Europos integracijos projektui išgyvenant daugialypę krizę, o visuomenėje gausėjant abejonių dėl Europos Sąjungos ateities, aktualizuojasi Europos vienybės pagrindų klausimas. Šiame straipsnyje nagrinėjamos viduramžių Europos kultūros elgesio taisyklės ir visuomenės bruožai, siekiant geriau suprasti europinės savivokos raidą ir jos įtaką šiuolaikinei Europai.
Europos vienybės idėjos ištakos
Lietuvos visuomenė itin entuziastingai palaiko vieningos Europos projektą, o jo gyvybingumas bei stabilumas yra svarbus realizuojant Lietuvos nacionalinius interesus. Lietuviškoji kultūra formavosi ir skleidėsi europinės civilizacijos kontekste, veikiama krikščionybės, o vėliau ir modernybės įtakų. Tačiau lygiagrečiai su Lietuvos "ėjimu į Europą", pačioje Europoje vyko savikūros procesas, kuriame vietoje Romos katalikų religija, romėniškąja teise ir antikine filosofija grįstos Vakarų krikščionijos žemyne formavosi europinė savivoka.
Europos sąvokos raida
Ikimoderniais laikais būsimoji "Europa" egzistavo iš pradžių tik kaip mitinis vardas. Graikai retkarčiais skirstė pasaulį į Europą ir Aziją kaip Vakarus ir Rytus, tačiau tai buvo išimtinai geografinė, ne politinė skirtis. Krikščionybei tapus teisiškai pripažįstama religija, Romos imperiją IV-V a. romėnų autoriai pradeda suvokti kaip "krikščionėjančią visuomenę". Prasideda ilgas procesas, kurio metu dar bereikšmę Europos sąvoką lėtai keičia "krikščionija", reiškianti krikščioniškąją pasaulio dalį. Įsigalėjus krikščionybei, geografinės Europos gyventojai savo gyvenamą pasaulio dalį suvokė ne kaip Europą, o kaip Vakarų krikščioniją - visuotinio katalikų tikėjimo vienijamą žmonių bendriją.
Vakarų krikščionijos vienybės klestėjimas
XII-XIII a. galima laikyti Vakarų krikščionijos vienybės klestėjimo laikotarpiu, kai religinė, politinė ir socialinė žemyno sandara nuosekliausiai rėmėsi krikščionių tarpusavio vienybės idealu. Jau XIV a. pradžioje atsiranda pirmieji pavieniai žemyno vienybės projektai, kurių tikslas buvo įtvirtinti organą, turintį galią spręsti politinių suverenų nesutarimus.
Viduramžių visuomenės bruožai
Viduramžių Europoje visuomenė rėmėsi feodaline sistema. Visuomenės viršūnėje buvo senjorai (stambieji žemvaldžiai), kurie už karo tarnybą skirdavo žemės riteriams. Riteriai mažais sklypeliais išnuomodavo valstiečiams, o šie už tai turėjo eiti lažą ir mokėjo duoklę. Viduramžių visuomenė buvo luominė. Luomų teoriją XI a. suformuluota krikščionių mąstytojų - sutelkti visą krikščionišką bendriją neramiais laikais ir padalyti visuomenės grupėms pareigas (meldžiasi, dirba, kariauja). Pradžioje luomai buvo atviri, tačiau vėlyvaisiais viduramžiais luomai užsidaro.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Elgesio taisyklės ir kasdieninis gyvenimas
Viduramžių Europoje nebuvo technikos, palengvinančios buitį. Kiekvienam daiktui pagaminti reikėjo daug rankų darbo, todėl gaminiai buvo brangūs. Skurdas, žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. Daugelyje Europos šalių per tardymus buvo naudojami kankinimai. Bausmės būdavo griežtos, viešos ir vykdomos nedelsiant.
