Šiame straipsnyje nagrinėjama iškilaus poeto, tragiškos egzistencinės pasaulėjautos šalininko Sigito Gedos asmenybė ir jo kūrybinės veiklos ypatumai. Nerimastingas, skausmingų netekčių ir psichologinės įtampos kupinas gyvenimas sustiprino jo pojūčius, o sąmonės nuskaidrėjimo akimirkomis jis sukūrė įstabius poetinius šedevrus.
Sigito Gedos asmenybės bruožai
Analizuojant Sigito Gedos asmenybės ir kūrybos fenomeną, išryškėja įvairių, vienas kitam prieštaraujančių, kontroversiškų kodų virtinė. Skirtingais kūrybinės evoliucijos etapais jie reiškėsi įvairiais pavidalais. S. Geda buvo aistringa, vulkaniškos kūrybinės energijos kupina asmenybė, pasižymėjusi šakotu charakteriu.
Poetas kartą prisipažino: "Aš esu žmogus, kuris susideda iš prieštarų". Mąstant apie S. Gedą, iškyla mitiniai galios simboliai - kentauro ir minotauro vaizdiniai. Šis didis, gaivališkos prigimties poetas provokuoja apmąstymus apie išskirtinio talento ir jam artimo genialumo prigimtį.
Prisimenant poeto vaikystės ir jaunystės metų charakterio bruožus - drovumą, polinkį į vienatvę, atsiribojimą nuo žmonių, užsisklendimą gamtos prieglobstyje - vėliau stebino tų, tarsi neatsiejamų nuo asmenybės, bruožų nykimas, jų pasitraukimas lyg į antrąjį planą. Tikriausiai augantis poeto pripažinimas ir savo kūrybos vertės suvokimas lėmė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ryškėjančius asmenybės pokyčius.
Tuomet prasidėjo intensyviausias poeto gyvenimo tarpsnis, jo kūrybinė energija tiesiog tryško, o talentas skleidėsi įvairiose šalies kultūrinio gyvenimo srityse: jis rašė eiles, eilių romanus, meilės lyriką, intymius dienoraščius, kūrinius vaikams, knygų recenzijas, autobiografines ir analitines esė, pjeses, kino scenarijus, operų ir miuziklų libretus, straipsnius apie literatūrą, dailę, teatrą, skelbė publicistinius straipsnius, vertė daugybę įvairių civilizacijų ir šalių literatūros tekstų.
Taip pat skaitykite: Mirties temos interpretacijos lietuvių literatūroje
Istorinių lūžių dvelksmas Sąjūdžio pakilimo laikais įtraukė S. Gedą į šalies politinio ir visuomeninio gyvenimo sūkurį, skatino įvairiausią veiklą, atitraukiančią nuo literatūros. Vėliau, kai poetą nualino visuomeninės pareigos, mitingai, susirinkimai, posėdžiai, atsirado tokios veiklos pavojaus kūrybai suvokimas, poreikis išsaugoti profesionalius įgūdžius.
Daugelį tuomet nuskambėjusių kontroversiškų S. Gedos teiginių, ypač literatūriškai hipertrofuotų gyvavaizdžių, negalima priimti tiesiogiai. Juos vertinti reikia itin atsargiai, pasveriant visus argumentus, nes, pasinėrę į jo intelektualinės ir kūrybinės biografijos vingius, toje paskelbtų tekstų bei interviu gausoje neretai randame visiškai priešingus teiginius, kurie dažnai būna hipertrofuoti tiesiog dėl vaizdingumo.
Daugiau nei penkiasdešimt metų bendravęs su Sigitu, vienas iš artimųjų drįsta teigti, kad pažinojo jį kiek kitokį, nei dažnai apie jį išgirsdavo iš kitų. Daug kas tekstuose, kurie pasirodė po jo išėjimo, kas rašoma apie vaikystės ir jaunystės metus, neatitinka tikrovės. Galbūt dėl to kaltas ir pats poetas, kuris savo literatūriniuose gyvavaizdžiuose ar prisiminimuose dėl vaizdingumo dažnai sutirštindavo spalvas. Kita vertus, turtinga genijaus dvasia yra įvairialypė ir neretai skirtingose aplinkose atsiskleidžia įvairiomis asmenybės pusėmis.
