Gėda ir Kaltė: Psichologiniai Skirtumai ir Poveikis Gyvenimui

Įvadas

Gėda ir kaltė - tai dvi stiprios emocijos, kurias patiria kiekvienas žmogus. Nors jos dažnai painiojamos, iš tikrųjų tai skirtingi jausmai, turintys skirtingą poveikį mūsų psichikai, elgesiui ir santykiams. Šiame straipsnyje išnagrinėsime gėdos ir kaltės skirtumus, jų kilmę, biologinius mechanizmus, socialinį vaidmenį ir kaip su jais susidoroti.

Kognityvinė Psichologija: Minties ir Jausmo Sąveika

Dažnai sakome: „taip jaučiuosi, nes taip nutiko“. Tačiau psichologiniu požiūriu, tarp įvykio ir jausmo visada įsiterpia mintis, kuri tampa mūsų vidine interpretacija. Vienas žmogus, išgirdęs kritiką, gali susigėsti, kitas gali tapti labiau motyvuotas tobulėti. Kognityvinė elgesio terapija sako, kad skirtumas slypi ne pačioje situacijoje, o mintyse, kurias girdime savo galvose. Kognityvinė psichologija padeda pažvelgti giliau į tai, kaip įvairūs mąstymo būdai formuoja mūsų emocijas, sprendimus ir net santykius. Tai tarsi vidinis žemėlapis, pagal kurį orientuojamės kasdienybėje. O kai šį žemėlapį peržiūrime ir pakoreguojame, gyvenimas dažnai tampa aiškesnis, švelnesnis ir laisvesnis.

Kognityvinė psichologija remiasi idėja, kad žmogaus elgesį lemia ne išorinės aplinkybės, o tai, kaip jas suvokiame ir apdorojame mintyse. Ši psichologijos kryptis tiria, kaip mes mąstome, mokomės, prisimename, priimame sprendimus ir kuriame prasmes. Galima sakyti, kad mūsų protas nuolat kuria „istorijas“ apie tai, kas vyksta aplink mus ir būtent tos istorijos veikia mūsų jausmus ir emocijas. Pavyzdžiui, jei kolega nepasisveikino ryte, gali kilti mintis: „jis pyksta ant manęs“. Tą akimirką galime jausti nerimą, liūdesį o gal net pyktį, nors reali priežastis, dėl ko kolega nepasisveikino, galbūt visai kita, kaip pavyzdžiui žmogus tiesiog skubėjo. Suprasti šį procesą reiškia išmokti atskirti faktus nuo interpretacijų. Tai leidžia reaguoti sąmoningiau, išlaikyti emocinį balansą ir kurti brandesnius santykius tiek su kitais, tiek su savimi.

Kognityvinė elgesio terapija (KET) - tai viena veiksmingiausių ir mokslu pagrįsta psichoterapijos krypčių, kurios pagrindas yra minties, jausmo ir elgesio tarpusavio ryšys. Ši terapijos kryptis kilo iš kognityvinės psichologijos ir elgesio teorijos junginio ir padeda atpažinti mums nepadedančius mąstymo šablonus ir išmokti reaguoti kitaip, t.y. taip, kad mūsų reakcijos taptų labiau atitinkančios tikrovę ir mūsų poreikius. Terapijoje dažnai dirbama su vadinamais kognityviniais iškraipymais (mąstymo klaidos) - mintimis, kurios iškreipia realybę ir stiprina emocinį skausmą. Pavyzdžiui, „visada viską sugadinu“ ar „jii manęs nemėgsta, esu nieko vertas (-a)“. Šių minčių analizė padeda pastebėti, kad jos nėra faktai, o tik interpretacijos, kurias galime keisti. Kognityvinė elgesio terapija remiasi ne vien pokalbiu, galiu pasakyti, kad tai labiau praktinis mokymąsis kartu su psichoterapeutu: stebėjimu, savistaba, užduotimis ir veiklos planais tarp susitikimų. Tai yra mokymasis gyventi sąmoningiau, stiprinant savęs pažinimą ir gebėjimą kurti ramesnį santykį su savimi.

KET veikia ne tik krizių metu, ji tampa mums naudingu kompasu kasdienybėje. Kiekvienas iš mūsų susidūrėme su situacijomis, kai emocijos ima viršų: kartais apima nerimas dėl ateities, abejojame savimi, įsižeidžiame dėl atrodytų menkiausių dalykų. KET padeda sustoti ir pažvelgti į tai, kas, tą akimirką, vyksta mūsų mintyse.

Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?

Kai pradedame pastebėti savo vidinį dialogą, atsiranda erdvės pasirinkimui. Pavyzdžiui, vietoje minties „niekas manęs nesupranta“ galime sustoti ir paklausti savęs, ar tikrai niekas? O gal aš tiesiog jaučiuosi nesuprastas (-a) šiuo metu? Ši mažytė pauzė leidžia nurimti ir reaguoti ramiau.

Štai paprastas KET pratimas:

1. Prisiminkite situaciją, kuri sukėlė jums stipresnes emocijas.
2. Pagalvokite, kokios mintys tuomet kilo? Kuri mintis sukėlė daugiausiai jausmų?
3. Užrašykite šią situaciją, mintis ir jausmus.

Pavyzdžiui:

• Situacija: Kolega neatsakė į žinutę.
• Mintis: „Jam neįdomu, ką sakau.“
• Jausmas: Nusivylimas.

Tuomet paklauskite savęs: ar yra ir kitų paaiškinimų? Gal jis tiesiog buvo užsiėmęs? Šis paprastas pratimas padeda pamatyti, kaip mintis kuria emociją - ir išmokti ją keisti.

Dar viena iš praktinių KET užduočių vadinama „minties patikrinimu“. Kai pagaunate save galvojant „man visada nesiseka“, sustokite ir paklauskite:

Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė

• Ar tikrai visada?
• Kokių pavyzdžių turiu savo gyvenime, kai man pasisekė?
• Ką pasakyčiau draugui, jei jis taip galvotų apie save?

Šie keli klausimai padeda atitolti nuo automatinių apibendrinimų ir grįžti į realybę, kur dažniausiai yra daug daugiau atspalvių nei „viskas arba nieko“.

KET principai moko sąmoningumo ir emocinio lankstumo. Tai tarsi vidinis raumuo, kurį stipriname kiekvieną kartą, kai pasirenkame mąstyti šiek tiek kitaip, nei mums įprasta. Kognityvinė psichologija ir elgesio terapija kviečia mus į labai žmogišką kelionę - pažinti savo minčių pasaulį be vertinimo. Dažnai būtent ten, kur sau pasakome „nereikėtų taip jaustis“, slypi tikrasis poreikis būti išgirstam (-ai) ir priimtam (-ai). Kai pradedame atpažinti savo mąstymo modelius, tampa aiškiau, kas mus žeidžia, o kas ramina. Atsiranda daugiau vietos švelnumui - sau ir kitiems. Nors iš pradžių tai gali atrodyti lyg nežymūs pokyčiai, būtent iš jų pamažu gimsta naujas santykis su savimi - labiau pasitikintis, ramesnis, tikresnis.

Gėda: Gilus Savęs Nuvertinimo Jausmas

Gėdos jausmas - tai universali ir itin stipri žmogaus emocija, kylanti, kai manome, jog kažkuo neatitinkame aplinkinių ar savo paties standartų. Garsi tyrinėtoja Brené Brown gėdą apibrėžė kaip „labai skausmingą jausmą, kylantį tikint, kad esame ydingai sugedę ir todėl neverti meilės, priklausymo ir ryšio“. Kitaip tariant, gėda paveikia patį mūsų tapatumo jausmą - užplūsta įsitikinimas, kad su mumis kažkas iš esmės negerai. Nors gėda dažnai nutylima, ją viena ar kita forma patiria visi žmonės, nepriklausomai nuo kultūros.

