Lietuva neteko vieno iškiliausių operos solistų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Virgilijaus Noreikos. Artėjant maestro 80-mečio jubiliejui, prisiminkime jį tokį, koks jis buvo prieš keletą metų.
Muzikos Patriarko Ruduo
Virgilijaus Noreikos gyvenimas - tai muzikinės gamos garsų kupinas skambesys. Jis - Lietuvos operos legenda, žmogus, kurio vardą reikėtų įrašyti į šalies rekordų knygą kaip ilgiausiai scenoje dainuojančio ir dideles sales surenkančio solisto. Įspūdingi skaičiai liudija jo kelią: apie 3000 kartų pakilo scenos uždanga, daugiau kaip 5000 valandų praleista rampos šviesoje, 900 spektaklių, 46 sukurti vaidmenys, daugiau kaip 200 „mirčių“ scenoje, gastrolės 49 šalyse.
Jubiliejiniai metai maestro buvo turtingi įvykių. Režisierės Laimos Lingytės dokumentinis filmas „Briliantinis tenoras“ per Lietuvos nacionalinę televiziją atskleidė išskirtinio talento žmogaus 55-erių metų kūrybinį kelią. Muzikologo Viktoro Gerulaičio knyga „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau…“ tapo išsamiu jo gyvenimo ir kūrybos leidiniu.
Simboliška, kad gimtadienį rugsėjo 22 d. solistas paminėjo dainuodamas Lietuvos muzikų rėmimo fondo festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ baigiamajame koncerte. Profesorius pabrėžė, kad jam likimas lėmė gimti tą pačią dieną kaip ir lietuvių tautos genijui. Ilgaamžį balsą ir talentą V. Noreika laikė Dievo dovana ir tėvelių nuopelnu, teigdamas, kad talentas yra būtinas, nepaisant didelio darbo.
Gimtųjų Šiaulių žmonės pasveikino V. Noreiką ne tik jubiliejaus, bet ir šio miesto garbės piliečio vardo suteikimo proga. Spalio 4-osios vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko susitikimas su talento gerbėjais, kuriame kartu su juo dalyvavo buvę studentai.
Taip pat skaitykite: Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinika
Vaikystės Nata
Žmogaus lemtis užkoduota dar prieš jam ateinant į šį pasaulį. Kaip medžiui svarbios šaknys, taip ir žmogui svarbūs genai. V. Noreika visada prisimindavo tėvelius Marcijoną ir Leoną Noreikus. „Abiem tėvams, kurie kilę nuo Joniškio krašto, jų santuoka buvo antroji, o aš - jų „bendras produktas“. Mamytė sakė, kad vos tik atsiradęs šiame pasaulyje labai garsiai surėkiau“, - pasakojo Šiauliuose gimęs tenoras. Jis turėjo brolių ir seserų: garsų dramos aktorių Laimoną Noreiką ir pianistę Laimą Noreikaitę iš tėvelio pirmos santuokos, taip pat brolį Leoną, o iš mamos pusės - kartu augusį smuikininką, tarptautinių konkursų laureatą profesorių Eugenijų Paulauską.
Solistas teigė, kad balsą paveldėjo iš muzikalios ir puikiai dainavusios mamytės. Jis prisiminė kai kurias jos dainas. Jaunystėje mama dirbo Šiaulių kino teatro kasininke, kur vykdavo koncertai, atvykdavo garsūs atlikėjai. Tėvas nebuvo muzikalus, bet mėgo muziką ir skatino vaikus jos mokytis. Jis buvo geras sukirpėjas ir siuvėjas, pas kurį siūdindavosi garsios Šiaulių ponios ir ponai.
Mažasis Virgilijus scenoje debiutavo būdamas šešerių Šiaulių dramos teatro scenoje spektaklyje „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, kur vaidino nykštuką. Būsimasis tenoras kasdien dainavo savo ir kitų džiaugsmui.
Muzikos Paieškos
Kai Virgilijui buvo 10 metų, jis su tėvais persikėlė į Vilnių, mokėsi 1-ojoje berniukų gimnazijoje, sėdėjo viename suole su žymiu rašytoju Tomu Venclova. Mokykloje būsimam solistui gerai sekėsi matematika, nors kartu mokėsi sostinės Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. „Buvo sunku, nes pamokos prasidėdavo aštuntą ryto, o namo grįždavau aštuntą vakaro, - prisiminė V. Noreika, - Tada šeima sunkiai gyveno: buvo pokaris, daug ko trūko, net ir mėsos netekdavo valgyti tada, kai norėjosi.“
Paauglio sveikata sušlubavo, tėvai susirūpino sūnaus bronchais. Tėvas palengvino sūnaus dalią ir pervedė jį mokytis į J. Tallat-Kelpšos mokyklą. „Man pasiūlė pūsti trimitą, kad pravėdinčiau plaučius. Juo sėkmingai pusantrų metų grojau pučiamųjų instrumentų orkestruose, bet labai norėjau dainuoti. Pasisekė… Buvau pervestas į chorinio dainavimo skyrių“, - pasakojo solistas.
