Senovės Graikija, gyvavusi prieš daugiau nei 2500 metų, nebuvo vieninga šalis ar imperija. Ją sudarė daugiau nei 1500 nepriklausomų miestų-valstybių, išsidėsčiusių pietinėje Europos žemyno dalyje, išsikišusioje į Viduržemio jūrą. Šios miestų-valstybių visuomenės paliko neišdildomą pėdsaką Vakarų civilizacijos istorijoje, įtakodamos įvairias sritis - nuo politikos ir filosofijos iki meno ir literatūros. Šiame straipsnyje panagrinėsime žymiausias senovės Graikijos asmenybes, apžvelgdami jų gyvenimus, pasiekimus ir palikimą.
Antika: Pasaulėžiūros ir Mitų Įtaka
Antika, terminas kilęs iš Italijos ir reiškiantis „senas“, „senovinis“, apibrėžė senovės graikų ir romėnų pasaulį (VI a. pr. Kr. - III a.). Šį laikotarpį formavo specifinė pasaulėžiūra, kuriai būdingas harmonijos ir tobulumo suvokimas, žmogaus likimo priklausomybė nuo dievų ir visuomenės interesų viršenybė prieš individą. Kalokagatijos idealas, pabrėžiantis vidinį ir išorinį žmogaus grožį, santūrumą, teisingumą, narsumą, meilę tėvynei ir atsidavimą visuomenei, buvo itin svarbus.
Senovės graikų mitai atspindėjo jų pasaulėžiūrą ir vertybes. Mitas apie Edipą pabrėžė likimo neišvengiamumą, Trojos mitas - karų ir herojiškumo temas, mitas apie Narcizą - perdėtos meilės sau pavojus, mitas apie Prometėją - nuolatinį vidinį maištingumą, o mitas apie Sizifą - sunkų, nesibaigiantį ir beprasmį darbą. Šie mitai įamžinti posakiuose, tokiuose kaip „Prometėjo ugnis“ (nuolatinis vidinis veržimasis), „Sizifo darbas“ (sunki, nesibaigianti veikla), „Olimpinė ramybė“ (visiška ramybė) ir „Pandoros skrynia“ (veiksmai, galintys sukelti bėdas).
Literatūriniai Herojai: Odisėjas ir Antigonė
Graikų literatūra sukūrė herojus, įkūnijančius to meto idealus ir vertybes. Homero „Odisėja“ pasakoja apie Odisėjo, kuris 10 metų siekė grįžti į tėvynę pas savo šeimą, kelionę. Jis yra gudrus, drąsus, kantrus, ištikimas, garbingas ir patriotas. Odisėjas apibūdinamas epitetais: ,,šviesus", ,,garbingas", ,,daugmintis". Kūrinyje išryškinama jo ištikimybė žmonai Penelopei, gimtajam kraštui. Odisėjo žmona Penelopė yra be galo ištikima. Deivė Kalipsė siūlė Odisėjui nemirtingumą, tapti jos vyru, viliojo savo grožiu, tačiau jis pasirinko žmoną ir tėvynę.
Sofoklio tragedija „Antigonė“ pristato Antigonę, kuri gina šeimos, giminės tradicijas ir amžinuosius dievų įsakymus. Ji kelia nerašytas dievų taisykles aukščiau rašytųjų žmonių taisyklių ir jas visad gina net savo gyvybe. Jos paveikslas simbolizuoja žmogaus apsisprendimą ir vertybių svarbą. Tragedijos pabaigoje Antigonė miršta, tačiau jos idėjos triumfuoja. Kreontas yra Antigonės priešininkas. Jis maksimalistas, ryžtingai siekia savo tikslų. Jis įsitikinęs, jog jo išleisti įstatymai tarnauja visuomenės gerovei, kurią jis laiko aukščiausiu savo veiklos tikslu. Ismenė yra baili, bet taip pat myli savo brolius, ji nori padėti Antigonei, bet išsigąsta.