Tai buvo itin akivaizdu, kai poetas bendraudavo su paprastais Dzūkijos kaimo žmonėmis, kuriuos jis, kaip atrodė, dėl savo prigimtinio natūralumo labiau vertino ir su jais buvo lipšnesnis, nuoširdesnis, nei bendraudamas su valdžios žmonėmis ar šiaip linkusiais save sureikšminti asmenimis. Miesto ir gamtos aplinkoje tai buvo tarsi du skirtingi žmonės: mieste poetas buvo ūmesnis, nervingesnis, kategoriškas, neretai įsitempęs, o jo sielai artimoje gamtos stichijoje atsiskleisdavo minkštoji, švelnioji asmenybės pusė. Gamtoje Sigitas buvo natūralesnis, su pagarba žvelgė į kasdieniškus, jam nuo vaikystės pažįstamus kaimo žmogaus darbus.
Bendravimo su poetu savitumą galima aiškinti ir tais ypatingais vaikystės ryšiais, kurie išlieka tarp žmonių visam gyvenimui; tada lyg atlaidžiau žvelgi į artimą asmenį ir natūraliau priimi jo savybes, kurios taip dirgina kitus. Jaunystėje Sigitas skaudžiai išgyvendavo nesėkmes, kritiškus savo poezijos vertinimus, ilgainiui lyg užsigrūdino, tačiau nepasakytų, kad į negandas reaguodavo ramiau. Po sėkmingų savo knygos pristatymų ar palankių recenzijų tiesiog spinduliuodavo, tačiau trumpas palaimos akimirkas keisdavo nusivylimas, abejonės dėl gyvenimo, kūrybos prasmingumo.
Taip pat skaitykite: Gėda vs. kaltė
Jis, kaip ir daugelis kūrėjų, aistringai siekė platesnio pripažinimo ir savo talento įvertinimo, įdėmiai sekė plunksnos brolių laimėjimus. Prieš pat mirtį jis sakė: "Pastaruoju metu mane labiausiai kamuoja baimė, kad taip ir numirsiu nieko gera neparašęs. Senatvė susijusi su nemiga, o visa poezija - su viena ar dviem gerom, įsimintinom, gal tobulom eilutėm. Jeigu turi tą eilutę, gali ramiai miegoti".
Nepaisydamas augančio pripažinimo, gausėjančių apdovanojimų bei premijų (jis tuo nuoširdžiai džiaugėsi ir sakydavo, kad premijų niekuomet nebus per daug), gyvenimo pabaigoje vis aiškiau suvokė ne tik su pripažinimu susijusius privalumus, tačiau ir pavojų asmenybei tobulėti. Vienais metais jis tarsi nejučiomis prasitarė: "Tik skriaudžiamas, tik įžeidinėjamas ar neteisingai vertinamas galėsiu tą padaryti. Visos liaupsės, apdovanojimai, premijos tik žudo mane. Taip sutrypsiu savąjį ego".
Kūrybinių siekių universalumu, sunkiai tramdoma gaivališka natūra, atrodžiusiais neišsemiamais energetiniais ištekliais, polinkiu į ezoteriškumą, mistinius dalykus, išskirtiniu dėmesiu senosioms Artimųjų Rytų kultūroms, intertekstualių nuorodų į Rytų kultūros, religijos, mitologijos, meno tradicijas gausa jis priminė kitą neeilinio talento asmenybę, civilizacijos teoretiką, senųjų Rytų kultūrų žinovą, filosofą profesorių Algį Uždavinį. Juos siejo ir daugelis kitų asmenybės bruožų: meilė gimtajai Dzūkijai, neįtikėtinas darbštumas, tiesumas, bekompromisiškumas ginant savo pozicijas. Abiem buvo būdingas "vidinis regėjimas", galingas kūrybinės dvasios polėkis, leidžiantis kūrybos procese pakilti į aukščiausią, Friedricho Nietzsche’s žodžiais tariant, "pokalbio su dievais" lygmenį. Šiems temperamentingiems, sudėtingo, nenuolankaus charakterio Dzūkijos žemės grynuoliams buvo svetimas daugeliui dabartinių "kišeninių intelektualų" būdingas konformizmas ir perdėtas vadinamasis "elgesio lankstumas".
