Vaiko asmenybės ugdymas ir tobulėjimas - tai daugialypis procesas, apimantis fizinę, emocinę, socialinę ir pažintinę raidą. Šis straipsnis nagrinėja vaiko raidos etapus, humanistinės pedagogikos principus ir praktinius patarimus, kaip sukurti vaiko asmenybės augimą skatinančią aplinką.
Vaiko Raidos Etapai: Kelionė Nuo Gimimo Iki Paauglystės
Vaiko raida - tai nuoseklus mažo žmogaus fizinis, emocinis, socialinis ir pažintinis augimas bei tobulėjimas nuo gimimo iki paauglystės. Žmogaus raida vyksta tam tikrais etapais, kurie apima motorinius gebėjimus, kalbą, mąstymą, emocijų reguliavimą ir socialinius įgūdžius. Kiekvienas žmogus, taigi ir kiekvienas vaikas yra unikalus: vieni tam tikrus raidos etapus pasiekia anksčiau, kiti - vėliau. Vaiko raidą lengva matyti per kasdienes veiklas, stebint kaip jis juda, kalba, žaidžia, bendrauja su kitais. Naudinga retkarčiais pasižymėti trumpas pastabas, o dar geriau - vesti dienoraštį ir fiksuoti svarbius vaiko įgūdžių pokyčius. Jei kyla abejonių, visuomet verta pasitarti su specialistu: šeimos gydytoju, logopedu, psichologu ar raidos terapeutu.
1-2 Metai: Savarankiškumo Pagrindai
Vaiko raida 1-2 metais - tai laikotarpis, kai kuriasi pirmieji savarankiškumo pagrindai. Vaikai pradeda vaikščioti, aktyviai tyrinėti aplinką, formuoti pirmuosius žodžius. Judesiai tampa tikslingesni - vystosi gebėjimas dėlioti daiktus, statyti bokštelius iš kaladėlių. 2 metų vaikas dažnai jau geba tarti trumpas frazes, įvardinti daiktus, mėgdžioti aplinką. Šiame etape itin svarbus tiek fizinės raidos aspektas, tiek kalbos vystymasis pagal amžių.
3 Metai: Kalbos ir Socialinių Įgūdžių Šuolis
3 metų vaikas patiria spartų kalbos ir socialinių įgūdžių šuolį. Mažasis tyrinėtojas pradeda pasakoti paprastus pasakojimus, domisi kitais vaikais, ima kurti savitas žaidimų taisykles. Jo motorika tampa tikslesnė: vaikas geba nubrėžti apskritimą, naudotis žirklėmis, dėlioti sudėtingesnes dėliones. Šiame amžiuje ryškiai pasireiškia visiems tėvams pažįstamas savarankiškumo siekis - vaikas nori viską daryti pats. Šio amžiaus vaiką kūrybiškai lavinti padeda teatriniai žaidimai, lipdymas, judesio žaidimai su dainelėmis.
4 Metai: Savęs ir Kitų Supratimas
4 metų vaiko raida išsiskiria vis didėjančiu savęs ir kitų supratimu. Vaikas geba geriau valdyti emocijas, lengviau mezga draugystes, ima atpažinti laiką, dydžius, formas. Jo kalba tampa dar aiškesnė, atsiranda humoro jausmas. Tobulėja ir fiziniai gebėjimai - vaikas gali šokinėti viena koja, važinėtis paspirtuku, spalvinti neišeidamas už linijų. Norint lavinti smulkiąją motoriką, šiame etape vaikui galima pasiūlyti karoliukų vėrimą, sagų rūšiavimą ar siuvinėjimą plastikine adata.
Taip pat skaitykite: Efektyvios strategijos tikslo pasiekimui
5 Metai: Pasiruošimas Mokyklai
5 metų vaiko raida jau yra įžanga į pasiruošimą mokyklos gyvenimui. Vaikas geba įvykdyti sudėtingesnes instrukcijas, pradeda skaičiuoti ir pažinti raides. Stiprėja socialiniai įgūdžiai - jis mokosi bendradarbiauti grupėje, laikydamasis bendrų taisyklių. Kalba tampa rišlesnė, pasakojimai - ilgesni ir aiškesni. Tobulėja tiek stambioji, tiek smulkioji motorika: vaikas geba tiksliai valdyti pieštuką, užsegti sagas, taikliai mesti kamuolį. Svarbu, kad tiek aktyvūs, tiek ramesni vaikai įsitrauktų į kūrybines veiklas, pavyzdžiui, konstravimą iš antrinių medžiagų, lėlių teatro kūrimą ar šokius.
