Fotografija - tai ne tik technika, bet ir menas, leidžiantis įamžinti akimirkas, perteikti emocijas ir atskleisti paslėptus pasaulius. Šiame straipsnyje panagrinėsime sapnų ir pasąmonės ryšį su fotografija, įvairias tonavimo technikas ir jų poveikį nuotraukos suvokimui, Lietuvos fotografų kūrybą bei skirtingus požiūrius į fotografiją kaip meną ir gyvenimo būdą.
Sepijos Magija: Nostalgijos ir Senovės Dvelksmas
Grupė "Sepija. Tonavimas", nors ir išgyvenanti tam tikrą "apmirimą", vis dar traukia daugelį tonuotos fotografijos entuziastų. Sepija, kaip tonavimo technika, dažnai naudojama norint perteikti, sukurti ar pabrėžti senovinę dvasią. Ši technika puikiai susidoroja tiek su juodai baltomis, tiek su spalvotomis nuotraukomis, suteikdama joms unikalų dvelksmą.
Fotografija Kauniečio Akimis: Miestas, Fortai ir Žmonės
Deividas, jaunas fotografas iš Kauno, didžiuojasi savo miestu ir jo vertybėmis. Jis įkvepia naujai atrastos „erdvės”, kai tik jis ir jo ištikimiausias draugas - fotoaparatas - eina siaura senamiesčio gatvele, ir fiksuoja visus jo patirtus jausmus savo „ieškiklyje”. Dievina atradimo jausmą, kai po ilgo žemėlapių skaitymo ir planų tyrinėjimo, atrandu šimtmečio senumo laiko žymes ant savo sienų priglaudusias, kaip praeito “kitokio” gyvenimo įrodymus - stūksančius nuostabaus grožio (deja kartais kitų nevertinamo) statinys. Kaunas KaunasMėgsta fotografuoti fortifikacinius objektus, raketines bazes, urbanistinius objektus, taip pat žmones. Fotografija jam - tai žmogaus tobulumo įrodymas, tai mūsų istorija (nors ir nelabai sena), kartais tai žingsnis atgal „kai pasiimi juostą”, o kartais tai žingsnis į ateitį, kai laikai rankose kokį nors naujausią „Mark‘ą”. Jis mano, kad fotografija yra mokslas, su tam tikromis savo taisyklėmis, kurias žinant, galima jas laužyti (kartais net būtina) ir teorijomis. Šiuo metu jam fotografija yra gyvenimo būdas, gyvenimo tikslas , jo pusryčiai, jo vakarienė.
Arvydas Venclovas: Jausmas, Širdis ir Nostalgija Tonuose
Arvydui Venclovui fotografija yra hobis, maloni laiko praleidimo ir pinigų išleidimo forma. Jam tiesiog noras daryti stebuklą… (argi ne stebuklas dešimtmečio akimis - atvaizdo gimimas savose rankose?). Fotografuodamas pirmąsias nuotraukas, jis daugiausia dėmesio skyrė draugams ir gamtai. Dabar fotografijoje jis vertina jausmą ir įdėtą širdį. Beveik visos dabar publikuojamos jo nuotraukos yra tonuotos, dažniausiai būdingas tas pats atspalvis. Gal tai turi kažkokią prasmę? Kažką daugiau? …Hm… Gal nostalgija kažkiek… Tuomet tonas buvo lyg kažkas sunkiai pasekiamo… O ir pilkumo nemėgau nuo unibromo laikų… :) Jis nedaug žiūri į kitų darbus… Čia apie tikrus fotografus… Nesinori kažko kopijuot… Mielesnės savos klaidos… Na… širdis apsąla žiūrinėjant Algimanto Kunčiaus kvadratus. Jam juosta suteikia daugiau malonumo… Vienaip, ar kitaip skaitmeninis pasaulis dominuoja… Virtualioj erdvėj dalinamės jau skaitmenizuotais vaizdais… :) Jis mano, kad Lietuva turi ką parodyt platesniam pasauliui…
Diana Ausiejūtė (teku): Akys, Širdis, Protas ir Pasąmonė