Gėdos Kilmė: Evoliucinis ir Socialinis Aspektas

Gėda yra vadinamoji savimonės emocija - ji kyla tik turint pakankamai savivokos ir suvokiant kitų žmonių požiūrį į mus. Kūdikiai ir maži vaikai gėdos nejaučia; pirmieji gėdos „pirmtakai“ atsiranda tik apie antruosius gyvenimo metus, vaikui pradėjus suvokti save kaip atskirą aplinkinių dėmesio objektą. Antroje antrųjų metų pusėje mažyliai ima patirti sumišimą (drovumą) - pavyzdžiui, nurausta, kai yra pagiriami ar atsiduria kitų dėmesio centre. Empatija ir pavydas taip pat pasireiškia vaikui supratus, kad kitas žmogus turi tai, ko norėtų jis. Tačiau tik apie trečiuosius gyvenimo metus, vaikui išmokus iš aplinkos taisykles ir suvokiant vertybes, gimsta tikroji gėda bei artimos jai savęs vertinimo emocijos (kaltė, pasididžiavimas). Tuomet vaikas pradeda jausti gėdą dėl nusižengimo taisyklėms ar aplinkinių lūkesčių nuvylimo. Psichologai šias emocijas vadina savivertės (arba savivokos) emocijomis, nes joms reikia gebėjimo pažvelgti į save kitų akimis.

Toks gana vėlyvas gėdos atsiradimas raidoje rodo, kad ši emocija yra susijusi su aukštesnėmis kognityvinėmis funkcijomis - moralės, normų ir socialinio aš supratimu. Mokslininkai mano, kad gėda turėjo evoliucinę naudą, padėjusią mūsų protėviams išgyventi grupėje. Egzistuoja teorija, kad gėda išsivystė kaip gynybinė reakcija prieš socialinį nuvertinimą: ji saugo individą nuo elgesio, kuris sukeltų kitų panieką ar išstūmimą. Gėdos jausmas, užplūstantis padarius ką nors „gėdingo“, evoliuciškai priverčia stabtelėti ir išvengti tolesnių veiksmų, galinčių sugadinti reputaciją. Pavyzdžiui, gėda gali sulaikyti žmogų nuo apgaulės ar amoralaus elgesio, jei potenciali gėda ir atstūmimas būtų skaudesni už galimą naudą iš netinkamo poelgio. Taip pat, gėda skatina slėpti neigiamą informaciją apie save ir švelninti padarinius, jei vis dėlto kas nors sužino apie nusižengimą. Įdomu tai, kad tyrimai patvirtina: gėdos intensyvumas proporcingas socialinio nuvertinimo grėsmei - kuo labiau koks nors poelgis ar yda sumenkintų mus kitų akyse, tuo stipresnę gėdą jaučiame. Šis ryšys tarp gėdos ir reputacijos pastebėtas įvairiose kultūrose (JAV, Indijoje, Izraelyje), kas leidžia manyti, jog gėdos mechanizmas yra visai žmonijai bendra savybė.

Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas

Biologiniai Gėdos Mechanizmai

Gėdos jausmą lydi ne tik psichologiniai, bet ir aiškūs fiziologiniai pokyčiai. Daugeliui pažįstamas jausmas, kai „šyla skruostai“ ir atsiranda raudonis veide, ar kai „iš gėdos nėra kur dėtis“. Iš tiesų raudonis (veido paraudimas) yra unikali reakcija, būdinga gėdai bei kitiems panašiems jausmams (sumišimui, drovumui) - jį sukelia simpatinės nervų sistemos staigus suaktyvėjimas ir kraujagyslių išsiplėtimas veide. Charlesas Darwinas rašė, jog „gėda pasireiškia nuleistu žvilgsniu ir nežymiu raudoniu“- tai savotiškas evoliucinis paradoksas, nes raudonuodamas žmogus tarsi parodo aplinkiniams savo gėdos jausmą. Tačiau tokia reakcija galėjo turėti prasmę: rodomas gėdos ženklas signalizuodavo kitiems genties nariams, kad individas pripažįsta nusižengimą ir yra pasiruošęs nusižeminti, taip galbūt išvengdamas griežtesnės bausmės.

Be raudonio, gėdijantis dažnai norisi sumažėti fiziškai - žmogus susigūžia, nuleidžia galvą, vengia akių kontakto, kartais užsidengia veidą rankomis. Tai kūno kalbos signalai, rodantys nuolankumą ir apgailestavimą, kurie socialinėje grupėje galimai padėdavo nuraminti pykstančius gentainius. Žvelgiant giliau, gėda aktyvuoja organizmo streso sistemas. Kai jaučiame gėdą, smegenys tai registruoja kaip grėsmę (nors ir socialinę), todėl gali padidėti streso hormonų (pvz., kortizolio) lygis, padažnėti pulsas. Yra duomenų, kad net uždegiminė kūno reakcija sustiprėja, kai žmogus išgyvena stiprią gėdą: vieno tyrimo duomenimis, gėdos jausmas siejosi su padidėjusiais uždegimo žymenimis kraujyje (pvz., C-reaktyviuoju baltymu), to nepastebint kaltės jausmo metu. Ilgainiui tai gali turėti neigiamą poveikį sveikatai, prisidėti prie lėtinių uždegiminių procesų.

