Visi žmonės didžiąją laiko dalį praleidžia bendraudami: su kolegomis, artimaisiais, netgi su savimi. Savo jausmus stengiamės išreikšti žodžiais, tačiau ne visada jų pakanka. Tai, kas lieka neišsakyta, perteikia kūno kalba (neverbalika). Nors žodžius galime kontroliuoti, kūno kalbą valdome žymiai mažiau. Informacija, kurią gauname neverbalinio bendravimo metu, yra ne mažiau svarbi nei ta, kurią išreiškiame žodžiais. Daug pasakome savo laikysena, veido išraiška, rankų gestais pokalbio metu. Netgi nuvykus į užsienį, nebūtina puikiai mokėti tos šalies kalbą, kad išsiaiškintume paprastus dalykus, nes neverbalinis bendravimas yra labai svarbus.
Emocijos yra svarbus neverbalinio bendravimo aspektas. Nors daugelis psichologų nagrinėjo emocijas, bandė jas klasifikuoti ir susieti su skirtingais potyriais, tačiau iki šiol nepavyko sukurti išsamios teorijos ar visuotinai priimto apibrėžimo. Kiekvienas iš mūsų puikiai žino, kas yra jausmai, tačiau psichologams sunku juos konkrečiai apibūdinti. Visi esame skaitę, kaip džiaugsmą, liūdesį, pyktį, neapykantą, ilgesį, nerimą, pagiežą ir kitus jausmus apibūdina poetai bei rašytojai.
Emocijų teorijų problemos
Emocijų teorijose didžiausia problema iškyla dėl kūno ir jausmų dvilypumo, kai protas atskiriamas nuo jausmų. Emocijos kartais laikomos "gyvuliškuoju" žmogaus pradu, o jų sukelti procesai gali būti pavojingi. Tačiau negalime visko kontroliuoti, nes mūsų jausmai dažnai būna spontaniški, stiprūs ir neužmirštami. Emocijos įvairina mūsų gyvenimą, o stresinėse situacijose gali pražudyti arba padėti išsigelbėti.
Emocinis sužadinimas ir fiziologija
Emocinis sužadinimas yra kartu ir fizinis sužadinimas. Jaučiant grėsmę ar pavojų, visas organizmas tarsi rengiasi kovai. Į kraują išsiskiria angliavandeniai, padažnėja kvėpavimas, išsiplečia akių vyzdžiai, daugiau prakaituojama, kad kūnas atvėstų.
Mokslininkai nustatė, kad yra skirtingi sužadinimo laipsniai. Paprastai veiksmai atliekami geriausiai, kai sužadinimas yra vidutinio stiprio, tačiau jo palankiausias lygis įsivyrauja atliekant skirtingas užduotis. Lengvos arba gerai žinomos užduotys geriausiai atliekamos tada, kai sužadinimas yra gana stiprus - jis stiprina vyraujantį, paprastai teisingą, atsaką. Kiekviena emocija turi savo fiziologinę būseną, tačiau jos nėra pakankamai gerai ištirtos.
Taip pat skaitykite: Artimų santykių psichologija
Kūno kalba ir emocijų atpažinimas
Ne visada žmogaus emocijas galime pažinti iš organizmo sužadinimo. Tai galime atlikti "skaitydami" kitų žmonių kūno kalbą, klausydami jų balso, stebėdami akių bei veidų išraiškas. Bendrauti galima žodžiais, tačiau ne visada žodžiai atspindi tikrus mūsų jausmus, juos galima pamėginti perskaityti kito žmogaus veide. Puikus pavyzdys gali būti pantomimos teatras, kur mes su aktoriais puikiai galime pergyventi jų vidines dramas, nors savo išgyvenimams jie nenaudoja nei menkiausio garso. Gaila, ne visi žmonės vienodai moka įvertinti kūno kalbą: vieni jų yra jautresni jai, kiti silpnai suvokia kito žmogaus kūno mums siunčiamus ženklus. Yra įrodyta, kad moterims yra lengviau atpažinti emocijas nei vyrams.