Dianai Ausiejūtei, dar žinomai kaip teku, mes visi - fotografai, tik ne visi tai žinome. Akys - širdis - protas - pasąmonė. Atmintis. Ne 2 ir ne 6 gigabaitai. Milijoną kartų daugiau.Kas fotografiją padaro išskirtine? Veiksmo ir akimirkos sintezė, jos užfiksavimo iškėlimas iš 3D į 2D realybę. Į trečią dimensiją ji sugrįžta tik vertintojo galvoje, bet kaip sakė A. Fransas, „meno kūriniams vertinti mes niekada neturėsime nieko, išskyrus jausmą ir protą, o tai patys netiksliausi pasaulyje instrumentai“. Iki pilnametystės ji fotografavo be fotoaparato. Užfiksuoti vaizdai, matyt, laukė kitų šansų, arba virsdavo jausmais be fizinio apvalkalo - rašydavo eilėraščius, rašinius ir svajojo tapti žurnaliste. Vieną rudens dieną nusipirko pirmąjį fotoaparatą - paprastą „muilinę“, su kuria fotografuoja iki šiol ir taip pradėjo tête-à-tête su realybę stebinčiais širdimi ir protu. Pirmiausia fotografuoja todėl, kad nori pamatyti, kaip tai atrodo nufotografuota. Tiki, kad grožis nėra vienintelis meno tikslas, todėl mėgsta, kaip kažkas pasakė, erzinti vartotojišką akį. Gal todėl nuo pat pradžių pradėjo žaisti su Photoshop’u ir, galima sakyti, įgavau savotišką priklausomybę nuo jo. Manipuliacija ir tonavimas iki šiol yra mano geriausi draugai. Ji galvoja apie fotografijos studijas, tačiau per daug neskuba kažkur stoti. Kūryboje labiausiai vertina laisvę, originalumą, polėkį - dėl to pirmiausia teikia pirmenybę jiems, o ne technikai, kurią anksčiau ar vėliau išmoksta visi, kas labai to nori. O štai visų kitų dalykų, mano, išmokti galima tik pačiam, atvėrus savąsias suvokimo duris, už kurių slypi sapnai, vizijos, pakeistos sąmonės būsenos… Jokia sistema to neišmokys. Ji reikalinga tik savęs nepažįstantiems arba bijantiems. Jiems reikia autoritetų, “tiesos”, įvertinimo, dėmesio, ribų. O gal geriau to nesirinkti? Ir tikėti tik pačiu savimi? Tada nereikia riboti savo galimybių profesijomis, nes pati įspūdingiausia ir plačiausia “profesija” - gyvenimo menininkas - tampa reali ir įgyvendinama. Kiekvienas galime gyventi savo individualioje meninje galaktikoje, išreikšdamas savo meilę gyvenimui be baimės ir ribų.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir sprendimai
Pukelis: Gamta, Vaikystė ir Kompiuterinės Manipuliacijos
Pukelis gimė Šilutėje, augo plačiose Kintų kaimelio pievose, tarp gėlių ir dūzgiančių bičių. Visada mylėjo gamtą - saulėlydžius, banguojančias Kuršių marias, paslaptingąjį Ventės Ragą, kurį manė esantį pasaulio pabaiga. Vienas mylimiausių užsiėmimų buvo paišymas. Meno mokykloje turėjome visus užsiėmimus: tapybą, piešimą, kompoziciją, skulptūrą ir t.t. Pasirinkau grafikos specialybę, nes buvau gan smulkmeniška. Viską margindavau smulkiomis tekstūromis plunksnele ir tušu.Ogi ten dar daugiau naujovių: filosofinių meno prasmės ieškojimų, individualybės atradimų, savito stiliaus kūrimo. Visada didžiavausi žmonėmis, supančiais mane. Tėvai, iš kurių išmokau siekiant tikslo įdėti daug pastangų ir darbo. Mokytojai, kurie mokė visada tobulėti ir būti savimi, nesistengti kopijuoti ar būti panašūs į mėgiamą autorių. Draugai, kurių dėka niekad neteko liūdėti ir kurie padėdav išbristi iš bėdos, arba kai kada į ją įsivelti. Dar gimnazijoje