pavidalo, kaip 17.1 paveiksle. Jei koks nors taškas (x,y) yra gamybos aibėje, tai tiesiog reiškia, jog technologiškai įmanoma pagaminti y kiekį prekės sunaudojant x kiekį veiksnio. Šiam sąnaudų kiekiui. Tai yra gamybos aibės kraštas. Funkcija, apibrėžianti šios aibės kraštą, vadinama gamybos funkcija. Ji rodo didžiausią įmanomą gaminio kiekį, kurį galima gauti patiriant tam tikrą sąnaudų kiekį.
Izokvantos
Kai yra dvi sąnaudos, gamybos sąryšius patogu vaizduoti izokvanta. Izokvantos yra panašios į abejingumo kreives. Pastarosios apibūdina skirtingus vartojimo rinkinius, kurių tiksliai pakanka gauti tam tikrą naudingumo lygį. Nuo abejingumo kreivių izokvantos skiriasi vienu svarbiu požiūriu. Izokvantas ženkliname gaminio kiekiu, o ne naudingumo lygiu. Taigi ženklinimą įtvirtina technologija ir jis nėra tokio savavališko pobūdžio kaip naudingumo ženklinimas.
Technologijos Pavyzdžiai: Pastovios Proporcijos
Daug žinant apie abejingumo kreives nesunku suprasti ir izokvantų sandarą. Tarkime, gaminame duobes, ir yra tik vienas būdas jas iškasti - vienas žmogus su vienu kastuvu. Papildomi kastuvai yra nieko neverti. Papildomi žmonės - taip pat. Šiaus minimumas. Šią gamybos funkciją užrašome f(x1,x2) = min{x1,x2}. Izokvantos bus panašios į pavaizduotas 17.2 paveiksle.
Technologijos Pavyzdžiai: Tobulieji Pakaitalai
Dabar tarkime, jog ruošiame namų darbus, o sąnaudos yra raudoni ir mėlyni pieštukai. Todėl gamybos funkciją užrašome f(x1,x2) = x1 + x2. Izokvantos, pavaizduotos 17.3 paveiksle, yra tokios pat kaip tobulsieji pakaitalai vartotojo teorijoje.
Cobb’o - Douglas’o Technologija
Cobb’o - Douglas’o gamybos funkcija vadinsime gamybos funkciją, kurios pavidalas yra f(x1,x2) = Ax1ax2b. Čia nagrinėtos Cobb’o - Douglas’o pirmenybių funkcinės forma. Skaitinės naudingumo funkcijos reikšmės nebuvo svarbi, todėl A prilyginome 1 ir, kaip paprastai, a + b = 1. Čia gamybos funkcijos dydis yra svarbus, todėl šių parametrų reikšmėmis apriboti negalime. Šių poveikį išsamiau nagrinėsime vėliau. Cobb’o - Douglas’o izokvantos yra tokio pat patogaus geros elgsenos pobūdžio kaip ir Cobb’o - Douglas’o abejingumo kreivės.
Technologijos Savybės
Nagrinėjant technologijos savybes įprasta padaryti kai kurias prielaidas panašiai kaip ir vartotojo teorijoje. Antra, dažnai tarsime, kad technologija yra iškili. Vienas technologijos iškilumo pagrindimas yra toks. Pavyzdžiui, įmanoma pagaminti vienetą prekės sunaudojant a1 vienetų pirmo veiksnio ir a2 vienetus - antro. Šiuo vienetą prekės galima pagaminti ir kitu būdu, sunaudojant b1 vienetų pirmo veiksnio ir b2 vienetus - antro. Toliau, tarkime, kad galime padidinti gaminio kiekį kiek tik norime kartų taip, kad iš (100a1,100a2) ir (100b1,100b2) gautume 100 vienetų gaminio. Šiuo atkreipkite dėmesį, kad jei turėtume 25a1 +75b1 vienetų pirmo veiksnio ir 25a2 +75b2 vienetų antro, tai vis tiek galėtume pagaminti 100 vienetų: 25 vienetus gautume naudodami a metodą ir 75 vienetus b metodą. Tai parodyta 17.4 paveiksle. Konkretų prekės kiekį galime pagaminti labai įvairiai pasirinkę kiek gaminti kiekvienu metodu. Tokiai technologijai, kai galima lengvai padidinti ar sumažinti gamybos procesą ir atskiri gamybos procesai vienas kitam netrukdo, iškilumas yra natūrali prielaida.
Ribinis Produktas
Kiek gaminio gausime daugiau sunaudoję papildomą pirmo veiksnio vienetą? Tai vadinsime pirmo veiksnio ribiniu produktu. Antro veiksnio ribinį produktą apibrėšime panašiai ir juos atitinkamai žymėsime MP1(x1,x2) ir MP2(x1,x2). Ribinio produkto sąvokos atžvilgiu kartais būsime kiek nerūpestingi ir jį apibūdinsime kaip papildomą gaminio kiekį, kurį gauname sunaudoję dar vieną pirmo veiksnio vienetą. Nieko blogo, jei vienas yra mažas viso pirmo veiksnio naudojamo kiekio atžvilgiu. Šiuo vartotojo teorijoje apibūdinta ribinio naudingumo sąvoka, išskyrus ordinaliąją naudingumo prigimtį. Šiuos, kurį šiuo principo įmanoma stebėti.
