Noras geriau suprasti ir pažinti savo bei kitų žmonių emocijas, asmens savybes, jų elgesį ir tarpusavio santykius yra natūralus žmogaus siekis. Psichologijos studijos suteikia ne tik žinių apie tai, bet ir leidžia atlikti psichologinius tyrimus, susijusius su tam tikrais mūsų elgesio dėsningumais, visuomenės nuostatomis ir vertybėmis. Šiame straipsnyje panagrinėsime jutimų ir suvokimo anatomiją, pradedant nuo pagrindinių principų ir baigiant sudėtingesniais suvokimo procesais.
Psichologijos Studijos: Kelias į Žmogaus Supratimą
Psichologo profesija yra ypač paklausi, o jos populiarumas kasmet tik auga. Dėl to verta rinktis psichologijos studijų programą, kuri atitinka Europos psichologų federacijos (EFPA) standartus ir yra trumpiausia Lietuvoje! Studijos vyksta lietuvių kalba. Baigsiantiems mokyklą nuo 2024 metų pagal mokslo ir studijų įstatymą į universitetus konkurso būdu priimami asmenys, turintys ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą ir išlaikę ne mažiau kaip tris valstybinius brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos ir stojančiojo pasirinktą egzaminą, kurių įvertinimų aritmetinis vidurkis turi prilygti pagrindiniam mokymosi pasiekimų lygiui (2025 m. abiturientams ne mažiau 50 balų, 2024 m. Studijos vyksta darbo dienomis. Dažniausiai paskaitos prasideda nuo 9.00 val. ir baigiasi 16.00 val.
Studentų Patirtis: Mykolo Romerio Universitetas
Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau Mykolo Romerio universitetą ne tik dėl puikios studijų programos. Čia gavau neįkainojamą patirtį, kuri leido ugdyti atsakomybę ir savarankiškumą. Per visus studijų metus tvyrojo atmosfera, kupina pagarbos, tolerancijos ir draugiškumo. Taip pat noriu paminėti aukštą dėstytojų ir viso personalo profesionalumą ir kompetenciją. Atskirai norėčiau padėkoti doc. dr. Rašant bakalauro darbą mano kuratorius tikrai labai padėjo. Manau, retas studentas gali pasigirti tuo. Antanas Valantinas labai kruopščiai nagrinėjo atsiųstą informaciją, taktiškai pateikdavo kritiką, noriai bendradarbiavo ir visada palaikydavo mane. Turėdama tokį kuratorių supratau, koks sunkus yra dėstytojų darbas, kiek daug laiko aš atėmiau iš dėstytojo norėdama parašyti bakalauro darbą per 1,5 mėnesio. Vis dar negaliu patikėti, kad mums pavyko.
Jutimai ir Suvokimas: Pagrindiniai Apibrėžimai
Jutimas - tai procesas, kurio metu specializuoti receptoriai priima informaciją iš aplinkos ir perduoda ją į smegenis. Suvokimas - tai procesas, kurio metu smegenys interpretuoja šią informaciją ir suteikia jai prasmę. Kitaip tariant, jutimas yra informacijos priėmimas, o suvokimas - jos supratimas.
Jutimo Rūšys
Žmogus turi penkis pagrindinius jutimus:
Taip pat skaitykite: Kas yra jutimas ir suvokimas psichologijoje?
- Regėjimas: leidžia mums matyti aplinką, atpažinti spalvas, formas ir judesius.
- Klausa: leidžia mums girdėti garsus, atpažinti jų aukštį, stiprumą ir tembrą.
- Uoslė: leidžia mums užuosti kvapus, atpažinti jų intensyvumą ir pobūdį.
- Skonis: leidžia mums jausti skonius, atpažinti saldumą, rūgštumą, kartumą, sūrumą ir umami.
- Lytėjimas: leidžia mums jausti prisilietimus, spaudimą, temperatūrą ir skausmą.
Be šių pagrindinių jutimų, žmogus turi ir kitus, mažiau žinomus, pavyzdžiui, propriorecepciją (kūno padėties jutimą) ir nocicepciją (skausmo jutimą).
Suvokimo Procesai: Nuo Jutimo Iki Prasmingos Patirties
Suvokimas yra daug sudėtingesnis procesas nei jutimas. Jis apima kelis etapus:
- Atranka: Smegenys atrenka tik dalį informacijos, kurią priima iš jutimų.
- Organizavimas: Smegenys organizuoja atrinktą informaciją į prasmingus vienetus.