įsigijau pirmąjį fotoaparatą „Zenit“. Nieko nenusimaniau apie nustatymus: diafragma ir išlaikymas man buvo svetimi terminai. Teko kai ką pakartoti, kai ką naujo atrasti. Nuo pat įstojimo turėjau dėstytoją favoritą Rimvydą Kepežinską. Ne tiek, kiek žmogus man patiko, kiek jo kūryba. Todėl jį ir pasirinkau savo specialybės vadovu. Knygos iliustracija- ir vėl nieko bendro su fotografija. Iš kitos pusės, būtent manoji specialybė lemia dabar taip mėgstamas kompiuterines manipuliacijas. Paskutiniaisiais studijų metais pradėjau fotografuoti. Įsigijau paprastą skaitmeninį fotoaparatą, labiausiai domino žmogus, kuris ir dabar pagrindinis veikėjas mano darbuose. Daug laiko praleisdavau koreguodama Photoshop‘u. Šią programą pati išnagrinėjau nuo pat pirmų žingsnių. Pabaigusi studijas palikau Lietuvėlę ir išvykau laimės ieškoti svetur. Jau antri metai visą savo laisvalaikį praleidžiu fotografuodama. Kuo toliau, tuo daugiau jaudulio ir noro sužinoti, išbandyti ir padaryti kuo geriau. Norėjau daugiau negu galėjau išspausti iš skaitmenos, todėl įsigijau veidrodinį fotoaparatą Canon. Kaip jau minėjau, manipuliacijos yra manasis varikliukas. Ypač sunkiomis akimirkomis norisi išsilieti vaizde, kaip ir daugeliui menininkų - skausmas ir liūdesys yra didele paskata kūrybai. Fotografijos darbai yra visiška priešingybė mano iliustracijoms. Spalvotus, linksmus piešinukus pakeitė rimti, susimąstymo pilni, darbai. Atrodytų, lyg gyvenu skausmu, bet anaiptol taip nėra. Esu jautrios sielos, nuotaikos žmogus. Tonavimas visada man buvo mielas dar mokykloje. Mylimiausi buvo tonuoti oforto technikoje atlikti atspaudai. Spalvomis dirbti kur kas sunkiau, jas reikia derinti, atitaikyti toną, sodrumą, ir dar galvoti apie kompoziciją. Sepijos atspalvis sužavėjo pradėjus lieti kavą ant balto popieriaus lapo. Kartais net dažydavau popierių stipria arbata, kad išgauti rudą toną paveikslo pagrindui. Nuo pat mažens įkvėpimo ieškojau knygose, įvairių dailininkų darbuose, niekada neapsistodavau ties vienu stiliumi ar garsiu autoriumi. Didžiausia paskata dirbti buvo kolegų ir dėstytojų kūryba.
Vilija Visockienė (Wilija): Pasakos, Magija ir Kolektyvinė Pasąmonė
Paprasti, kasdieniai dalykai Vilijos fotopaveiksluose tampa stebuklingais, nukeliančiais tarsi į kitą materiją. Tai lyg kelionė per pasakų, magijos, simbolinius pasaulius. Pati pradžia, kaip ir visos pradžios - skendi kažkur anapusybės ūkuose. Ateidami atsinešame dvasinį kraitį ir mums augant tie turtai nyksta arba gausėja, priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje augame. Savo keliu pradėjau eiti vaikystėje ir einu lig šiolei. Daug skaičiau, piešiau, lipdžiau. Kadangi paauglystė sutapo su „perestroikos“ pradžia, pamėgau rusišką roką, kuris tuo metu audringai vystėsi ir labai tiko maištingiausiam gyvenimo tarpsniui. Visa tai ir suformavo mano pasaulėžiūrą. Gyvenau provincijoje, tad visada jaučiausi balta varna. Bet dabar suprantu, kad tai man buvo į naudą. Ilgą laiką fotografavau tik šeimos albumui, net negalvodama apie kažką daugiau. Ir tik kai į namus atkeliavo internetas, kai atradau fotomėgėjų svetaines, supratau, kad