Įvadas
Psichologija - tai mokslas, tiriantis žmogaus elgesį, protą, emocijas, sąmonę bei mentalinius procesus. Ši disciplina apima platų spektrą temų, nuo biologinių procesų iki socialinių sąveikų, ir siekia atsakyti į esminius klausimus apie tai, kodėl žmonės elgiasi būtent taip, kaip elgiasi. Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindines psichologijos sąvokas, apibrėžimus ir sritis, remiantis moksline literatūra ir praktine patirtimi.
Mąstymas
Mąstymas yra žmogaus pažintinė veikla, apimanti mintines operacijas su simboliais ir ženklais, analizuojant sukauptas žinias ir ieškant to, kas nauja, esminga ir reikšminga. Mąstymas, kaip vienas svarbiausių sąmonės komponentų, yra galvos smegenų funkcija, kurios pagrindą sudaro nerviniai procesai (iradiacija, koncentracija, indukcija). Skiriamos svarbiausios mąstymo rūšys: veiksminis, vaizdinis ir sąvokinis mąstymas (mąstymo rūšys).
Mąstymo ir Kalbos Sąveika
Mąstymas ir genetiškai, ir funkciškai susijęs su kalba. Kalba yra mąstymo reguliavimo priemonė (net kai žmogus neturi konkretaus tikslo perduoti mąstymo rezultatų kitiems, pvz., sprendžia jam iškilusią problemą, jis mintis formuluoja naudodamasis vadinamąja vidine kalba). Bendraujant vieno žmogaus mąstymo rezultatai (žinios) perduodami kitam. Žinių (apibendrinimų) apie daiktų pasaulį ir apie patį uždavinių sprendimo procesą pagrindą sudaro sąlygos ir reikalavimai. Žmogus turi suprasti ir uždavinį priimti, t. y. jis turi būti suderintas su asmenybės poreikiais ir motyvais. Mąstymą skatina motyvai, kurie yra ne tik jo plėtojimo prielaidos, bet ir veiksniai, turintys įtakos jo produktyvumui.
Mąstymo Raida
Pradinėse asmens raidos stadijose mąstymas neegzistuoja be praktinės veiklos ir atsiskiria nuo jos pamažu, įgyja savarankiškumo tik vėliau. Mąstymo procese išorinė praktinė veikla virsta vidine (interiorizacija): operacijas, kurias anksčiau atlikdavo su daiktais, dabar žmogus atlieka su jų idealiais analogais smegenyse, jos virsta mąstymo operacijomis. Mąstymas operuoja sąvokomis, kurios sudaro mąstymo pagrindinį turinį (jo medžiagą, rezultatus). Sąvokos formuojamos ir keičiamos atliekant įvairias mąstymo operacijas: analizės ir sintezės, lyginimo (nustatoma objektų panašumas ir skirtumas) ir skyrimo (nustatomas esminis mąstymo objektų skirtumas), abstrakcijos ir konkretizavimo (juo turi remtis abstrakcija, t. y.