- Interpretavimas: Smegenys interpretuoja suorganizuotą informaciją, remdamosi ankstesne patirtimi ir žiniomis.
Suvokimo Iliuzijos: Kai Suvokimas Apgauna
Kartais suvokimas gali būti apgaulingas. Tai atsitinka, kai smegenys neteisingai interpretuoja informaciją, kurią priima iš jutimų. Tokie klaidingo suvokimo atvejai vadinami suvokimo iliuzijomis.
Pilvakalbio iliuzija: Pilvakalbis lėlininkas ant kelių pasisodinęs kokį nors personažą mikliai į jo lūpas įterpia savo žodžius. Mes puikiai suvokiame, kad medinė lėlė nekalba - garsus tikrai skleidžia šalia sėdintis žmogus. Tačiau atrodo, kad jie tikrai sklinda iš lėlės lūpų.
Klausos sistemos iliuzijos: Jei jūsų žadintuvas kasnakt padedamas į tą pačią lovos pusę, kada nors specialiai jį padėkite kitoje. Pabudę tikriausiai sieksite įprasto taško, kuriame žadintuvo nebus. Jūsų klausos sistema gali padėti atskirti, iš kurios pusės sklinda garsas, tačiau jums vis tiek atrodys, kad daugybę kartų girdėtas signalas pasigirdo iš įprastos vietos. Tai - pilvakalbio iliuzija.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos ryšys su jausmais
Baltasis triukšmas: Kalifornijos technologijų instituto mokslininkai pakvietė keletą žmonių sudalyvauti paprastame eksperimente. Už didelės uždangos buvo paslėpti trys garsiakalbiai. Mokslininkai per vieną iš jų grojo vadinamąjį baltąjį triukšmą - šnypštimą, girdimą, kuomet radijo aparatas nesuranda jokio signalo. Eksperimento dalyviai buvo paprašyti įsivaizduoti apskritimą uždangos kampe, vos tik jie išgirsta minėtą šnypštimą. Vėliau mokslininkai per garsiakalbius leido skirtingus garsus ir prašė tyrimo dalyvių atsakyti, maždaug iš kurios vietos jie sklinda. Žmonės atsakinėjo gana tiksliai - kraipydami galvą jie greitai suvokdavo, iš kur apytiksliai sklinda garsas. Šie rezultatai labai įdomūs, nes tyrimo dalyviai nežinojo, kur išdėstyti garsiakalbiai ir koks fenomenas tiriamas. Jiems tikrai atrodydavo, kad šnypštimas sklinda iš to kampo, į kurį jie prieš tai žiūrėjo įsivaizduodami apskritimą. Įdomu ir tai, kad mokslininkai mano, jog šie rezultatai gali pasitarnauto praktiškai.
Anatominis Požiūris į Jutimus ir Suvokimą: Nuo Receptorių Iki Smegenų
Norint suprasti jutimus ir suvokimą, svarbu žinoti, kokios smegenų struktūros yra atsakingos už šiuos procesus.
Receptoriai: Jutimo Pradžia
Jutimo procesas prasideda nuo receptorių - specializuotų ląstelių, kurios reaguoja į tam tikrus aplinkos stimulus. Pavyzdžiui, akies tinklainėje yra fotoreceptoriai, kurie reaguoja į šviesą, o odoje yra mechanoreceptoriai, kurie reaguoja į prisilietimus.
Jutimo Organai: Vartai į Pasaulį
Receptoriai yra išsidėstę jutimo organuose: akyse, ausyse, nosyje, burnoje ir odoje. Kiekvienas jutimo organas yra specializuotas priimti tam tikrą informacijos rūšį.
Nervų Sistemos Dalyvavimas: Informacijos Perdavimas
Iš receptorių informacija perduodama nervų sistema į smegenis. Nervų sistema susideda iš neuronų - ląstelių, kurios perduoda elektrinius ir cheminius signalus.
Taip pat skaitykite: Suvokimo ypatumai, remiantis kognityvine psichologija
Smegenys: Suvokimo Centras
Smegenys yra pagrindinis jutimų ir suvokimo centras. Skirtingos smegenų sritys yra atsakingos už skirtingų jutimų apdorojimą. Pavyzdžiui, regos žievė yra atsakinga už regėjimo apdorojimą, klausos žievė - už klausos apdorojimą, o somatosensorinė žievė - už lytėjimo apdorojimą.