Šių dienų psichologai mėgina išsiaiškinti, su kuriomis emocijomis yra susiję konkretūs veido raumenys. Reikėtų skirti didelį dėmesį gestams bendraujant su kitos kultūros žmonėmis, nes skirtingose kultūrose gestai irgi gali būti traktuojami skirtingai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad bazinės emocijų veido išraiškos yra vienodos, pvz.: šypsena - tai šypsena visame pasaulyje. Manoma, kad emocijas atitinkančios veido išraiškos pas mus atkeliavo iš tų laikų, kai žmonės dar neturėjo kalbos. Galimai išraiškos, kuriomis žmonės išreikšdavo pritarimą, paklusnumą, grėsmę, padėjo išlikti mūsų rasei. Veidas ne tik perteikia emocijas, bet sustiprina jas, o taip pat ir valdo.
Pauliaus Ekmano eksperimentas
Paulius Ekmanas su savo bendradarbiais (1938) atliko eksperimentą su profesionaliais aktoriais, įvaldžiusiais Stanislavskio metodą, t. y. galinčiais fiziškai (ir psichologiškai) "tapti" jų vaidinamais herojais. Kai tiriamieji vaizdavo išgąstį, jų pulsas padažnėjo maždaug aštuoniais tvinksniais per minutę, o pirštų temperatūra nepakito. Vaizduojant pyktį, pulsas padažnėjo ir pirštų temperatūra pakilo, tarsi jie iš tiesų būtų karštakošiai. Atrodo, kad veido išraiška perduoda signalus autonominei nervų sistemai, kuri vėliau atitinkamai reaguoja.
Baimė ir pyktis
Fiziologinis sužadinimas ir išraiška nėra vieninteliai emocijų komponentai, labai svarbu ir tai, kaip mes išgyvename emocijas. Dauguma pagrindinių emocijų būdingos ir kūdikiams. Baimė yra bjauri emocija. Žmonės gali būti mirtinai išgąsdinti. Žmonių baimė gali būti užkrečianti. Dažnai baimė gali būti prisitaikymo prie aplinkos reakcija. Ji rengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Žmonės bijodami tikrų ar įsivaizduojamų priešų buriasi į grupes: šeimas, gentis, tautas. Nesusižalojame, nes bijome susižeisti. Stengiamės nekenkti vieni kitiems, nes bijome keršto. Psichologų pastebėta, kad išmokstame bijoti beveik visko: kūdikiai bijo kailinių daiktų nes šie susiję su gąsdinančiais garsais, suaugusiems baimę kelia atsitiktiniai dirgikliai, kurie susiję su juos traumavusiu išgyvenimu. Mūsų mokymasis stebint dar labiau prailgina šį sąrašą. Mes išmokstame bijoti vorų, gyvačių, stačių skardžių, sraunių upių ir dar daugelio kitų dalykų bei reiškinių. Mes mažiau linkę bijoti dabartinių technikos „stebuklų“: elektros automobilių bombų, „šiltnamio“ efekto. Kadangi mūsų baimės perimtos iš akmens amžiaus, mes vis dar nepasirengę dabarties pavojams. Patirtis turi labai mažą įtaką kai kurioms biologiškai sąlygotoms baimėms pvz.: po avarijos sudarkyti kūnai, numirėliai. Ne visi vienodai bijome yra bailesnių žmonių, o taip pat yra bebaimių didvyrių.
Dažnai mes supykstame ant kito žmogaus, kai šis mums padaro skriaudą. Labai dažnai pykstame, kai kito žmogaus veiksmas mums atrodo išvengtinas arba sąmoningas. Tačiau nemalonumai, kuriais mes negalime niekieno apkaltinti, sukelia taip pat nemalonias emocijas: aukšta temperatūra, šlykštus kvapas. Jei pyktis sukelia agresiją, dėl kurios vėliau gailimės, tai rodo, kad mes esame nepakankamai prisitaikę. Bendravime svarbu apsvarstyti dalykus su „nusikaltusiu“ asmeniu, tai sumažina susierzinimą. Taip galime žymiai konstruktyviau išspręsti konfliktą nei agresija ar tiesiog viduje „verdančiu“ pykčiu.
