Romualdas Granauskas - modernus lietuvių literatūros prozininkas, pabrėžiantis gilią dabarties ir praeities priešpriešą, meilę žemei, namams ir gimtinei. Jo apysaka „Gyvenimas po klevu“ - tai skaudus ištisos epochos lietuvių tautos apibendrinimas, kuriame atskleidžiamas žmogaus ryšys su istorija, namais, gamta, darbu ir kitu žmogumi. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindines apysakos temas, simbolius ir jų reikšmę.
Apysakos kontekstas ir temos
Romualdas Granauskas - XX amžiaus pabaigos realistinės krypties rašytojas, autentiškai vaizduojantis lietuvišką kaimą ir žmogų. Jis pirmasis lietuvių rašytojas, prasiskverbęs labai giliai į žemaičio vidų, kuris laikomas uždariausiu lietuvių tipu. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojo kūryba yra amžinosios natūralios gyvenimo tvarkos priminimas pakrikusiam ir sumaterialėjusiam naujųjų laikų žmogui. Šioje novelėje rašytojas atskleidžia Lietuvos kaimo istoriją, kaimo, kuriame liko viena gyventoja - senoji Kairienė.
„Gyvenimas po klevu“ (1988) - pats svarbiausias ir įdomiausias R. Granausko kūrinys, kuriame vaizdingai ir jausmingai nušviesti sovietinės santvarkos padariniai lietuvių tautai. Apysaka pelnė paties svarbiausio ir iškiliausio R. Granausko kūrinio vardą. Ji itin taikliai atspindi ir perteikia būdingiausius rašytojo kūrybos bruožus.
Apysakoje iškeliamos šios temos:
- Praeities ir dabarties priešprieša: Kairienė nuolat prisimena senąjį kaimą, jo žmones, tradicijas ir lygina su dabartine susvetimėjusia visuomene.
- Žmogaus ryšys su žeme ir namais: Kairienei žemė šventa ir teikia stiprybės, o namai yra jos gyvenimo, šeimos atminimo, meilės ir protėvių simbolis.
- Kartų skirtumai: Kairienės anūkas Darius - šiuolaikinio jaunimo tingėjimo pavyzdys, praradęs ryšį su protėviais ir žeme.
- Vienatvė ir atskirtis: Kairienė likusi viena griūvančioje troboje, apsupta svetimos ir priešiškos aplinkos.
- Dvasinių vertybių nykimas: Jaunoji karta praradusi namų šventumo jausmą, nejaučia pagarbos žemei ir mirusiesiems.
Kairienės paveikslas ir jos pasaulis
Likusi viena griūvančioje troboje, kuri tik mena čia kadaise buvusį kaimą, Kairienė prisimena savo vyrą, mirusį prieš trisdešimt metų. Ji spanuoja mirusiuosius, su jais kalbasi, jiems guodžiasi. Artimųjų mirtys (vyro ir sūnaus) - vieninteliai įvykiai, kuriais Kairienė gyvena. Jos atmintyje išlikę senojo kaimo trobos, žmonės, kurie vieni kitus pažinojo, apylinkės, seni keliai ir medžiai.
Taip pat skaitykite: Romualdo Malinausko įžvalgos apie motyvaciją
Kairienė - stipri ir atsidavusi moteris, stengiasi apginti savo „gyvenimą po klevu“. Ji tik čia gali gyventi, nors ir slegiama vienatvės. Nėra kaimo, bet jame gyvenusių žmonių atminimą saugo žemė. Senoji Kairienė pragyveno tris kartas, tris savo gyvenimo vyrus - vyrą Konstantiną, sūnų Steponą ir anūką Darių.
Apysakoje „Gyvenimas po klevu“ vyraujantis kalbos tipas yra aprašymas per senosios prisiminimus ir vizijas, taip pat ir per dabartį. Kūrinyje aprašytas vienos dienos įvykis - Kairienės kelias į gyvenvietę - tarsi jos atminties kelias per savo gyvenimą. Skaitant šią novelę sunku suprasti, kur kalba pasakotojas, o kur senoji Kairienė. Gal ir pats R. Granauskas perteikia savo patirtus išgyvenimus per senosios prisiminimus?
Simbolizmas apysakoje
Apysakoje gausu simbolių, kurie padeda geriau suprasti kūrinio idėją:
- Klevas: Tai pagrindinis simbolis, jungtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Klevas simbolizuoja stabilią būtį, požemio, žemės ir dangaus sferų amžiną ryšį. Senasis klevas - tarsi gyvybės medis. Gyvenimas po klevu - tai žmogui skirtas laikas po amžinuoju medžiu. Žmogus, gyvenantis tokioje ypatingoje erdvėje, siekia išlaikyti amžinąsias vertybes. Klevas apysakoje - pasaulio medžio įvaizdis, reiškiantis sutvarkytą, stabilią buitį, visų trijų sferų amžiną ryšį. „Gyvenimas po klevu“ tai buvimas ant šaknų, po šakomis, tai įstabi erdvė, kurioje gyvenantys siekia išsaugoti tikrąsias vertybes bei perduoti jas kitoms kartoms.