Gėda Socialiniame Kontekste: Kultūros ir Visuomenės Įtaka

Gėda - socialinė emocija. Ji visada vienaip ar kitaip susijusi su tuo, kaip manome esantys vertinami kitų žmonių (arba įsivaizduojamo „vidinio teisėjo“). Net ir vienumoje pajusta gėda paprastai reiškia, kad įsijungė vidinis stebėtojas - mes pagalvojome, „ką apie mus pasakytų kiti, jei žinotų“. Dėl to gėdos jausmas glaudžiai susijęs su socialinėmis normomis, kultūra ir auklėjimu. Įvairiose kultūrose gėdos vaidmuo gali skirtis. Antropologai tradiciškai skirstė visuomenes į „gėdos kultūras“ ir „kaltės kultūras“. Pavyzdžiui, Ruth Benedict klasikiniame darbe apibūdino pokario Japoniją kaip „gėdos kultūrą“, kurioje žmonių elgesys grindžiamas išoriniu kitų vertinimu, o JAV - kaip „kaltės kultūrą“, kur elgesį labiau reguliuoja vidinis sąžinės balsas. Taigi, šiandien mokslininkai pabrėžia, kad gėdos fenomenas pasižymi universaliais bruožais, nors jo konkretūs šaltiniai ir sukėlėjai gali skirtis priklausomai nuo istorinio ir kultūrinio konteksto. Evoliuciniai ir tarpdisciplininiai tyrimai netgi rodo, kad egzistuoja bendri dėsningumai: žmonių gėdos reakcijos įvairiose kultūrose labai panašios ir atitinka bendrą žmogaus rūšies socialinę logiką. Šį mechanizmą patvirtino tyrimas, lyginęs skirtingų šalių rezultatus: žmonių nurodytas gėdos lygis įvairiose hipotetinėse situacijose labai glaudžiai koreliavo su tuo, kiek stipriai tie nusižengimai buvo vertinami neigiamai jų visuomenėje.

Teigiamas gėdos vaidmuo visuomenėje yra ir tas, kad ji padeda perduoti socialines normas. Jeigu žmogus padaro nusižengimą ir jam gėda, aplinkiniai tai pastebi ir pasimoko. Taip gėda prisideda prie socialinės sanglaudos - normų perdavimo ir išlaikymo. Ši norminę tvarką užtikrinanti gėdos funkcija veikė nuo seniausių laikų. Daugumoje bendruomenių viešas sugėdinimas (gėdos jausmo sukėlimas kaltininkui kitų akivaizdoje) buvo paplitusi bausmės forma. Šiandienos pasaulyje gėdinimas taip pat niekur nedingo - jis tiesiog persikėlė į internetą ir žiniasklaidą. Deja, „public shaming“ (viešas sugėdinimas) atvejai socialiniuose tinkluose gali turėti labai skaudžias pasekmes. Žmogaus, patyrusio visuotinio pasmerkimo ir patyčių bangą internete, socialinė gerovė, psichikos sveikata ir net finansinis saugumas gali būti sugriauti. Psichologai tokį reiškinį vadina socialine trauma, nes vieša gėda išgyvenama panašiai kaip ir kiti sunkūs stresoriai - lydi stipri baimė, bejėgiškumas, pasimetimas, kurie gali palikti ilgalaikių padarinių asmens psichikai.

Gėda vs. Kaltė: Esminiai Skirtumai

Kasdieniame kalbėjime neretai painiojame gėdą su kalte. Iš tiesų, tai skirtingos emocijos, nors abi priskiriamos neigiamoms savirefleksinėms būsenoms. Paprastai kaltė siejama su konkrečiu blogu poelgiu, o gėda - su blogu savimi apskritai. Kitaip tariant, kaltės jausmas kužda: „Aš padariau kažką blogo“, o gėda sako: „Aš esu blogas“. Kaltę jaučiantis žmogus gailisi savo veiksmo, tačiau nepraranda savivertės - jis suvokia, kad pasielgė netinkamai, bet nelaiko savęs nepataisomu niekšu. Tuo tarpu gėdą jaučiantis asmuo linkęs manyti, kad pati jo asmenybė yra ydinga, nepajėgi ir menkavertė. Dėl to kaltė dažnai motyvuoja taisytis, o gėda - slėptis. Šis skirtumas pasireiškia ir elgesyje: tyrimai rodo, kad kaltės apimti žmonės labiau linkę atsiprašyti ir mėginti atitaisyti žalą (jie jaučia atsakomybę prieš kitus), tuo tarpu apimti gėdos - linkę vengti situacijos, užsisklęsti, neretai jaučia pyktį ir agresiją (kaip gynybinę reakciją).