Kauno Medicinos Instituto Anatomijos Katedra: Istorinis Žvilgsnis
Norint geriau suprasti anatomijos svarbą medicinoje Lietuvoje, verta susipažinti su Kauno Medicinos Instituto Anatomijos katedros istorija.
Įkūrimas ir Pradžia
1918-1919 metai Lietuvoje buvo labai neapibrėžti. 1919 m. Vilniaus okupacija atėmė iš Lietuvos vienintelę aukštojo mokslo įstaigą - Vilniaus universitetą. 1919 m. liepos 13 d. grupė gydytojų spaudoje paskelbė pareiškimą apie būtinybę sudaryti sąlygas studentams, grįžusiems į Lietuvą iš įvairių Europos miestų, baigti medicinos studijas. Išrinkti studentų atstovai šiuo klausimu parašė memorandumą, kuris buvo pateiktas Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentui ir Kauno medicinos draugijai. Vyriausybei nespėjus sureaguoti, Medicinos draugija kartu su studentais parengė Aukštesniojo medicinos kurso programą, sudarė sąmatą ir pateikė ją Vyriausybei. Nelaukdama oficialaus Vyriausybės atsakymo, Medicinos draugija nusprendė savo iniciatyva įsteigti medicinos kursą, kuris būtų atviras ketvirtų (IV) ir penktų (V) kursų studentams. Tai įvyko 1919 m. spalio 6 d., o vos po kelių mėnesių, 1920 m. sausio 27 d., oficialios ceremonijos metu buvo pradėtas Aukštesnysis kursas kitų specialybių studentams ir 1922 m. vasario 16 d. tapo Kauno universitetu. Simboliškai, pirmasis žingsnis aukštojo mokslo srityje buvo Jurgio Žilinsko, Karo ligoninės chirurgo, anatomijos paskaita 1920 m. sausio 20 d. Jis tapo Anatomijos instituto įkūrėju. Anatomijos institutui buvo skirtas pastatas Mickevičiaus gatvėje. Po metų kieme buvo pastatytas dar vienas pastatas, pavadintas „Anatomikumus“. Abiejuose pastatuose buvo įrengta preparavimo salė, klasė, Anatomijos muziejus, morgas, laboratorija, biblioteka, cheminių medžiagų sandėlis ir kiti anatomijos katedrai reikalingi skyriai.
Pirmasis Personalas
Pirmąjį instituto personalą sudarė Jurgis Žilinskas, einantis profesoriaus pareigas; Liuda Tumaitė-Jaraškienė ir Juzė Bubėnaitė, vyresniosios asistentės; Julius Bučas, J. Statkevičius, Aleksandras Savickas, Voldemaras Grolis, jaunesnieji asistentai; Juozas Jaržemskas, laborantas, ir Stasys Daugėla, morgo asistentas. Vėliau (1927-1932 m.) prie instituto prisijungė vyresnysis asistentas Antanas Aleknavičius, jaunesnieji asistentai Juozas Ambrazas, Jonas Čeponis, Juozas Jaržemskas, Kostas Nakvedavičius, Bronius Stukas, vyresnysis laborantas Vytautas Avižonis, morgo asistentas Jonas Radvinauskas ir demonstratorė Ida Kronikaitė. 1936 m. prie instituto prisijungė J. Dobrovolskaitė-Tiknienė, Romualdas Masalskis, o 1940 m. - Artūras Jurgutis. Prieš karą institute retkarčiais dirbo A. Paprockas, V. Tamasionis, L. Damijonaitis, S. Pavilonis ir O. Slavinskaitė-Sruogienė. Darbuotojų kaita buvo didelė, nes vyravo nuomonė, kad norintys tapti chirurgais turėtų kurį laiką padirbėti anatomais. Iš tiesų, buvę Anatomijos instituto bendradarbiai J. Jaržemskas, A. Aleknavičius, A. Paprockas, V. Tamasionis, L. Damijonaitis, o po karo Jonas Platūkis, Jonas Šošas, Leonas Kondrotas, Gintas Sabalys ir kt. vėliau tapo žymiais chirurgais.