- Namas: Tai senosios gyvenimo simbolis. Namų aplinka jai buvo be galo artima: čia ji laimingai gyveno su savo žmogumi, čia augo jos sūnus, čia ji dirbo ir rūpinosi darželiu, buvusiu šalia namo. Čia prabėgo jos jaunystės dienos ir namo sienos tarsi prisigėrusios to jaukumo ir artimųjų šilumos.
- Žemė: Kairienei žemė šventa ir teikia stiprybės. Ji jaučia ryšį su protėvių žeme ir mirusiaisiais.
- Traktorius: Tai naujosios santvarkos simbolis, naikinantis senąjį kaimą ir tradicijas. Traktorius- senajai Kairienei atrodė didžiulė metalinė pabaisa artėjanti tiesiai į ją. Senoji nesitraukia ir nepalieka savo namų. Ji iš visų jėgų priešinosi traktoriui gimdama ne gyvybę, bet troba.
- Kelias: Kairienės kelionė į gyvenvietę - tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą.
Erdvės apysakoje
Ištraukoje yra dvi erdvės: senojo kaimo, jos namų, ir naujos gyvenvietės. Senojo kaimo erdvė senajai yra artima sielai ir miela širdžiai erdvė. Ji prasideda nuo slenksčio akmens, kai senoji sustojusi ant slenksčio apžvelgia savo sodybos kiemą. Ištraukos pabaigoje Kairienė priartėja prie dar kitos - svetimos, agresyvios, piktos erdvės - prie plento ir naujosios gyvenvietės. Nėra ryšio tarp abiejų erdvių. Tačiau riba tarp artimos ir svetimos erdvės gali būti kai jau nebesimato klevo viršūnės: „paskutinį kartą atsigręš savo namų pusėn. Iš ten žiūrint, klevo viršūnė tik per sprindį bekyšos iš žemės“.
Viskas kieme turi savo vietą. Senoji išeina iš namų ir kaip tikra šeimininkė apsižvalgo. Viskas turi būti švaru: „kieme, jau gerokai pradžiūvusiame, buvo švaru. Užvakar nugrėbė, šiukšles pasinešusi sugrėbė“, nes jei kas svetimas užeis (nors suprantame, kad į sodybą jau seniai niekas nebeužsuka) jai nesant, iš kiemo spręs apie šeimininkę. Detalės, kurias pastebi senutės akys, išdėstytos svarbos tvarka: „vidury kiemo kaip kokia ponia“ kyšojo šulinio svirtis. Šulinys - vanduo - tai gyvybės simbolis, todėl svirtis - svarbiausias sodybos akcentas, suteikiantis gyvumo nykstančiai sodybai, epitetas „perdžiūvusi“ - akcentas, pateikiamas kaip vienas iš nykimo ženklų. Praeinantis laikas daro savo įtaką - bėgant laikui, nyksta ir materialiojo pasaulio liekanos. Iš tiesų ištraukoje toliau pateikiama dar daug nykimo ženklų: tuščia šuns būda: „ir būdos negalėjo sukūrent, nes dvi vištos ten buvo įsitaisiusios dėti <…>“, nebereikalinga apirusi, kioksanti daržinė, sodyba be tvoros ir be vartų: „seniai nebebuvo apie sodybą nei tvoros, nei vartų“ - tai reiškia, kad namuose jau seniai nėra šeimininko, neliko nei gaidžio, nei pelių, nei žvirblių. Nebeliko net mašinų ūžimo. Tai tarytum sodybų tuštėjimo metas. Tačiau ištraukoje randame ne tik nykimo ženklų, kaip kontrastas čia yra ir amžinybės bei pastovumo akcentų. Amžinasis gyvybės ratas sukasi: raudona balandžio saulė toje vietoje, kaip visada kur ir turi būti šiuo metų laiku, klevo pumpurai brinksta kaip kasmet, ir slenksčio akmuo - jis visad, metai iš metų stovi toje pačioje vietoje, senosios kapinaitės, senasis kelias - tai pastovūs daiktai, jie nesikeičia niekada.