Taip pat skaitykite: Schemos nėrimui dviem spalvom
Yra hipotezė, kuri teigia, kad priešiški pykčio protrūkiai „garo nuleidimas“ yra geriau nei jo sulaikymas. Šis patarimas remiasi prielaida, kad reiškiant emocijas kyla katarsis arba atsipalaiduojama. Ši hipotezė remiasi tuo, kad pykčio lieka mažiau, jei jis išliejamas per fantazijas ar agresyviu būdu. Žmonės, kurie atkeršijo, jaučiasi ramesni. Jie tiesiog atsilygina tiems, kas juos suerzino. Kitais žodžiais tariant, išlieję pyktį galime laikinai nurimti, jei tai nesukelia kaltės ar nerimo jausmo. Bet šis metodas efektyvus ne visose situacijose: pradėtas reikštis pyktis gali peraugti į dar didesnį, taip pat konfliktas gali dar labiau paaštrėti. Taigi geriausia valdyti savo pyktį. Tai galime padaryti keliais būdais: laukdami galime sumažinti pykčio fiziologinį sužadinimą, reikia stengtis nepykti dėl kiekvienos smulkmenos, bet taip pat nebūti pasyviai paniurusiam, nes tai gali sukelti kitų žmonių pyktį. Galime išlieti savo pyktį transformuojant jį į kitą veiklą, pvz.: sportuojant ar grojant muzikos instrumentais. Nebūtina pyktį laikyti savyje ar reikšti jį agresija, dažnai galima pabandyti pašnekėti su mus suerzinusiu asmeniu ir pagalvoti: gal konfliktas nėra toks gilus ir neišsprendžiamas.
Laimė
Kuris iš mūsų sau nėra uždavęs klausimo: kas yra laimė? Tik deja į šį klausimą nei vienas negalime atsakyti, galima tik palyginti laimingus žmones su nelaimingais: laimingi daug geriau vertina savo gyvenimą, lengviau priima sprendimus jiems pasaulis atrodo saugesnis, nelaimingiems atvirkščiai: viskas atrodo niūru ir nepakenčiama. Labai svarbus psichologų padarytas pastebėjimas, kad žmonės kurie save laiko laimingais daug daugiau padeda kitiems nei nelaimingi žmonės. Mokslininkai kurie analizavo žmonių kasdieninių nuotaikų aprašymus nustatė, kad: reiškiniai kurie sukelia įtampą blogina nuotaiką, bet kitą dieną „debesys išsisklaido“ ir nuotaika būna dar geresnė nei įprasta. Niekas nesitęsia amžinai invalidai, žmonės išgyvenę karo siaubą, prievartos aukos palaipsniui sugrįžta į normalų gyvenimą ir jaučiasi tokie pat laimingi kaip ir daugelis žmonių. Tą patį galimą stebėti ir pas žmones kurie patyrė labai didelę laimę: laimėjo loterijoje, rado didelę pinigų sumą ar gavo palikimą. Dažniausiai jų bendras laimingumo jausmas nepakinta. Vien tik turto irgi neužtenka jei nori būti laimingas, ilgainiui gera materialinė padėtis ryškesnę įtaką laimingumui praranda. Žmonės kurie turi labai daug pinigų nėra laimingesni už tuos kurie jų turi būtinom reikmėm patenkinti.
- Prisitaikymo lygio reiškinys.
- Santykinė netektis.
