Šiame straipsnyje nagrinėjama, kas daro žmogų didžia asmenybe, remiantis teorinėmis įžvalgomis ir konkrečiais pavyzdžiais, ypač pabrėžiant Lietuvos istoriją ir kultūrą. Aptariama, kaip didybė suvokiama šiuolaikinėje visuomenėje, kokie išbandymai lydi didžius žmones ir kaip asmenybės formavimas yra susijęs su tarnyste tautai ir žmonijai.
Didybė Šiandien: Tarp Populiarumo Ir Tikrojo Augimo
Šiuolaikinėje visuomenėje didybė dažnai siejama su įtaka, aukštomis pareigomis ir finansine sėkme. Vis dėlto, tokie kriterijai yra trumpalaikiai ir neatskleidžia tikrosios didybės esmės. Žinomumas ir populiarumas gali netgi stabdyti asmeninį augimą, nes dėmesys nukreipiamas į išorinius dalykus, o ne į vidinį tobulėjimą. Tikras didis žmogus yra tas, kuris pasiruošęs įvairiems išbandymams ir patirtims, nes tik taip galima augti, atrasti naujus dalykus apie save ir pasaulį. Europidas yra teigęs, kad "Didžiam lemta patirti didžių išbandymų".
Išbandymai Ir Kančia Kaip Didybės Katalizatoriai
Lemties jėgos kūrėją nuolat įtraukdavo į tą būties dimensiją, kurios esmė yra kančia. J. Miltinio menas, filosofija persunkti metafizinės kančios, atveriančios sielos slėpinius ir svaiginančiai teigiančios dieviškąją žmogaus prigimties pusę. Leisti sau būti pažeidžiamu nėra silpnybė. Atvirkščiai, - tai prasmingų žmogaus išgyvenimų šerdis. Be jo negali būti nuoširdžios meilės, artimų santykių, tikrų pergalių, kūrybos, įkvepiančios lyderystės. Iš tiesų, daugybę didingų žmonių pavyzdžių galima rasti literatūroje, kurioje mokomės, ką reiškia būti didžiu žmogumi ir kaip juo tampama. Didybės pavyzdžių atrandame tiek senovės, tiek šiuolaikinėje literatūroje - didybė yra išreiškiama skirtingai įvairių rašytojų kūriniuose.
Juozas Miltinis: Intelektas, Kančia Ir Teatro Dvasia
Maestro Juozas Miltinis yra vienas tų, kuriuos istorija ir mūsų pačių tobulumo siekis dar gyvus paverčia simboliais, legendomis, relikvijomis. Intelekto galia buvo viena jo privilegijų. Žmogaus istorija J. Miltiniui buvo kultūros istorija, o teatro menas - vienas esmingiausių žmogaus dvasios raiškos būdų. Režisierius, pedagogas, teoretikas - jis siekė rasti tiksliausią gyvojo teatro formulę, tai jau prilygo gyvenimo mįslės įminimui.
Dramatiška ir paradoksali asmenybė - keiktas, koneveiktas, sudievintas žmogus, kuriam teatras tapo jo žmogiškųjų atradimų bei praradimų laboratorija. Į scenos kvadratą jis norėjo sutelkti, sukoncentruoti savąją žmogaus, menininko, intelektualo patirtį, paversti ją drama, o kartu - nauja, visiškai švaria, logocentristine idėja ir visuotinės patirties išraiška.
Taip pat skaitykite: Nuo kada galima pas psichiatrą savarankiškai?
