Įvadas
Straipsnyje nagrinėjama mirties tema lietuvių literatūroje, per skirtingų rašytojų kartų prizmę - Jono Biliūno, Juozo Apučio ir Sigito Parulskio. Remiantis antroposemiotine prieiga, keliamas klausimas, kaip rašoma mirties perspektyvoje ir kaip suvokiamas pats rašymas. Tyrimas apima tiek teorinius svarstymus, tiek praktinę analizę, siekiant atskleisti, kaip keitėsi literatūrinio rašymo savivoka ir jos sąsajos su mirties įsisąmoninimu.
Mirties Samprata ir Individualumas
Filosofuojantis sociologas Edgaras Morinas teigia, jog žmonių rūšis yra vienintelė, kuriai mirtis egzistuoja viso gyvenimo eigoje, kuri mirtį palydi ritualais ir tiki mirusiųjų išgyvenimu. Santykis su mirtimi, anot Morino, žymi radikalų pertrūkį tarp žmogiško ir gyvūninio pasaulio. Žmogiška mirties sąmonė nėra tiesiog įsisąmoninimas to, kas gyvūnų pasaulyje lieka nesąmoninga, tai gyvūniško ryšio tarp individo ir rūšies nutraukimas, pasireiškiantis tuo, kad individualumas iškeliamas virš rūšies. Morinas skiria tris mirties įsisąmoninimo etapus: realistinė sąmonė, trauminė sąmonė ir mirties anapusybės teigimas.
Mirties sąmonė susijusi su individualumo teigimu, individo vienatinumo įsisąmoninimu. Mirties baimė ir sąmonė nuslopsta, kai mirtina liga ar agonijos būsena sugriauna „aš“ sąmonę, kai rūšis ištiesia savo globojančią leteną virš merdėjančio individo. Bendruomenė ne tik globoja individą ir palydi jį į mirtį, ji teikia nemirtingumo pažadus savo vaizdiniais bei pasakojimais.
Individo Būtis Tradicinėje ir Modernioje Visuomenėje
Senovės visuomenėse individas neturėjo jokios autonomijos, priklausymas kokiai nors visuomenei buvo duotas kaip pamatinė dispozicija, įrašyta į socialinį žmogaus buvimą. Individas save suvokė per ryšį su bendruomene, o visą savo egzistenciją, taip pat ir mirtį, per tos bendruomenės vaizdinius. Modernybėje individo santykis su visuomene tampa labai įvairus, jis priklauso nuo tos visuomenės raidos istorinių peripetijų, nuo paties individo sociokultūrinių formavimosi aplinkybių ir kt. Literatūra tampa tokios savikūros liudijimu.
Semiotinė Prieiga Prie Mirties
Semiotika nagrinėja, kaip kalbama apie mirtį, kaip ji įreikšminama. Algirdo Juliaus Greimo semiotikoje išskiriami loginis ir diskursinis semantikos lygmenys. Diskursinis lygmuo - paviršinis, užčiuopiamas bet kurio suvokėjo. Loginiame-semantiniame lygmenyje mirtis funkcionuoja kaip abstrakti semantinė kategorija, kurios narys yra „gyvenimas“ arba „gyvybė“, t. y. „gyvastis“.
Taip pat skaitykite: Gedos kūrybos analizė
Iš semiotinės perspektyvos mirtis gali būti suvokiama ir kaip egzistencinis fenomenas, ir kaip semantinio universumo kategorija /gyvastis vs mirtis/, kuri generuoja kokio nors diskurso reikšmių visumą. Semiotika parodo, kad perėjimas tarp priešybių - gyvasties ir mirties - dažnai vyksta ne tiesiogiai, o per tarpinius būvius - nemirtį ir negyvastį.