Veikla Karo Metais ir Po Jo
Kauno universitete anatomija buvo dėstoma Medicinos ir Gamtos mokslų ir matematikos fakultetų studentams. Be to, preparavimo salėje (prosektoriume) vyko ginekologinės ir topografinės anatomijos praktikos užsiėmimai. Vienintelis žinių šaltinis buvo anatomijos paskaitos. Dėl šios priežasties prof. Žilinskas dėjo dideles pastangas, kad būtų išleisti lietuviški vadovėliai. Kadangi per trumpą laiką buvo sunku parašyti ir išleisti visą anatomiją apimantį vadovėlį, buvo spausdinami atskiri anatomijos skyriai. 1924 m. buvo išleistos „Neurologijos paskaitos“, 1931 m. - „Osteologija ir sindesmologija“, o 1934 m. - „Splanchnologija“. Be to, kad šie vadovėliai buvo nepakeičiamos mokymo priemonės, jie turėjo tapti lietuvių medicinos terminijos pradžia. Kita ne mažiau svarbi instituto veikla buvo demonstracinės medžiagos organizavimas ir Anatomijos muziejaus kūrimas. Prof. J. Žilinskas, studijavęs Dorpato universitete, lankėsi Sankt Peterburge ir stažavosi Miunchene, matė geriausius to meto anatomijos muziejus ir suprato, kad anatomijos studijos be anatominių preparatų yra bevertės. Todėl institutas visas savo pastangas nukreipė į Anatomijos muziejaus kūrimą. Jau pirmosiomis instituto įkūrimo dienomis V. Starostinas (vėliau Lietuvos veterinarijos akademijos Anatomijos katedros docentas) pagamino ir įrišo 20 skeletų, kurie tapo pirmaisiais muziejaus eksponatais. Įkvėpti prof. J. Žilinsko pavyzdžio, tiek jo kolegos, tiek studentai pradėjo gaminti muziejaus eksponatus, o didžiausią indėlį įnešė I. Kronikaitė ir J. Radvinauskas.
Sunkumai ir Naujas Etapas
Anatomijos instituto vystymosi sąlygos iš pradžių buvo sunkios. Mažos ir netinkamos patalpos buvo ankštos dėl didelių ir sudėtingų įrengimų. 1931 m. prasidėjusi naujo Medicinos fakulteto pastato statyba suteikė vilčių. Vieno iš Anatomijos instituto pastatų nugriovimas dėl pagrindinio pastato statybos dar labiau pablogino padėtį. Prof. J. Žilinskas buvo pagrindinio pastato statybos vadovybės narys ir užtikrino, kad visas vakarinis Medicinos pagrindinio pastato sparnas būtų skirtas institutui. 1933 m. buvo iškilmingai atidarytas naujas Medicinos fakulteto pagrindinis pastatas, o Anatomijos institutui buvo suteiktos jo poreikiams pritaikytos patalpos, įskaitant erdvų prosektoriumą, morgą, skeletų paruošimo laboratoriją ir Anatomijos muziejų su atitinkamais parodų baldais ir kita anatomijos studijoms reikalinga įranga. Anatomijos institutas, pastatytas sunkiu darbu ir atsidavimu, netruko suburti savo komandos. 1940 m. įvykiai užbaigė pirmąjį instituto etapą. Prof. Žilinskas išvyko į Vilnių, kuris buvo grąžintas Lietuvai, kur tapo Vilniaus universiteto Anatomijos katedros vedėju. 1944 m. jis išvyko į Vakarus, kur mirė 1957 m. (1957 m. kovo 15 d., Vaterberyje, Konektikute).
Pokario Laikotarpis
Prof. Žilinskui išvykus į Vilnių, 1940-1944 m. institutui vadovavo R. Masalskis, o asistentais dirbo A. Jurgutis, J. Dobrovolskaitė-Tiknienė, L. Petrauskas ir J. Kaveckas. Tuo metu Medicinos fakultete tvyrojo nežinomybės atmosfera. Fakulteto pastatas buvo nešildomas ir neapšviestas. Praktiniai užsiėmimai prosektoriume vyko žvakių ir deglų šviesoje. Visi jautė grėsmę būti areštuotiems ir deportuotiems į Vokietiją. Galiausiai, 1943 m. kovo 19 d. buvo išleistas įsakymas uždaryti Medicinos fakultetą, o studentus, susirinkusius į paskaitas, pasitiko vokiečių kareiviai. Nors vėliau buvo gautas leidimas vyresniųjų kursų studentams tęsti studijas, pirmųjų dviejų kursų užsiėmimai liko uždaryti. J. Dobrovolskaitė-Tiknienė ėmėsi iniciatyvos ir, be prof. K. Baršausko ir prof. J. Purėno organizuotų techninių kursų, įsteigė medicinos technikos būrį, kuriame studentams dėstė anatomijos kursą pagal Medicinos fakulteto programą. Karo ir okupacijos mašina negailestingai sunaikino Anatomijos instituto turtą, nepaisant pasiaukojančių instituto bendradarbių pastangų jį apsaugoti. Vis dėlto jiems pavyko išsaugoti dalį turto laikydami jį savo draugų ar savo namuose.