J. Miltinis: „(…) Dabar nebėra nei angelų, nei dievų, nei mūzų - nieko, bet yra kažkas kita. Yra mokslas, yra žinios, yra supratimas kažkoks, yra garbė žmogaus, atsakomybė yra, o, ir reikia kažkaip tos atsakomybės pasiprašyt, pasimelst jai, pažiūrėt jai į akis, o, ir daryt sąžiningai. Arba nedirbt. Tuo labiau, kad mūsų teatro visas kryptingumas yra tuo paremtas. Tuo kažkokiu sąžiningumu, atsakomybe. O!, tuo žmogaus, kaip sakoma, orumu. (…)“
Žiūrėdami į J. Miltinio asmenybę, matome jame daktaro Fausto aspiracijas, Don Kichoto altruizmą, Sokrato išmintį. O gal toks Dievo sumanymas? Pririšti mus prie Žmogaus, prie Asmenybės, nužengti kartu į „pragarus“ ir pajusti - iki galo, iki apalpimo - nepridengtą ir tikrą „nužengimo“, ėjimo Dievop skonį ir prasmę, ieškant atsakymo į klausimą: ar lietuvis jaunuolis gali tapti aktoriumi, kuris būtų, anot J. Miltinio, ir filosofas, ir akrobatas, ne vien kūno, bet ir kalbos akrobatas?
J. Miltiniui šie žodžiai buvo dvasingos atmosferos, apnuogintos tiesos išraiška, kaip švento spektaklio įsikūnijimo atsiradimas. Reikėtų kartu nusileisti į „pragarus“, norint pažinti, pajausti didžiąją paslaptį, ir patikėti, kad egzistuoja kosminių jėgų harmonija, teatro dvasios harmonija, kad mūsų žygdarbis - dirbti ir įtikėti teatru. Įtikėti teatro dievu, kuris nusileis iš aukštybių ir viską pataisys. Tikruoju le Patron fenomenu, o toks ir buvo Maestro J.
Bronius Dundulis: Istorikas, Patriotas Ir Mokslininkas, Nepaisantis Ideologinių Apribojimų
Bronius Dundulis (1909-2000) - istorikas, kurio gyvenimas ir darbai liudija apie didybę, pasireiškiančią atsidavimu mokslui, tiesos paieškai ir Tėvynei. B. Dundulis yra vienas žymiausių Europoje Napoleono epochos tyrėjų. Didvyriškumas atsiskleidė ne karinėse pergalėse, bet mokslinėje veikloje, kuri vyko nepaisant sovietinės valdžios spaudimo ir trukdymų.
Jau 1940 m., remdamasis naujaisiais užsienio archyvų šaltiniais, Paryžiuje, kur nuo 1936 m. gaudavo Prancūzijos stipendiją, prancūzų kalba parašė monografiją Napoleon et la Lituanie en 1812 (Napoleonas ir Lietuva 1812 m.) ir jos pagrindu Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją. Unikalų darbą gerai įvertino prancūzų istorijos mokslo autoritetai G. Lefevras, P. Renuvenas, A. Renodė. Lietuvių istoriografija įėjo į tarptautinį kontekstą.
Taip pat skaitykite: Tiapridalis ir Xanax: ką reikia žinoti
Nepaisant siūlymų likti Vakaruose ir dirbti diplomatinį darbą, B. Dundulis grįžo į Lietuvą ir susiejo savo gyvenimą su Vilniaus universitetu. Čia patyrė neteisybės - paryžietiškos dvasios ir prancūziškos laisvės patyrusį istoriką siekta paversti sovietiniu dogmatiniu tyrėju. Aukštoji atestacinė komisija Maskvoje prie SSRS aukštojo mokslo ministerijos pasiūlė daktarui B. Dunduliui iš naujo ginti disertaciją remiantis marksistine-leninine metodologija. Garbingas, sąžiningas ir objektyvus istorikas atsisakė.
Atkaklusis universiteto profesorius dar parašė knygas apie Lietuvos priešinimąsi švedams XVII-XVIII a. (1977 m.), vikingų, arba normanų, ir baltų santykius IX-XI a. (1982 m.), Lietuvos kovas dėl Baltijos jūros (1985 m.). B. Dundulis netgi griežtos priekabios sovietinės, pabrėžiu - lietuviškos cenzūros (dar aršesnės negu Maskvos cenzūra) sąlygomis, ėmėsi tuometinei valdžiai nepageidaujamų temų: pirmasis išsamiai ir objektyviai tyrė naudodamasis itin gausia archyvine medžiaga, literatūra prancūzų, lotynų, lenkų, vokiečių, rusų kalbomis, svarbiomis XV-XIX a. pradžios Lietuvos politinės istorijos problemomis. Tai darė laisvu nuo paskaitų metu.