Žmonės viduramžių Europoje buvo labai religingi. Jie krikštydavo bažnyčiose vaikus, o mirusiuosius laidodavo šventoriuose. Melsdavosi įvairiems šventiesiems. Žmonės nuolat bijodavo užrūstinti Dievą šiame gyvenime, o dar labiau po mirties patekti į pragarą. Bažnyčia atlikdavo daug svarbių funkcijų, o dvasininkai būdavo valdovų patarėjais.
Miestų atsiradimas ir savivalda
Miestai viduramžiais atsirado dėl kelių priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynų ar pilį, kur žmonės tikėdavosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Kitur miestais virto dideli kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Kadangi miestai įsikurdavo žemėse, valdomose vietinio žemvaldžio, miestiečiai turėdavo mokėti jam feodalinę duoklę ir eiti lažą. Todėl miestui buvo svarbu gauti karaliaus ar žemvaldžio privilegiją, suteikiančią savivaldą.
Kultūrinis gyvenimas
XII a. viduryje atsiranda naujas architektūros stilius - gotika. Architektai naudoja kryžminį skliautą, sustiprina jį išryškintomis nerviūromis, strėlinėmis arkomis. Vakaruose literatūra buvo religinė, o XII a. atsirado pasaulietinė literatūra. Pirmi atstovai GOLJARDAI, kurie rašė parodijas, liturgijos, evangelijos temomis. Tai buvo keliaujantys studentai, dainiai, klierikai. Atsirado kita literatūros srovė TRUBADŪRAI, jie rašė provansų kalba.
Tautinių ir religinių bendrijų įvairovė
Lietuvoje susipažįstama su Lietuvos tautinių ir religinių bendrijų įvairove, ji sugretinama su savąja, tyrinėjamas jų unikalumas ir integracijos procesai. Svarbu suprasti tarpusavio sąryšius ir priklausomybę daugiatautėje kultūroje su dauguma ir mažumomis, priėmimo ir puoselėjimo klausimus.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Muzikinė kultūra
Muzikos instrumentų rūšys įvairios - apeiginiai ir signaliniai instrumentai, šokių muzikos instrumentai, piemenų instrumentai ir kt. Susipažįstama su lietuvių liaudies instrumentais (pvz., kanklės, skudučiai, lamzdelis, birbynė, kleketai, skrabalai ir kt.), aptariami ir kitų pasaulio tautų muzikos instrumentai bei jų raida. Mokomasi kitų tautų ir kultūrų dainų (pvz., latvių, lenkų, žydų, kt.).
Muzikos meno puoselėtojai ir skleidėjai
Vienuoliai viduramžiais buvo muzikos meno puoselėtojai ir skleidėjai. Benediktas Nursietis apie 529 m. parašė regulą (vienuolių ordino taisykles), kurią skyrė savo vienuoliams Monte Kasine, taip atsirado vienuolynai. Vienuoliai privalėjo laikytis trijų įžadų: išpažinti tikėjimą, nesituokti, neturėti turto. Už tai jiems turtų dovanodavo karaliai ir kiti didikai, todėl vienuolynai praturtėjo. Regula numatė paklusnumą. Vienuolynuose buvo skiriamas dėmesys mokslui (taip pat ir muzikos). Dauguma viduramžių filosofų ir mokslininkų buvo vienuoliai. Jie rašydavo metraščius.
Riterių menas
Muzika viduramžiais buvo siejama su riterių menu (atsirado XII a.). Riterių menas plito Prancūzijoje, o vėliau ir Vokietijoje. Riteriais buvo vadinti kilmingi, turtingi kariai. Vokiečių riteriai buvo vadinami minezingeriais. Riteriai dainuodavo apie žygdarbius, didvyriškus žygius. Tačiau dainuodavo tik rūmuose, savo malonumui. Vėliau riterių dainos išpopuliarėdavo. Taip pat būdavo muzikantai - menestreliai, žonglieriai, špylmanai. Vienas žymiausių trubadūrų - Bernartas Ventadorietis. Apie X a. atsirado įvairūs muzikos instrumentai.