Mąstymo Problematika Filosofijoje ir Psichologijoje
Psichologinė mąstymo problematika radosi ir daugelį amžių plėtojosi filosofijoje. Kai kuriuos iki šiol svarbius klausimus suformulavo ir aiškino senovės gydytojai, gamtos mokslų atstovai. Filosofijoje mąstymo santykis su būtimi, prigimtis, kilmė, struktūra ir riba buvo aiškinama įvairiai. Pirmųjų svarstymų apie mąstymą yra idealistinės filosofijos pradininko Platono dialoguose Menonas, Teaitetas ir Valstybė, t. p. Aristotelio Antrojoje analitikoje ir veikale Apie sielą. Platonas teigė, kad žinojimas pagrįstas teisingais įsitikinimais, žinojimo objektas - amžinos ir nekintamos idėjos - egzistuoja visada. Aristotelio manymu, pažinimo pagrindas yra empirinis, protas pažįsta tikrovę tik juslėmis. Idealizmo atstovai mąstymą atskiria nuo būties, materijos, materializmo atstovai aiškina jį kaip tikrovės atspindėjimo formą. Materialistams metafizikams atspindėjimas yra pasyvus, veidrodinis. Iki 19 a. vidurio filosofai mąstymą aiškino daugiausia empiriškai (empirizmas) arba racionalistiškai (racionalizmas). Empirizmo atstovų teigimu, visos proto galios yra empirinės kilmės (pamatiniai įsitikinimai gaunami juslėmis), racionalizmo atstovai pripažino proto galioms dar ir savaiminę prigimtį, jų šaltiniu laikydami racionalią intuiciją. 19 a. pabaigoje natūralizmo atstovai mąstymo tyrinėjimus siejo su mokslo istorija, mokslo sociologija, žinojimo sociologija ir kognityvine psichologija. 20 a. pirmoje pusėje naują požiūrį į procesą pasiūlė fenomenologija. Jos atstovai mąstymą apibūdino kaip sąmonės veiksmų visumą, kuri aprašoma fenomenologiniu metodu.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Nuo 19 a. pabaigos daugelį filosofų aiškintų klausimų perėmė ir kitais būdais ėmė nagrinėti savarankiško mokslo statusą įgijusi psichologija. Pirmieji psichologijos teoretikai įtvirtino požiūrį, kad šis mokslas turi remtis gamtos mokslų metodologija. Įsigalėjo samprata, kad psichologija turi būti grindžiama empiriniais tyrimais. Objektyvumo kriterijus tapo svarbiausias, psichologijoje buvo pradėtas diegti laboratorinio eksperimento metodas. Tai gerokai nulėmė nagrinėjamų klausimų pobūdį ir juos aiškinančias teorijas, jų siaurumą, fragmentiškumą, ryšio su realiu gyvenimu trūkumą. Konkrečias empirinių tyrimų problemas ir gaunamus duomenis lėmė bendresnės tuo metu vyraujančios psichologijos paradigmos, kurios keletą kartų keitėsi. Sistemingiems eksperimento metodų tyrimams pradžią davė vokiečių psichologo ir filosofo W. Wundto įdiegtas introspekcijos metodas, kuriuo tikėtasi atskleisti sąmonės turinį ir ją sudarančius elementus sprendžiant uždavinį. Ištirta, kad sprendžiančiojo sąmonė nepajėgia fiksuoti tuo metu vykstančios psichikos dinamikos, todėl psichologija buvo priversta ieškoti kitų tyrimo būdų. 20 a. pirmoje pusėje biheiviorizmo krypties atstovai, remdamiesi pozityvistine filosofija, labai supaprastino mąstymo problematiką, pavertė mąstymą per bandymus ir klaidas išmokstamų reakcijų į aplinką rinkiniu. Geštaltpsichologijos atstovai (vokiečių psichologai K. Dunckeris, M. Wertheimeris), intensyviai tyrinėję problemų sprendimą, ėmė ieškoti būdų, kaip neatsiribojant nuo sąmonės reiškinių gauti tyrėjo analizei tinkamų empirinių duomenų. Analizuodami ir interpretuodami duomenis, kuriuose užregistruotas garsinis pateikto uždavinio sprendimas, jie bandė rekonstruoti vidinį sprendimo procesą atskleisdami tai, ko pats sprendžiantis uždavinį žmogus neįsisąmonina. 20 a. antroje pusėje susiformavusios kognityvinės psichologijos atstovai pasiūlė naują tyrimo paradigmą. Pasirinkta pagrindinė pažinimo, arba kognicijos, sąvoka buvo apibūdinta kaip informacijos priėmimas ir apdorojimas. Ji leido tyrėjams atsisakyti sunkiai apibrėžiamos mąstymo sąvokos, atsiriboti nuo asmenybės psichologinių, emocinių veiksnių, nuo kultūrinio ir socialinio konteksto, nuo filogenetinės ir ontogenetinės raidos įtakos. Tarp šitaip suprantamo žmogaus pažinimo ir kitų informacinių sistemų veiklos nebeliko esminių skirtumų, todėl atsirado galimybių plėtoti dirbtinio intelekto tyrimus, kurti žmogaus pažinimo funkcijas modeliuojančias kompiuterių programas. Svarbiausi tapo klausimai, kaip žmogaus psichikoje saugoma įvairaus sudėtingumo informacija ir kaip ja manipuliuojama sprendžiant įvairias, dažniausiai aiškiai apibrėžtas, problemas. Šie tyrimai labai prisidėjo kuriant žmogaus psichikos procesus imituojančias kompiuterių programas, bet vis labiau aiškėjo, kad jie nepaaiškina žmogaus, kaip kultūros subjekto ir kaip sąmonę turinčio biologinio individo, prasmingos veiklos. 