B. Dundulis mums lieka Mokytoju. Tai epochinės reikšmės asmenybė. Prancūzijos aukščiausiu ordinu apdovanotą prof. Bronių Dundulį sveikina buvęs jo studentas Algimantas Matulevičius.
Asmenybės Sąvokos Devalvacija Ir Kovos Už Tautiškumą Būtinybė
Šiuo metu Lietuvoje pastebima asmenybės sąvokos devalvacija ir kryptingas žiniasklaidos vykdomas Lietuvos iškilių asmenybių puolimas. Tokiame kontekste ypač svarbu kalbėti apie asmenybes, kurios gali tapti įkvepiančiu pavyzdžiu jaunajai kartai. Meilė Lukšienė akcentavo: „Nuo žmogaus kultūrinio lauko pareina ir jo svajonės. Kiek tos svajonės siaurutytės, egocentriškos, o kiek jos vis dėlto žmogiškos? Tai priklauso nuo akių atvirumo pasauliui.“
Reikia prisiminti ir tuos, kurie išsaugojo lietuvių kalbą - daraktorius ir knygnešius. Ar nebūtų svarbu šiuolaikiniams mokiniams ne tik formaliai iškalti faktą, kad Simonas Daukantas - pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius, bet ir sužinoti, kad Simono Daukanto vaikams parašytoje abėcėlėje pirmasis skiemenuotas žodis yra „Do-ry-bė“?
Taip pat skaitykite: Įrašai ir visuomenės stigma psichologijoje
Pažeidžiamumas Kaip Stiprybė
Bijodami būti įskaudinti, nuvilti, pažeminti ar atstumti, užsidedame šarvus, tikėdamiesi, kad tai mus apsaugos ir padės tapti stipresniais. Tačiau tai tik dar labiau mus atitolina nuo to, kokiais norime būti, nes patys pabėgame iš situacijų, kuriose galime užaugti. Savo energiją eikvojame bandydami išvengti rizikos, neigiamų patyrimų ir skausmo. Leidimas sau būti pažeidžiamu nėra silpnybė. Atvirkščiai, - tai prasmingų žmogaus išgyvenimų šerdis. Be jo negali būti nuoširdžios meilės, artimų santykių, tikrų pergalių, kūrybos, įkvepiančios lyderystės.
Kova Prieš Piktąją Dvasią: Tikėjimas, Sąžinė Ir Laisvas Apsisprendimas
Straipsnyje taip pat paliečiama kova prieš piktąją dvasią, pabrėžiant tikėjimo, sąžinės ir laisvo apsisprendimo svarbą. Aptariami egzorcizmo principai ir pavojai, susiję su burtais, prietarais ir okultizmu. Svarbu suprasti, kad Kristus jau nugalėjo piktąją dvasią, tačiau žmogus visada turi laisvą valią rinktis ir gali dėl vienokių ar kitokių priežasčių patekti į piktosios dvasios įtaką.
Teisingas tikėjimas - ortodoksija - ir teisingas gyvenimas - ortopraktika. Iš esmės tai yra maldos ir dorybės gyvenimas. Pagrindinės dorybės: tikėjimas, viltis, meilė, išmintis, teisingumas, tvirtumas, susivaldymas. Viskas juk Šventajame Rašte paaiškinta: artinkis prie Dievo - Dievas artės prie tavęs, priešinkis velniui - velnias šalinsis tavęs.
tags: #sarbieviju #galima #laikyti #didzia #asmenybe #kadangi