Individualus Raidos Tempas
Kai vaiko raida vyksta greičiau ar lėčiau nei bendraamžių, svarbu neišsigąsti, nes kiekvienas vaikas yra unikalus ir turi tik jam būdingą raidos tempą. Jei tėvai pastebi reikšmingus atsilikimus ar neįprastą spartą, verta pasikonsultuoti su specialistais. Nepamirškime, kad svarbiausia - kurti visapusišką vaiko raidą skatinančią aplinką: daug žaisti, kalbėtis ir tyrinėti pasaulį kartu.
Humanistinė Pedagogika: Vaiko Individualumo Akcentavimas
Vaikų ugdymas - tai nuolat kintantis procesas, kuriame susipina tradicijos ir naujovės. Šiandien, kai mokytojas tampa ne tik žinių perteikėju, bet ir vaiko patarėju bei pagalbininku, ypač aktuali tampa humanistinės pedagogikos filosofija. Humanistinė pedagogika - tai ugdymo kryptis, kurioje akcentuojamas vaiko individualumas, jo vertybių formavimas ir asmenybės augimas.
Humanistinės Pedagogikos Esmė ir Principai
Humanistinė pedagogika - tai augančio žmogaus asmenybės tapsmo kūrybinė praktika ir teorija. Tai universali ugdymo filosofija, tinkanti visiems amžiaus tarpsniams. Jos pamatas - visuminė pasaulėžiūra, mokslo, meno ir filosofijos sintezė. Toks ugdymas jungia tris pažinimo būdus: griežtą logiką (mokslą), estetinius jausmus (meną) ir tikėjimu praturtintą filosofiją (etiką, religiją).
Humanistinis ugdymas - tai mokymo ir auklėjimo sintezė, kurioje vertybės vaidina kertinį vaidmenį. Akademiniai pasiekimai yra svarbūs, tačiau ne mažiau svarbus ir pats požiūris į mokymąsi, kaip į teigiamą procesą. Humanistinė pedagogika siekia nuolatinio mokyklos gyvenimo atsinaujinimo, skatina daugialypę mokytojų kūrybinę veiklą. Ypatingas vaidmuo skiriamas mokytojo asmenybei, nes būtent mokytojo subjektyvus ugdymo laukas yra paveikiausias mokymo ir auklėjimo instrumentas.
Taip pat skaitykite: Patarimai asmenybės tobulinimui
Svarbiausi Humanistinės Pedagogikos Principai:
- Vaiko individualumas: kiekvienas vaikas yra unikalus, turintis savo stipriąsias puses ir poreikius.
- Pozityvumas: džiaugiamasi kiekvieno vaiko mažais ir dideliais žingsniais ir pasiekimais, augimu.
- Visapusiškumas: būtina vienodai lavinti vaiko intelektą, jausmus, valią ir kūną. Būtina mokyti įsisąmoninti savo mintis, norus, kūno pojūčius, jausmus ir emocijas, žadinti vaiko asmenybės esmę ir joje glūdinčias teigiamas jėgas.
- Proto ir širdies darna: siekiama balanso tarp racionalaus mąstymo ir emocinio intelekto.
- Laisvė ir kūrybiškumas: sudaromos sąlygos vaikui laisvai reikštis, kurti ir eksperimentuoti.
- Bendradarbiavimas: skatinamas mokytojų, mokinių ir tėvų bendradarbiavimas, kuriant bendruomenišką aplinką.
- Atsakomybė: ugdoma vaiko atsakomybė už savo veiksmus, mintis ir žodžius. Mintis ir žodis yra galingiausia energija - kurianti, jei ji švari, bet griaunanti, jei ji tamsi. Turime ugdyti kiekvieno Vaiko atsakomybę už savo mintis ir žodžius, mokyti pozityvaus mąstymo, aiškaus mąstymo, skaistaus mąstymo ir, suprantama, mokyti pozityvaus kalbėjimo, išmintingo kalbėjimo, gražaus kalbėjimo.
