Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susimąsto apie savo vietą pasaulyje, savo egzistencijos prasmę. Tas savęs klausimas skatina rinktis, lyginti, analizuoti atsakymus, siekiant įžvelgti tiesą. Savivertės suvokimas yra nepaprastai svarbi asmenybės charakteristika, lemianti mūsų elgesį įvairiose gyvenimo situacijose, tarpasmeninius santykius ir bendrą savijautą. Tai yra vidinis jausmas, kaip mes vertiname save: ar jaučiamės vertingi, pakankami ir svarbūs. Sveika savivertė leidžia priimti save su trūkumais, pasitikėti savo sprendimais ir kurti tvirtus santykius.
Orumas ir savivertė: sąsajos
Lietuvoje įstatymai orumo sąvokos neapibrėžia. Tačiau orumas gali būti suprantamas dvejopai: kaip įgimtas žmogaus vertingumas ir kaip asmens savęs vertinimas, susijęs su jo dorybėmis, intelektu, išsilavinimu, vertybėmis ir elgesiu. Orumas turiniu giminingas garbei, bet orumas visada siejasi su paties asmens suvokiamu savo vidinės vertės pajautimu ir susikurtu individualiu vertingumu, o garbė yra teigiamas asmens išorinis socialinis vertinimas, visuomenės pripažįstama pagarba, asmens geras vardas. Teisė į asmenybės orumą yra asmens teisė reikalauti iš visuomenės pagarbos sau, siekti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama objektyvių žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir kad dorinis asmenybės vertinimas atitiktų tai, kaip asmuo vykdo įstatymų, moralės normų reikalavimus.
Žmogaus teisę į orumą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Civilinis kodeksas ir Baudžiamasis kodeksas. Orumas pažeidžiamas apie asmenį paskleidus jį įžeidžiančias ir tikrovės neatitinkančias žinias, naudojant prieš jį fizinį ar psichologinį smurtą, kankinimus, kitą žeminantį elgesį ar žeminančias bausmes.
Savivertė, būdama subjektyviu asmeninės vertės ar svarbos jausmu, glaudžiai susijusi su orumu. Tai yra suvokimas, parodantis kaip mes vertiname savo savybes ir gebėjimus ar tiesiog kaip jaučiamės dėl savęs. Asmuo, gerbiantis save, suvokia savo orumą ir siekia, kad kiti jį taip pat gerbtų.
Savivertės formavimosi veiksniai
Kiekvieno žmogaus savivertei įtaką daro daugelis veiksnių. Vienas iš jų yra vaikystės patirtys. Tai apima tėvų, mokytojų, draugų ir kitų svarbių asmenų požiūrį, jų lūkesčius, pagyrimus, kritiką ir palaikymą. Jei žmogus nuo vaikystės buvo mylimas, gerbiamas ir skatinamas, greičiausiai jis užaugs su aukšta saviverte. Socialinė aplinka taip pat yra svarbus veiksnys. Tai apima bendravimą su kitais žmonėmis, priklausymą tam tikroms grupėms, lyginimąsi su kitais ir socialinį statusą. Jei žmogus turi daug draugų, yra priimamas ir vertinamas, jis jaučiasi svarbus ir vertingas. Mūsų asmeniniai pasiekimai taip pat daro didžiulę įtaką savivertės formavimuisi. Tai apima mokymosi, darbo, hobio ir kitų veiklų rezultatus, tikslų siekimą ir pažangą. Jei mes mokomės gerai, dirbame produktyviai, mėgaujamės savo pomėgiais ir pasiekiame savo tikslus, tuomet pasitikime savimi.
Taip pat skaitykite: Ar aš kuriu savo asmenybę?
Aukšta ir žema savivertė: pasekmės
Žmonės su aukšta saviverte paprastai yra laimingi, optimistiški, drąsūs ir atsparūs stresinėms situacijoms. Jie geba susidoroti su sunkumais, mokytis iš klaidų ir prisitaikyti prie pokyčių. Jie taip pat geba užmegzti ir palaikyti sveikus ir harmoningus santykius su kitais žmonėmis. Asmenys su žema saviverte paprastai yra nelaimingi, pesimistiški, bailūs ir nesunkiai pažeidžiami. Jie sunkiai susidoroja su sunkumais, dažnai kaltina save už klaidas ir bijo pokyčių. Jie taip pat sunkiai užmezga ir palaiko sveikus ir harmoningus santykius su kitais žmonėmis. Jie dažnai jaučiasi nepakankami, neverti ir neįvertinti. Jie nuolat kritikuoja save ir lygina save su kitais.