Techninė Pakeitimo Norma
Tarkime, jog gaminame sunaudodami (x1,x2) ir norime šiek tiek atsisakyti pirmo veiksnio bei naudoti tik tiek daugiau antro, kad y prekės pagamintume tiek pat. Kiek prireiks ”x2 daugiau antro veiksnio, jei atsisakome ”x1 pirmo? Šiuo būdu, kaip ir nustatydami abejingumo kreivės nuolydį. Šiuos, kurie išlaiko pastovią gamybos apimtį. Atkreipkite dėmesį į panašumą su ribinės pakeitimo normos apibrėžimu.
Mažėjantis Ribinis Produktas
Tarkime, turėdami tam tikrus pirmo ir antro veiksnio kiekius, norime panaudoti pirmo veiksnio daugiau, kad išlaikytume pastovų antro kiekį. Jei technologija yra monotoninė, tai bendroji gamybos apimtis padidės, kai padidinsime pirmo veiksnio kiekį. Šia norma. Šią izokvantą. Šios TRS prielaida reiškia, jog absoliutusis izokvantos nuolydžio didumas privalo sumažėti judant išilgai izokvantos x1 didėjimo kryptimi ir privalo padidėti judant x2 didėjimo kryptimi. Šios. Ribinio produkto mažėjimas yra prielaida, kaip kinta ribinis produktas, jei didiname vieno veiksnio kiekį kitus veiksnius išlaikydami pastovius. Šioje izokvantoje.
Ilgas ir Trumpas Laikotarpiai
Vėl prisiminkime pradinį technologijos apibūdinimą kaip įmanomų gamybos planų sąrašą. Trumpu laikotarpiu kai kuris veiksnys bus naudojamas iš anksto nustatytas pastovus kiekis. Šiuo aprašytas fermeris gali svarstyti gamybos planus, susijusius tik su pastoviu žemės kiekiu, jei daugiau jos panaudoti negali. Šiuo trumpu laikotarpiu gali panaudoti tik turimą žemės kiekį. Kita vertus, ilgu laikotarpiu fermeris gali nusipirkti daugiau žemės ar parduoti kažkiek nuosavos. Šiuos ar dar kas nors yra pastovūs. Čia nėra numanomo laiko intervalo. Kas yra ilgas ir trumpas laikotarpiai, priklauso nuo nagrinėjams pasirinkims. Tarkime, antras veiksnys trumpu laikotarpiu yra nustatyto dydžio . Tada nagrinėjama šio laikotarpio gamybos funkcija yra . Gamybos apimties ir x1 funkcinį ryšį galime pavaizduoti brėžiniu. Ši vis gulstesnė didėjant pirmo veiksnio kiekiui. Šio ribinio produkto dėsnis. Žinoma, gali atsitikti taip, kad iš pradžių būtų ribinio produkto didėjimo sritis, kurioje pirmo veiksnio ribinis produktas didėtų didinant pirmo veiksnio panaudojimą. Šio daugiau darbo jėgos, atveju gali būti taip, kad pirmieji keletas darbininkų gamybos apimtį didins daugiau ir daugiau, nes jie galėtų efektyviai pasiskirstyti darbą ir t.t.
Masto Grąža
Dabar panagrinėkime kitokio pobūdžio eksperimentą. Užuot padidinę vieno veiksnio kiekį, visus kitus veiksnius išlaikydami pastovius, padidinkime visų veiksnių kiekius gamybos funkcijoje. Kiek gausime gaminio, jei kiekvieno veiksnio naudosime dvigubai daugiau? Labiausiai tikėtina, kad dvigubai daugiau. Tai vadinama pastovia masto grąža. Gamybos funkcijos atžvilgiu tai reiškia, jog dvigubai daugiau kiekvieno veiksnio gamybos apimtį padvigubins. Šiau. Jei kiekvieno veiksnio firma turi dvigubai daugiau, ji gali tiesiog pastatyti dvi gamyklas greta ir taip gamybos apimtį padvigubinti. Šiuo kiekvieno veiksnio ribiniu produktu. Šiau tai nereiškia, jog negali atsitikti kitaip. Pavyzdžiui, gali būti, jog jei padidintume abu veiksnius kažkokiu mastu t, tai gamybos apimtis padidėtų daugiau nei t kartų. Šia masto grąža. Šia masto grąža pavyzdys? Naftotiekis. Padvigubindami vamzdžio skersmenį sunaudotume dvigubai daugiau medžiagų, o vamzdžio skerspjūvis padidėtų keturgubai. Šis atvejis yra šiek tiek ypatingas. Jeigu, kiekvieną veiksnį padvigubinus, gamybos apimtis mažiau nei padvigubėja, tai darome kažką ne taip. Šiuoti kokį nors veiksnį. Šiau, ir todėl gamybos apimtis neturėtų padvigubėti. Šiai. Šiuo mastu t, gamybos apimtis padidės daugiau nei t. Ribinis produktas rodo papildomą gaminio kiekį, tenkantį papildomam veiksnio vienetui, visus kitus veiksnius išlaikant pastovius. Techninė pakeitimo norma (TRS) matuoja izokvantos nuolydį. Siant gamybos mastą. Jei visus veiksnius padidiname t kartų, ir gamybos apimtis padidėja tiek pat kartų, tai masto grąža yra pastovi.