Pagrindinės emocijų teorijos
Jamesas teigė kad : jausmai seka paskui kūno reakcijas. Todėl mums linksma kada mes juokiamės, drebame kai bijome. Cannonas galvojo, kad mes ne taip skirtingai reaguojame savo kūnu, kad tai galėtų sukelti skirtingas emocijas. Todėl jis padarė išvadas, kad organizmo sužadinimas ir emocija gimsta tuo pat metu. Schachter‘is ir Singer‘is pasiūlė dviejų faktorių emocijų teoriją, teigiančią, kad emociją sudaro du komponentai: fizinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardinimas.
Emocijos nuspalvina kasdienį mūsų gyvenimą, kasdienius patyrimus. Jos lydi bet kokią veiklą, prasiskverbia į visus psichinius procesus. Tam tikra prasme jos yra psichinės sveikatos pagrindas. Du pagrindiniai nusiskundimai, atvedantys pas psichoterapeutą - depresija ir nerimas. Emocijos yra be galo svarbios asmenybės formavime, auklėjime. Vien žinoti elgesio taisykles ir normas nepakanka, tikrai moralaus žmogaus žinios yra susiliejusios su jausmais. Emocijų pagalba žmonės išgyvena tam tikrus santykius su jutimų, suvokimo, mąstymo, vaizduotės dėka pažįstama tikrove. Žmogus negali būti abejingas aplinkos poveikiams, nes vieni jų patenkina jų poreikius, yra naudingi, kiti - kliudo juos patenkinti arba yra kenksmingi. Abejais atvejai žmogus jaučia vienokias ar kitokias emocijas: malonumą, džiaugsmą arba nepasitenkinimą, liūdesį, baimę.
Emocijos: apibrėžimai ir klasifikacijos
Emocijų sąvoka yra sunkiai apibrėžiama. Daugelio autorių pateikiamuose apibrėžimuose, emocijos suprantamos kaip santykio su pasauliu išgyvenimas. Pavyzdžiui, anot S. Rubinšteino, emocijos - tai žmogaus santykis su pasauliu, su tuo, ką jis patiria ir veikia. A. Jacikevičius teigia, kad emocijos - žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimas. Carlson‘as ir Haffield‘as emocijas apibrėžia, kaip tendenciją išgyvenimais ir fiziologiškai reaguoti į tam tikrus išorinius ir vidinius kintamuosius. Taigi, emocijas sudaro:
Taip pat skaitykite: Nerimo įveikos būdai
- Subjektyvus, sąmoningas išgyvenimas (kognityvinis komponentas), lydimas:
- fiziologinio sužadinimo (fiziologinis komponentas) ir:
- Emocijos yra labai asmeninis, subjektyvus patyrimas. Paprastai, perteikti savo jausmus kitam žmogui yra be galo sunku. Žmonės interpretuoja savo jausmus, vertina, kiek jie yra malonūs ar nemalonūs ir pan.. Tai kognityvinio emocijų komponento pasireiškimas. Fiziologinis emocijų komponentas - tai gausybė emocijas lydinčių fiziologinių pakitimų.
Emocijų psichologijoje gausu terminologinių skirtumų. Skirtingi autoriai vienus ir tuos pačius emocinius reiškinius vadina skirtingai. Jau kasdieninėje kalboje baimę vadiname emocija, afektu, jausmu ar pojūčiu. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai emocijų ir jausmų terminus laiko sinonimais, kiti - jausmų terminą naudoja aukštosioms emocijoms (etinėms, intelektualinėms, estetinėms) , o emocijų terminą - žemosioms emocijoms reikšti.
Bandymų suklasifikuoti emocinius reiškinius yra nemažai, tačiau vieningos klasifikacijos kol kas nėra. Daugumoje klasifikacinių schemų emocinių reiškinių skirstymo kriterijai yra prieštaringi ir nevienareikšmiai. V. Viliūnas emocijas siūlo klasifikuoti pagal jų atliekamas funkcijas. Jis išskiria vedančias ir situacines (išvestines) emocijas. Vedančios emocijos nuspalvina poreikių objektus ir paverčia juos motyvais. Jos nukreipia veiklai. Situacinės (išvestinės) emocijos atsiranda veiklos procese, jau esant vedančiai emocijai. Šios emocijos išreiškia subjekto santykį į tam tikras sąlygas, trukdančias ar padedančias patenkinti poreikį. Išvestinės emocijos yra universalios ir nepriklauso nuo poreikio specifikos, jos gali kilti tenkinant bet kokį poreikį.