Atkūrimas ir Tolesnis Vystymasis
1944 m. Kauno universitetas vėl atsidarė ir įtraukė Medicinos fakulteto medicinos, odontologijos ir farmacijos skyrius. Iš prieškarinio laikotarpio Anatomijos institute buvo likę tik du bendradarbiai: A. Jurgutis ir J. Dobrovolskaitė-Tiknienė. Jie ir skaitė pirmąsias anatomijos paskaitas. Po metų, padidėjus į pirmąjį kursą įstojusių studentų skaičiui, prie katedros iš pradžių prisijungė J. V. Nainys, po to H. Gintautas, E. Gintautienė, L. Steponavičius, V. Steponavičienė, V. Sakalauskaitė-Rechlevičienė, V. Krisiukėnaitė, B. Jakubauskaitė, E. Miliūnaitė-Strockienė, A. Urbonas, R. Skačkauskaitė-Mikėnienė, o vėliau ir dabartiniai bendradarbiai. Kaip įprasta, be jau minėtų, H. Gintautas (radiologas), E. Gintautienė (akušerė-ginekologė), J. V. Nainys (teismo medicinos chirurgas), P. Berūkštis (otorinolaringologas), V. Ksivickas (infekcinių ligų specialistas), R. Gailys (anatominis patologas), G. Sabalys (chirurgas-odontologas) paliko Anatomijos institutą, kad verstųsi medicina. Didelis nuopelnas tenka Jonui Želviui, ilgametei Anatomijos instituto laborantei, kuri nešė sunkų rūpestį instituto patalpomis, su kuriuo puikiai susitvarkė. Nuo 1944 iki 1967 m., iki paskutinės savo gyvenimo dienos, katedrai vadovavo docentas A. Jurgutis (išskyrus 1950-1957 m., kai ji buvo sujungta su Histologijos ir embriologijos katedra, kuriai vadovavo prof. B. Abraitis). Visoje savo veikloje jis tęsė prieškarines tradicijas ir ugdė savo bendradarbius humanizmu, nesavanaudiškumu ir altruizmu. Jo didelis medicininis ir humanitarinis meistriškumas, vidinė kultūra ir intelektas pelnė jam ne tik pagarbą tarp savo bendradarbių, bet ir padarė jį žymiu visuomenės veikėju. Docentas Jurgutis parašė vadovėlį „Osteologija“, buvo vadovėlio „Žmogaus anatomija“ medicinos mokykloms bendraautoris, recenzavo ir redagavo medicinos straipsnius ir knygas.
Vėlesni Vadovai ir Pokyčiai
Docentui Artūrui Jurgučiui mirus 1967 m., Anatomijos institutui, pervadintam į Žmogaus anatomijos katedrą, metus vadovavo doc. L. Steponavičius, o 1968-1973 m. - prof. A. Urbonas. Su prof. A. Urbono vardu siejami keli nauji reiškiniai. 1952-1955 m. jis studijavo aspirantūroje Maskvos I medicinos instituto Anatomijos katedroje, vadovaujamas prof. G. F. Ivanovo, garsaus Rusijos mokslininko (ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje), garsėjančio savo erudicija ir puoselėjančio garbingas sovietinės anatomijos mokyklos tradicijas. Grįžęs į Kauną, Urbonas įgūdžius, kuriuos įgijo lavoninės medžiagos konservavimo ir paruošimo srityje, perdavė savo kolegoms, parengė nemažai mokymo priemonių šiomis temomis ir modernizavo anatomijos dėstymą. Jis taip pat „pasėjo“ neuromorfologijos mokslinę sėklą, kuri išaugo į tvirtą neuromorfologijos mokyklą, kuri gyvuoja ir šiandien. Dėl įvairių biurokratinių ir formalių klausimų 1973 m. Anatomijos katedra vėl buvo sujungta, tačiau šį kartą su Teismo medicinos katedra. Jungtinei katedrai vadovavo prof. J. V. Nainys iki abiejų katedrų atskyrimo 1988 m.