Ars Nova
Ars nova (lot. „Naujas menas“) laikotarpis - XIV a. daugiabalsė polifoninė muzika (ir bažnytinė, ir pasaulietinė). Atsirado pasaulietinės dainos, taip pat mišių žanras. Mišios buvo kuriamos atskiroms mišių dalims, skirtos apeigoms. Bet XIV a. atsirado ir mišios - muzikos žanras, skirtas mišių dalims. Vienos seniausių išlikusių mišių buvo sukurtos 1364 metais. Jų autorius Gijomas de Mašo (Guillaume de Machaut) (apie 1300-1377 m.) - prancūzų kompozitorius. G. de Mašo kūryboje atsispindi Ars nova bruožai. Jis dalyvavo kryžiaus žygyje į Lietuvą. G. de Mašo mokėjo kurti eiles ir muziką. Rašė ir bažnytinę, ir pasaulietinę muziką.
Muzikos žanrai
X-XII a. pradėjo formuotis muzikos žanrai (religinės giesmės). XII a. pradžioje atsirado organumas. Vienas pirmųjų organumo pavyzdžių - „Notr Dam“ („Dievo Motinos“) katedroje. XIII a. greta organumo plinta dar vienas muzikos žanras - motetas. Iš pradžių motetai (religinės giesmės) buvo pridedami kiti balsai su naujais tekstais.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Tolerancija ir tarpreliginis dialogas
Svarbu ieškoti vietų, kur gali susitikti skirtingų tikėjimų žmonės (taikus sugyvenimas, geri darbai, tarnavimas visuomenei ir žmonijos interesams). Siekiama suprasti, kaip įmanoma nuo priešpriešos, kovos, persekiojimo ateiti iki bendros maldos. Taip pat svarbu suprasti litvakų ir lietuvių tradicijų panašumus ir skirtumus (maistas, drabužiai, šventės), ką žydų ir lietuvių kultūros perėmė viena iš kitos.
Jaunimo elgesys ir auklėjimas
Viduramžiais vaikai buvo išsiunčiami tarnauti ar pameistriauti. Kontraktai iš paauglių reikalavo gero elgesio. Tačiau pameistriai užsitarnavo prastą reputaciją dėl nepadoraus elgesio. Tam tikri seksualiniai kontaktai vyresnių paauglių tarpe buvo leidžiami.
Tamplierių regulos fragmentai
Pateikiamas originalios arba pradinės Tamplierių regulos vertimas remiantis 1886 m. „La Regle du Temple“. Trua susirinkime 1128 m. Trua tarybą suorganizavo abatui Bernardui iš Klervo. Regula skirta karaliui, kad jis kaip riteris uoliai trokštų vilkėti nuolankumo šarvus. Riteriai visą laiką būtų verti būti kartu su kankiniais, atidavusias savo sielas už Jėzų Kristų. Reguloje vyrauja ir yra atgaivinta riterystės tvarka, pareigų ir negynusio vargšų, našlių, našlaičių ir bažnyčių, o siekusio plėšti, grobti ir žudyti. Riterystę Šventosios dvasios malone, susirinko Trua iš tolimų provincijų anapus kalnų mano viešpaties šv. Hilarijaus šventei, 1128 metais po Jėzaus Kristaus gimimo, devintais metais po minėtos riterystės įkūrimo. Riterius; bendrosios tarybos patarimu mes tai patvirtiname vienbalsiai. Dalyvavo de Dižono abatas, Molesmė abatas, aukščiau minėtas Klervo abatas B[ernardas], kurio žodžius pagyrėme. Taip pat kunigaikštis Teobaldas, Nevero kunigaikštis, Andre de Baudemant. Atvyko Saint-Amand. Gailestis [yra saldesnis] nei medus