Taip pat skaitykite: Kompleksinės paslaugos
Chorvedžio specialybės V. Noreika mokėsi pas Antaną Jozėną, o pirmuoju ir geriausiu dainavimo mokytoju jis laikė Antaną Norvaišą. „Dainavimo pagrindus paklojo būtent jis, ir už tai esu dėkingas“, - kalbėjo maestro. Vėliau, kai įstojo į tuometinę konservatoriją, jam didelė garbė buvo mokytis legendinio tenoro Kipro Petrausko solinio dainavimo klasėje. Pasak V. Noreikos, visų garbinamas maestro tikrai turėjo fantastišką balsą, žavesio ir „šarmo“, tačiau pedagogas jis nebuvo geras, nes šio darbo nemėgo. Tai, ką solistas gavo iš kuklaus mokytojo A. Norvaišo, pasitvirtino, kai nuvyko į stažuotę Italijoje. Maestro nustebino tai, kad Milano teatre „La Scala“, kuriame V. Noreika 1965-1966 metais stažavosi pirmasis iš pokario Lietuvos dainininkų, buvo mokoma pagal tą pačią metodiką, kurią taikė jo pirmasis mokytojas.
Triumfo Akimirkos
„Dainos ir arijos kaip vaikai, kurio nors gyvenimo laikotarpio prisiminimas. Ir nereikia norėti, kad visi tie prisiminimai būtų nuspalvinti rožinėmis spalvomis. Mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvenime būta ir šviesesnių, ir tamsesnių dienų“, - pabrėžė solistas, kuris Operos ir baleto teatre, dar būdamas studentas, debiutavo operoje „Eugenijus Oneginas“ - dainavo Lenskį.
Maestro gyvenimo vingių pavyzdys jungia operos praeitį su dabartimi. „Tikras briliantas“ - tokių ir dar daug kitų komplimentų jaunas, bet jau pasitobulinęs teatre „La Scala“ solistas išgirdo dainuodamas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Laikraščiai jį tuomet gretino su Plačidu Domingu ir Lučianu Pavaročiu. Žavėtasi jo nepaprastu muzikalumu ir kitomis savybėmis.
Tenoras taip pat kurį laiką buvo užkariavęs ir Didžiojo teatro sceną Maskvoje, dainavo kartu su garsenybėmis Jelena Obrazcova, Galina Višnevskaja ir kt. Sovietiniais metais keletą kartų V. Noreiką primygtinai kvietė dirbti į Maskvą ir persikelti ten gyventi. „Man siūlė aukso kalnus, butą prestižinėje M. Gorkio gatvėje, bet atsisakiau. Už tokį nedėkingumą man buvo užtrenktos durys dainuoti šio teatro spektakliuose. Dėl to nė kiek nesigailiu, nes mano likimas tikriausiai būtų pasisukęs kitaip, dabar, ko gero, neturėčiau šalia savęs Loretuko (taip švelniai maestro vadina žmoną buvusią baleriną Loretą Bartusevičiūtę, - G. M.)“, - prisiminė maestro.
Triumfas ir toliau jį lydėjo daugelyje pasaulio šalių. Garsiąją operos „Rigoletas“ Hercogo partiją, kuriai reikia didelio meistriškumo, V. Noreika dainavo net 49 teatrų scenose, o jo atliekama Kavaradosio arija iš operos „Toska“ skambėjo Lietuvos, Lenkijos, tuometinės Čekoslovakijos, Vokietijos scenose.
Taip pat skaitykite: Kelias atgal į sportą po traumos
Dainuodamas svetur, V. Noreika dažniausiai atlikdavo arijas ir dainas italų kalba, tačiau visada rasdavo progą padainuoti ir lietuvių liaudies dainų, nustebindamas užsienio melomanus. „Tos lietuviškos dainos buvo svarbios ne vien todėl, kad jos melodingos ir gražios, bet jos nešė svarbią žinią apie Lietuvos šalelę“, - įsitikinęs solistas.
