Antikos literatūra, būdama Vakarų civilizacijos pagrindu, nagrinėjo įvairias žmogaus būties temas, įskaitant ir asmenybės prieštaringumą. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kaip asmenybės prieštaringumas atsiskleidžia antikos literatūroje, apžvelgdami dramos žanrą, kuris ypač tinka konfliktams ir prieštaravimams vaizduoti.
Dramos žanro ypatumai antikos literatūroje
Dramos ištakos siekia senovės bendruomenių renginius, kuriuose religinės apeigos persipynė su karo ir medžioklės žaidimų elementais. Senovės Graikijoje apie V a. pr. Kr. drama suklestėjo kaip literatūros kūrinys, skirtas teatrui, bet egzistuojantis savarankiškai. Iš ditirambus atliekančio choro ir jo vadovo (korifėjaus) prasidėjo dialogas, į kurį vėliau įtraukti antrasis ir trečiasis aktoriai. Senovės graikų literatūroje susiformavo pagrindiniai dramos žanrai - tragedija (Aischilas, Sofoklis, Euripidas) ir komedija (Aristofanas), taip pat dramos teorija (Aristotelis).
Dramos struktūros pagrindas - personažų poelgiais ir kalbomis vaizduojamas veiksmas. Jį sudaro idėjiniai, politiniai, etiniai, psichologiniai ir kitokie konfliktai, kurie sukrečia žmogaus vidinį pasaulį, sukelia skausmingų išgyvenimų ir pakeičia jo likimą, padėtį ar pagrindines vertybines nuostatas. Veiksmo įtampą ir dramatizmą lemia intensyvėjanti personažų veikla, netikėti veiksmo posūkiai ir komplikacijos.
Draminis veiksmas reiškiamas dialogais ir monologais. Dramos dialogas sukuria realybės efektą ir paverčia skaitytoją (ar žiūrovą) veiksmo stebėtoju bei liudininku. Dialogo funkcija trejopa: veiksminė - kurianti susidūrimo scenas, keičianti personažų santykius ir taip stumianti veiksmą į priekį; charakterizuojanti personažus, jų mąstymą bei kalbėjimo būdą; informacinė - suteikianti žinių, padedančių suprasti konflikto ištakas, priežastis, veikėjų poelgių motyvus. Monologo pagrindinis tikslas - atskleisti personažo vidinį dramatizmą, jausmus, būties apmąstymus. Dramos kalbos sudėtinė dalis yra ir remarka (autoriaus žodžiai tarp dialogų ir monologų).
Antikinės dramos paskirtis - žinomais mitais ugdyti visuomenę, skelbti pilietinius ir etinius principus. Būtent mitai dažnai atskleidžia žmogaus prigimties prieštaringumą.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Žmogaus prigimties prieštaringumas antikos dramoje
Antikos literatūroje, ypač dramoje, žmogaus prigimties prieštaringumas atsiskleidžia per herojų konfliktus su likimu, visuomene ir pačiu savimi. Herojai dažnai susiduria su moralinėmis dilemomis, kurios atskleidžia jų vidinę kovą tarp pareigos, garbės, meilės ir asmeninių troškimų. Šie konfliktai išryškina žmogaus gebėjimą tiek kilniems, tiek žiauriems poelgiams.
Pavyzdžiai iš antikos tragedijų
- Sofoklio „Antigonė“: Antigonė, nepaisydama karaliaus Kreonto įsakymo, palaidoja savo brolį Polineiką, nes tiki, kad dievų įstatymai yra aukštesni už žmonių. Jos veiksmai atskleidžia konfliktą tarp asmeninės sąžinės ir valstybinės valdžios. Antigonė yra tvirta, principinga, tačiau kartu ir užsispyrusi, nepalenkiama. Kreontas, savo ruožtu, gina valstybės interesus, bet jo įsakymas pažeidžia dieviškąją tvarką ir sukelia tragediją. Abu personažai yra įsitikinę savo teisumu, tačiau jų veiksmai veda prie pražūties.