lyginant su Dievo, kurio malonė primena patepimą ir leidžia ateiti pas jį norintiems jam tarnauti. Per infinita seculorum secula. Ginklu, kad išgelbėtų savo sielą, stenkitės tikru noru išklausyti maldas bei apeigas pagal kanonus ir Šv. Jeruzalės miesto dvasinių mokytojų tradicijas. Atiduodami pirmenybę brolijai, nereikia nedelsiant sutikti ir jį priimti, nes mano viešpats Šv. Probate spiritus si Ex Deo sunt. Tai reiškia: „Išbandyk sielą, kad įsitikintum, kad ji nuo Dievo“. Privalote ne vien žodžiais suteikti jam galimybę išgelbėti sielą. Jei riteris atvyksta pas savo provincijos vyskupą ir jam papasakoja apie savo ketinimą, brolijos, tegu jis būna mielai priimtas. Daiktus. Tai mes griežtai draudžiame, nes taip pat baisu, kaip patiems būti atskirtu. Nors šventųjų tėvų nuostatos leidžia priimti vaikus į religinį gyvenimą, mes nepatariam tai daryti, vaduoti žemę nuo Jėzaus Kristaus priešų. Savo prašymą. Nesigailėtų. Iš patikimų šaltinių sužinojome, kad netinkamai ir nesivaržydami klausotės pamaldų stovėdami. Visi pašlovinimai, kai apeigos baigėsi, turite stovėti. Mes liepiame, kad brolių apdaras visada būtų vienodų spalvų, ir būtent - baltos ir juodos ar rudos, kad atpažinti vienas kitą ir baltų drabužių, reiškiančių tyrumą ir skaistumą. Kūno sveikata. Tačiau tie drabužiai neturi būti su papuošimais ir be jokių išpuikimo požymių, net antklodės, jei ji pagaminta iš avies ar avinėlių vilnos. Kiekvienas galėtų lengvai apsivilkti ir nusivilkti, apsiauti ir nusiauti. Sulig Magistro nuožiūra. Ir laikome, kad to pakanka kiekvienam. Galima pasinaudoti linine antklode su paklotu. Visi privalo miegoti apsirengę marškiniais, kelnėmis, apavu ir diržu. Miegojimo vietoje iki ryto turi degti šviesa. Išskusta tonzūra, kad ją būtų galima patikrinti ir iš priekio, ir iš užnugario. Šventyklai tarnauja terminuotą laiką. Jokiomis aplinkybėmis jie jų negali turėti. Daiktai priklauso pagonims. Rūmuose, o geriau vadinti tvirtovėje, jie privalo valgyti drauge. Priimtų ženklų, ramiai ir tyliai turite paprašyti ko jums reikia, kuo kukliau ir nuolankiau, kad liežuvis mane išduos“, t.y. Tegu visada per bendrus pietus ir vakarienę būna skaitomas Šventas raštas, jei tai įmanoma. Kitu, ir kad nei griežtumas, nei slaptas sulaikymas nepasireikštų bendrai valgant. 12 apaštalų pasninką, kadangi suprantama, kad mėsos valgymo įprotis gadina kūną. Jei reikia susilaikyti nuo mėsos, tenka antradieniui, tegu pakankamai jos duodama kitą dieną. Jėzaus Kristaus prisikėlimo atminčiai. O likę namų gyventojai, t.y. Valgomo su duona; mes laikom, kad to pakanka ir liepiame to laikytis. Ir jūs pasninkausite nuo Visų šventųjų dienos iki Velykų, išskyrus Kalėdas, Krikštą ir 12 apaštalų pasninką. Leisti pasninkauti. Šalia, arba toje pat vietoje. Nuolankia širdimi jie privalo pašlovinti Jėzų Kristų, Išgelbėtoją. Duonos likučiai būna atiduoti vargšams, o