S. Geda, palyginti su vis labiau nuo išorinio pasaulio užsidarančiu, save harmonizuojančiu A. Uždaviniu, sugebėjo išlikti labiau socializuotas, bet jis aštriau jautė pripažinimo poreikį. Suvokdamas savo asmenybės ambivalentiškumą, poetas dažnai kalbėjo apie dviejų skirtingų pradų buvimą ne tik kituose, bet pirmiausia savyje. Todėl jį domino Rytų išminčių, Blaise’o Pascalio, Sųreno Kierkegaard’o, Friedricho Nietzsche’s, Sigmundo Freudo, Carlo Gustavo Jungo ir kitų mąstytojų samprotavimai apie žmogaus prigimties, psichinės veiklos, sąmonės ir pasąmonės pasaulių, archetipinių simbolių sudėtingumą.
Čia norėtųsi pacituoti reikšmingus jo žodžius, ypač prisimenant tragišką šio genialaus poeto gyvenimo pabaigą. "Yra žmonių, kurie mėgsta kalbėti, kad turi savo angelą, kad tik su angelu gyvena, tai aš galiu prisipažinti, kad turiu ir demoną. Ir iki galo aš nesu perpratęs, koks yra santykis tarp demono ir tarp angelo". Iš savo charakterio bruožų, kaip prasitarė viename interviu, labiausiai vertino užsispyrimą, nes be jo būtų sudužęs, kaip daugelis jo kartos žmonių. Ir pridūrė: "O atsisakyti nenoriu nei vieno savo būdo bruožo".
Taip pat skaitykite: Gedos poezijos temperamento analizė
Iš tikrųjų, užsispyrimas, kūrybinių siekių universalumas, nonkonformizmas su tragiškais gyvenimo suvokimo atspalviais buvo ryškiausi S. Gedos asmenybės bruožai. Greta jų reikėtų paminėti pasąmoninės veiklos aktyvumą, gaivališką energiją, darbštumą, vaizduotės turtingumą, ekscentriškumą, aistringumą, išsiskyrimą iš kitų savo idėjomis, sugebėjimais, nepagrįstą įtarumą, ypatingą jautrumą, netikėtą susijaudinimą. Visa tai buvo itin svarbūs poeto charakterio ir kartu kūrybinio potencialo bruožai. Didelis sąmonės ir kūrybinių galių sutelktumas skatino jam būdingą išsiblaškymą. Turėdamas turtingą negatyvią kovos su laisvę kausčiusiomis jėgomis patirtį, jis iki gyvenimo pabaigos taip ir neišsivadavo iš represyvios ideologijos padarinių asmenybės psichikai. "Esu asocialus žmogus, - prisipažįsta jis, - jaunystėje buvau visai nesukalbamas".
Dėl ūmaus charakterio, nenuolankumo, vulkaniškai iš vidaus besiveržiančios energijos, nenoro ar nesugebėjimo derinti įvairius požiūrius, interesus, jis kartais dėl niekų įsiveldavo į nereikalingus konfliktus. Realiame gyvenime S. Geda buvo nepriklausomas, ambicingas, nepaisantis autoritetų žmogus, jau pasąmonės lygmenyje linkstantis atsiriboti nuo bet kokių asmenybės niveliacijos apraiškų. Tuo tikriausiai galima paaiškinti, kad nuolatos besigilinančiam į archajiškas etimologines žodžių prasmes poetui retos pavardės GEDA skambesio konotacijos turėjo didžiulę metafizinę bei simbolinę prasmę.