Skirtingas gėdos ir kaltės poveikis psichikai taip pat gerai dokumentuotas. Kaltės jausmas nedideliais kiekiais yra net naudingas - jis skatina empatiją (atsižvelgti į kitų jausmus) ir prosocialų elgesį (pvz., atsiprašyti, padėti). Gėda, deja, linkusi būti destruktyvi: ji griauna savivertę ir veda į savęs nuvertinimą, o kartais - į savižalojantį elgesį. Ilgainiui gėdos kupinas žmogus gali imti vengti bet kokių iššūkių, užsisklęsti socialiai, prarasti pasitikėjimą savimi. Psichologiniai tyrimai netgi sieja chronišką gėdos jausmą su įvairiais psichikos sutrikimais. Pavyzdžiui, depresija neretai lydima užslėptos gėdos („aš nevykėlis“ jausmo), nerimo sutrikimai - gėdos dėl savo nerimo („esu silpnas, kad bijau“), potrauminio streso sutrikimas - gėdos dėl patirtos traumos („pats kaltas, kad tapau auka“). Net asmenybės sutrikimai, valgymo sutrikimai, priklausomybės dažnai persmelkti gėdos komponento. Kaltė taip pat gali pasireikšti sergant depresija ar nerimu, bet dažniau kaip atskiri epizodai, o ne nuolatinė savęs nuvertinimo būsena. Be to, fiziologiniai tyrimai parodė, kad gėda organizme palieka didesnį pėdsaką - pavyzdžiui, sukelia uždegiminį atsaką, padidina streso hormonų lygį - tuo tarpu kaltė tokių pokyčių dažnai nesukelia. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad kaltė (kaip orientacija į veiksmą) paprastai yra konstruktyvesnė emocija, padedanti mokytis iš klaidų ir taisyti padėtį, o gėda (kaip orientacija į save) - labiau sekinanti emocija, kuri gali virsti užslėptu vidiniu skausmu, trukdančiu tobulėti. Psichologai netgi vartoja terminą „toksiška gėda“, apibūdindami nuolat lydintį gėdos jausmą, kuris nebetenka adaptacinės vertės ir tampa kenksmingas pačiam žmogui.

Gėda Kasdieniame Gyvenime: Šaltiniai ir Pasireiškimai

Kas sukelia gėdą kasdienybėje? Situacijų gali būti labai įvairių - nuo mažų kasdienių nesėkmių iki didelių socialinių nuopuolių. Psichoterapeutas Joseph Burgo išskiria keletą tipinių gėdos šaltinių mūsų gyvenime:

1. Neatliepta meilė arba atstūmimas artimoje aplinkoje.
2. Atstūmimas ir pažeminimas grupėje.
3. Nepageidaujamas atvėrimas, viešumas.
4. Nepateisinti lūkesčiai ir nesėkmės.

Žinoma, tai tik keli pavyzdžiai. Gėda yra labai subjektyvi - kas vienam atrodys menkniekis, kitam gali kelti didžiulę gėdą. Tačiau bendras bruožas: gėda visada susijusi su savęs nuvertinimu kitų (ar savo paties vidinio teisėjo) akyse. Dažnai gėda kyla dėl dalykų, kurių objektyviai neturėtume gėdytis - pavyzdžiui, dėl savo kūno, socialinės padėties, ligos, aukos patirties.

Kaip Įveikti Gėdos Jausmą: Praktiniai Patarimai

Gėdos įveikimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis savęs pažinimo, atjautos ir drąsos. Štai keletas strategijų, kurios gali padėti:

1. Atpažinkite ir įvardinkite gėdos jausmą.
2. Supraskite gėdos kilmę.
3. Atskirkite gėdą nuo kaltės.
4. Būkite atjaučiantys sau.
5. Pasidalinkite savo gėdos išgyvenimais su patikimais žmonėmis.
6. Kreipkitės į specialistą.