Emocijos lydi, nuspalvina pažintinių procesų atspindintį turinį, įvertina ir išreiškia subjektyvią turinio reikšmę. Mes žavimės arba piktinamės, liūdime arba didžiuojamės kažkuo konkrečiu. Taigi, emocijos yra subjektyvus santykis į pažintinių procesų atspindimą turinį. Tačiau emocijos ne tik pasyviai lydi pažintinius procesus, bet ir yra svarbiausias pažinimo procesų reguliavimo faktorius. Emocinis fonas yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių nevalingą dėmesį ir įsiminimą. Emocijų faktorius gali palengvinti ar apsunkinti valingą šių procesų reguliavimą. Emocijos turi įtakos vaizduotei, jei žmogus atsipalaiduoja ir leidžia sau fantazuoti. Tuomet į galvą ateina tai, kas jam svarbu, pažymėta emocijom. Tačiau pernelyg intensyvios emocijos gali iškreipti suvokimo procesus. Taigi, apžinimo procesai nukreipia emocijas į reikšmingus žmogui įvykius ir tuo pačiu metu patys yra emocijų nukreipiami, kad būtų galima geriau tuos įvykius išnagrinėti ir surasti optimalų elgesio būdą.
Istorinis emocijų teorijų kontekstas
Emocijomis domėjosi jau senovės Graikijos filosofai. Nuo to laiko, vieningos emocijų teorijos dar nėra sukurta. Skirtingos teorijos aiškina skirtingus emocinio gyvenimo aspektus. Šio požiūrio pradininkas - Ch. Darwin‘as. Jis pateikė daugybę paralelių tarp žemesniųjų gyvūnų ir žmonių reakcijų į įvykius. Ch. Šio požiūrio šalininkas ir modernus teoretikas R. Plutchik‘as. Jis išskiria aštuonias biologiškai sąlygotas emocijas: baimę, nuostabą, liūdesį, pasibjaurėjimą, pyktį, laukimą, džiaugsmą, priėmimą. Jis taip pat mano, kad emocijos padeda prisitaikyti. Pavyzdžiui, baimės emocija padeda išvengti pavojaus. Jo nuomone, baimės emocija evoliucijos eigoje susiformavo, todėl, kad tam tikromis aplinkybėmis bijoti buvo naudinga. Kartojantis šioms aplinkybėms ir kyla baimė. R. Plutchik‘as išskiria sudėtines (complex) emocijas, kurios yra bazinių poreikių kombinacijos. Pavyzdžiui, meilės jausmas susideda iš džiaugsmo ir jausmų priėmimo, panieka - iš pykčio ir pasibjaurėjimo. Žymiausi šio požiūrio atstovai - W. James‘as ir C. Lange‘as (todėl ši teorija pavadinta James - Lange emocijų teorija). Priešingai nei evoliucinio požiūrio atstovai, kurie domisi emocijų funkcijom, šio požiūrio atstovai ieško emocijų priežasčių. Šis požiūris emocijas aiškina kaip psichologinę reakciją į fiziologinius reiškinius. Sveikas protas siūlo tokią seką: įvykis - emocija-fiziologinė reakcija (pvz., pamatom lokį - išsigąstam - bėgam). Tačiau W. James‘as ir C. Lange‘as teigia, jog ši seka turėtų būti atvirkštinė: įvykis - fiziologinė reakcija - emocija, t.y. pamatom lokį - bėgam - išsigąstam. Pagal juos, emocija - tai kūno fiziologinių reakcijų suvokimas. Žymiausi atstovai: B. Cannon‘as ir Ph. Bard‘as. Šis požiūris taip pat siekia paaiškinti emocijų priežastis. B. Cannon‘as nesutiko su psichofiziologiniu požiūriu. Jis teigia, kad fiziologiniai pokyčiai, atsirandantys tam tikroje situacijoje nėra skirtingi kiekvienai emocijai. Taigi, jei šie pokyčiai yra emocijų pagrindas, kaip atskirti emocijas? Net jei ir yra fiziologiniai skirtumai, tai nėra rimtos priežasties tikėti, kad žmonės yra jiems jautrūs. B. Cannon‘as manė, kad už emocijas yra atsakingos smegenys. Jis teigė, kad atsakydama į tam tikrą stimulą, smegenų žievė sukelia pakitimus kūne ir emocijas. išgyvenimas vyksta ne paeiliui, o vienu metu. Ph. Bard‘as išvystė šias B. Cannon‘o idėjas ir dabar šis požiūris vadinamas Cannon - Bard emocijų teorija. Neurologiniam emocijų pagrindui išsiaiškinti atlikta daug tyrimų.