Taip pat skaitykite: Civilizacijos lopšio asmenybės
Filosofijos Pradininkai: Nuo Gamtos Iki Žmogaus
Senovės Graikija tapo filosofijos lopšiu, kuriame susiformavo didžioji dalis filosofijos klausimų ir jų svarstymo būdų. Graikų filosofijos susiformavimą lėmė mitinio mąstymo pokyčiai, polių konkurencija, kitų kultūrų įtaka, žinojimo pobūdžio ir perdavimo būdų pasikeitimai. Ankstyviausiomis laikomos Mileto mokykla (Talis Miletietis, Anaksimenas Miletietis, Anaksimandras Miletietis ir kiti) ir Jonijos mokykla. Joms priskiriama gamtotyrinė kryptis - teigiama, kad filosofai bandė aiškinti pasaulio kilmę ir sandarą.
Pitagoras su savo sekėjais gyveno bendruomenėje, kuri turėjo daugiau religinės bendruomenės nei filosofijos mokyklos bruožų. Pitagorininkų mokymo sistemoje dera apmąstymai apie skaičiaus prigimtį, pusiausvyrą, muzikinę dermę, sveikatą, Visatos tvarką, tai parodo labiau praktinį - religinį - ankstyviausios graikų filosofijos pobūdį. Herakleitas skelbė visa ko kaitą ir įvairovę, t. p. šią įvairovę tvarkantį logą (protingumą).
Klasikinis laikotarpis susijęs su Atėnų polio klestėjimu, Sokrato, Platono, Aristotelio veikla ir pažiūromis. Tuo metu vyravo ne gamtamokslinės, bet antropologinės problemos. Šio laikotarpio pradininkas Sokratas nepaliko rašytinių tekstų, garsėjo kaip atėniečių mokytojas, naudojantis klausimų-atsakymų metodą, tobulinantis dialektiką. Sokrato kalbėjimui būdinga ironija siejama su jo metodu: Sokratas prašo savo pašnekovų aiškinti jam sąvokas ar reiškinius, taip pamažu priverčia juos suabejoti tvirtos nuomonės pagrįstumu.
Platonas 387 metais prieš Kristų įkūrė Akademiją (Platono akademija). Jis savo filosofines įžvalgas dėstė dialogo forma (yra išlikę ir jo laiškų). Dialogų dalyviai - istoriniai asmenys, taip pat Sokratas, kurio filosofinė pozicija dažniausiai vyrauja ar nugali. Dialoguose didelis dėmesys skiriamas sąvokų tikslinimui ar kūrimui. Platonas ištobulino abstrahavimą sukurdamas savitą idėjų teoriją.
Aristotelis 335 metais prieš Kristų įkūrė filosofijos mokyklą Likėjų. Jis (ir jo sekėjai) padalijo filosofiją į teorinę ir praktinę, taip pat į atskiras disciplinas. Aristotelis yra daugelio filosofijos sričių pradininkas. Savo loginius apmąstymus vadino analitika (logikos terminą pradėjo vartoti stoikai). Atskirdamas konkretaus samprotavimo formą nuo turinio sukūrė formaliąją logiką.
Taip pat skaitykite: Antikos literatūros asmenybės
Istoriografijos Kūrimas: Nuo Mitų Iki Racionalumo
Europos istoriografijos ir bendrai istoriografijos mokslo pradžia reikėtų laikyti antikinį laikotarpį. Būtent tuo metu susiformuoja visi mums žinomi istoriografijos žanrai. Antikinėje istoriografijoje buvo domimasi ne atskirais faktais, o visuma; stengtasi rasti tarp faktų egzistuojančius ryšius ir sąveiką. Tai galima tiesiogiai sieti su demokratijos išsiskleidimu, žmogaus kaip politinio individo saviidentifikacija, turtinga intelektualine bei rašytine tradicija.
