Įvadas
Socialinė kompetencija yra aktuali problema psichologijoje, apimanti socialinės kompetencijos sampratą, įvairius apibrėžimus ir sąsajas su gretutinėmis sąvokomis, tokiomis kaip socialinis intelektas, interpersonalinis intelektas ir komunikacinė kompetencija. Psichologija, nors ir jaunas mokslas, išsiskaidė į daugybę krypčių, remdamasi įvairiais veiksniais, tokiais kaip elgsena, sąmonė ir pasąmonė. Šiame straipsnyje aptarsime keturias pagrindines psichologijos kryptis: biheviorizmą, psichoanalizę, kognityvinę ir humanistinę psichologijas, apibendrindami svarbiausius jų bruožus, privalumus ir trūkumus bei palygindami jas. Taip pat aptarsime supervizijos modelius skirtingose psichoterapijos paradigmos, įskaitant psichoanalitinę-psichodinaminę, kognityvinę ir egzistencinę-humanistinę kryptis.
Socialinės Kompetencijos Problema Psichologijoje
Socialinė kompetencija yra svarbus aspektas psichologijoje, kuris apima individo gebėjimą efektyviai bendrauti ir sąveikauti su kitais žmonėmis. Tai apima įvairius įgūdžius ir gebėjimus, tokius kaip empatija, komunikacija, konfliktų sprendimas ir gebėjimas suprasti socialines normas ir lūkesčius. Socialinė kompetencija yra svarbi individo gerovei ir sėkmei įvairiose gyvenimo srityse, įskaitant asmeninius santykius, darbą ir mokymąsi.
Socialinės kompetencijos samprata
Socialinė kompetencija yra kompleksinė sąvoka, kuri apima daugybę skirtingų įgūdžių ir gebėjimų. Tai apima gebėjimą suprasti ir reaguoti į kitų žmonių emocijas, efektyviai komunikuoti, spręsti konfliktus ir gebėti prisitaikyti prie įvairių socialinių situacijų. Socialinė kompetencija taip pat apima gebėjimą užmegzti ir palaikyti teigiamus santykius su kitais žmonėmis, taip pat gebėjimą dirbti komandoje ir bendradarbiauti su kitais.
Socialinės kompetencijos apibrėžimų įvairovė
Socialinės kompetencijos apibrėžimai gali skirtis priklausomai nuo konteksto ir teorinės perspektyvos. Kai kurie apibrėžimai pabrėžia individo gebėjimą pasiekti savo tikslus socialinėse situacijose, o kiti apibrėžimai pabrėžia gebėjimą užmegzti ir palaikyti teigiamus santykius su kitais žmonėmis. Nepaisant šių skirtumų, dauguma apibrėžimų sutinka, kad socialinė kompetencija yra svarbus veiksnys individo gerovei ir sėkmei.
Socialinės kompetencijos ir gretutinių sąvokų palyginimas
Socialinė kompetencija yra glaudžiai susijusi su kitomis sąvokomis, tokiomis kaip socialinis intelektas, interpersonalinis intelektas ir komunikacinė kompetencija. Socialinis intelektas apima gebėjimą suprasti ir reaguoti į socialines situacijas, o interpersonalinis intelektas apima gebėjimą užmegzti ir palaikyti teigiamus santykius su kitais žmonėmis. Komunikacinė kompetencija apima gebėjimą efektyviai komunikuoti su kitais žmonėmis, tiek žodžiu, tiek neverbaliniu būdu.
Taip pat skaitykite: Laiko sąvokų raida vaikystėje
Pagrindinės Psichologijos Kryptys
Biheviorizmas
Ši psichologijos kryptis atsirado XX amžiaus pradžioje Šiaurės Amerikoje, o jos pradininkas buvo J. Watson. Biheviorizmas yra materialistinė psichologija, kuri žmogaus elgesį laiko psichologijos objektu, kuris gali būti objektyviai stebimas. Elgesys suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Ši psichologija atmeta visas ankstesnes psichologijos sąvokas (pojūtį, jausmą, protavimą, atmintį) ir žiūri tik į išorinį žmogaus elgesį bei aktyvumą įvairiomis aplinkybėmis. Bihevioristai teigia, kad išorinė aplinka sąlygoja žmonių poelgius, o psichinis gyvenimas grindžiamas paerzinimais ir reakcijomis.