Dviejų faktorių emocijų teorija
S. Schachter‘is ir J. Singer‘is pasiūlė dviejų faktorių emocijų teoriją. Pirmasis faktorius - fiziologinis sužadinimas. Jie teigia, kad šios emocijos vienodą fiziologinį pagrindą. Antrasis faktorius - tai mūsų priskiriama šiam sužadinimui etiketė. S. Schachter‘is ir J. Singer‘is teigia, kad žmogus, esantis sužadinimo būsenoje, ieško jos priežasties. Kartais priežastis yra akivaizdi, o kartais žmogui prireikia atsakymo ieškoti aplinkoje. Ši teorija geriausiai pritaikome, kai emocinių reakcijų priežastys yra neaiškios, dviprasmiškos. Ši teorija. Šio požiūrio atstovai: R. Solomon‘as ir J. Corbit‘as.
Oponuojančio proceso teorija
Emocijos kinta laikui bėgant. Šie autoriai emocijų kitimą aiškina naudodami homeostazės sąvoką. Kai mes susiduriam su tam tikra situacija, sukeliančią tam tikrą emociją, mes reaguojame tuoj pat ir intensyviai. Vėliau emocijos išblėsta. Tai kodėl gi emocijos kinta? Minėti autoriai teigia, kad kai mes išgyvenam tam tikra emociją, tuo metu yra pažeidžiama mūsų organizmo homeostazė. Todėl įgimti fiziologiniai procesai ima slopinti šiuos jausmus, kad būtų atstatyta pusiausvyra. Kadangi šie procesai trukdo (priešinasi) pradinei emocijai, ši teorija pavadinta oponuojančio proceso teorija. Oponuojantis procesas ne tik grąžina jausmus į pradinę padėtį (neutralizuoja), jis pats sukelia priešingą pradinei emocijai emocinę reakciją. Pvz., šokant iš parašiuto apima stipri baimė, krentant ji mažėja ir galiausiai, nusileidus ant žemės, virsta atsipalaidavimu ir baimės nebelieka.
Integruota emocijų teorija
Šio požiūrio atstovas: S. Tomkins‘as. Visos iki šiol minėtos teorijos palieka skirtingus svarbius emocijų aspektus. S. Tomkins‘as bandė sukurti teoriją, kuri integruotų šiuos požiūrius. Ši teorija nurodo emocijų ir motyvacijos ryšį. S. Tomkins‘as teigia kad emocijos padeda sustiprinti kūno poveikius tuo pačiu padarydamos juos akivaizdesniais. Taigi, S. Tomkins‘as teigia, kad emocijos išryškina poreikius ir yra tikrosios elgesio priežastys. Ne fiziologinis deguonies poreikis, o panika ir nerimas verčia mus kovoti dėl oro gurkšnio, kai negalim kvėpuoti. S. Tomkins‘as išskiria dešimt bazinių emocijų: susidomėjimas, džiaugsmas, nustebimas, liūdesys, baimė, gėda, pasibjaurėjimas, pyktis, neapykanta, kaltė. Jis mano, kad jos visos turi įgimtą fiziologinį pagrindą. Taipogi S. Tomkins‘as manė, kad veidas yra labai svarbus, nes jis išreiškia mūsų emocijas ir tuo pačiu motyvus. Galimybė perteikti kitiems žmonėms savo poreikius, norus yra labai svarbi. Tam tarnauja veido išraiška.