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje pradėta ieškoti kitų būdų, kurie padėtų atsakyti į šiuos klausimus. Viena kryptis - susidomėjimas neurologiniais tyrimais ir juos su psichologija bei kai kuriais kitais mokslais jungiančio bendro kognityvinio mokslo atsiradimas, kita - vadinamoji kultūrinė naratyvinė psichologija, artinanti psichologiją prie jos ištakų - filosofijos, ypač jos taikomų hermeneutinių ir fenomenologinių metodų. Šios krypties atstovai (rusų psichologas L. Vygotskis), pabrėždami socialinių ir kultūrinių veiksnių svarbą mąstymo istorinėje raidoje, koncentravosi į kalbą (minties formavimo ir formulavimo priemonę), siekė empirinių tyrimų lauką papildyti reikšmės ir prasmės kūrimo ir supratimo problemomis. Šios bendresnio pobūdžio psichologijos tendencijos veikia ir tradicinių mąstymo problemų nagrinėjimą. Nuo 20 a. Psichologijos tyrimų istorijoje (nuo 19 a. pabaigos) mąstymo sąvokos turinys vis dar neapibrėžtas ir suprantamas įvairiai: vieni tyrėjai jį išplečia teigdami, kad mąstymas yra kone visa žmogaus psichinė veikla, kiti susiaurina iki formalaus uždavinio sprendimo modelio.
Psichologija kaip Mokslas
Psichologija - mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Kritiškai vertinant, psichologija - sspėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Psichologijos užuomazgos jau pirmųjų filosofų darbuose. Kad ir Aristotelio „Apie sielą“. Arba Hipokrato (4 a.pr.m.e.) sukurti 4 temperamento tipai. Terminas „psichologija“ pirmąkart pavartotas 1732 metais K.Volfo „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“. Psichologija kaip savarankiškas mokslas - nuo 1879, kai Leipcige (Vokietija) V.Vundtas įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją. Psichologija kaip daugiau aar mažiau objektyvus mokslas vis labiau plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių. Taigi dabar - daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Skirstoma paprastai pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela).
Pagrindinės Psichologijos Šakos
Psichologija, kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas, vis labiau plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių. Taigi dabar yra daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų, kurios skirstomos paprastai pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela).
- Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį; pvz.
- Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t. Pvz.
- Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus grupėje.
- Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt.
- Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų ddiagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija.
- Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt.
Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu. Kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi ttam tikro požiūrio. Tas požiūris - iš atitinkamos psichologijos mokyklos, pakraipos, susiformavusios psichologijos, kaip mokslo, raidos eigoje. -eksperimentinis (nepriklausomas ir priklausomas kintamasis, eksper. ir kontr.
Biologiniai Psichologijos Pagrindai
Nervų Sistemos Sandara
- Neuronas: nervinė ląstelė, kurios kūnas ir dendritai gauna nervinius impulsus, o aksonas - siunčia. Mielininis apvalkalas atlieka izoliacijos funkciją. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių).
- Nervinio impulso perdavimas: elektrocheminis procesas, kurio metu neurono viduje įelektrinimas yra neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas praranda savo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. Neurono impulsas veikia principu „viskas arba nieko“.
- Glijos: jungiamosios ir statybinės, maitinančios ląstelės, atliekančios „ūkio darbus“. Žmogaus smegenyse yra nuo 10 bilijonų iki 1 trilijono neuronų, o glijų - 10 kartų daugiau.
Galvos Smegenys ir Jų Funkcijos
- Kamienas (medulla): reguliuoja kvėpavimą ir kai kuriuos refleksus.