- Pavyzdys: didžiausias ir įtikinamiausias mokytojas yra pavyzdys ir mes visi mokomės vieni iš kitų - vaikai iš mokytojų, mokytojai iš vaikų, vaikai iš vaikų.
- Dvasinis tobulėjimas: tai dvasios tobulėjimo vidinis šaltinis, taip pat ir žmogaus veiklos išoriniame pasaulyje šaltinis. Kokiais šviesiais ir kūrybingais vaizdiniais mums turtinti kiekvieno Vaiko dvasinį pasaulį? Kaip kiekviename ugdyti dvasingą asmenybę? Kaip lavinti jų gebėjimą gyventi dvasiniame pasaulyje ir brandinti savo dvasios dovanas išoriniam pasauliui?
- Taurumas ir Kilniaširdiškumas: Tai pačios aukščiausios žmogaus savybės, jų išugdymas yra humaniško pedagoginio proceso tikslas. Kaip, kokiais pavyzdžiais ir kokio turinio mokomąja medžiaga tas savybes mums brandinti kiekvieno Vaiko sieloje?
- Priežasties ir pasekmės dėsnis: Tai universalus gyvenimo dėsnis: žmogus nuolat pjauna anksčiau pasėtų priežasčių derlių ir sėja priežastis, kurios būtinai turės pasekmių artimiausioje arba tolimesnėje ateityje. Kitaip tariant, jis pats kuria savo likimą, - tai ir yra jo vidinė laisvė. Kaip padėti vaikams suvokti šio dėsnio neginčijamumą? Kaip kiekvieną Vaiką išmokyti atpažinti priežastis dabartiniuose „pasėliuose“ ir analizuoti bei padaryti išvadas iš jo paties gyvenime kilusių įvairių pasekmių?
- Meilės dėsnis: Meilė yra visagalė ir visą ugdymo pasaulį aprėpianti jėga. Kaip mylėti visus vaikus ir kiekvieną atskirai, kad jie priimtų meilę ir pasiduotų jos auklėjamajai įtakai? Kaip juose auginti meilės atsaką mums? Kaip ugdyti meilę artimui ir viskam, kas egzistuoja? Kaip savo meilę vaikams ir kiekvienam Vaikui išreikšti vis subtiliau?
- Dvasinės bendrystės dėsnis: Tai auklėjimo pamatas ir būtinoji sąlyga. Kaip auginti tą bendrystę su savo mokiniais, auklėtiniais, su kiekvienu Vaiku? Kaip ją sergėti? Kaip ją pritaikyti? Kokie turi būti mūsų bendravimo su vaikais ir su kiekvienu Vaiku ypatumai, prasmė, turinys?
- Saviugda: Kiekvienas esame savo subjektyvaus ugdymo lauko, į kurį įtraukiame vaikus arba atskirą Vaiką, kūrėjas. To lauko galia ir kokybė priklauso nuo mūsų asmenybės ir mūsų kultūros: charakterio, būdo, jausmų, minčių, žinių, siekių, pasaulėžiūros. Mūsų ugdymo laukas - tai mūsų esmės atspindys. Iš to - pati fundamentaliausia humanistinės pedagogikos problema - saviugda. Kaip ji vyksta? Kaip ir ką tobulinti? Kaip padaryti, kad mūsų žodžiai atitiktų darbus? Kaip plėsti savo sąmonę? Kas šiame procese mums gali padėti?
Humanistinė pedagogika akcentuoja atsakymų ieškojimą ir į šiuos klausimus: kaip brandinti tikėjimą, kaip Širdį auklėti, kaip rasti gyvenimo prasmę, kaip lavinti savižiną, kaip ugdyti didvyriškumą, kaip ugdymo turinyje rasti vietos naujausiems mokslo atradimams, kaip sukurti ugdymo kursus, paremtus humanistinės pedagogikos principais ir t.t.