Mokslinė ir Pedagoginė Veikla
Be mokslinės veiklos, katedros bendradarbiai nuolat tobulino anatomijos dėstymą, rengė mokymo priemones, rašė vadovėlius, mokslo populiarinimo ir publicistinius straipsnius bei brošiūras. 1972 m. kartu su Vilniaus universiteto Anatomijos katedros bendradarbiais buvo išleistas vadovėlis „Žmogaus anatomija“ aukštųjų medicinos mokyklų studentams, o 1984 m. buvo išleistas antrasis vadovėlio leidimas. Šiandien Anatomijos institutas tęsia savo pirmtakų tradicijas ir veiklą, puoselėdamas neuroanatomijos tyrimų sritį.
Instituto Vadovai
- Prof. Jurigis Žilinskas (1885-1957). Anatomijos instituto vedėjas 1922-1940 m. Prof. Jurgis Žilinskas laikomas lietuvių anatomijos ir antropologijos pradininku. 1906-1912 m. studijavęs mediciną Tartu universitete, jis atnešė pažangiausias to regiono mokslo idėjas į nepriklausomą Lietuvą. Studijuodamas universitete jis įgijo gilių teorinių žinių, nes anatomiją ir antropologiją universitete dėstė vienas žymiausių Europos anatomų prof. Augustas Rauberis. Jurgis Žilinskas savo kabinete Vytauto Didžiojo universitete Kaune pakabino jo portretą. J. Žilinskas įgijo gilių praktinių medicinos žinių dėka savo sunkaus darbo padedant Petrui Avižoniui (vėliau - VDU rektoriui) jo Akių klinikoje vasaromis keletą metų. Vakarais jis dirbo Tartu universiteto Chirurgijos, Akušerijos ir Histologijos katedrose asistentu. 1914-1916 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, J. Žilinskas buvo mobilizuotas į kariuomenę ir dirbo kartu su N. Burdenko (1876-1946), žymiu Rusijos ir Sovietų neuropatologu. Profesorių Burdenko J. Žilinskas pažinojo dar iš studijų Tartu universitete, kur pastarasis dėstė chirurgiją. Karo metu Žilinskas buvo paskirtas vadovauti Raudonojo Kryžiaus Šiaulių skyriaus sanitariniam traukiniui. Čia jis pasirodė esąs puikus gydytojas ir administratorius. 1916 m. dėka savo protingų sprendimų jam pavyko išvesti traukinį su pacientais ir medicinos personalu iš vokiečių apsupties ir laimingai pasiekti Vilnių per Daugpilį. 1916 m. jam net buvo patikėta vadovauti Minsko karo ligoninei, kur jis buvo paaukštintas į pulkininko laipsnį. Carina Natalija Feodorovna už tarnybą apdovanojo Žilinskį Šv. Stanislovo ordinu, 4 laipsnio. 1916 m. pabaigoje Žilinskas buvo pakviestas į Tartu universitetą kaip gabus studentas tęsti savo mokslinius tyrimus. Jis pradėjo rinkti mokslinę medžiagą apie vėžio gydymą, bet būtent čia jį pasiekė žinia apie gimtojo krašto nepriklausomybę. Paskatintas Tartu universiteto profesorių N. Burdenko ir W. Zoege-Manteuffelio grįžti į savo šalį, Žilinskas 1918 m. grįžo į Vilnių, o 1919 m., po Vilniaus okupacijos Lenkijos, atvyko dirbti į Kauno karo ligoninę.
- Romualdas Masalskis (gimimo metai nežinomi, mirė 1944 m.). Prof. J. Žilinskui 1940 m. išvykus į Vilniaus universitetą, R. Masalskis iki 1944 m. ėjo katedros vedėjo pareigas. 1944 m. jis išvyko iš Lietuvos ir tais pačiais metais žuvo Vokietijoje.
- Doc. Artūras Jurgutis (1909-1967). Anatomijos katedros vedėjas 1944-1950 ir 1957-1967 m. Tyrinėjo įvairius antropologijos ir neurologijos klausimus. 1957 m. apgynė disertaciją tema „Žmogaus smegenų svorio ir dydžio variacijos“. Jis buvo žymus lektorius, mokslo žinių populiarintojas, tobulino lietuvišką anatomijos terminų indeksą, redagavo mokslinį žurnalą „Medicina“. Paskelbė 63 mokslinius straipsnius, monografijas ir 3 vadovėlius.
- Prof. Blažiejus Abraitis (1899-1975). Jungtinės Anatomijos, histologijos ir embriologijos katedros vedėjas 1950-1957 m. Studijavo audinių sąveiką formuojantis akies obuoliui, raumenims, nervams ir odai. Jis sugebėjo aiškiai ir vaizdžiai pateikti studentams sudėtingus embriogenezės klausimus.