„Good Vibes Only“: Ar Perdėtas Pozityvumas Yra Sveikas?

Šiandien tokią populiarią frazę kaip „Good vibes only“ (liet. „tik geros emocijos“) galima dažnai išgirsti draugų susibūrimuose, darbe ar net atsidūrus asmeninėje krizėje. Tačiau perdėtas pozityvumas gali pasireikšti tiek kiekvieno žmogaus viduje, jaučiant spaudimą iš savęs ar aplinkos likti pozityviu kiekvienoje situacijoje, arba socialinėse situacijose raginant tokiais išlikti ir kitus. Pagrindinis skirtumas nuo kasdienio ar „sveiko“ pozityvumo ir yra toks, kad pastarojo atveju sau ar kitiems žmonėms nėra daromas spaudimas taip pat būti pozityviems ar jausti tik vienus ar kitus jausmus bei nėra sumenkinami galintys kilti nemalonūs, sunkūs jausmai. Toks elgesys gali turėti įvairias priežastis, įskaitant visuomenės ir kultūrinius aspektus, asmenines savybes ir socialinių tinklų įtaką. Kai žmogui neleidžiama jausti ar rodyti kurių nors savo jausmų, tai gali kelti vidinę įtampą, skatinti nerimą. Žmogui ypač svarbi saugi erdvė, kurioje jis gali laisvai jausti įvairias emocijas. Tai nereiškia, kad džiaugsmas ar kitoks pozityvumas neturėtų būti siekiamybė ar vertybė. Tai labiau reiškia pripažinimą, kad žmogus gali paliūdėti, pykti ar nusivilti, ir vis tiek gyventi ir veikti toliau, tikėdamas tuo, kad viskas pasikeis į gerą, o tai irgi yra pozityvumo ir optimizmo išraiška.

Pastebėkite savyje tendencijas, kuomet norime slėpti tam tikras, ypač sunkias, emocijas nuo kitų, ignoruojame kylančius sunkumus, nuvertiname tam tikras kitų žmonių emocijas, jaučiame gėdą ar kaltę, jeigu esame pikti, liūdni, susirūpinę. Vienas galimas būdas - kalbėtis su kitais, kaip jų elgesys paveikia mus, nes nuolatinis pozityvumo ieškojimas mums gali kelti įtampą. Kitas - smalsavimas, kaip žmonės jaučiasi skirtingose situacijose, ar jie leidžia sau jausti tik tam tikrus jausmus, ir jei taip - kas juos skatina tai daryti. Psichologiniai tyrimai yra parodę, kad vienas iš kertinių psichikos sveikatos pamatų - autentiškumas ir gebėjimas save priimti bei parodyti tokį, koks esu.

Pasyvi Agresija: Kai Pyktis Slepiasi Už Netiesioginio Elgesio

Darbo vietoje iškilus problemai, kai kurie žmonės bijo ar nenori tiesiogiai konfrontuoti, todėl priverčia kitus pykti už juos. Tai - pasyvi agresija, kai vietoj tiesiogiai reiškiamo nepasitenkinimo ieškoma išorinių priežasčių. Pavyzdžiui: pavėluojama į darbą dėl rytinių automobilių spūsčių, nesidalijama informacija dėl jos gausos ar užmiršimo, nesilaikoma terminų, nes nemokama valdyti laiko. Tačiau tai tik tariamos priežastys. Tikrosios priežastys lieka neįvardytos, o jausmai slepiami. Pasyvios agresijos priežastis išsamiai aiškina dauguma psichologijos teorijų ir jų kūrėjų. Svarbu stiprinti pasitikėjimą savimi, pripažinti savo stipriąsias savybes, tiesiog vertinti tai, kas ir koks aš esu, įsisąmoninti, kad aš esu tiek pat vertingas, kaip kiti, leisti sau pasirūpinti savimi ir suteikti sau teisę tenkinti savo poreikius ne paskutinėje vietoje. Konkrečioje situacijoje pasistengti įsisąmoninti, ką aš iš tiesų jaučiu, ko aš noriu, ką aš manau ir kas man svarbu.