Mokytojo ir Mokinio Santykis
Humanistinėje pedagogikoje mokytojas - tai ne tik žinių šaltinis, bet ir vaiko pagalbininkas, patarėjas, draugas. Svarbu sugebėti pamatyti vaiko vidinį pasaulį, jo būsenas ir emocijas. Nuo sąmoningo mokymo ir vaiko priėmimo prasideda mokytojo ir mokinio tarpusavio santykis bei sėkmingas mokymosi procesas.
Mokytojas turi rūpintis vaiko savijauta, būsena pamokoje ir net pertraukų metu. Pyktis ir apatija trukdo vaiko mokslams, o pedagogo pareiga padėti šiuos iššūkius įveikti. Juk brandžiu žmogumi tampama, įveikiant sunkumus ir pasitaikiusias kliūtis.
Svarbu, kad su mokytoju ar kitu suaugusiu žmogumi užsimegztų pasitikėjimas. Tai reiškia, kad ateityje bus lengva tokį vaiką mokyti. Jis pasitiki, tave vertina, nori iš tavęs gauti žinias, nes jau patikrino mokytojo žmogiškumą.
Humanistinės Pedagogikos Taikymas Praktikoje
Humanistinės pedagogikos principai gali būti taikomi įvairiose ugdymo įstaigose, tiek valstybinėse, tiek privačiose. Tai reiškia, kad bet kuri mokykla gali integruoti meninį ugdymą į dalykines pamokas ir taip ugdyti mokinių menines kompetencijas.
Taip pat skaitykite: Strategijos motyvacijai palaikyti
Vienas iš pavyzdžių - Vilniaus humanistinė mokykla, kuri remiasi humanistinio ugdymo filosofija ir siekia sukurti aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugus, gerbiamas ir galėtų atsiskleisti kaip asmenybė. Šioje mokykloje organizuojamos įvairios veiklos, kurios suburia visą bendruomenę. Kiekvieną savaitės dieną mokytojai ir vaikai dalyvauja bendrystės pamokoje, kurios tikslas - apie žmogų ir pasaulį sužinoti daug daugiau, mokytis bendražmogiškų vertybių ir savęs pažinimo. Be to, mokykla vaikams suteikia galimybę tyrinėti pasaulį iš arčiau. Kiekvienais metais yra vykdomos istorinės, geologinės ir gamtos pažinimo ekspedicijos. Šių ekspedicijų metu sukauptos žinios bei kartu praleistas laikas kuria džiugias, prasmingas gyvenimo patirtis mokykloje.
Privačios mokyklos turi daugiau laisvės kurti ir tobulinti ugdymo programas, atsižvelgiant į šiuolaikinių vaikų poreikius. Vilniaus humanistinė mokykla yra atvira moksleivių prašymams. Vyresniųjų klasių vaikams išreiškus norą, organizuojamos verslumo pamokos, sudaromos galimybės mokytis trečios užsienio kalbos. Moksleiviai nuo penktos klasės lanko psichologijos pamokas.
Privačios mokyklos turi visas galimybes sukurti unikalias, niekur kitur nedėstomas pamokas. Jų nėra standartiniuose ugdymo planuose, tačiau tai padeda plėsti mokinių akiratį, įgyti reikalingų žinių. Pavyzdžiui, Vilniaus humanistinėje mokykloje sukurta narsos ir ištvermės pamoka, kurioje vaikai, kaip klasės bendruomenė, yra mokomi būti komanda, bendradarbiauti, spręsti iškilusias problemas ar konfliktus. Šios pamokos metu mokiniai žaidžia loginius žaidimus ir vėliau aptaria, kaip viskas pavyko, kur galima tobulėti, o kur su užduotimi pavyko susidoroti sklandžiai. Šioje pamokoje nėra konkurencijos, tik kiekvieno vaiko indėlis į bendrą tikslą.
Jausmų Svarba Ugdymo Procese
Humanistinis ugdymas, kuris grindžia savo veiklą humanistinės psichologijos bei pedagogikos principais, kalba apie tai, kad nėra jokių blogų jausmų. Liūdesys, sielvartas, baimė, yra lygiai taip pat vertingi jausmai kaip ir džiaugsmas, ramybė, laimė ar pasitikėjimas savimi. Bazinė humanistinio ugdymo nuostata - kiekvienas jausmas, kurį patiria vaikas, yra nei geras, nei blogas ir, dažniausiai, labai vertingas. Todėl į kiekvieną jausmą galima žiūrėti kaip į tam tikrą ugdymosi medžiagą, į tapsmą žmogumi, asmenybe.