Nuoskaudos
V. Noreika buvo linksmų plaučių žmogus, humoras praskaidrindavo susitikimų nuotaiką. Net pasakodamas apie skaudžius įvykius, maestro pasitelkdavo ironiją. Vienas iš nemaloniausių gyvenimo akibrokštų - jo beveik 17 metų tarnystė Lietuvos operos ir baleto teatro direktoriaus ir meno vadovo poste nuo 1975 m. „Mane išgujo nepasiūlę net eilinio solisto etato. Tik vienas estų režisierius, statęs vaikišką spektaklį, pasiūlė antrosios varlės vaidmenį. Tada patyriau tikrą nepagarbos ir cinizmo pliūpsnį, nes tuo norėta parodyti, kur yra Noreikos vieta.“
Ši istorija pradedama muzikologo Viktoro Gerulaičio knyga „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau…“. Ištrauka iš knygoje publikuoto maestro dienoraščio: „Tad, kad jie Noreiką „nuėmė“ nuo vadovų, galima suprasti. Lietuvoje tada keitėsi ne tik valdžia. O čia - komunistų partijos narys, LTSR teatro draugijos pirmininkas, įtakingas veikėjas. Ir dėl to Noreika vienareikšmiškai yra kolaborantas, išdavikas, raudonas ir panašiai. Visa tai suprantama. Nors… Per savo šešiolika su puse direktoriavimo metų (dar toli kam nors iki tokio rekordo) aš pastačiau 18 lietuviškų kūrinių. Prieš mane niekas tiek nepastatė ir po manęs nepastatys. Antra - Maskva nuolat reikalavo rusiškų operų teatro scenoje… Bet net nepasiūlyti dainuoti, tai yra staiga palikti bedarbiu, kai viskas aplinkui griuvo, kai žmonės ėmė butus pardavinėti, kad išgyventų. Ir mes pradėjom dairytis pirkėjų. O ką daryt? Visa laimė, kad Lietuvos ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava pasiūlė darbą Venesueloj. Išnuomoję butą, kuriame ir dabar gyvename, mudu su žmona ir išmovėm“. Venesueloje kartu su nedidele grupe Lietuvos muzikų V. Noreika dirbo penketą metų.
Dar vieną nuoskaudą V. Noreika patyrė 1974 metais, kai jo vardas buvo žinomas už sovietinės Lietuvos sienų; tada iš Maskvos atėjo „Goskoncerto“ kvietimas kartu su garsiuoju N. Osipovo rusų liaudies instrumentų orkestru tris mėnesius gastroliuoti Amerikoje. Šios gastrolės būtų papildžiusios solisto biudžetą, tačiau kvietimą jis gavo pavėluotai ir vietoj jo į gastroles išvyko kitas dainininkas. Maestro žinojo, kad jam sutrukdyta specialiai. Jo manymu, bijota, kad bendraudamas su Amerikos lietuviais neprišnekėtų ko nereikia, kad pakalbinusi didį artistą ten spauda neprirašytų ko nereikia.
Mokinių Būrys
V. Noreika pelnė tarptautinį pripažinimą, apdovanojimus, tačiau tik 2010 metais juos papildė Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Maestro juokėsi: „Taip jau yra su kai kuriais apdovanojimais, kai tave anksčiau įvertina svetur, o tik vėliau savoje šalyje, bet geriau vėliau negu niekada“. Jam tas įvertinimas brangus dar ir dėl to, kad pastebėtas jo pedagoginis darbas, kantrybė ugdant jaunąją muzikų kartą. V. Noreika nuo 1976 metų dirbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, turėjo mokinių M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tarp profesoriaus mokinių - žinomi solistai Edgaras Montvidas, Merūnas Vitulskis, Eugenijus Chrebtovas, Liudas Norvaišas, Laimonas Pautienius, Mindaugas Zimkus, Kęstutis Alčiauskis, Audrius Rubežius, Ignas Misiūra-Tumanovas, Jovita Vaškevičiūtė, Marta Lukošiūtė ir kt., o pats jauniausias - Ilja Aksionovas. Profesorius paminėjo ir didelių karjeros aukštumų pasiekusį tenorą Sergejų Lariną.
Maestro didžiavosi savo mokiniais, kurių turėjo ir Estijoje, nes keletą metų dėstė Talino muzikos akademijoje ir už pedagoginį darbą pelnė šios aukštosios mokyklos garbės daktaro vardą.
Balsas, Nepasiduodantis Laikui
Sunku rasti Lietuvoje dainininką, kurio subtilus ir turintis daugybę muzikinių spalvų balsas taip tebeskambėtų, nors ir sulaukta solidaus jubiliejaus. V. Noreika stengėsi nepasiduoti laiko tėkmei, ligoms, kartais užplūstančioms minorinėms nuotaikoms. Jėgų suteikė tai, kad žmonės laukė jo dainų ne tik dideliuose miestuose, bet ir miesteliuose.