Savivertės ugdymas
Požiūris į save gali kisti laikui bėgant. Svarbiausia tai, kad kiekvienas žmogus pats gali imtis priemonių tam, kad pasikeltų savo savivertę. Vietoje to, kad ignoruotumėte ar neigtumėte savo savybes, pabandykite jas objektyviai įvertinti ir pripažinti. Nesiekite būti tobulais, bet būkite realistiški ir sąžiningi su savimi. Vietoje to, kad gyventumėte be aiškios krypties ar prasmės, pabandykite apibrėžti, ko norite pasiekti gyvenime ir kaip galite tai padaryti. Nesiekite per daug arba per mažai, bet būkite ambicingi ir realistiški. Vietoje to, kad atidėliotumėte arba atsisakytumėte savo tikslų, pabandykite juos planuoti, vykdyti ir vertinti.
Vietoje to, kad koncentruotumėtės tik į savo problemas arba skundžiatės dėl savo likimo, pabandykite atrasti ir pabrėžti savo gyvenimo džiaugsmus ir privalumus. Nesielkite kaip nuobodus asmuo arba pesimistas, geriau stenkitės būti naivus optimistas, kuris mėgaujasi kiekviena diena. Taip pat svarbu vengti dairytis į praeitį arba spėlioti kas bus ateityje. Vietoje to, kad apleistumėte save arba kenktumėte savo fizinei ir psichinei sveikatai, pabandykite ją puoselėti ir stiprinti. Nesielkite kaip savo paties priešas, geriau būkite savo draugu. Vietoje to, kad izoliuotumėtės arba konfliktuotumėte su kitais, pabandykite užmegzti ir palaikyti draugiškus ir konstruktyvius santykius. Nesielkite kaip konkurentas arba priešas, bet kaip partneris arba draugas. Nebandykite lygintis arba varžytis su kitais, pabandykite juos gerbti ir palaikyti.
Žema savivertė suaugusiems: priežastys ir pasekmės
Kartais suaugę žmonės gali patirti savivertės sumažėjimą dėl tam tikrų įvykių ar aplinkybių. Būtent tai sukelia neigiamus jausmus ar mintis apie save. Viena iš priežasčių kodėl taip gali atsitikti yra tai, kad žmogus gali patirti nuolatinę arba stiprią kritiką iš autoritetingų figūrų, pvz., tėvų, mentorių, vadovų ar partnerių. Kita priežastis gali būti tai, kad žmogus patiria fizinį ar emocinį smurtą. Taip pat svarbu paminėti, kad turėti polinkį į perfekcionizmą taip pat gali būti žalinga savivertės atžvilgiu. Suaugusių žmonių savivertė taip pat gali sumažėti tapus patyčių aukomis ar jų liudininkais. Tokiais atvejais, žmogus gali jausti baimę tapti kažkurios socialinės grupės dalimi arba tiesiog imti neigiamai vertinti savo gyvenimo sprendimų kokybę. Tai taip pat liečia atvejus, kai iš žmogaus tyčiojamasi kai jis atlieka religines praktikas ar tiesiog aiškiai parodo, kad yra tikintis. Tarp kitų dažnai pasitaikančių priežasčių įvardijamas emocinis tėvų ar globėjų nepasiekiamumas. Tai gali sukelti jausmą, kai žmogus nejaučia jokios meilės, palaikymo ir saugumo, o tai gali sumažinti savivertę ir sumenkinti savo svarbą šeimoje.