Svarbu, kad tėvai ir mokytojai suvienodintų požiūrį į vaikų jausmus. Vilniaus humanistinė mokykla stengiasi, kad suaugusieji nepakenktų vaikams vedami pačių geriausių ketinimų. Svarbu vengti kraštutinumų, kai vaikus bandoma atsirinkti pagal tam tikrus akademinius gebėjimus arba priešingai - fokusuotis ties mokinių vidinio pasaulio formavimu. Tam, kad būtų pasiektas balansas tarp proto ir širdies, reikia nuolat kurti ir palaikyti bendruomenės tarpusavio santykius.
Galimi Iššūkiai ir Klaidos
Saugant savo vaikus nuo visų neigiamų emocijų gali nutikti keli blogi scenarijai. Pirmasis scenarijus - tėvai skubiai bando keisti aplinką, kad tik vaikas nepatirtų negatyvių jausmų, sukurti jiems tam tikrą laimės ir saugumo burbulą. Tai gali atnešti egoizmą, manipuliavimą. Tokiems vaikams nebus lengva gyventi - suaugusio žmogaus gyvenimas yra įvairus, šalia nebebus mamos ir tėčio, kurie pildys norus ir stengsis pakeisti aplinką. Tokie žmonės nebus pasiruošę sutikti sunkumų, nes auga aplinkoje, kur nuolat klojamos minkštos pagalvės.
Itin dažna situacija, kuri sukelia neigiamus padarinius, yra vaiko jausmų perėmimas, tėvai patenka vaiko jausmų vergovėn. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo, mama bijo dar labiau, baimė tampa dar didesnė.
Stipriai pykstantys tėvai atpratina vaikus turėti savo nuomonę, bet ką jausti ir kažko norėti. Jam tampa nesaugu jausti. Ne tik pyktį, bet ir baimę, visus kitus jausmus. Tokioje aplinkoje augantys vaikai supranta, kad neapsimoka jausti, nes bus tik blogiau, o laikui bėgant jie užauga nebežinantys ko nori.
Kaip Elgtis Teisingai?
Tėvai negali visiškai apsaugoti vaikų nuo taip vadinamų neigiamų emocijų, o to daryti net ir nereikėtų, kaip ir nereikėtų neigti vaikų jausmų ar bandyti racionaliai juos paaiškinti.
Užtenka vaiką palaikyti, būti šalia, išklausyti, patvirtinti, jog suaugęs supranta, ką tenka išgyventi ar užduoti klausimų, kuriais vaikas galėtų įvardinti savo būsenas ir jausenas, jokiu būdu jo nebausti ir nekaltinti. Kitaip tariant, suaugęs žmogus, su talpesne psichika turi tapti talpa, į kurią vaikas gali pilti savo neigiamus jausmus.
Svarbu prisiminti, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų, visi turi teisę egzistuoti. Neigiami jausmai, tokie kaip sielvartas, gėda, baimė, pyktis, įtūžis yra labai svarbus šaltinis sustiprėti ir vėliau jausti laimę, pasitikėjimą. Juk jausmus reikia išgyventi, o ne juos paleisti.
Humanistinės Pedagogikos Ištakos
Humanistinės pedagogikos ištakos slypi klasikinėje pedagogikoje, kuriai atstovauja garsūs pedagogai: J. H. Pestalozzi, J. A. Komensky, J. J. Rousseau.