Taip pat skaitykite: Apie Romualdo Granausko apysaką
Laikas apysakoje
Apysakos pradžioje skaitytojas supažindinamas su ištraukos laiku. Laikas yra dvejopas: realusis ir prisiminimų. Realusis laikas - vėsus balandžio rytas: „Kai senoji tą balandžio rytą išėjo į lauką ir sustojo ant slenksčio akmens, saulė jau buvo pakilusi virš tvarto stogo, - didelė, raudona, neplieskianti balandžio saulė“. Apysakoje realusis laikas trunka tik vieną dieną, o šioje ištraukoje - rytas, nuo to meto, kai Kairienė pabudo iki kol priartėjo prie kitos, jai svetimos erdvės - kito kaimo. Kitas laikas - prisiminimų - tai senosios prisiminimai: apie šunį - „šuns ji nebeturėjo, nes senasis padvėsė iš senumo“; apie tai, kaip dar mergaitė būdama pavydėjo draugėm, kad jos gyveno prie kelio: „Dar mergaitė būdama ji pavydėdavo savo draugėms, kurios gyveno namuose prie kelio. Langai visuomet linksmi, šviesūs, švariai nuvalyti, po jais, marguliuodavo gėlių darželiai <…>“. Prisiminė ir tai, jog rytą jai pabudus lova po nugara judėjo: „Ir tada pajuto, kad lova po nugara krustelėjo. Išsigandusi tuojau atmerkė akis. Dar troboj nedaug tebuvo išaušę, bet daiktai jau matėsi. Lova daugiau nebekrutėjo, bet vos tik ji vėl užsimerkė, po nugara taip pat lengvai iš naujo: krust, krust…“. vėliau kūrinyje išryškėja, jog lovą krutino kylančios klevo šaknys. Ką tokiu ženklu senajai norėjo pasakyti klevas? Gal tai pirmas ženklas, sakantis senajai, kad jau reikia kilti, judėti iš šios žemės? Senoji prisiminė ir žmones, gyvenusius jos kaime prieš penketą metų: „penkti metai nebėra kaimo, nebegyvena jau ir tie žmonės“. Taip klevas pasako, kad ištraukoje yra ir kitas - biologinis senosios Kairienės gyvenimo laikas - tai senatvė, jaučiama negailestingai artėjanti gyvenimo pabaiga. Ištraukoje, o taip pat ir visoje apysakoje laikai pastoviai pinasi tarpusavyje.
Socialinė ir moralinė problematika
Romualdas Granauskas - rašytojas, kuriam rūpi ne tik mūsų praeities nuoskaudos, bet ir miglota ateities vizija. Žmonijoje egzistuoja socialinė problema, kuri turi dvi puses: ekonominę, materialinę ir dvasinę, moralinę. Pastarosios pusės problematika šeimoje nagrinėjama visoje R. Granausko kūryboje. Rašytojui svarbi ne tik šeima, jos vidinis grožis, savitumas, tradicijos, tačiau ir kartas skirianti savitarpio nesupratimo, atšiaurumo siena, kuria nyki realybė (miestų kūrimasis, “naujasis” pasaulis) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą, savitarpio pagarbą, prieraišumą šeimai, namams, gimtajai žemei. Jis suvokia, kad šeima - svarbiausias visuomeninis vienetas, kuris turėtų mokyti visuomenei priimtino elgesio, papročių ir tradicijų (socializacija). Rašytojas išryškina dabartinio pasaulio neigiamą įtaką, jos padarinius žmogui. Jis smerkia buvusią santvarką, pripratimą prie alkoholio, ideologiją, kuri pakeitė požiūrį į tėvus, namų dvasines vertybes. Šių neigiamų poveikių “rezultatas” ypač išryškėja R. Joje parodomas žūstančio kaimo tragiškas likimas. R. Granauskas siekia pabudinti lietuvio savimonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Kad tik jis pats gali susikurti savo aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. Šiam rašytojui “gyvenimas” - tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, supanti gamta.
Apysakos finalas ir jo interpretacija
„Traktorius važiavo į trobą“ konkrečiu sakiniu prasideda kūrinio pabaiga. Ištraukos erdvė labai konkreti- per kiemą nuo daržinės, pro šulinį, pro pamestą vištų geldą traktorius, lekiantis tiesiai į trobą. Apysakos laikas - dabartis.
Taikydamasi į stiklinius traktoriaus žibintus, primenančius dvi didžiules šviečiančias ir žudančias akis, tikėjosi kad traktorius: „gal apaks, gal sustos nieko nebematydamas?“ Jai neskaudėjo,: „ji nejuto sakusmo, tiktai išgirdo, kad trakštelėjo kažkas krūtinej“. Širdies skausmas buvo daug stipresnis už kūnišką. Nes toje troboje buvo viso senojo kaimo gyvybė, visos jos šeimos atminimas, meilės, protėvių atminimo simbolis. Jaučiamas ryškus Senosios Kairienės nerimas, liūdesys.
Po visos dienos senutės Kairienės mirtis atrodo neišvengiama ir natūrali. Niekas jos nesieja jos su baisiu ir išsigimusiu pasaukiu. Ji gina, kiek pajėgdama, savo namus, klevą - viską, kas jai liko gyvenime. Deja, naujojo gyvenimo sukurtas monstras nutraukia ir senutės gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Granausko kartų vaizdavimas
Išliekamoji vertė
Romualdo Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“ įvardijami didieji praradimai, visa, kas atskiria žmogų nuo tradicinio gyvenimo ir pastūmėja jį į pražūtį. Pavojinga prarasti ryšį su praeitimi, kuomet dar nėra dalykų, siejančių su ateitimi. Taigi, „namas“ - tik pastatas, o „namai“ jų šeimininko įdėtas dvasinis turinys, išgyvenimai, tradicijos.
Apysaka išties turi išliekamąją vertę. Galima išskirti keletą dalykų, tiksliau vertybių, kurios akcentuojamos kūrinyje:
- Tikslo siekimas, reikšmingų dalykų gyvenime gynimas;
- Požiūrio į darbą keitimas;
- Pagarba senosios kartos atstovams;
- Tradicijų puoselėjimas.