Žema savivertė gali turėti neigiamą poveikį suaugusių žmonių gyvenimui ir sveikatai. Todėl svarbu ieškoti būdų kaip ją pagerinti, tiesiog identifikuojant jos atsiradimo priežastis.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs pasąmonės metodai
Savivertė kaip gyvenimo kokybės pagrindas
Savivertė yra gyvenimo kokybės pagrindas. Jei ji bus pakankamai aukšta, tuomet galėsite gyventi laimingai, produktyviai ir harmoningai. Jeigu jus nuolatos kamuos žema savivertė, tuomet jūsų gyvenimas gali tapti nelaimingas, neefektyvus ir chaotiškas.
VIDINĖ VERTĖ - kiekvieno žmogaus ašis, kuri išlaiko mūsų stabilumą esant įvairiausioms gyvenimo aplinkybėmis. Tai yra savęs vertinimas, giluminis vertumo ar nevertumo jausmas. Stabili ir adekvati vidinė vertė - būsena, kai žmogus jaučiasi vertingas besąlygiškai.
Pasitikėjimas savimi ir savivertė: skirtumai
Kartais tai vadiname pasitikėjimu savimi, nors pasitikėjimas ir savivertė skiriasi. SAVIVERTĖ - tai jausmas, PASITIKĖJIMAS - žinojimas, kad galiu. Nepasitikėjimą galima būtų identifikuoti konkrečioje srityje, veikloje, situacijoje, aplinkoje, kurioje trūksta patirties, kompetencijų, įgūdžių, žinių ar objektyvių fizinių resursų. Šiuo atveju pasitikėjimą ugdysime žingsnis po žingsnio toje konkrečioje srityje. Tačiau savivertės stoka, nevertumo jausmas (kartais žmonių irgi apibūdinamas, kaip nepasitikėjimas savimi) yra gilesnis savęs, kaip besąlygiškai vertingo žmogaus suvokimas. Vertingi gimsta visi, tačiau daugelis nesuvokia savo tikrosios vertės. Šis suvokimas dar labiau išsikreipia dėl artimiausios socialinės aplinkos įtakos ypatumų (auklėjimo, mokymo programų, skatinimo sistemos ir kt.). Kiti žmonės mus vertina už pasiektus rezultatus, įgytus diplomus, įgytas kompetencijas, statusą, išvaizdą, todėl palaipsniui žmonui susiformuoja būtent toks savo vertės suvokimas. Visgi tai NĖRA vidinė vertė. Tai išoriniai dalykai, kurie gali TIK sėkmingai papildyti vidinius. Vidinė vertė susijusi su žmogaus savęs vertinimu dėl to, koks jis yra, o ne už pasiektus rezultatus ar nuveiktus darbus. Taigi iškreiptas savivertės suvokimas atsiranda tuomet, kai mes save vertiname per kitų žmonių vertinimą, t.y. Žmogaus savivertė - esminis asmenybės psichologinis pagrindas, nuo kurio tiesiogiai priklauso, kaip jaučiamės įvairiose gyvenimo situacijose, santykiai ir jų kokybė, mūsų veikla ir savirealizacija, finansai bei kita materialinė gausa. Vidinės vertės įtaka yra esminė, nepriklausomai suvokiame mes ją ar ne. Tiek nepakankamas savęs vertinimas, tiek pervertinimas yra ydingi. Nevertu besijaučiantis žmogus, vienoje ar kitoje gyvenimo srityje, situacijoje dažniausiai jaučiasi aplinkybių auka. Pervertinantis save, demonstratyviai rodo pasitikėjimą ir taip kompensuoja vidinį trūkumą, todėl dažnai žemina bei nuvertina kitus. ADEKVATI savivertė yra pagrindas pilnaverčiams santykiams, maksimaliai savirealizacijai, norimiems finansams bei gerai savijautai. Tai kaip stuburas, kuris mus išlaiko neparkritusius bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis. Mano požiūriu savivertę reikia ne auginti, o nuolat gilinti suvokimą apie savo vertę.
Savivertės ugdymas per kūno kultūrą
Sporto psichologas Johanas Kane nustatė, kad asmeninės charakteristikos ir savybės, tokios kaip savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi, agresyvumas ir bendra ekstraversija, linkusios didėti gerėjant sportiniams rezultatams. Fizinis ugdymas daro didelę įtaką vaiko savęs vertinimo ugdymui. Kūno kultūra gali būti tiesiogiai susieta su vaiko "Aš koncepcija", savęs vertinimu ir pasitikėjimu savimi.