Praktiniai Patarimai Tėvams ir Pedagogams
Ne vieni tėvai sulaukia tokių skambių žodžių. Pavyzdžiui, turime vaiką su didele vidine motyvacija kurti, tobulėti. Leiskime jį į aplinką, kurioje daugiausia dėmesio sulaukia ne tobulėjimas, o pajuokos, griovimas, patyčios. Kiek ilgai išsilaikys vaiko motyvacija? Tada pasipila skambučių lavina tėvams, kurie vaikus palieka mokykloje, tikėdamiesi, kad vaikai bus mokomi gyventi pagal discipliną, tam tikras taisykles. Pagalvojau ir apie mokytojus, kurie bando laviruoti tarp ,,būti vaikui draugu” ir motyvuoti vaiką tobulėti (ir dar tarp krūvos kitų reikalavimų). O kur dar vaikas? Rašau apie tai, nes norisi, kad visuomenė ir mes, tėvai, atkreiptume dėmesį į tai, jog vaikų ugdymas ir auklėjimas yra visų bendras reikalas. Egzistuojantis problemos mėtymas vieni kitiems su kaltinimais niekur neveda. O labiausiai nukenčia vaikai, kurių egoizmas bujoja ir niekas nemoko kaip su tuo dirbti iš pagrindų. Vaikui pasielgus netinkamai, pirmiausia, galbūt verta pabandyti atsitraukti ir iš šalies įvertinti kas ir kodėl vyksta. Taigi, mes šeimoje vadovaujamės principu: ko linki savo vaikui, kokį jį nori matyti - tokią aplinką kurk aplink jį. Kaip sakoma, tavo aplinka šiandien parodo koks tu būsi rytoj. Tad, drąsiau! Pavyzdys - būtinas Tarpusavio ryšis yra pagrindinis būdas atsiskleisi kiekvienam žmogui.
Apie tai kalbanti psichoterapeutė dr. Rasa Bieliauskaitė pranešime spaudai priduria: tik tinkamai puoselėdami asmeninius santykius, galime užtikrinti visiems būtiną saugumo jausmą. „Pastarasis ypač aktualus vaikams, kurie bendrauja su draugais, savo tėvais, pedagogais. Suaugusiųjų ryšis jiems yra itin svarbus, nesvarbu, kokio amžiaus būtų. Taip vaikai mokosi daugelio dalykų - stebėdami vyresniųjų elgesį, santykius su kitais. Kitaip tariant, imdami pavyzdį. Visa tai formuoja vaikų patirtis, įpročius, asmenybes. Ką rodo ir tyrimai. Jų metu nustatyta, kad vertybes, pirmiausia, vaikai perima per teigiamas patirtis. Jausdamiesi gerai, atsipalaidavę, lydimi pozityvių emocijų, jie visa tai prisimena ir suaugę. Ne veltui užsiėmimai, kurie turi teigiamas asociacijas vaikystėje, mūsų yra mėgstami ir vėliau, užaugus“, - sako dr. R. Bieliauskaitė.
Tokiai nuomonei pritaria ir Karalienės Mortos mokyklos vadovas Donatas Kubilius. Anot jo, tėvai turėtų įvertinti, kokią svarbą jų pavyzdys turi vėlesniam atžalų gyvenimui. Todėl, ugdymo specialisto nuomone, suaugusieji yra pagrindiniai vaikų įkvėpėjai, galintys paskatinti pačias pozityviausias patirtis. „Išties verta naudinga veikla užsiimti visiems kartu, tuomet atsiranda bendri įspūdžiai, laisvalaikis būna smagus, kuriamas tarpusavio ryšys. Tačiau labai svarbu bendrą laiką leisti vadovaujantis ne tik suaugusiųjų interesais - verta įsiklausyti į tai, ko nori vaikai ir kokių įspūdžių jie trokšta. Būtent laisvė patiems pasirinkti, ką veikti ar kur nukeliauti, vaikams neretai sukuria pridėtinę vertę, o kartu ir patys tėvai turi galimybę atrasti kažką naujo. Tad nauda - abipusė“, - pasakoja D. Kubilius. Verta sužadinti smalsumą.