Bihevioristai laikė introspekcijos metodą netinkamu, nes jų manymu, sielos ir sąmonės sąvokos yra miglotos ir neįrodomos. Savo tyrimams jie naudojo objektyviuosius metodus: eksperimentinį ir ekstrospekcijos metodą, teigdami, kad kiti metodai yra subjektyvūs, klaidingi ir nepatikimi. Ši psichologija teigia, kad dirginimas sąlygoja žmonių veiksmus. Žmonių reakcijos būna dviejų rūšių: prigimtinės (būdingos naujagimiams) ir įgyjamos gyvenimo metu dėl įvairių aplinkybių. Bihevioristinė psichologija sutelkia dėmesį į aplinkybių sukeltas reakcijas, jomis bandydama paaiškinti visą žmonių elgesį, veikimą ir psichinį gyvenimą. Instinktas laikomas viena iš tokių reakcijų. Prigimtinės emocinės reakcijos (jausmai) būna trijų tipų: baimė, meilė ir pyktis, net naujagimiai jaučia šiuos jausmus.
Žymiausi biheviorizmo atstovai abejojo, ar sąmonės apraiškos gali būti analizuojamos objektyviai ir moksliškai, tačiau suaugusių žmonių, vaikų, gyvulių poelgiai ir išorinis elgesys galėjo būti analizuojami objektyviai. Iš pradžių savo tyrimus jie bandė atlikti su vaikais, bet vėliau tai buvo uždrausta, todėl jie pradėjo naudoti gyvūnus, pavyzdžiui, viščiukus ir peles. Atlikę įvairius tyrimus su gyvūnais, bihevioristai padarė išvadą, kad apdovanojimas daro teigiamą įtaką išmokimui. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Kai yra žinomas patyrimas, galima nuspėti ir elgesį. Remdamiesi šiais tyrimais, jie darė išvadas ir žmonių elgesio aiškinimui, bet už tai buvo labai kritikuojami, nes tai manoma esant esminiu jų trūkumu. Nepaisant to, šios psichologinės krypties atstovai iškėlė psichologinių tyrimų objektyvumo problemą, nes elgesys yra nustatomas daug sudėtingiau, nei buvo manoma iš pradžių.
Vėliau atsirado neobiheviorizmas, kurio žymiausias atstovas buvo Z. Tolman. Ši kryptis apėmė pažintinius ir motyvacinius elgesio komponentus, įvedant tarpinių kintamųjų sąvoką. Išmokimas, pasak šios krypties atstovų, yra pagrįstas universaliais mechanizmais, jis yra automatiškas, nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir priklauso nuo subjekto valios ar nervų.
Psichoanalizė
Šios krypties pradininku vadinamas S. Freud. Jis buvo praktikuojantis psichiatras ir po ilgų tyrimų stebint pacientus, padarė išvadą, kad žmonių elgesį sąlygoja pasąmoninės jėgos, vėliau pavadintos potraukiais, kurių pagrindą sudaro instinktai. Kadangi sąmonės lygmenyje instinktų pasirodymas yra uždraustas, jie pasireiškia pasąmonės lygmenyje, nors sąmonė to nežino. Potraukiai pasireiškia sapnuose, kalbiniuose apsireiškimuose, nukrypimuose nuo adekvataus elgesio, tuo padarydami lemtingą įtaką asmenybės profesijos pasirinkimui bei kūrybai. Pagrindiniu instinktu psichoanalizės krypties atstovai laiko seksualinį, nes jis yra labiausiai ribojamas visuomenėje, todėl žmogaus sąmonėje jo trūksta ir jis ima vis labiau pasireikšti pasąmonėje.