Neurotiškumas ir Emocingumas: Asmenybės Bruožai ir Jų Poveikis

Neurotiškumas (Neuroticism (N) (Costa ir McCrae, 1992; DeYoung et al., 2007): Į neurotiškumą galime žvelgti kaip į asmenybės bruožą, kuris, kuo labiau išreikštas, tuo labiau apibūdina asmens polinkį dažnai, stipriai ir intensyviai išgyventi platų nemalonių emocijų ir būsenų spektrą (pvz., baimė, nerimas, liūdesys, prislėgtumas, beviltiškumas, nusivylimas, kaltė, gėda, frustracija, erzulys, pyktis ir t.t.), jautrumą streso atsakui (stiprios psichofiziologinės reakcijos į stresorius ir ilgau trunkantis streso ciklas bei sunkumas jį užbaigiant), padidintą grėsmės suvokimą ir įžvelgimą įvairiuose dalykuose, neapibrėžtumo netoleravimą, saugumo siekimą ir rizikos vengimą, taip pat polinkį abejoti savo kompetencijomis, gebėjimais ir priimamais sprendimais.

Emocingumas (Emotionality (E) (De Vries et al., 2009; Ashton ir Lee, 2007; Lee ir Ashton, 2012; Lee ir Ashton, 2018): Iš esmės HEXACO modelyje Emocingumas yra analogiškas ir labai panašiai konceptualizuojamas kaip 5 faktorių asmenybės modelio neurotiškumo bruožas, tik papildomai apima polinkį į sentimentalumą, prisirišti prie kitų žmonių, siekti pagalbos ir emocinio palaikymo iš jų, su jais dalintis savo rūpesčiais, stipriai bijoti fizinių pavojų ir fizinės žalos (tiek savo, tiek savo artimųjų atžvilgiu) (kuo asmenybės bruožas stipriau išreikštas) arba polinkį būti nepriklausomu, jaustis užtikrintu savimi, nebūti sentimentaliu, neturėti didelio emocinio palaikymo iš kitų poreikio, per daug neprisirišti prie kitų, per daug nesibaiminti fizinių pavojų ar skausmo (kuo asmenybės bruožas silpniau išreikštas).

Aukštai išreikšti neurotiškumo ir emocingumo asmenybės bruožai yra tam tikrų psichikos sutrikimų (ypač nuotaikos ir nerimo) rizikos veiksniai (tačiau svarbu turėti omenyje, kad patys savaime jų nesukelia). Taip pat asmenys, kurie pasižymi aukštai išreikštais šiais asmenybės bruožais turi didesnę širdies kraujagyslių ir kitų lėtinių fizinių ligų išsivystymo tikimybę. Aukštai išreikštus neurotiškumo ir emocingumo bružus turintys asmenys jautriau reaguoja į įvairius sveikatos sutrukdymus ir krizes, yra linkę labiau sureikšminti turimą negalią ir ją suvokti kaip juos labiau ribojančią. Žmonės, kurie pasižymi aukštai išreikštais neurotiškumo ir emocingumo bruožais, pasižymi žemesne subjektyvia gerove (laime) ir atvirkščiai. Visa tai nereiškia, kad asmenys, kurie turi aukštai išreikštus neurotiškumo ir emocingumo bruožus yra pasmerkti turėti prastą psichinę ir fizinę sveikatą bei būti nelaimingais, tačiau, tai reiškia, kad norint gerai funkcionuoti jiems sistemingas pasirūpinimas savimi yra ne derybų klausimas, o būtinybė, ženkliai svarbesnis, nei žmonėms, kurie turi mažai išreikštus šiuos bruožus.

Nors vyrai ir moterys asmenybės bruožu išreikštumu yra labiau panašūs nei skirtingi, vis tik egzistuoja ir keletas reikšmingų skirtumų. Patys didžiausi lyčių skirtumai stebimi ties neurotiškumo ir emocingumo bruožų išreikštumu. Visose tirtuose pasaulio šalyse ir kultūrose moterys pasižymi vidutiniškai labiau išreikštais neurotiškumo ir emocingumo bruožais nei vyrai.

Iš visų asmenybės bruožų neurotiškumo ir emocingumo bruožai yra vieni iš labiausiai susijusių su pasitenkinimu tarpasmeniniais santykiais, tiek draugystės, tiek romantiniais.

tags: #psichologija #apie #kalte #ir #geda