D. Kubilius papildo, kad asmenybės vystymuisi ir tobulėjimui labai svarbu pagalvoti ir apie išradingą laisvalaikio planavimą, kai įprastos veiklos praleidžiamos netradiciškai. Pašnekovo teigimu, prieš kiekvienas vaikų atostogas tėvai jau galėtų pradėti kurti planą, kuris sužadintų mažųjų smalsumą tuo, kas atžalų laukia laisvalaikiu. „Ugdyti mokymosi visą gyvenimą įgūdžius, puoselėti skaitymo, aplinkos pažinimo, tobulėjimo vertybes yra labai svarbu. Tačiau nuolatos reiktų prisiminti, kad tuo vaikus turime sudominti jų kalba, per mažųjų pasaulio suvokimą. Todėl įprastas veiklas praleisdami kitaip, galime tikėtis ir kitokio įsitraukimo. Vaikai noriai skaitys, atsisakys išmaniųjų technologijų tuomet, kai jiems sužadinsime smalsumą - sugalvosime įdomias ir smagias alternatyvas. Jei apie pastarąsias savo atžaloms dar pasakysime gerokai iš anksto, mažųjų nekantrumą tik padidinsime. Tuomet svarbiausia bus nuoširdžiai pasistengti ir vaikų nenuvilti“, - šypsosi D. Kubilius. Tuo metu dr. R. Bieliauskaitė atkreipia dėmesį, jog tarp veiklų žmogui naudingas ir smegenų poilsis, kai, rodos, neveikiama nieko prasmingo. „Toks neveiklumas irgi yra ypač produktyvus. Turėdami laiko nuobodžiauti, nieko neveikti, suteikiame laisvę smegenims būti atviroms naujoms idėjoms, mintims, kūrybiškumui. Tai svarbi erdvė stebėti savo jausmus. Todėl savigraužą, kad laiką leidžiame nenaudingai, reikėtų pamiršti. Mums būtinas ir šis pauzės metas“, - pažymi specialistė. Ir gamtoje, ir bendraamžių būryje.
Paklaustas, kokiais išradingo laisvalaikio organizavimo patarimais galėtų pasidalinti, D. Kubilius siūlo pradėti nuo išmaniųjų vaikų gyvenimo palydovų. Anot ugdymo specialisto, technologijos šiuo metu užima ypač didelę dalį visų gyvenimo, tačiau jų būtų galima bent trumpam atsisakyti. „Tikrai verta paskelbti atskiras dienas ar savaitgalius „be ryšio“. Išjungti telefonus, kompiuterius, kitus įrenginius ir skirti laiką vieni kitiems. Galima suruošti iškylas į gamtą, užkurti kepsnines ir surengti maisto vakarėlį, drauge senus baldus prikelti naujam gyvenimui. Paraginkite vaikus receptų ar idėjų šiam laisvalaikiui pasisemti internete, o kai jau imsitės įgyvendinimo, sutarkite, kad technologijomis nesinaudosite. Taip mažieji nejaus kartėlio, jog išmaniuosius įrenginius teks trumpam išjungti“, - teigia D. Kubilius.
Kitas švietimo specialisto siūlomas laisvalaikio leidimo būdas - šeimos knygų klubo atidarymas. Pasak D. Kubiliaus, išties verta susidaryti norimų perskaityti leidinių sąrašą, o pastarojo išpildymą paskatinti ne tik simboliniais prizais, bet ir bendru aptarimu. „Neužsibrėžkite neįgyvendinamų tikslų. Mažesniems vaikams net dvi per vasarą perskaitytos kokybiškos knygos suteiks daug žinių, o skaitymo įprotis susiformuos ilgam. Svarbu tik, kad jis sietųsi su pozityviomis patirtimis. Pastarųjų kupinas ir keliavimas su visa šeima. Naujiems atradimams puikiai tinka ir Lietuva. Jei lankytinose vietose jau esate buvę, paskatinkite šeimos narius paruošti įdomių faktų apie jas arba pasidomėti, ką naujo galima pamatyti. Tokios patirtys - ypač įsimintinos“, - apie kelionių malonumą kalba pašnekovas. Jį patirti, anot mokyklos vadovo, galima ir netradiciniais būdais. Pavyzdžiui, suorganizuojant išgyvenimo žygį su vaiku. Tokioje kelionėje smagu ir gyventi palapinėje, išsikepti čia pat pagautą žuvį ar prie laužo dalintis įdomiomis istorijomis. „Tik vėlgi - atsižvelkite į vaikų interesus. Jei laukinė gamta atžaloms ne prie širdies, paklauskite, kaip iškylauti nori jie. Galbūt vaikams smagiausia būti su draugais. Tai irgi labai gerai. Būdami su bendraamžiais, vaikai taip pat mokosi ir tobulėja. Kartu kuria ir tarpusavio ryšį, kuris yra labai naudingas“, - pastebi D. Kubilius.