Kilęs iš nederlingų Veisiejų žemių daugiavaikės šeimos, kuri nuolatos jautė nepriteklius, vėliau, tarsi kompensuodamas savo vaikystės vargų pagimdytus psichologinius kompleksus, ieškojo kilmingų bajoriškos kilmės protėvių, kūrė poetines legendas apie savo švedišką aristokratišką kilmę. "Visokių Gedų, - sako jis, - yra buvę. Bojtaras man kitados pūtė, kad Vengrijoj jų daug. Švedijoj daug tikrai. Bet eilėse esama pramano. Ar galėjo taip būti? Vengrų kareivis Geda Lietuvoj prieš Žalgirio mūšį? Mano seneliai iš tėvo pusės mirė Vakarų Baltarusijoj, tėvas buvo trejų metų, kai jį atvežė į Lietuvą. Proseniai Augustavo kanalus projektavo… Man patiko, kad ir Mačernis save iš vengrų kildinęs. Tai vis piligrimystės tema, piligrimų likimai. Kartais norisi susikurti naują savo biografiją… Tai avantiūra, intelektinė avantiūra".
Įgaudamas vis tvirtesnį talento pripažinimą ir aiškindamasis metafizinį savo pavardės ryšį su vos ne mistiniu, po vandens skraiste slypinčiu žuvų pasauliu, S. Geda tarsi pateisino savo pasirinkimą būti poetu. Gyvenimo verpetuose patirtos psichologinės traumos, nonkonformistinės pakraipos menininkų aplinka paliko jo asmenybei ryškių pėdsakų. Neretai įvairiais sąmonės dirgikliais S. Geda bandė kompensuoti įvairias dvasines būsenas.
Dėl nenuolankaus charakterio, kritinio mąstymo, aštrių kritinių kolegų ir kitų žmonių vertinimų, jo neeilinis talentas ne visuomet lengvai skynėsi kelią į pripažinimą; turėjo priešų, bijojo per daug arti prisileisti menkiau pažįstamus žmones, nes daug kartų skaudžiai nusivylė. Dažnai skundėsi, kad neįvertinami jo darbo vaisiai; su nuoskauda sakydavo, kad daugybė seniai parengtų poezijos tekstų cenzūruojama, o vertimai beviltiškai ilgai guli įstrigę leidyklų stalčiuose, dėl menkų intrigų ir kitų sunkiai paaiškinamų aplinkybių niekaip neišvysta dienos šviesos.
Vėliau, retrospektyviai žvelgdamas į nueitą kelią, poetas konstatavo: "Visa mano kūryba buvo cenzūruojama iki 1988 metų. Šį bei tą vertingesnio paskelbti galėjau apie 1964-uosius, taigi 25 metai. Čia jau ypatinga tema ypatingam pokalbiui". Daug kritikos vanotas už įvairias ideologines ir formalistines nuodėmes, ilgai užgniaužęs slėpė nuoskaudas. Tačiau kai Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo iš esmės pasikeitė politinis klimatas ir žodžio laisvė įgavo tvirtą statusą, S. Geda, - tai būdinga jo gaivališkai prigimčiai, - spontaniškai išliejo savo nuoskaudas kritikuodamas tikrus ir menamus priešus. Iš čia radosi jo ne visuomet pagrįsti išpuoliai prieš Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį, išeivijos poetus Kazį Bradūną, Alfonsą Nyką-Niliūną ir kitus. Jis tarsi pamiršdavo ir savo ankstyvosiose eilėse darytus kompromisus (tiesa, gan retus), o daugelis jo apkaltintų vadinamųjų "sub-laižių", neretai jo kūrybą kritikuodavo (lanksčiai ir su pozityviomis išlygomis) tik dėl to, kad neleistų sunaikinti jo originalaus talento. Savo kategoriškais vertinimais S. Geda neretai supriešindavo save su kitais kūrėjais.
Tai, ką regime prieštaringame ir impulsyviame S. Gedos charakteryje, elgesyje, reakcijose į išorinius dirgiklius, santykiuose su kolegomis, o ypač su jam artimais žmonėmis, aptinkame daugelio didžių kūrėjų biografijose. "Visi, kam teko reta laimė gyventi genialių žmonių aplinkoje, stebėdavosi jų sugebėjimu iškreipti į blogąją pusę kiekvieną supančiųjų poelgį, visur regėti persekiojimus ir bet kur rasti priežastį giliai, nesibaigiančiai melancholijai. Šį sugebėjimą nulemia stipresnis protinių galių išsivystymas, dėl to jomis apdovanotas žmogus daug greičiau suranda tiesą, bet kartu lengviau sugalvoja jį kamuojančių paklydimų melagingas prielaidas bei patvirtinimus. Genijus niūriu žvilgsniu mato aplinkinius ir dėl to, kad, būdamas novatorius intelektualinėje sferoje, jis savo įsitikinimus, svetimus visuotinai priimtiems požiūriams, išsako su neįveikiamu tvirtumu ir taip atstumia nuo savęs daugelį žmonių".