Šiuolaikinėje kūno kultūros pamokoje svarbu mokymosi motyvacija, mokinio suinteresuotumas kūno kultūra. Svarbus yra noras nuolat tobulėti, jausti pasitenkinimą fizine veikla. Kūno kultūra pradinėje mokykloje turi didelę reikšmę vaiko bendram auklėjimui, sveikatai ir fiziniam lavinimui. Kūno kultūros pamokos yra puiki galimybė sudominti vaikus fizine veikla.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologines problemas
Kūno kultūra yra susijusi su fizine veikla, bet svarbu nepamiršti, kad per kūno kultūros pamokas taip pat būtų kreipiamas dėmesys į protinį bei socialinį mokinio ugdymą. Tai nėra dalykas, kuriuo siekiama parengti specialistus sporto pasauliui. Per kūno kultūros pamokas reikia raginti vaikus kuo dažniau pasitelkti savo jausmus, stengtis, kad jiems būtų smagu drauge, kad jie kartu juoktųsi, nesibaimintų prisiliesti vienas prie kito, drįstų būti atviri, reikšti save per kūną.
Baimė atsilikti nuo kitų mokinių, nepavojingų pratimų baimė, baimė apsinuoginti prieš draugus ir kitokie dalykai kai kuriems mokiniams gali sukelti nenorą sportuoti. Dažnai tokie mokiniai stengsis išvengti sunkumų atokiai laikydamiesi per pamokas, stengdamiesi būti atleisti nuo pamokos arba tiesiog pabėgti iš jos. Kūno kultūros dalykas turi didelę įtaką socialiniam mokinių brendimui. Mokiniai privalo išmokti pripažinti vieni kitus, paisyti vieni kitų, teikti vieni kitiems pagalbą ir ją priimti, stengtis, kad visi būtų draugiški ir dalyvautų. Moksleivio lavėjimą nemaža dalimi lemia psichologinė ir socialinė mokyklos aplinka, taigi ir mokinių bei mokytojų sąveikos. Mokinių savigarba, savimonė ir savęs vertinimas priklauso nuo mokėjimo analizuoti savo veiklą ir jos rezultatus. Negalima tikėtis moksleivių savarankiškumo, jeigu jų veiklą kontroliuoja ir vertina mokytojas.
Kūno kultūros srityje formuojasi įvairios vertybės grupės: materialios, fizinės, psichinės, dvasinės ir socialinės. Sportinės veiklos srityje išskiriamos: intelektinės, judėjimo, pedagoginės technologijos ir mobilizacinės, intencionalinės vertybės.
Tyrimai apie savivertę ir kūno kultūrą
Tyrimai rodo, kad mokiniai, kurie mano, kad jų sėkmės per kūno kultūros pamokas priežastys yra vidinės (pastangos, gebėjimai), labiau pasitiki savimi ir jaučia didesnį pasitenkinimą. Jie tiki, kad jų sėkmė priklauso nuo įdėtų pastangų. Tokie moksleiviai pasižymi pozityvesniais santykiais su mokytojais, jie labiau pasitiki savimi, yra ramesni, geranoriškesni. Kita dalis moksleivių mano, kad jų sėkmės per kūno kultūros pamokas priežastys yra išorinės, o nesėkmės priežastis jie dažniau linkę susieti su vidiniais veiksniais. Šiems moksleiviams trūksta įsitikinimo, kuris skatintų juos imtis atsakomybės už savo rezultatus. Taip pat nustatyta, kad eksternaliems individams, labiau nei internaliems, būdingas nepakantumas, nepasitikėjimas savimi, didesnis nepakantumas aplinkiniams, agresyvumas.