Taip pat skaitykite: Psichologijos terminų aiškinimas
Šie psichologai perdaug sureikšmina žmogaus seksualinę prigimtį, nes ja grindžia visus žmogaus poelgius, įskaitant žmogaus mokslo pasiekimus, meno kūrinius ir netgi teigiama, kad žindantis kūdikis yra seksualinio susijaudinimo būklėje, kuri jam suteikia smagumo. Nepaisant to, kad trūkumai yra gana ženklūs, šios krypties nuopelnai yra labai svarbūs. Kalbėdamas apie pasąmonę, S. Freud bandė atskleisti dinamiškus ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Asmenybės sąmonė pasidarė psichinės visumos dalimi, o ne uždara erdve. Jis pirmasis atkreipė dėmesį, kad žmogaus gyvenime labai svarbi yra seksualinė sfera, taip pat seksualinės gynybos sąvoką, kuri šiomis dienomis tapo viena iš svarbiausių psichoterapijos sąvokų. Šiandien mažai kas galėtų ginčytis dėl to, jog mūsų pasąmoniniai procesai įtakoja mūsų elgesį, kad vaikystės patyrimai, išgyvenimai ir vidiniai konfliktai yra svarbūs asmenybės gyvenime. Tačiau prieš du trečdalius amžiaus tai buvo nepriimtina.
Psichoanalizė - diagnostinis metodas, tyrinėjantis psichiškai nenormalius žmones. Kadangi vaikai nėra pilnai susiformavusios asmenybės, tai yra nėra normalūs asmenys, todėl psichoanalitikai dažnai savo tyrinėjimams naudoja vaikus, bet tai sukėlė psichoanalizės kritikų pasipiktinimą, nes tai paneigia visas pedagogikos taisykles ir padaro didžiulę žalą vaiko vystymuisi. Psichoanalitikas, remdamasis laisvų asociacijų metodu, sapnų analize ir kt., analizuoja giliausius psichikos lygmenis, kurie slypi ne tik sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Psichoanalizė paprastai trunka 4-5 metus, o pacientas su savo psichoanalitiku susitinka ne rečiau keturių kartų per savaitę. Psichoanalizės metodas vis dėlto tapo dogmatiška teorija dėl tos pačios ydos, kad jis teigė, jog pagrindinis instinktas, valdantis žmogų visose gyvenimo ir kūrybos srityse, yra seksualinis.
Kognityvinė psichologija
Kognityvinė psichologija yra šiuolaikinė psichologijos kryptis, kurios žymiausias atstovas yra U. Neisser. Ši psichologijos kryptis kėlė tikslą - išanalizuoti, kas atsitinka su sensorine informacija po to, kai ji yra apdorojama receptoriuose. Žmogaus informacijos perdirbimo modelis atrodo taip, kaip pavaizduota 1 lentelėje. Tai, kad šis informacijos perdirbimas nėra toks paprastas, rodo daugybė klaidų. Vienos klaidos įvyksta suvokiant ir interpretuojant informaciją, kitos - parenkant ir vykdant atsakymą. Pastarosios klaidos dažniausiai įvyksta tada, kai veikiame beveik automatiškai ar mažai kreipdami į tai dėmesio.
Šios psichologinės krypties atstovų tyrimams labai būdingas griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė ir tikslus teiginių formulavimas. Eksperimentiškai dažniausiai (ir geriausiai) yra matuojamas reakcijų laikas - t. y., kiek laiko praeina nuo užduoties pateikimo iki jos įvykdymo. Tai priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo kai kurių išorinių ypatybių (kaip reikia atlikti užduotį, kurį mygtuką nuspausti). Tame tarpe tarp užduoties pateikimo ir jos įvykdymo - sunkiausia išmatuoti. Tai ir yra mąstymas - manipuliavimas mentaliniais vaizdiniais (reprezentacijomis). Kitaip dar mąstymas apibrėžiamas kaip individo pažintinės veiklos procesas - apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas.