Emocijų teorijų apibendrinimas
Perskaičius nemažai literatūros, panagrinėjus ją, suvokiau, kad emocijos terminas psichologijoje nėra nusistovėjęs. Dažnai tas pats dalykas vadinamas skirtingais terminais. Emocijas bandyta klasifikuoti pagal įvairiausius kriterijus, tačiau vieningos klasifikacijos dar nėra. Manau, kad emocijos įtakoja pažintinius procesus ir tuo pačiu yra jų įtakojamos. Egzistuoja požiūris, kad emocijos motyvuoja elgesį. Nors, kaip sprendžiu, kad emocijomis domėtasi jau senovėje, tačiau sukurtos vieningos emocijų teorijos taip ir neradau. Egzistuojančios teorijos bando aiškinti skirtingus emocinio gyvenimo aspektus: vienos jų domisi emocijų funkcijom, kitos siekia paaiškinti emocijų priežastis ir t.t. Vienaip ar kitaip, manau, kad emocijos atlieka svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime. Jas apibrėžčiau, kaip santykiu su pasauliu išgyvenimą.
Dviejų Veiksnių Emocijų Teorija: Detaliau
S. Schachter‘is ir J. Singer‘is pasiūlė dviejų faktorių emocijų teoriją, teigiančią, kad emociją sudaro du komponentai: fizinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardinimas. Emocijos psichologijoje sutinkamos afekto, jausmo, nuotaikos, empatijos ir kitos sąvokos, kurios kartais vartojamos sinonimiaškai su emocija, o toks minėtų sąvokų tapatinimas nėra teisingas. Trumpai aptariant šias sąvokas, išryškėja tam tikri skirtumai.
Ši teorija teigia, kad žmogus, esantis sužadinimo būsenoje, ieško jos priežasties. Kartais priežastis yra akivaizdi, o kartais žmogui prireikia atsakymo ieškoti aplinkoje. Ši teorija geriausiai pritaikome, kai emocinių reakcijų priežastys yra neaiškios, dviprasmiškos.
Fiziologinis aspektas
Fiziologinis aspektas tapatinamas su periferiniais - fiziologiniais pasikeitimais, pavyzdžiui, paraudimu, kvėpavimo pasikeitimais, rankų prakaitavimu ir t.t. Tokius kūno pasikeitimus vadiname periferine - fiziologine reakcija, kadangi ji vyksta nervų sistemos periferijoje. Šiai taip pat vadinami autonominiais.
Elgesio aspektas
Šis emocijų aspektas apima dar du smulkesnius aspektus: ekspresyvų arba išraiškos aspektą ir instrumentinį arba veiksmo aspektą. Išraiškos aspektas apima įvairias nesąmoningas išraiškas: veido išraišką (mimiką), gestus, kūno laikyseną (pvz., susmukusi laikysena liūdint), kūno orientaciją (pvz., palinkimas į dialogo partnerį), nesąmoningus kūno judesius (krūptelėjimą), o taip pat tam tikrus balso požymius. Tai, kaip žmogus kalba, sėdi, juda, yra tam tikra komunikacijos forma, kuria perteikiama informacija apie emocijas. Šiam signalai apie emocijas dažnai yra iškalbingesni už verbalinę - tos emocijos išraišką.
tags: #dvieju #veiksniu #emociju #teorija #grindziama