Vadinasi, kurdami iš savo svajų pasaulio išplaukiančius didžiai gražius ir harmoningus kūrinius, dažnai realiame gyvenime, taip buvo ir S. Gedos atveju, jie elgiasi paradoksaliai ir neprognozuojamai. Genialumo ir psichinių aberacijų santykiai yra sudėtinga problema, išsiskirianti neapsakomai turtinga apraiškų įvairove, kurią sunku interpretuoti jos nesuvulgarinant. Įvairiuose kontekstuose ji įgauna skirtingų prasmių ir turi nevienodą poveikį kūrėjo gyvenimui bei meninės kūrybos procesui. Tokių kūrybingų genijų kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Sigitas Geda ir daugelio kitų likimai dramatiški tuo, kad pagrindiniu tikslu tapusi kūryba užvaldo visą jų gyvenimą, negailestingai alina gyvybines jėgas, nes jų vaizdiniai auga iš visiškai unikalios patirties bei egzistencijos.
Kūrybos bruožai
S. Gedos maištingos, nenuolankios dvasios prisodrintų eilių pasirodymas lietuvių literatūroje išryškino esmines modernėjančios lietuvių poezijos slinktis, atskleidė naujas meninės saviraiškos galimybes. Jo eilės ne visada buvo skaidrios, tačiau jungė formalius ieškojimus ir sudėtingą minčių, širdgėla dvelkiančių subjektyvių išgyvenimų pasaulį, labai jau nepaprastą paprastumą. S. Geda - minties poetas, kuris lietuvių poeziją pakylėjo į kitą amžinybės ir gelminės metafizinės daiktų, reiškinių esmės ieškojimo lygmenį. Nė vienas iš didžiųjų lietuvių poetų nesukėlė tokios audringos reakcijos, prieštaringiausių požiūrių susidūrimo. Visas daugybės iššūkių ir sukrėtimų išvagotas šio kūrėjo gyvenimas praslinko aistringai kovojant už savo egzistencinės laikysenos bei idealų įtvirtinimą. Jo poezijoje slypinti galinga ir šviesi gaivaus žodžio versmė dar ilgai įvaizdžiais, metaforomis, išpuoselėta, o neretai pabrėžtinai šiurkščia ir šakota kalba maitins lietuvių poetinę tradiciją. Unikalaus S. Gedos talento fenomenas glūdi jo poezijos vaizdų ir prasmių įvairialypiškume.
S. Gedos kūrybinis palikimas yra gausus - pusšimtis autorinių ir panašiai tiek verstinių knygų. Kūrėjo kelias buvo nelengvas, pradžioje netašytais akmenimis grįstas. Nesuprastas ir nelaimingas rinkosi maištininko kelią. Tas maištas reiškėsi pirmiausia laikysena, o svarbiausia forma - poezija. Studijų metais S. Geda maištavo, arba elgėsi savaip, kaip pats teigė - vengė "gyvų" autoritetų, susibūrimų: "Bijodavau žmonių, prie kurių kiti limpa. Tada buvo mada važiuoti pas tėvą Stanislovą. Aš nevažiavau dėl to, kad visi prie jo kimba. Man jau kažkas įtartina". Keliavo autostopu po SSRS teritorijas, kiek tai tuo metu buvo įmanoma, gyvendamas "Tauro" bendrabutyje mokėsi ispanų kalbos, žavėjosi Fideliu Castro, užsiaugino plaukus.