Kognityvistai daugiausia dėmesio skyrė mąstymo kaip psichinio proceso tyrinėjimams, jie tyrė tiek žmonių, tiek dirbtinio intelekto mąstyseną, bandė jas palyginti, surasti panašumų. Mąstymas - tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas, filosofavimas ir kt. Bandyta ieškoti analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Kognityvistai kurdami įvairius informacinius veikimo modelius, sukūrė didelę įvairovę pažinimo procesų blokų, kurie užtikrino informacijos saugojimą ir užduotų komandų vykdymą. Šio proceso metu buvo išskirtos ilgalaikė ir trumpalaikė atmintys. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes. Nors teorinių schemų skaičius didėjo, bet aiškumo - ne. Tada buvo iškeltas tikslas parodyti, kad lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje vaidina pažinimo procesai. Šią esminę poziciją palaikė mokslininkai J. Piaget, J. Bruner, G. Kelly, kurie daugiausia tyrinėjo vaizdinį mąstymą, atminties organizacijos analizę bei motyvacijos kaip „atrankos“ mechanizmai supratimą. Šios psichologinės krypties atstovai buvo labai kritikuojami, kadangi turėjo esminių ydų, kurias labai akcentavo jų kritikai.
Taip pat skaitykite: Kas yra bendravimo psichologija?
Humanistinė psichologija
Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: vyravusią psichologijoje ribotą „griežtai mokslinę“, tačiau žymiu laipsniu mechanistinę tradiciją, analizavusią atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip visumos. Humanistinė psichologija buvo reakcija ir į psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravusią psichoanalizę, žiūrėjusią į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę. Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis ne tik užėmė deramą vietą psichologijoje, bet jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai Vakarų kultūrai.
Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs dvidešimtojo amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch. Buhler), Gordonas Olportas (G. W. Allport), Henris Marėjus (H. Murray), Gardneris Merfis (G. Murphey) ir daugelis kitų. Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo.
Humanistinė psichologija neatsirado staiga ir iš nieko. Artimos jai idėjos buvo keliamos jau XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje tokių psichologų, kaip Viljamas Džeimsas (W. James), Vilhelmas Diltėjus (W. Dilthay), Eduardas Šprangeris (E. Spranger). Jos būdingos tokiems žymiausiems XX a. pirmosios pusės psichologams kaip individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris (A. Adler) ir analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas (C. G. Jung). Daugelis Froido mokinių ir pasekėjų revizavo klasikinės psichoanalizės idėjas ir taip pat priartėjo prie požiūrio, kurį teigė humanistinė psichologija (Karen Horni, Erikas Eriksonas, Ėrichas Fromas ir kt.). Nemažai šių autorių Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo priversti emigruoti iš Europos į JAV, todėl nors humanistinė psichologija atsirado JAV antrojoje XX a. pusėje, jos atsiradimui lemiamą įtaką turėjo XX a. pirmosios pusės Europos psichologų darbai. Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos ir maištingos, filosofijoje šios idėjos buvo sutinkamos daugelį šimtmečių pačių įvairiausių autorių darbuose. Čia galima būtų paminėti Sokratą ir Platoną, B. Paskalį ir Ž. Ž. Ruso, A. Šopenhauerį ir F. Nyčę ir daugelį kitų. Tačiau artimiausiais humanistinei psichologijai ir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais gali būti laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas, suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei dvidešimtajame amžiuje naujai atrastas XIX a. K. Rodžersas gali būti laikomas žymiausiu humanistinės psichologijos praktikos atstovu. Jis sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, kuri vadinama nukreipta į klientą terapija. Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių (encounter groups), kurios buvo labai plačiai taikomos pasaulyje ir kuriose dalyvavę patys įvairiausi asmenys turėjo galimybę žymiau giliau pažinti save ir kitus. R. Mėjus tapo tarpininku tarp šiuolaikinės psichologijos ir europietiškojo egzistencializmo bei fenomenologijos. Savo darbuose akcentuodamas tragiškuosius žmogiškosios būties aspektus, jis neleido humanistinei psichologijai nuslysti paviršutiniško ir perdėto optimizmo link.