Jo balsas virpino širdis tradicinėje mokslo metų pradžiai skirtoje šventėje „Beauštanti aušrelė“ sostinės Prezidentūros aikštėje. Jo atliekamos sakralinės muzikos nuolat klausėsi bažnyčiose, provincijų salėse. Solistas buvo dažnas svečias Druskininkuose, Senosios Varėnos bažnyčioje, nes netoliese savo sodyboje leisdavo vasaras.
V. Noreika skyrė daug dėmesio lietuviškai muzikai, nes pastaruoju metu lietuvių kompozitorių operų statoma mažai, o arijos ir dainos skamba itin retai. Viena iš jo labiausiai vertinamų - Skudučio arija iš Balio Dvariono operos „Dalia“, itin mėgstamos ir populiarios Algimanto Raudonikio dainos, tarp jų ir „Švelnumas“ - šią dainą solistas per kiekvieną koncertą būtinai dainavo ir skyrė mylimai žmonai Loretai.
Aukščiausia Nata - Loreta
Pragyventus metus kartu su žmona balerina Loreta Bartusevičiūte-Noreikiene maestro vadino laimingiausiu gyvenimo laikotarpiu. Apie jų meilę ir santuoką prieš 30 metų maestro pasakojo atvirai.
Paskutinės Akimirkos
Pasak solisto žmonos Loretos Noreikienės, rimtos jos vyro sveikatos problemos prasidėjo praėjus kiek laiko po sunkios tulžies pūslės operacijos. „Pirmoji garsiai apie rimtas Virgilijaus sveikatos problemas prabilo Vilniaus Medicinos diagnostikos ir gydymo centre kraujo tyrimą jam atlikusi gydytoja Nijolė Morkvėnienė, - prisiminė Loreta. - „Jūsų kraujo tyrimai blogi, - pasakė ji. - Kraujas rodo labai stiprų uždegimą…“
„Labai mylėjau savo vyrą ir labai jautriai reagavau į jo meilę, - pasakojo operos solisto našlė Loreta. - Žinojau, kad jis manęs niekada nepaliks ir kad aš jo niekada nepaliksiu…“ „Virgilijui chemoterapijoje būdavo labai liūdna, todėl jis labai prašydavo, kad ir aš ten būčiau kartu“ - prisiminė Loreta Noreikienė. „Iš skausmo jis beveik neteko sąmonės, tačiau greitai atsigavo, - prisiminė Loreta. Nepaisant to, kad gaudavo labai stiprius vaistus, V.Noreika daug koncertavo, dirbo su mokiniais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir gabiais vaikais M. K. Čiurlionio menų mokykloje. „Tačiau staiga aš pajutau, kad jo sveikata pradėjo sparčiai blogėti, - prisiminė Loreta . - Prieš pat Naujuosius metus nuvežiau jį į Santariškes, kur jam suleido labai stiprius vaistus, kad jis galėtų sutikti Naujuosius metus su mumis namuose. Ir štai naktį Virgilijui staiga atsisakė inkstai… Apžiūrėjęs solistą, gydytojas Santariškėse pasakė, kad jam skubiai reikia dėti vamzdelius inkstų valymui. „Mano buvimas šalia tada buvo tikrai būtinas ne tik jo slaugai, - prisiminė Loreta. - Virgilijui tada prasidėjo didelė depresija. „Nenoriu gyventi su tais vamzdeliais…“- sakydavo jis man. - Guodžiau ir raminau jį tada, kaip galėdama… „Tada jaučiausi stipri ir galėjau savo vyrui padėti, - pasakojo Loreta. - Vaikystėje lankiau sportinę gimnastiką, pasiekiau neblogų rezultatų, buvau čempione.