neliesti kepalai saugomi. Papročius, ir eikite ten. Magistro nuožiūrai. Jei jis nori vandens, ir, jei jis įsako, atskiesto vyno, tegu tai būna duodama saikingai. Tikro, jis turi būti vartojamas saikingai. Kai broliai grįžta iš vakarinių pamaldų, jiems neleidžiama garsiai kalbėtis, nebent tik gręsiant pavojui. Tegu kiekvienas eina į savo lovą ramiai ir tyliai, švelniai ir ramiai. Po Magistro, kalbėti nevaržomai. Nenuodėminga. Valdžioje“ Pokalbio metu mes draudžiame tuščius žodžius ir piktus juoko šuorus. Arba atsakingo už tai leidimu. Sakyta anksčiau, taip, kad žodžiai atspindėtų širdį. „Dainuokite suprasdami“. „Giedosiu jums iki angelų“. „Kiekvienam duota pagal poreikį“. Rūpintis sergančiais; ir mažiau ligotas turi dėkoti Dievui ir nekelti rūpesčio. Tokiu būdu visi nariai gyventų ramybėje. Kviečiami į susirinkimą. Tad mes įsakom, ir be jokios abejonės kiekvienas gali būti pakviestas. Tinka sušaukti visą susirinkimą, kad išgirstų visos brolijos patarimą. Ordino vardo. Tie, kurių tavernose jie apsistoja, sulauktų garbės. Nei paklusnumas. Į ten broliai privalo eiti poromis; ir kitaip neišeiti nei dieną, nei naktį. Broliais, kaip buvo sakyta anksčiau. Tvarkančio leidimo, turėti užrakinamos piniginės ar krepšio. Jis privalo tą dovaną perduoti Magistrui arba atsakingam už tiekimą, leidimo. Leidimo. Magistrui, kad tyra širdimi išpirktų nuodėmę. Panorės iškilti, pasididžiuoti ir slėps savo nusikaltimą, neliks nenubaustas. „Auferte malum ex vobis“, kas reiškia „Patraukite piktuosius nuo mūsų“. Puses, o lazdą, kad muštų nusidėjusius. Jis tuo rūpinasi iš meilės teisingumui ir su patriarcho patarimu. Kaip mano globėjas Šv. Mes šventu nurodymu liepiam vengti maro: pavydo, gandų, piktumo, šmeižto, žmogaus“. Niekinamai juos atmes, jis privalo atvirai atsižadėti [kaltinimo] prieš visą susirinkimą. Turi susilaikyti, net sakydami gerus dalykus, ir išlaikyti tylą“. Žodžių, kad išvengtų nuodėmės. Riterių pareigų demonstracija, ir kūno malonumus, kuriuos tasai turėjo su amoralia moterimi. Ar ginklo. Sąžiningai ir su tikru broliškumu praneša apie situaciją. Skurdo Viešpaties namuose ir Saliamono šventykloje. Ant pentinų. Tai, jei jis perka juos. Jų blizgesio kiti nemato ir nekelia pasipūtimo, tada jis gali juos turėti. Šį nurodymą privalu vykdyti visiems ir dėl to mes rekomenduojame jo laikytis dabar ir ateityje. Vienas brolis negali gamintis krepšio maistui iš lininio ar vilnonio audinio ar kitokio, išskyrus profinel. Mes draudžiame visiems broliams medžioti paukščius kitų paukščių pagalba. Kasdieninės išpažinties Viešpačiui apie nuodėmes. Medžioja su paukščiais, nebent kad apsisaugotumėm nuo netikinčiųjų pagonių. Nuo pagonių, esančių Mergelės Marijos priešais. Žemėje. Tai reiškia, kad ši ginkluota riterių kompanija gali žudyti kryžiaus priešus be nuodėmės. Nusprendėme, kad galite imti dešimtinę. Panors jums