Toks humanistinis požiūris yra gerokai nutolęs nuo mokslinės psichologijos, nes pagrindinis vaidmuo šiuo atveju tenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra pagrindinis nuomonių nesutapimo objektas, nes dažniausiai yra sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žmogus galvoja apie save, ir kas jis yra iš tikrųjų, taip sakant, stebint iš šalies.
Supervizijos modelių palyginimas skirtingose psichoterapijos paradigmos
Mokslinėje literatūroje supervizija apibrėžiama įvairiai, tačiau dažniausiai reiškia „žvilgsnį iš šalies ar viršaus“, „profesinę priežiūrą“. Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kontekste supervizija suprantama kaip vieno specialisto pagalba kitam, aiškinantis profesiniame darbe kylančius sunkumus (kliento supratimas, terapeuto ir kliento tarpusavio santykiuose kylančios problemos, darbo procese kylančių jausmų įsisąmoninimas ir optimalių terapijos darbo būdų parinkimas). Supervizijos yra vienas iš kertinių dalykų rengiant konsultantus ir psichoterapeutus, nes jos atveria galimybę mokytis praktikuojant, kai mokymosi procesą prižiūri labiau patyręs specialistas. Supervizija padeda terapeutams geriau suprasti savo darbą, o tai užtikrina geresnę jų darbo kokybę bei profesinį ir asmeninį tobulėjimą. Supervizijos procese terapeutas taip pat gali pažvelgti į savo darbą iš šalies, atrasti naujų darbo su klientais galimybių; tai ypač svarbu, kai klientams pagalbą teikia dar tik pradedantis dirbti terapeutas. Psichoterapinė supervizija yra visą psichoterapeutų gyvenimą trunkantis profesinių įgūdžių mokymosi ir palaikymo procesas, padedantis psichoterapeutams tapti savarankiškais praktikais (Milne & Watkins, 2014; Watkins, 2014). Ilgalaikė supervizija yra reikšminga todėl, kad psichoterapijos meno neįmanoma išmokti skaitant knygas, dirbant kompiuteriu, žiūrint vaizdo įrašus ir t. t.; psichoterapijos meno įmanoma išmokti tik perimant žinias iš kitų žmonių gilaus santykio su jais procese (Jacobs et al., 1997). Supervizijos yra reikalingos ne tik pradedantiems dirbti terapeutams, jos taip pat laikomos privalomomis ir jau savarankiškai praktikuojantiems specialistams jų profesinei kompetencijai palaikyti ir tobulinti.