Nuo pat atsiradimo pradžios ji buvo atvira kitų žanrų įtakai ir pati darė jiems poveikį. Stiprų impulsą istoriografijai vystytis bei populiarėti suteikė vadinamoji “Didžioji kolonizacija”, kurios metu graikų poliai steigė kolonijas Viduržemio bei Juodosios jūros pakrantėse. Pirmieji istoriografiniai kūriniai buvo parašyti Jonijoje.
Visi istorikai, rašę iki Herodoto, net ir jo kai kurie amžininkai vadinami logografais. Pirmuose logografų darbuose buvo aprašomos garsių graikų giminių genealogijos, vardinami garbingi mitniai protėviai, bei minim jų žygdarbiai, šlovinami ir mituose, pasakojama apie miestų įkūrimą ir dieviškuosius jų įkūrėjus, užrašomi lokaliniai padavimai, novelės, aprašomi svetimi kraštai, ten gyvenantys keisti ir nematyti gyvūnai, naujos tautos ir jų papročiai. Genealogiją pirmasis ėmė rašyti Hekatijas. Jis pirmasis atsisakęs kosmogoninių ir teogoninių mitų. Jis pirmasis pabandė chronologizuoti įvykius, pasirinkęs skaičiavimo pagrindu kartų kaitą. Hekatijas pirmasis bandė kritiškai įvertinti istorinę tradiciją, tačiau jo kritiškumas pasireiškė subjektyvios nuomonės išsakymu, o ne atliktu tyrimu.
Herodotas - pirmasis klasikinio graikų literatūros laikotarpio istorikas. Jo darbas laikomas vienos iš stilistinių klasikinės istoriografijos krypčių - novelistinės (epinės) istoriografijos etalonu. Jam pasisekė didžiulės apimties ir begalinės įvairovės medžiagą sujungti į vientisą pasakojimą. Jis pirmasis istorikas, kurį domino ne tik istoriniai faktai, bet ir žmogaus vaidmuo istoriniame procese.
Pirmoji politinė istorija bei pirmoji istorinė monografija buvo sukurta Tukidido. Tai jo “Peloponeso karo istorija”. Šis kūrinys davė pradžią vadinamai pragmatinei istoriografijai. Pragmatinė istoriografija - tai dabartinė istoriografija, o istorikas - “kvalifikuotas (išmanantis karo ir politikos reikalus) įvykių stebėtojas, užrašantis tai, ką pats pamatė girdėjo”.
Taip pat skaitykite: Tradicijos Senovės Arabijoje
Dievai ir Herojai: Mitologinis Pasaulis
Senovės graikai tikėjo tūkstančiais dievų, deivių ir kitų stebuklingų būtybių. Jie statė šventyklas ir nuolat melsdavosi. Mistinį senovės graikų pasaulį valdė nedidelė grupelė dievų, vadinamų dvylika Olimpiečių, kurie gyveno ant aukščiausio Olimpo kalno.
Vyriausiasis titanas buvo vardu Kronas. Jis bijojo, kad jį su broliais nuvers būsimieji vaikai. Todėl visus vaikus, kurie jam gimdavo, jis tuoj pat prarydavo gyvus. Išsigelbėti pavyko tik vienam Dzeusui. Jis užaugo, paslėptas Kretos saloje ir maitinamas ožkos pienu. Užaugęs jis sukilo prieš Kroną, jį nuvertė ir privertė atryti brolius ir seseris. Jaunesnieji dievai nugalėjo vyresniuosius, apsigyveno ant Olimpo kalno (todėl jie ir vadinami olimpiečiais) ir ėmė valdyti pasaulį. Dzeusas tapo dangaus valdovu, jo brolis Poseidonas - jūrų valdovu, trečias brolis Hadas - požemių karalystės valdovu.