Teisingas veiksmas yra svarbiausias kuriant vaiko pasitikėjimą savimi. Jei atliekant tam tikrus veiksmus vaiką lydi sėkmė, būtent tai ir suformuos jo teigiamą pasitikėjimą savimi, o pasikartojanti nesėkmė duos pagrindą nepasitikėjimui savo jėgomis. Kūno kultūros mokytojai, treneriai dažnai taiko "džiaugsmo kito sėkme" metodą, kuris padeda įgyti naujos įgūdžių. Tai yra geras įtikinimo būdas. Žodinio įtikinimo būdas yra labai svarbus stiprinant pasitikėjimą savimi. Labai svarbu yra tai, kad vaikas pasitikėtų treneriu, mokytoju, tada ir žodinis įtikinimas bus lengvesnis.
Savo pasitikėjimą ar nepasitikėjimą vaikai gali formuoti įsivaizduodami save ar kitus elgiantis teigiamai ar neigiamai tam tikromis aplinkybėmis (vaizdinė patirtis). Svarbiausia yra tai, kad ašiuose vaizdiniuose vaikai save matytų puikiai atliekant tuos veiksmus. Fiziologinė būsena pasitikėjimui savimi daro įtaką, kai vaikai fiziologinį pasibjaurėjimą asocijuoja su blogu veiksmo atlikimu ir nesugebėjimu. Emocijos ar nusiteikimas gali būti papildomas pasitikėjimo savimi šaltinis.
Tyrimas apie pradinukų savivertę ir pasitikėjimą savimi per kūno kultūros pamokas
Tyrimo tikslas - nustatyti pradinukų savęs vertinimą ir pasitikėjimą savimi per kūno kultūros pamokas. Tyrimo uždaviniai: apibrėžti teorines pradinukų savęs vertinimo ir pasitikėjimo savimi prielaidas per kūno kultūros pamokas.
Tyrimo metodika: D. Bogdanovos ir J. Kiseliovo metodika, H. Rozenbergo metodika, V. Stolino metodika, J. Kiseliovo pasitikėjimo savimi vertinimo skalė "Termometras". Tyrimo organizavimas: Tiriamųjų imtį sudarė: 100 Kauno P. Mašioto pradinės mokyklos I - IV klasės mokinių ir 100 Kauno Muravos pradinės mokyklos I - IV klasės mokinių. Tyrimas atliktas 2005 m.
Gauti atliktos apklausos rezultatai nerodo apklaustųjų mokinių nuomonės apie savęs vertinimą kūno kultūros pamokose priklausomumo nuo lyties. Dauguma mokinių turi adekvatų savęs vertinimą, beveik ketvirtadaliui jų būdingas per žemas savęs vertinimas. Berniukų tarpe taip pat vyrauja aukštas savęs vertinimas. Tokie berniukai sudaro daugiau nei pusę visų apklaustųjų. Apklausos rezultatai taip pat parodė, jog vystantis asmenybei, savęs vertinimo lygis auga. Tarp apklaustųjų 10-11 metų vaikų vyrauja moksleiviai, turintys aukštą savęs vertinimą. Norėdami susidaryti išsamų vaizdą apie tiriamųjų savęs vertinimą, taikėme ir H. Rozenbergo metodiką.
Apibendrinant galima teigti, kad tirtose mokyklose ganėtinai mažai mokinių turi žemą savęs vertinimą. Iš tokių rezultatų galime daryti tokią išvadą, kad šiose mokyklose kūno kultūros pamokose kreipiamas dėmesys ne tik į fizinę veiklą, bet ir į protinį bei socialinį mokinių ugdymą.
Tyrimas naudojant V. Stolin metodiką parodė, kad berniukai per kūno kultūros pamokas savimi pasitiki labiau nei mergaitės. Apie trečdalis visų apklaustųjų pradinukių savimi pasitiki vidutiniškai. Maždaug penktadalis berniukų turi žemą pasitikėjimo savimi lygį, o vidutinis pasitikėjimo lygis būdingas ketvirtadaliui berniukų. Taigi skiriamas vaikų pasitikėjimo savimi priklausomumas nuo lyties. Labiausiai išsiskiria per aukštas pasitikėjimo savimi lygis, kur didžiausią procentą sudaro berniukai, t. y. šis pasitikėjimo savimi lygis tarp jų vyrauja. Savimi mažiausiai pasitiki mergaitės.
tags: #savo #asmenybes #vertessuvokimas