atiduoti iš malonės, jis gali atiduoti tas dešimtines, kurias tvarko bažnyčia. Bandantiems kankinti Šventosios Bažnyčios tikinčiuosius ir jų draugus, tai nuspręsti, jei kiti būryje tai leidžia. Fui et visitastis me“, kas reiškia „Sirgau ir mane aplankėte“ - ir tegu to neužmiršta. Broliai ten, kur guli kūnas, per 7 dienas privalo sukalbėti šimtą „Tėve mūsų“. Apie brolio mirtį. Maitinamas vienas vargšas mirusiojo atminimui, kad tasai tarsi būtų gyvas. Kas reiškia „Savo mirtimi atkeršysiu už Jėzaus Kristaus. Pat būdu ruošiuos atiduoti savo sielą už savo brolius“. Kitiems, atsidavusiems labdarai nustatytą laiką. Šventyklos nustatytą laiką, nupirkti tinkamą žirgą ir ginkluotę bei visa, kas būtina tokiai veiklai. Liepiam abiem pusėms nustatyti žirgo kainą ir ją užfiksuoti popieriuje, kad nebūtų užmiršta. Reikia riteriui, jo ginklanešys ir žirgas, net pasagos, būna duota jam iš broliškos malonės pagal Namų lėšas. Magistras privalėtų duoti žirgo pakeitimą. Nes tuo daroma didelė žalą Šventyklai. Sakantys, kad buvo Šventyklos broliais ir prisiekia tuo, aki tuo tarpu jie buvo pasauliečiai. Gėdą ir žalą Riterių ordinui, kad net jų ginklanešiai tuo giriasi. Dėl to kyla daug skandalų. Sąlygomis: po mirties jie dalį turto ir visa, kas vėliau įgyta, paliks Šventyklai. Gyvenimą ir stengtis gerai bendrauti su broliais. Moterų draugija - pavojingas dalykas, nes per ją senasis velnias daugelį nuvedė nuo kelio į Rojų. Mes laikom, kad visiems religingiems yra pavojinga žvelgti į moters veidą. Neturi leisti sau bučiuoti moterį, ar ji bebūtų našle, maža mergaite, seserimi, motina, teta ar dar kuo nors. Dvylikos apaštalų vigilijomis. O būtent: Šv. Petro, Šv. Pauliaus, Šv. Andriaus, Šv. Jokūno, Šv. Pilypo, Šv. Tomo, Šv. Bartolomiejaus, Šv. Simono ir Šv. Judo, Šv. Mato. Pasnininkauti apaštalą Šv. Dienas po jų, pamaldų dienomis, Sekmines, Pasninkų dienomis, Šv. Viduryje, Visų Šventųjų, Krikšto dienomis, popiežiaus Inocento nurodymus Pizos susirinkime, privalo pasninkauti ankstesnį šeštadienį. Mėsą dėl šventės pagerbimo. Tačiau jie privalo pasninkauti Šv. Paskelbė Roma mirtingajam žmogui. Viešpaties gimimas, Šv. Stepono šventė, Šv. Aštuntąją dieną po Kalėdų, kuri yra Naujųjų metų diena, Epifanijos (Dievo apsireiškimo), Grabnyčias, Šv. Šv. Jurgio, apaštalų Šv. Pilypo ir Šv. Jokūbo, Švč. Sekančias dienas, Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Petro ir Šv. Pauliaus, Šv. Marijos Magdelietės, Šv. Jokūbo Apaštalo, Šv. Lauros, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimas į dangų [Žolinės], Švč. Mergelės gimimas, Šv,. Kryžiaus, Šv. Mato apaštalo, Šv. Mykolo, Šv. Šventė, Šv. Martyno žiemą, Šv. Katarinos žiemą, Šv. Andriaus, Šv. Nikolo, Šv. Šventykloje nešvenčiama nė viena mažesnioji šventė. Šventyklos broliai turi pasninkauti nuo sekmadienio prieš Šv. Sutrukdyti tik liga. Ir jei atsitinka taip, kad Šv.