Puikiai tuometinę situaciją nušviečia vieno iš artimųjų žodžiai: "Bet tokia buvo maišto ir vilčių kaina. Lupti jaunus, neaiškius, dainuojančius galima ir prevenciškai. Lupo ir už eilėraščius. Sigito Gedos eilėraščiams nelabai padėjo poezijos laisvėjimas chruščiovinio atlydžio metais. Sigitas jau mokykloje buvo įvaldęs to meto eilėraščio modelius, o universitete bandė žengti toliau. Per toli to meto poezijai ir jos skaitytojams". 1966 m. pasirodo pirmas eilėraščių rinkinys "Pėdos", po metų - poema "Strazdas". Ir nors po šių knygų gimimo, literatūros lauke pastebimas, aptariamas, nuo 1967 m. S. Geda tapo Rašytojų sąjungos nariu.
Skaitant kūrinius, galima aptikti ne vieną įvaizdį, bet bene svarbiausias poeto kūryboje - paukščio. Ypač ankstyvojoje kūryboje. Nors poemoje "Strazdas" vartojamas trečiasis asmuo - tarsi pasakojama apie Drazdauską, Strazdą (realiai egzistavusį ir S. Gedai imponavusį, tiek kūryba, tiek savo gyvenimo būdu, poetą, kunigą Antaną Strazdą-Strazdelį), prasimušęs įvardis "man", "mano", nurodo, kad pasakotojas tapatinasi su pagrindiniu veikėju - Poetu Paukščiu, paukštį daug kur rašydamas iš didžiosios raidės taip sustiprindamas vaidmens svarbą: "Kai žmogus į Paukštį grįžo, / Paukštis gi - į Žmogų ėjo"; "Pusė paukščio ir žmogaus - / Buvo - tarsi koks kentauras, / Žmogų - paukštį žemė jautė"; "Vyras, paukštis, poetas / Dar ilgai ieško peno -"; "O pačiam kampe kentauras - / Pusė paukščio ir žmogaus -"; "Čia užvaldo žmogų paukštis,/ Čia prasimuša žmogus".
Kodėl S. Gedai toks svarbus paukštis, kodėl jis pats, gimęs ir augęs prie Seirijų, Snaigyno, Šventežerio, Teiraus ežerų, renkasi ne žuvies, krikščioniškojo simbolio, bet paukščio motyvą? Atsakymas taip pat glūdi kūryboje ir paties autoriaus pasisakymuose - skrendantis, sklendžiantis paukštis, savo sparnais ir matymu iš aukštai, pranašo matymu, aprėpia visą Lietuvą, visą žemę. Aprėpti ir pranašauti arba liudyti tiesą - tokia S. Gedos poetinė tikrovė. Rinkdamasis maištininko, pranašo laikyseną pagrindžiantį paukščio įvaizdį, jis skelbia savitą poetinę tiesą ir supranta, kad tik taip gali būti laisvas.
Tačiau S. Geda, priešingai nei vėlyvesnės kartos poetai, nesiekia sugriauti seno, neneigia autoritetų-klasikų, ypač pasaulinės literatūros, tačiau nuolatos pamini ir aukština ne tik minėtą A. Strazdą, bet ir A. Baranauską, Maironį, iš jų mokosi, semiasi idėjų ir jėgų, su jais lygiuojasi ar net tapatinasi. Puikus pavyzdys S. Gedos rankraštyne esantis sonetų ciklas "Maironio mirtis", kurio pirmas ir paskutinis variantai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Ir Maironis, anot S. Gedos, buvęs savo laiko pranašas, tiesos skelbėjas. Maironis, A. Baranauskas, A. Strazdas, A. Vienažindys - S. Gedos autoritetai, su kuriais tapatinasi ne tik dėl to, kad jie savo kūryba buvę tam tikri pradininkai, maištininkai, bet dėl to, kad jų "<…> tas gražumas kilęs iš vargo, iš nelaimės, liūdesio ir apleisties", būtent toks buvęs ir Sigitas Geda, žvelgiąs į mus iš senų fotografijų neišvaizdžiomis mažomis lyg paukščio akimis, pro storus didelių akinių stiklus - romantiškos sielos trumparegis vaikinas, nestokojęs toliaregiško matymo poezijos lauke, kūrybos pasaulyje.