- Hipotalamusas (gumburas): valgymo, gėrimo, seksualinio elgesio valdymo centrai; reguliuoja endokrininę veiklą, palaiko homeostazę.
- Hipokampas: atmintis, naujų faktų įsiminimas. Pažeidus šią sritį, prisimenami seni draugai, įpročiai, įgūdžiai, tačiau neatsimenama, kas buvo ar išmokta prieš metus ar prieš pat pažeidimą.
- Limbinė sistema: susijusi su emocijomis.
- Kairysis pusrutulis: dažniausiai didesnis už dešinįjį. Jame yra kalbėjimo, kalbos supratimo, sugebėjimo rašyti ir suprasti rašytinius žodžius, skaičiavimo centrai. Broko sritis (kalbos centrai) paprastai yra tik kairiajame pusrutulyje, tačiau kai kurių kairiarankių kalbos centrai yra dešiniajame pusrutulyje.
Psichologijos Chemija ir Genetika
Svarbu suprasti, kaip veikia narkotikai ir pagrindiniai neurotransmiteriai. Pasikeitimai smegenyse vyksta ne tik neurologinių ligų atveju, bet ir normalaus gyvenimo eigoje. Aiškinantis biologinius psichologijos pagrindus, būtina išmanyti ir paveldimumo įtaką. Kai kurios ligos, susijusios ir su psichologiniais pakitimais, yra aiškiai paveldimos arba perduodamos genetiškai. Dabartiniai tyrimai bando išsiaiškinti, ar papildoma Y chromosoma susijusi su padidintu agresyvumu, taip pat aiškinamasi šizofrenijos paveldimumas. Psichogenetiniai tyrimai dažnai atliekami su dvyniais.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Sensoriniai Procesai ir Suvokimas
Sensorinis Kodavimas
Sensorinis kodavimas paverčia stimulo fizines savybes nervinio aktyvumo tipu, specifiškai identifikuojančiu tas fizines savybes. Ir dabar tebesivadovaujama specifinės nervų energijos teorija. Tam tikro sensorinio nervo stimuliavimas (nesvarbu, kaip stimuliuojama), iššaukia to jutimo kodavimą. Intensyvumas yra koduojamas nervinės skaidulos vibravimo dažniu (amplitude), o kokybė - atitinkamų receptorių. Žmogui svarbiausi yra regėjimas, klausa, lytėjimas, o skonis ir uoslė - mažiau. Bendrai labai sunku atskirti jutimą nuo suvokimo. Suvokimas dažniau apibūdinamas kaip pojūčių integracija. Fiziologiškai jutiminiai procesai susiję su jutimo organais ir periferine nervų sistema, o suvokimas - su aukštesniais nervų sistemos lygiais. Jutimo mechanizmas: dirginimas receptoriuose paverčiamas nerviniu impulsu, toliau elektrocheminiu būdu jis perduodamas atitinkamiems smegenų centrams.
Egzistuoja vadinamieji jautrumo slenksčiai - absoliutus stimulo slenkstis (kada jau stimulas yra išskiriamas kaip toksai). Taip pat yra matuojami ir nustatomi diferenciniai (skirtumų) slenksčiai (kada vienas stimulas jau skiriasi nuo kito). Veberio dėsnis teigia, kad kuo stipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytis būtų pastebėtas. Fechnerio dėsnis: pojūtis stiprėja proporcingai dirgiklio intensyvumo logaritmui. Adaptacijos laipsnis: du identiški dirgikliai skirtingu metu ir skirtingose vietose suvokiami skirtingai. Jautrumas nėra statiška būsena, priklauso nuo ankstesnių pojūčių, organizmo ir t. t.
Suvokimo Organizavimas ir Pastovumas
Suvokimo organizavimas ir pastovumas leidžia pasaulį suvokti kaip tvarkingą, o ne chaotišką, atskirų objektų rinkinį. Net tada, kai matome ne visą daiktą, mūsų suvokimas yra organizuojamas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Mūsų smegenyse veikiantis automatinis derintuvas leidžia suvokti pasaulį pastovų. Pavyzdžiui, net ir visaip vartant daiktą, mes jį suvokiame kaip pastovios formos.