Etiketo raida: nuo viduramžių iki šių dienų
Etiketas yra baisus terminas. Jį išmanantis niekada nesijaus patogiai draugijoje tų, kurie apie etiketą neturi supratimo, ir atvirkščiai. Nepatogumas ir dirbtinumas - dvi blogiausios etiketo savybės. Etiketas nepatogus tuo, kad jo taisyklės nuolat kinta, išnyksta ar atsiranda, ir jis gali būti visiškai skirtingas įvairiose pasaulio dalyse ar visuomeninėse grupėse (užtenka vien prisiminti Aziją ir padoraus elgesio reikalavimus ten). Antra, etiketas niekada nebuvo natūralus žmonių tarpusavio santykių rezultatas. Tai paradigma, atsiradusi tik XVII amžiuje, ir tik vienoje visuomeninėje klasėje… Taip, elgesio kodeksai buvo kuriami jau nuo seniausių laikų. Pirmasis atsirado Egipte dar 2400 metais prieš mūsų erą (jo autorius - egiptietis reikšmingu vardu - Ptahotepas) ir buvo jis skirtas faraonų pavaldiniams, mokė juos, kaip elgtis rūmuose ar faraono akivaizdoje. Toks etiketas, kokį mes žinome šiandien, atsirado XVII amžiaus Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare. Rūmuose besitrinantys ir per dienas nieko neveikiantys didikai nuolat sukdavo galvas, kaip įveikti juos apėmusį nuobodulį. Eilinis jų žaidimas, pavadintas „kurią šakutę imti“, ant lapelio surašant įsivaizduojamas taisykles, kaip turi elgtis idealios visuomenės (žinoma, aukštuomenės) žmonės, tapo ištisiniu elgesio kodeksu. Iš to kilo ir pats etiketo pavadinimas: nuo prancūziško žodžio „etiquette“ - bilietas - taip buvo vadinamas popieriaus lapelis, ant kurio buvo surašomos taisyklės, jos vėliau virto socialinio elgesio norma ir iš Prancūzijos paplito po kitų šalių karalių dvarus (beje, vienintelėje tų laikų Rusijoje etiketui monarchija nepritarė, nes nei rusų didikai, nei dvasininkai niekada nesiteikė būti pernelyg ceremoningi ar atitrūkę nuo liaudies - etiketas Rusijos dvaruose atsirado tik su Petro I reformomis). Žinoma, ir iki tol įvairių šalių rūmuose egzistavo elgesio taisyklės, tačiau jos buvo daugiau ritualinės ir besiskiriančios viena nuo kitos. Galbūt ir pernelyg drąsu būtų taip tvirtinti, tačiau iš esmės etiketas tapo veltėdžių dirbtinai sukurtomis elgesio taisyklėmis (jų autorius Liudvikas XIV, nors ir kūrė etiketą, „kuria šakute valgyti“, iki pat gyvenimo pabaigos maistą imdavo tik pirštais…). Todėl kiekvienu istorijos tarpsniu etiketas ir keitėsi priklausomai nuo kintančių gyvensenos aplinkybių (skirtingai nei Biblijoje ar Talmude išdėstyti gyvensenos principai): 1500-1900 metais Europos vaikus „etiketo pamokose“ mokė, kaip tinkamai klūpoti nubaustiems, tylėti, kai ant jų rėkiama, daryti tūpsnius ar lankstytis ir įvairiausių niekų, pavyzdžiui, kaip naudoti peilį vietoje dantų krapštuko. Laikui bėgant žmonės privalėjo laikytis vis sudėtingesnių taisyklių darinių. Daugelis jų dabar atrodo kvailai ir taip, it būtų sukurti žiauriausioje islamo fundamentalistų šalyje. Pavyzdžiui, dar XIX amžiuje Europos jaunuolis negalėjo kalbėtis su mergina, jei jie nebuvo tinkamai supažindinti. Padoriuose namuose pietaujant per kviestinius pietus nebuvo galima pasigardinti maisto druska ar pipirais, nes tai buvo laikoma įžeidimu virėjui ir t.