Pastarąjį dešimtmetį susidomėjimas supervizijų tyrimais psichologijos ir psichoterapijos srityje didėja, tačiau tokių tyrimų nepakanka, jie yra neišsamūs, stokoja nuoseklumo, metodologinio griežtumo, itin mažai jų atliekama vadovaujantis kokybine tyrimo strategija, taip pat trūksta tarpkultūrinių supervizijų tyrinėjimų (Inman et al., 2014; Vaštakė & Kočiūnas, 2017). Yra įvairių supervizijos požiūrių, modelių, vienas nuo kito jie skiriasi savo teoriniu kontekstu. Kol kas aptinkama itin mažai publikacijų, aprašančių atskirų teorinių supervizijų modelių universalius ir specifinius aspektus (Bernard & Goodyear, 2014; Bomba, 2011; Ladany, 2004). Nėra atlikta empirinių tyrimų, galinčių įrodyti kokio nors vieno supervizijos teorijos modelio pranašumą prieš kitą. Nepaisant supervizijų teorinių modelių įvairovės, tarp jų yra daug panašumų, tačiau nėra atlikta skirtingų supervizijų teorinių modelių metaanalizės tyrimų (Bomba, 2011). Psichoterapinė supervizija, kaip ir kitų sričių specialistų apmokymas, prasidėjo bandymu perteikti praktines žinias mažiau patyrusiems arba klinikinį darbą bepradedantiems praktikams. Smith (2009) pažymi, kad nors klinikinė praktika ir supervizijos procesas turi panašumų (pvz., gebėjimas užmegzti efektyvius ir saugius santykius tiek su klientu, tiek su supervizuojamuoju), visgi psichoterapeuto ir kliento ir supervizoriaus ir supervizuojamojo santykis yra iš esmės skirtingas. Kai kurie supervizijos modeliai apibūdina šį procesą kaip „meistro ir mokinio“ (angl. master-apprentice) santykį (Falender & Shafranske, 2008), taip atkreipdami dėmesį į mokomąją supervizijos dimensiją.
Svarbu pažymėti, kad psichoterapijos paradigmų žemėlapyje proceso ir santykių atžvilgiu supervizija supervizijai nėra lygi. Kiekviename terapiniame modelyje taikoma skirtinga ontologinė psichologinio funkcionavimo perspektyva (Kaluževičiūtė & Lloyd, 2021). Watkins (2017) ir Alfonsson su kolegomis (2017) pažymi, kad supervizijų literatūra iš tiesų stokoja tarpteorinių supervizijų aspektų išskyrimo, o tyrimai, nukreipti į gilesnį supervizijų teorinių modelių supratimą bei universalių ir specifinių supervizijų aspektų išskyrimą, turėtų tiek teorinę, tiek praktinę vertę. Visų pirma jie padėtų supervizuojamiesiems geriau suprasti kiekvieno supervizijos modelio ypatumus ir galimybę rinktis sau artimiausią modelį; taip pat tokie tyrimai galėtų prisidėti prie supervizorių rengimo ir (ar) mokymo; aptikus universalius ir specifinius kiekvieno teorinio modelio ypatumus būtų galima tyrinėti giliau, siekiant iškristalizuoti, kiek vieni ar kiti supervizijų ypatumai plėtoja terapeuto sąmoningumą, o kiek trukdo asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui.
Psichoanalitinė ir psichodinaminė supervizija
Psichoanalitinė ir psichodinaminė tradicija (apimanti tiek tradicinę Z. Froido psichoanalizės teoriją, tiek postfroidines mokyklas, pvz., objektinių santykių teoriją) pabrėžia pasąmonės ir ankstyvųjų santykių svarbą: klientas išstumia skausmingus (pvz., trauminius) įvykius ir, be šių įvykių ir patirčių sąmoningo apdorojimo ir refleksijos, nuolat nesąmoningai juos atkartoja (pvz., neigiami santykiai su globėjais yra „atkartojami“ vėlesnių romantinių santykių metu arba santykiuose su psichoterapeutu). Dėl šios priežasties psichoanalitinė supervizija siekia padėti supervizuojamajam suprasti ne tik nesąmoningas emocijas, kurias patiria klientas, bet ir gynybos mechanizmus ir kontraperkėlimą (emocijas, jaučiamas klientui), kuriuos patiria supervizuojamasis (Grinberg, 1997). Psichoanalitinės supervizijos metu dažnai aptariamos sudėtingos, neigiamos ir nerimą keliančios emocijos, pavyzdžiui: kliento pasipriešinimas psichoterapijos procesui ir supervizuojamojo nerimas, savivertė ir neigiami jausmai pacientui (FrawleyO’Dea & Sarnat, 2001). Šiuo atžvilgiu supervizorius nėra neutralus „psichoterapijos ekspertas“, jis taip pat „dalyvauja terapijos procese, jį reflektuoja ir apsvarsto ir interpretuoja santykių dinamikas tiek psichoterapijos, tiek supervizijos metu“ (Frawley-O’Dea & Sarnat, 2001, p. 41).