Erdvės suvokimas (gilumo įspūdis) padeda suvokti erdviškumą, o tai yra naudojama mene erdvės atvaizdavimui plokštumoje. Judesio suvokimas: daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiai didėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis, judinti galvą. Tačiau visą informaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogaus ypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas.
Dėmesys, Sąmonė ir Jos Būsenos
Sąmonės Apibrėžimas ir Ribos
Sąmonė - tai savo minčių, jausmų, suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Ankstyvoji psichologija tapatino „sąmonę“ su „protu“. Introspekcija - pačiam nagrinėti savo sąmonę. Psichoanalizė įvedė pasąmonės terminą. Daug kas vyksta, mums net nespėjus įsisąmoninti, nežinant apie tai. Sąmonė ribota. Ji tuo momentu kažkuo užimta, tačiau ir kiti dalykai, į kuriuos šiuo metu nesame atkreipę dėmesio, daro įtaką sąmonei. Nesąmoningai nusprendžiame daugelį dalykų (kad vienas objektas didesnis už kitą ir artimesnis). Kai ką nors darome automatiškai, paprastai neatsimenam.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Sąmonės Būsenos
- Ne-sąmonė (nonconscious): kas visiškai neprieinama sąmonei, žinojimui (pvz. kaip smegenys dalyvauja kraujo spaudimo reguliavime). Tai galima stebėti tik netiesiogiai (ir šitaip išmokti kontroliuoti sąmonei nepasiekiamus procesus).
- Pasąmonė (unconscious): įvykiai, prisiminimai, mintys, potraukiai, nepasiekiami sąmonei (apie juos nežinome), bet daro didelę įtaką elgesiui.
- Normali budri sąmonės būsena.
- Pakitusi sąmonės būsena: miglotas žinojimas, tikrovės iškraipymas.
Užsisvajojimas (daydreaming) - irgi pakitusi sąmonės būsena, kai dėmesys nukreipiamas nuo išorinių stimulų į vidinius įvykius. Ši pakitusi sąmonės būsena yra arčiausiai normalios sąmonės būsenos. Tai gali būti kartais žalinga, bet kartais - naudinga: atsipalaiduoji, išvengi nemalonių ar nuobodžių situacijų, kartais sugeneruoji net kūrybinių idėjų. Miegojimas - irgi sąmonės būsena. Miego stadijos tiriamos elektroencefalogramos pagalba (EEG): smegenų elektrinis aktyvumas. Miego sutrikimai: insomnija, narkolepsija, miego apnėja. Sapnai: „Karališkas kelias į pasąmonės pažinimą“ (Froidas). Sapnuoja visi, tik nevisi atsimena. Tai priklauso nuo to, kaip miegi, kurios stadijos metu atsibundi, ar tau tai reikšminga. Froido, Adlerio ir Jungo sapnų analizė.
Hipnozė (gr. hypnos - miegas) - kūnas miega, o protas budrus. Įvyksta pasikeitimai visose sferose (suvokime, mąstyme, atmintyje). Sumažėja (išnyksta) iniciatyva, planavimas, pasirinkimas, tikrovės tikrinimas. Tikriausiai susiaurėja sąmonės laukas (selektyvus dėmesys). Posthipnotinės sugestijos: po kiek laiko budrioje būsenoje atlieka tai, kas buvo liepta hipnozės metu. Hipnozei pasiduoda ne visi. Meditacija - dėmesio sutelkimas, susiaurinimas.
Išmokimas
Išmokimas - tai procesas, kurio metu keičiasi elgesys dėl patirties. Skiriamos kelios išmokimo formos: klasikinis sąlygojimas, instrumentinis ir operantinis sąlygojimas. Taip pat svarbu stimulo generalizacija ir diskriminavimas, sąlyginių reakcijų gesimas. Išmokimas žymiai greitesnis ar efektyvesnis, kai neutralus dirgiklis asocijuojasi su kažkuo svarbiu, žinomu. Neutralus dirgiklis dažniau susiejamas su tam tikra situacija, kai yra labai stipri numatanti vertė (predictive value), kai sąlyginis stimulas patikimai susijęs su nesąlyginiu stimulu.
tags: #psichologijos #savoku #zodynas