ir aš noriu išmokti taip, o gal ir geriau. Pradėjau nuo „muilinės“, kai jos daromų nuotraukų nekokybė pradėjo erzinti, įsigijau veidrodinį, dabar svajoju apie geresnius objektyvus, nors mielai bandau ir senus, ikiskaitmeninių laikų - jie turi savotiško žavesio. Kadangi jaunystės svajonė tapti dailininke taip ir neišsipildė, fotografija iš dalies tai kompensuoja. Ne visi sutinka, kad juos taip pat galima vadinti fotografija, tačiau šiuo metu man šis būdas išreikšti save yra priimtiniausias. Kaip ir minėjau - mano mokytojais buvo knygos, filmai, muzika. Visada domėjausi ir domiuosi dailininkų, fotografų darbais - juk norint kažką sukurti savo, vis tiek iš pradžių mokomės iš kitų. Tačiau niekada nesistengiu kopijuoti. Aišku, išlenda kažkokie visuotiniai simboliai, siužetai, techniniai sprendimai, kartais atsitiktinai, kartais ir tyčia. Smagu, kai žiūrovai juos atpažįsta ir įvardina. Tai lyg slapta kodų kalba. O juk dar egzistuoja ir kolektyvinė pasąmonė, ore sklandančios idėjos - tad mokytojais galime vadinti vieni kitus. Įvykiai… Jų mano gyvenime tiek nedaug. Pilka, nuobodi provincijos kasdienybė, nedarbas - tai tikrai ne tie dalykai, apie kuriuos norisi kalbėti. Tačiau, kita vertus, kūryba užpildo visas nišas, ir jos keliami džiaugsmai ir yra tie įvykiai, kurie neleidžia nuleisti rankų, bet skatina judėti pirmyn - anot japonų patarlės, „kad pasiektum Fudzijamos viršūnę, reikia žengti pirmą žingsnį“. Kartais kas nors, ironiškai nutęsęs: „Menininkė…“, paklausia - „Kam tau to reikia?“ Man pačiai. Vien pats kūrybos procesas ko vertas! Pirmiausiai gimsta mintis, tada belieka apsispręsti, kaip ją „aprengti“. Karpiniams labiausiai tinka grafiški - konkretūs, apčiuopiami motyvai, kur svarbiau linijos, nei spalva. Nors, kaip minėjau, dabar mėginu pajungti ir spalvas. Fotografija - pati dėkingiausia. Jos dėka vaizdus galima sugauti gana greitai. Aišku, kyla kitas klausimas - ar apskritai verta tuos vaizdus gaudyti, gal tegul jie sau plaukia pro mus lyg debesys ar mintys… Bet į šį klausimą atsakymo nežinau ir vargu, ar kas žino. Kartais pakanka išgirsti kokią muzikinę frazę ar perskaityti kelias eilutes - ir iš karto atsiranda vaizdinys. Kartais fotografuoju „bet ką“, o paskui pamatau, kad iš to gali kažkas gautis. Eskizus piešiu tik karpiniams. O manipuliacijos - lyg lengvas džiazas, pradėjus niekada neaišku, kas gausis. Būna, pradedu viena tema, baigiu visai kita. Jei sumanymas visiškai aiškus, fotopaveikslą galima sukurti ir per kelias valandas. O kuriant kažką sudėtingesnio, reikia ir vienos kitos dienos. Man labai patinka matyti viską dvigubai, turiu galvoje dvigubą (arba keliagubą) ekspoziciją. Džiaugiuosi, kad fotoaparate yra tokia funkcija, kuri leidžia visko prifantazuoti be kiurksojimo prie kompiuterio, o tiesiog vaikštinėjant ir stebint pasaulį. Tiek smagių dalykėlių galima atrasti! Mėgstu keliauti, bet kol kas tai dažniau tenka daryti tik svajose arba pasakojant istorijas… Ant tikrovės ir fantazijos ribos sutinku begales keistų būtybių, kurios stebi mane, o aš jas. Kartais kai kurias prikalbinu pasirodyti visiems. D. Kajokas sukūrė labai gražų