„Bandėme grįžti iš ligoninės namo, tačiau grįžęs paeiti visiškai negalėjo… Nei žingsnio… - prisiminė Loreta. „Atsimenu, atvežė jį tada su greitąja į namus, - prisiminė Loreta. - Užnešė trys vyrai į svetainę, pasodino į fotelį ir išėjo… „Man siūlė Virgilijui paieškoti kokios slaugos ligoninės ar slaugos namų, tačiau žinojau, kad ir jis to nenorėtų, o ir man tada būtų dar blogiau… - pasakojo Loreta. - Tada ir prisiminiau, kad Santariškėse man slaugytoja užrašė tokios Anos telefoną ir pasakė: „Jeigu niekur nesurasi pagalbos - paskambink Anai. Loreta ryžosi paskambinti Anai, dirbančiai Vilniaus Pal. Kun. „Man trūksta žodžių nusakyti, kokią didžiulę pagalbą Ana tada man suteikė, - prisiminė Loreta. - Kiekvienas jos atėjimas buvo tikras šviesulys ir viltis. Aš tada buvau labai sutrikusi ir pasimetusi, o Ana viską man maloniai aiškino ir visokeriopai padėjo. Ji ateidavo pas mus kasdien iš ryto devintą valandą, leisdavo Virgilijui veną stiprinančius vaistus, patarė ir padėjo viskuo, kuo tik galėjo. Pasak Loretos, Ana patarė šeimai, kokias slaugos priemones ir kur reikia gauti, ką galima internetu užsakyti. „Įsivaizduokite, savaitę prieš Virgilijaus mirtį atėjo žmonės iš „Dainų dainelės“ konkurso prašyti, kad jis, kaip pagrindinis konkurso komisijos narys, pasveikintų mažuosius dainininkus, dalyvaujančius konkurse, - prisiminė Loreta. „Kaip paprastai, mus tada išgelbėjo Ana, - susijaudinusi prisiminė ji. - Ji atsivežė specialius sausus šampūnus, įtrynė juo jo plaukus, nepaprastai tvarkingai ir gražiai sušukavo. „Paskutinis mūsų gyvenimo su Virgilijumi laikotarpis buvo nelengvas, tačiau jis buvo vyras, kurį aš tikrai mylėjau… - prisiminė Loreta. - Jis vienintelis man pasakė: „Loreta, būk mano žmona…“ Man taip nepasakė nei vienas vyras… Už jo aš buvau kaip už uolos… Galvojate, man buvo sunku jį prižiūrėti, kelti? Ne! Nejutau aš to sunkumo… Dariau viską, kas man priklauso… Pasak Loretos, ji visą gyvenimą žavėjosi savo vyru. „Virgilijus labai gerai mane jautė ir suprato, - kalbėjo Loreta.
„Vieną dieną Virgilijus vėl parkrito ir jam prasidėjo baisūs skausmai, - prisiminė Loreta. - Negalėjau viena jo pakelti, paskambinau Anai. Klebonas atvažiavo greitai. Tai buvo ilgametis Noreikų šeimos draugas ir dvasinis vadovas kun. Pranciškus Čivilis, Babriškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, Akmens Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos bažnyčios, Senosios Varėnos Šv. „Atsimenu, buvo jau pirma valanda nakties. - prisiminė Loreta. - Po Ligonių patepimo sakramento susėdome trise - Virgilijus, aš ir kunigas, susikibome rankomis. Ir tada, pažvelgusi Virgilijui į akis, aš pamačiau, kad jis supranta, kad atsisveikina su gyvenimu. Jo buvo labai gražios melsvos akys, kurios visada švytėdavo. „Atsibudau tada pusę septynių ryto… - prisiminė Loreta. - Prisilietusi pajutau, kad Virgilijaus ranka šalta, o akys žiūri į dangų. Tokių gražių akių ir lūpų aš dar nemačiau… Tai buvo mano mylimo vyro veidas… „Nežinau kodėl, bet kai aš sodindavau gėles ant jo kapo - man visada saulė šviesdavo, - susijaudinusi kalbėjo moteris. - Uždegu žvakę ir man pasidaro labai gera, jaučiu, kad lyg tai jis yra šalia. Mūsų namuose Šilo gatvėje dažnai žiūriu į A. Kmieliausko tapytą Virgilijaus portretą… Jūs nepatikėsite, tačiau aš visą laiką viduje tikėjau, kad jis pasveiks, - kalbėjo Loreta. - Jis buvo toks stiprus! Tačiau likimas sutvarkė kitaip… „Loreta, tau bus labai sunku… - sakė jis. - Vaikai išeis, tu liksi viena… Būk stipri! „Aš stengiuosi būti visą laiką užimta, tada ne taip sunku… - pasakojo Loreta. - Dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dėstau bakalaurams ir magistrantams šokio plastiką ir šokį. Taip pat dar dėstau M.K. „Labai noriu, kad visi, paliesti sunkios ligos žmonės, kurie negali būti savo namuose, būtų tinkamai prižiūrimi ir globojami… Kad jie visi galėtų laikyti aukštai iškėlę galvą, - kalbėjo Loreta. - Noriu, kad kiekvienas jų galėtų pasakyti: „Taip, aš esu ligonis, tačiau esu prižiūrėtas ir globojamas su atsidavimu ir meile… Vilniaus Pal. Kun.
tags: #medicinos #o #psichologija #noreika