Yra išskiriami šie analitinės supervizijos tikslai: a) terapeuto kompetencijų ugdymas ir tobulinimas; b) analitinės krypties terapeuto identiškumo formavimas; c) terapeuto darbo stebėjimas, jo darbe taikomų intervencijų vertinimas; d) terapeuto paslaugų klientams kokybės užtikrinimas, klientų apsauga (Ogden, 2005; Watkins, 2016). Watkins (2016) pabrėžia santykių tarp supervizoriaus ir supervizuojamo terapeuto svarbą psichodinaminėje supervizijoje. Šie santykiai yra apibrėžiami kaip „realūs“, turintys realumo ir aiškumo dėmenis: kad supervizijos procese supervizuojamas terapeutas galėtų atsiverti ir dalintis savo sunkumais, psichodinaminės krypties supervizorius turi pasirūpinti saugia atmosfera bei pasitikėjimo pagrindu kuriamais santykiais. Supervizoriaus vaidmuo supervizijos procese yra mokytojo, ugdytojo, kuris nuolat atlieka supervizuojamojo pažangumo vertinimą. Psichoanalitinės ir psichodinaminės krypties supervizoriui yra svarbu sukurti ir palaikyti „pakankamai geros“ supervizijos darbinį aljansą.
Kognityvinė elgesio terapijos supervizija
Kognityvinė elgesio terapijos (KET) tradicija (apimanti klasikinę A. Becko kognityvinę mokyklą, tačiau taip pat trečiosios bangos kognityvines elgesio terapijas, kaip kad dialektinio elgesio, racionalią emocinio elgesio, dialektinę ir kitas terapijas) teikia pirmenybę kognityvinių iškraipymų ir deficitų (arba neigiamų schemų) atpažinimui ir emocinei reguliacijai (McKay et al., 2015). Skirtingai nuo psichoanalitinės tradicijos, KET supervizijos santykis yra struktūruotas ir įtraukia reikšmingą psichologinės edukacijos komponentą, kuris padeda suprasti ryšį tarp minčių, jausmų ir elgesio tiek terapijos metu, tiek už jos ribų. Įprastai KET yra trumpalaikė (10-20 sesijų trukmės) (tačiau terapijos trukmė taip pat gali keistis atsižvelgiant į individualius kliento poreikius) ir susitelkia į sąmoningą problemų sprendimą pasitelkiant konkretų veiksmą (t. y. terapijos planą ar užduotį) (Lloyd et al., 2021).
KET sistemingumas atsispindi ir supervizijos procese: teikiamas dėmesys supervizuojamojo elgesiui, emocijoms, kūno kalbai, nuostatoms (schemoms), kurių laikomasi terapijos metu. Kognityvinės supervizijos procesas yra „spartus“, jo metu supervizuojamieji eksperimentuodami mokosi įvairių psichoterapijos technikų, šitaip integruodami teorines žinias į praktinius įgūdžius. Supervizija yra taupi laikui, greitaeigė, orientuota į rezultatą ir sutelkta į tai, „ką daryti“ (Benett-Levy & Lee, 2014). Kognityvinė supervizija yra orientuota į rezultatą, kuris yra vertinamas remiantis dviem kriterijais: a) supervizuojamųjų terapinių įgūdžių vertinimas ir b) klinikinis rezultatas (kokie pokyčiai vyksta terapiniame darbe). Supervizuojamųjų terapiniai įgūdžiai gali būti vertinami tiesiogiai stebint supervizoriui ir naudojant specialias vertinimo skales arba netiesiogiai, kai apie tai pasakoja supervizuojamasis (angl. self-report).
#
tags: #savoku #palyginimas #psichologijoje