naujadarą tokiems personažams įvardinti - „nesybės“. Juk iš tiesų - jų kaip ir nėra. Bet tas ir įdomiausia - padaryti, kad jos atsirastų, įgautų kažkokį pavidalą. Kad prakalbėtų ir kažką papasakotų. Pradedant nuo to, kad neturiu kitų modelių, tik save pačią, ir reikia kiekvieną kartą galvoti, kaip čia apsimesti kažkuo kitu, kad niekas nepažintų. Juk neįdomu nuolat žiūrėti į tą patį veidą… Bandžiau pasitelkti į pagalbą kitus žmones, bet supratau, kad arba nemoku išaiškinti, ko noriu, arba ne tie žmonės pasitaikė… Tad pasvajoju apie modelį, su kuriuo bendradarbiaujant galima būtų prikurti daug gražesnių ir įdomesnių istorijų. Nesuprantu tų manipuliacijų, kur paties autoriaus darbo tik pusė ar dar mažiau.Ir galų gale belieka nuspręsti, ar darbas pavyko. Jei jis stebina mane pačią - vadinasi, pavyko. Žinoma, pavasaris… Kaip tik tuo metu baigiau kurti užsibrėžtą „Sapnų“ serijos dalį birželį Zarasuose numatytai parodai, jau buvo pabodusi ta jų pilkuma. Apsižvalgiau - toks spalvų proveržis gamtoje! Toliau sapnavau jau spalvotai. Norėjosi įamžinti kuo daugiau gėlių, bet spėjau tik keletą, vasara taip greitai nužydi… Tad belieka laukti kito pavasario arba „traukti“ gėles iš archyvų. Ką tau pačiai reiškia sapnai? Ar turi savo mėgstamiausią sapną? Koks jis (gal tai tikras sapnas, gal tai šios serijos fotografija)? Prisimenant Z. Froidą: „Sapnai - karališkas kelias į pasąmonę“. Ką randame, ten nukeliavę, labai asmeniška ir kartu bendra visiems. Sapnuoju daug, bet tie sapnai labiau primena nuotykių serialus, tad nelabai tinkami paveikslams. Man labiau patinka „sapnuoti“ atmerktomis akimis. Kiekvienas darbas yra artimas, nes tai yra dalelė manęs. Pats mieliausias - „Ežiuolė“. Tai tamsi, dygliuota būtybė, tačiau iš jos glėbio sklindanti šviesa teikia kažkokią viltį, pažadą, kad viskas bus gerai. Kūriau šią seriją maždaug pusę metų, įdėjau daug pastangų, tad tikrai smagu, kad darbai buvo įvertinti, kad laikas nenuėjo veltui. Aišku, pirmiausiai kuriame sau, tačiau, kai kūryba randa atgarsį - tai didžiausias apdovanojimas ir paskatinimas. Turbūt priklausau paskutinių romantikų kartai. Arba tai kartai, kuri augo be kompiuterio, su vaikiškomis, gražiai iliustruotomis knygelėmis. Tad trauka tiek knygai, tiek piešiniui yra įaugusi į kraują ir pasireiškia visokiais būdais. Fotografijoje taip pat. Žinau, kad ne visada būtina „įgarsinti“ vaizdą, kad jis turi kalbėti pats už save, tačiau dažnai būna atvejų, kai sukūrusi kažką, atsiverčiu knygą ir netikėtai randu žodžius „tiesiai į dešimtuką“. Tada negaliu jų neužrašyti. Būna ir atvirkščiai - randu kokią eilėraščio eilutę, kuri tol neduoda ramybės, kol jos „nenufotografuoju“. Pati taip pat rašinėju eiles, tačiau jos retai kada būna įkūnijamos. Kalbant plačiąja prasme, menininkai yra visi, kurie dirba savo darbą kūrybiškai, su atsidavimu, meile, ir pasiekia profesinių aukštumų. Žvelgiant iš kitos pusės, menininkas yra diagnozė. Jei žmogus sustoja prie mano darbų, nuėjęs nori sugrįžti ir dar kartą patirti jų keliamą keistą poveikį - vadinasi, savo tikslą pasiekiau. Ne dėl to, kad žiūri ir stebisi, o kad pavyko sukelti jausmus.