- Euripido „Medėja“: Medėja, apleista vyro Jasono, keršija jam nužudydama savo vaikus. Šis kraupus poelgis atskleidžia motinos meilės ir keršto aistros konfliktą. Medėja yra stipri, aistringa, bet kartu ir beprotiškai pavydi, kerštinga. Jos veiksmai yra motyvuoti skausmo ir įniršio, tačiau jie ne mažiau siaubingi.
- Aischilo „Agamemnonas“: Agamemnonas, grįžęs iš Trojos karo, nužudomas savo žmonos Klitemnestros, kuri keršija už dukters Ifigenijos paaukojimą. Ši tragedija atskleidžia keršto, išdavystės ir likimo neišvengiamumo temas. Agamemnonas yra didvyris, karvedys, tačiau kartu ir arogantiškas, pažeidžiamas. Klitemnestra yra stipri, valdinga, bet kartu ir kupina neapykantos, keršto troškimo.
Šiuose pavyzdžiuose matome, kaip antikos tragedijų herojai yra veikiami prieštaringų motyvų, kurie lemia jų tragišką likimą. Jie yra ne tik didvyriai ar piktadariai, bet ir sudėtingos asmenybės, kurių veiksmai yra motyvuoti įvairių veiksnių.
Pavyzdžiai iš antikos komedijų
Nors tragedijos dažniausiai gvildena rimtas moralines dilemas, komedijos taip pat gali atskleisti asmenybės prieštaringumą, nors ir per satyrą ir humorą.
- Aristofano „Lizistrata“: Komedijoje moterys, vadovaujamos Lizistratos, atsisako mylėtis su vyrais, kad priverstų juos nutraukti karą. Šis siužetas atskleidžia konfliktą tarp lyties, karo ir politikos. Lizistrata yra stipri, išradinga, bet kartu ir manipuliuojanti, valdinga. Jos veiksmai yra motyvuoti taikos troškimo, tačiau jie taip pat atskleidžia moterų galią ir jų vaidmenį visuomenėje.
Komedijose personažai dažnai vaizduojami kaip karikatūros, tačiau jie vis tiek gali atskleisti tam tikrus žmogaus prigimties aspektus. Pavyzdžiui, komedijose dažnai išjuokiami žmonių ydos, tokios kaip godumas, arogancija, kvailumas.
Filosofinės įžvalgos apie asmenybės prieštaringumą antikos literatūroje
Antikos filosofai taip pat nagrinėjo žmogaus prigimties prieštaringumą. Platonas teigė, kad žmogaus siela susideda iš trijų dalių: proto, aistros ir geismo. Šios dalys dažnai konfliktuoja tarpusavyje, o tai sukelia vidinę kovą. Aristotelis teigė, kad žmogaus tikslas yra pasiekti eudaimoniją (laimę), kurią galima pasiekti ugdant dorybes. Tačiau žmogus dažnai pasirenka ydas, kurios veda prie nelaimės.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Šios filosofinės įžvalgos atsispindi ir antikos literatūroje. Herojai dažnai susiduria su vidiniais konfliktais, kurie kyla dėl skirtingų sielos dalių kovos. Jie turi pasirinkti tarp dorybių ir ydų, tarp proto ir aistros.
Asmenybės prieštaringumo reikšmė antikos literatūroje
Asmenybės prieštaringumo vaizdavimas antikos literatūroje turi keletą svarbių reikšmių:
- Žmogaus prigimties supratimas: Antikos autoriai siekė suprasti žmogaus prigimtį, atskleisdami jo stipriąsias ir silpnąsias puses, jo gebėjimą tiek kilniems, tiek žiauriems poelgiams.
- Moralinių dilemų nagrinėjimas: Antikos literatūra nagrinėjo moralines dilemas, su kuriomis susiduria žmogus, ir kvietė skaitytojus susimąstyti apie savo pačių vertybes ir pasirinkimus.
- Katarsio sukėlimas: Tragedijos siekė sukelti katarsį (išgąstį ir atjautą), kuris padėtų skaitytojams ar žiūrovams išvalyti savo emocijas ir geriau suprasti savo pačių likimą.
- Visuomenės ugdymas: Antikos literatūra turėjo ugdomąją funkciją, skelbdama pilietinius ir etinius principus, kviesdama žmones būti geresniais piliečiais ir žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
tags: #asmenybes #priestaringumas #senoves #literaturoje