Literatūrinės Savivokos Kaita
Literatūrinė savivoka priklauso nuo rašančiojo santykio su savo bendruomene. Individo santykis su mirtimi tiesiogiai determinuotas jo santykio su kolektyvu. Tai leidžia suabejoti Greimo semiotikoje paplitusia nuostata, esą kategorija /gyvastis vs mirtis/ generuoja tik individualų semantinį universumą. Tyrime atsisakyta gyvasties / mirties priešpriešą laikyti vien logine, redukuojama į buvimo / nebuvimo priešpriešą. Sekant Martinu Heideggeriu, ji laikoma egzistencine, nuo laiko patirties neatsiejama kategorija.
Poezijos Pavasaris: Refleksijos Apie Dabartinę Poeziją
Šių dienų poezija vengia tiesioginių reagavimų į dabartinį pakvaišusį, beveik iracionalų gyvenimą, greičiau bėga į save, į savąją realybę - individualią ir dažnai neturinčią konkretesnio laiko ir erdvės ribų. Dabartinė poezija tarsi pakartoja kai kurias XX amžiaus pradžios nuotaikas, kada irgi per sumaištį gimė naujas pasaulis. Poetas gali gyventi tik save interpretuodamas.
Vienas iš „Poezijos pavasario“ autorių B.Bukelis minėtą reiškinį vadina poetų žūtbūtiniu noru išlikti Šventaisiais, nesuprantamais tekstais išsaugoti lyrikos paslaptingumą, originalumą, kaip būtiną ypatybę. Vakarietiškų poetų kūrybai, kurios vertimai spausdinami almanache, lietuvių poetai - jaunieji ir suaugę - nenusileidžia nei profesionalumu, nei techniniais įgūdžiais. Turi daug bendrumų ir savijauta, pasaulėjauta.
Daug kur panašus atsiribojimas nuo nepaaiškinamos tikrovės vyksmo, nusivylimas, kad realybė tyli, kad ji kurčia; sunku sužinoti, kokia tiesa yra teisinga. Todėl lieka „sielos balti sapnai“.
Taip pat skaitykite: Pasąmonės gelmių atskleidimas
Jaunųjų Poetų Tendencijos
Jaunieji poetai rašo apie tai, ką mato, bet ne visai. Dar prideda ir tai, ką atsimena. Bet svarbiausia, išeina ne tiek eilėraščiai, kiek reportažiškai surašyti daiktai ar iš eilės išdėstytos asociacijos - išdėstytos raštingai, kartais net gražiai, nenuobodžiai. Nemaža medžiagos vaizdams imama iš fantazijų sferos.
Susikilęs, suardytas, pakvaišęs pasaulis sunku įterpti į kokią nors vientisą formą - apibrėžtą ir uždarą. Tačiau meninio stiliaus vienybė, eilėraščio užbaigtumas - siektinas uždavinys, ypač jauniesiems kūrėjams, nes, vos tik žvilgtelėjus į „suaugusiųjų“ eiles, nesunkiai pastebime formos apibrėžtumą ir stiliaus vieningumą.
Sigito Parulskio Kūryba: Tarp Blogio ir Žmogiškumo
Sigitas Parulskis rašo apie paprastus dalykus, apie tai, kad tarp mūsų egzistuoja blogis, apie žmonių ydas, trūkumus, apie troškimus ir norą gyventi geriau, gražiau, ir kaip nesunkiai visi šie norai gali virsti parodija. Rašymas, prisipažįsta S. Parulskis, yra poreikis. Jis rašo dažnai neturėdamas tikslo, vien todėl, kad savyje kartais negali sutalpinti minčių. Freudas sako, kad menininkai gydosi patys, jiems psichoterapija nereikalinga. S. Parulskio romane „Laiko nusikaltimai“ nardo visi - mokytojos, kunigai, vienuoliai, piratai, narkotikų pardavėjai, kriminalistai, nusikaltėliai ir niekuo dėti praeiviai.
Taip pat skaitykite: Kaip neigimas veikia mūsų gyvenimus?