Algis Griškevičius: Iliuzijos, Ritualai ir Kasdienybės Absurdas
Algis Griškevičius provokuoja svarbius ir ne visada patogius klausimus. Ar mes pajėgūs nugalėti materialios būties suvaržymus? Ar įvairūs grožio idealai ir kiti sociokultūriniai stereotipai turi ką nors bendra su tikrove? Kiek kitokią prasmę balansavimas tarp įsivaizduojamo ir materialaus pasaulio įgyja Griškevičiaus skulptūrose, kurias tiksliau būtų vadinti objektais, sukurtais autorine vytelių pynimo technika. Tuštuma yra tokia pat svarbi, kaip ir pats kūrinys. Aštraus tuštumos pojūčio, kurį sužadina šie objektai, nenustelbia nei tapybos paveikslų subjektyvios nuojautos, nei fotografijų ironija, nei pasakojamos istorijos. Tai žmogiškąjį subjektyvumą ir iliuzijas praradusio, todėl negyvo pasaulio metafora. Kultūrinės ir gamtinės formos čia tampa postapokaliptinio ar priešingai - dar tik besikuriančio pasaulio vaizdiniais. Griškevičius perkuria gražaus pasaulio, idealios visuomenės, tobulos politinės santvarkos mitą ir kiekvienu atveju parodo pastangų įgyvendinti jį tikrovėje absurdiškumą. Tačiau ką autorius siūlo vietoj žlugusios Utopijos? Įsivaizduojamo, tobulo pasaulio idealą Griškevičius sugriauna pirmiausia tam, kad griuvėsių fone išryškėtų melancholiškas kasdienybės, realaus žmogaus gyvenimo su visais jo trūkumais grožis. Filosofas Leonidas Donskis teigia, kad neužbaigtas meno kūrinys kviečia mus ne tik simboliškai atlikti likusį darbą ir užbaigti jį savo dalyvavimu ir vaizduote, bet ir iš naujo apibrėžti meno kūrinį ir net patį meną. O vėliau gal net ir pačią tikrovę.
Smėlio Dėžės Terapija: Kelionė į Pasąmonę per Žaidimą
Smėlio dėžės terapija padeda atgaivinti ryšį tarp atskilusių vienas nuo kito žmogaus kūno ir sielos, išorinio ir vidinio gyvenimo, kad grąžintų mūsų psichikai vientisumą ir raidą. Smėlyje sukurtų vaizdinių serijos parodo realias paciento sąmonės ir pasąmonės sąveikas ir gali būti lyginamos su sapnais, analizuojamais psichoterapijos procese. Žaidimas smėlyje ypač tinka žmonėms, patyrusiems pirminio santykio su motina trikdžių ir dėl to turintiems rimtų nuotaikos, savęs vertinimo sutrikimų, sunkumų žodžiais papasakoti apie savo būsenas. Terapijoje klientas spontaniškai veikia su smėliu ar figūrėlėmis tai, ką jam norisi: piešia smėlyje, formuoja jį, kuria paveikslą naudodamasis figūrėlėmis, galbūt vaizduoja visą istoriją. Jam nėra duodama instrukcija, jis gali laisvai žaisti. Pagrindinė terapeuto užduotis - sukurti laisvą ir apsaugotą erdvę, kurioje klientas būtų besąlygiškai priimamas ir jaustųsi esąs ne vienišas. Tuomet jis labiau atsipalaiduoja ir gali pasinerti į spontanišką vaizduotės, rankų, smėlio žaismą. Jis leidžia savo sielai byloti trimačiais vaizdiniais, kurie nelieka fiksuoti, jie kaskart kuriami toliau valanda po valandos.
Augustinas Našlėnas: Sapnų Pjovėjas ir Regėjimų Ieškotojas
Augustinas Našlėnas, multimedijos kūrėjas, save pristato kaip Sapnų pjovėją - regėjimų ieškotoją. Jis susikalba su dvasiomis, archetipais, angelais, demonais ir kitais nematomų pasaulių gyventojais. Jis regi visatos audinį iš "išvirkščiosios" pusės. Našlėno darbas - ieškoti visatos gelmėse paklydusių sielų ir grąžinti jas namo, ištaisyti negatyvių jėgų daromą žalą. Jis skleidžia džiaugsmą ir teigiamą energiją, bet reikalui esant tampa aršiu kovotoju. Idėja, kad galima importuoti objektus iš vaizduotės pasaulio į čia ir atvirkščiai mane domina labiausiai. Nuo 2012 metų jis praktikuoja šamanišką meditaciją su monotonišku būgno ritmu. Meditacijos metu regiu vizijas ir imu paišyti automatinio piešimo technika, kurią šiek tiek pristatysiu parodos atidarymo metu. Automatinis piešimas - tai piešimas be sąmoningos proto kontrolės, ranka piešia pati. Kitas tipas piešinių, kuriuos aš pradedu transo būsenoje, o užbaigiu jau sąmoningai. Jiems būdingos pereinančios, skystos formos, viskas susijungia, nėra atskirų objektų, kaip mes suvokiame savo žemišką pasaulį. Fontomontažus kuriu kompiuteriu. Labai daug skirtingų nuotraukų fragmentų dėlioju į vientisas didelio formato kompozicijas taip, kad skirtumas tarp elementų nebūtų pastebimas, ir dar derinu su fraktaline grafika. Šamanizmo praktikoje riba tarp sielos kelionės ir apsėdimo yra labai trapi. Pradėjęs praktikuoti meditaciją, pajunti ryšį su protėviais, su savo kraujo linija, gimine. Kyla poreikis sukurti ką nors, kas tai išreikštų.