Ankstesnės kartos dievas titanas Prometėjas išmokė žmones visokių dalykų ir netgi pagrobė iš dievų jiems ugnį. Už tai Dzeusas įsakė prikaustyti Prometėją prie uolos Kaukazo kalnuose. Olimpiečiai žinojo, kad dabar - jų eilė bijoti, jog užaugs nauja dievų karta ir juos nuvers, kaip jie nuvertė titanus. Ši naujoji karta jau augo Žemės gelmėse - tai gigantai, nuožmūs gyvatkojai milžinai. Dzeusui pavyko sužinoti išganingą paslaptį: olimpiečiai numalšins gigantų maištą, jeigu tik jiems padės mažieji žmonės, bent jau vienas žmogus. Dėl to dievai ėmė rinktis sau mirtingas moteris, ir šios gimdydavo jiems vaikus - mirtingus, bet stiprius pusdievius. Ir juos imta vadinti herojais.
Pagrindinis herojus, tikrasis dievų gelbėtojas, buvo Heraklis, Dzeuso sūnus. Jis dalyvavo didžiajame olimpiečių kare su gigantais. Heraklis išgelbėjo olimpiečius ir nuo paskutinio pavojaus. Klajodamas po žemės pakraščius, jis pamatė prie Kaukazo uolos prikaltą ir Dzeuso erelio draskomą Prometėją, pagailėjo jo ir strėle nušovė erelį. Pergalingo susitaikymo puotoje, kai buvo švenčiamos Tetidės vestuvės, Žemė pasiguodė Dzeusui: „Sunku man: labai jau daug atsirado žmonių, labai skaudžiai jie mane trypia ir plėšo mano krūtinę arklais; padaryk, kad man būtų lengviau!“ Dzeusas pagalvojo: gigantai nugalėti, olimpiečių valdžia įtvirtinta amžiams, herojai daugiau jam nebereikalingi; tegul dabar žmonės patys vieni kitus išžudo, kad Žemei būtų lengviau.
Senovės graikų herojus Achilas buvo deivės Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus. Nemirtingą šlovę žadėjo lemtis Achilui. Jis turėjo tapti garsiausiu iš didvyrių, kovosiančių prie Trojos. Šlovingi būsią Achilo žygdarbiai, bet nesugrįš jis gyvas nuo Trojos sienų ir žus pačioje stiprybėje, nukautas strėle.
Aukso Amžius: Dievų ir Žmonių Harmoningas Gyvenimas
Dzeusui užėmus pasaulio sostą, visur įsivyrauja tvarka. Dievai ir žmonės gyvena kartu. Dievai gyvena ne tik Olimpo kalne, jie ir žeme dalijasi su mirtingaisiais. Graikijoje, Meonės lygumoje, dievai ir žmonės gyvena kartu. Jie kartu valgo, kartu sėdi prie vieno stalo ir švenčia.
Meonės lygumų žemė derlinga ir dosni. Čia viskas dygsta savaime. Vienoje patarlėje sakoma, kad tą, kuris turi sklypelį šio slėnio žemės, turtai patys lanko, nes čia nebūna blogo oro ir metų laikams būdingų atsitiktinumų. Tai aukso amžius - laikas, kai žmonės ir dievai dar gyveno kartu. Tai laikas, kai laiko nebuvo, kai vyravo taika. Tada žmonės visada buvo jauni, jų rankos ir kojos nesikeitė nuo gimimo. Jie nežinojo, kada ir kaip jie gimė. Gal jie iškilo iš Žemės, gal motina Žemė pagimdė juos kartu su dievais. Taigi tada žmonės nei gimdavo, nei mirdavo - visada buvo jauni, neseno. Po kelių šimtų, o gal dar daugiau metų jie užmigdavo, išnykdavo lygiai taip, kaip pasirodę - tokie pat jauni, kaip gimė. Jų nelikdavo, bet tai nebuvo tikroji mirtis. Tada niekas nepažinojo nei darbo, nei ligų, nei kančių. Žmonėms nereikėjo dirbti žemės - visos gėrybės, visas maistas Meonėje priklausė jiems. Pati gamta dovanojo visas gyvenimo gėrybes.