Taip pat skaitykite: Sapnų teorijos
Gediminas Endriekus: Vaizduotės Žonglierius ir Sapnų Vizionierius
Gediminą Endriekų maga pavadinti žonglieriumi, juk tai dar viduramžiais Prancūzijoje atsiradusi klajojančių aktorių ir muzikantų veikla. Lakios vaizduotės Endriekus netrukus suvokė, kad jo kūrybą "maitina" išlaisvinta pasąmonė - sapnai ir regėjimai matyti dar vaikystėje, patirta stipri Žemaitijos bažnytėlių altorių ir puošybos magija. Būtent sapnų ir vizijų energetika menininko individualiam stiliui suteikė šiurpoką įdomumą, artumą siurrealistiniam meno kūrinių poveikiui. Endriekaus skulptūroje vyrauja du pagrindiniai motyvai: gyvūno ir žmogaus. Skulptūrinėse gyvūnų figūrose jis atskleidžia savo vizijų impulsus. Tai vaizduotės pagimdytos būtybės dažniausiai begalvės, realybėje neegzistuojančios, atspindinčios sapnų vizijas. Neretai jos gali būti suvokiamos kaip dvasiniai amuletai, saugantys nuo "piktos akies", o gal tai atgarsiai susapnuotų košmarų, o gal vizionieriškas pramanas nežemiškų būtybių vaikštinėjančių nežinia kokioje planetoje. Menininko sukurti biustai - vaizdinė enigma. Paslaptingumas čia kertinė vaizdinė raiška. Ją sukuria ir skulptūrų akių dekoratyvūs pavidalai bei forma, ir atsiveriančios ertmės, o vietoje veido bruožų "išstumiamos" lustų plokštelės - schemos. Šiuolaikiškas ir paslaptingas užprogramuoto žmogaus vaizdinys, dirbtinio intelekto buveinė. Gedimino Endriekaus tapyba ir grafika pratęsia vizijų ir paslapties temą. Abstrakčių formų plokštumoje derinys, pakiša mintį, kad tai kas matoma yra tik pirmas įspūdis, o antrajam prireiks kontempliacinių pastangų ir tiesiog grožėtis formos ir spalvos kompozicija.
Jono Meko Kūryba: Filotopinė Žiūra ir Autobiografiškumas
Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. J. Meko kino recepcija Lietuvoje kelia dar daugiau problemų: dėl sovietmečio suvaržymų Lietuvoje nevyko daugelis XX amžiaus antrosios pusės Vakaruose vyravusių meno procesų, dažniausiai standartiškai kartojama, kad J. Mekas - Amerikos kino avangardo „krikštatėvis“, vengiama gilesnės analizės. Straipsnio tikslas - remiantis fenomenologine metodologija, išanalizuoti J. Meko kūrybos autobiografiškumą, kuriam būdingos filotopinės žiūros ypatybės. Filotopinė žiūra, jos pagrindai kyla iš egzistencinės fenomenologijos filosofinių pažiūrų sistemos: fenomenologiją su filotopija sieja būties samprata, antlaikiškumo idėja, vietiškumo traktuotė, dėmesys verbalinei kalbai, atvaizdo definicija, todėl, analizuojant ir J. Meko literatūrinės ir kino kūrybos filotopinė žiūra, remiantis fenomenologine metodologija, iki šiol nenagrinėta.
Taip pat skaitykite: Miego ir sapnų analizė
tags: #sapnai #ir #pasamone #fotografija