Šiuolaikinės motyvacijos teisingumo teorijos

Įvadas

Motyvacija vaidina esminį vaidmenį valdymo procesuose, padedama išlaikyti individų dėmesį įmonės ar organizacijos tikslams, darbui ar mokslui. Motyvacijos teorijos gilinasi į žmonių prigimtį ir potencialą. Jos atspindi unikalų požiūrį į žmones, padeda suprasti dinamiškus organizacijų santykius ir apibūdina kasdienius vadovų bei darbuotojų ryšius. Kadangi motyvacijos teorijos orientuotos į žmonių tobulėjimą, jos padeda vadovams ir darbuotojams įveikti organizacijos gyvenimo dinamiką. Vadovai ir teoretikai pripažįsta, kad motyvacija nėra pastovi būsena, todėl ją reikia nuolat atnaujinti. Išsiaiškinus darbuotojų motyvaciją, galima veiksmingiau valdyti darbo santykius organizacijoje, o motyvuoti asmenys gali pasiekti daugiau tiek darbe, tiek moksle, tiek asmeniniame gyvenime.

Šio straipsnio tikslas - išnagrinėti motyvacijos esmę ir raidą, išsiaiškinti įvairių teoretikų suformuluotas motyvacijos teorijas bei apžvelgti pagrindinius darbuotojų motyvavimo būdus. Straipsnyje remiamasi mokslinės literatūros analize.

Motyvacijos samprata

Nėra vadovų, kurie neįvertintų būtinybės paveikti žmones, kad jie dirbtų organizacijos naudai. Dažnai manoma, kad pakanka vien materialinių paskatų, tačiau pinigai veikia tik iki tam tikros ribos ir ne visoms žmonių grupėms. Motyvacija yra savęs ir kitų pažadinimo veiklai procesas, siekiant asmeninių ir organizacijos tikslų. Ją lemia vidiniai ir išoriniai veiksniai, tokie kaip suinteresuotumas, noras veikti ir galimybė patenkinti poreikį. Nepatenkintas poreikis sukelia įtampą, kuri skatina troškimą imtis veiksmų, kad poreikis būtų patenkintas ir įtampa sumažėtų. Taigi, motyvacija yra sudėtingas darinys, atspindintis žmogaus vidinius ir išorinius formavimosi mechanizmus.

Nuo seno žinoma, kad apgalvotai veikiant žmones, galima pasiekti norimų tikslų. Vadovai tai daro, įgyvendindami savo sprendimus per motyvavimo principus. Motyvavimas - tai savęs ir kitų raginimas veikti asmens ar organizacijos naudai. Pasaulyje vis dar paplitęs „riekainio ir rimbo“ valdymo principas, kai nepaklusnūs baudžiami, o paklusniems duodama tik tiek, kad jie galėtų išgyventi. Šis motyvavimo principas, derinamas su specializacija ir kooperavimu, anksčiau labai padidino darbo našumą. Tačiau, gerėjant žmonių gyvenimui, vadovai suprato, kad vien riekainio nepakanka skatinti žmogų uoliau dirbti, todėl pradėta ieškoti naujų motyvavimo sprendimų.

Eltono Mejo darbai parodė, kad „rimbo ir meduolio“ motyvacija yra nepakankama. Buvo nustatyta, kad žmogaus faktorius, ypač socialinė sąveika ir grupinė elgsena, žymiai geriau veikia individualų darbo našumą. Pirmieji darbuotojų elgsenos tyrimai buvo atlikti Hotorne (JAV). Jų išvados davė pradžią naujai vadybos krypčiai, tačiau nesukūrė motyvavimo modelio, kuris adekvačiai paaiškintų darbo paskatas. Psichologinės motyvacijos teorijos pasirodė vėliau ir yra vystomos iki šiol. Nors sisteminis motyvacijos tyrimas nepadeda tiksliai nustatyti, kas verčia žmogų dirbti, žmogaus elgsenos darbe tyrimai padeda sukurti pragmatinius motyvacijos modelius.

Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės teorijos apie asmenybę

Ankstyvieji motyvacijos požiūriai

Kaip teigė S.P. Robbins (2003), motyvacijos teorijos susiformavo 19-20 a. Vadinamasis tradicinis modelis siejamas su F. Teiloro vardu. Įvairiais eksperimentais ir bandymais jis nustatė, kad jei žmonėms bus aiškiai pasakyta, ką reikia padaryti, ir už tai jie bus skatinami pinigais, atlikto darbo rezultatai bus geresni. Ir iš tiesų, šio eksperimento rezultatais buvo patenkinti ir darbuotojai, ir darbdavys. Šio modelio teiginys - vadovai yra geriau išmanantys darbą už darbininkus, ir kuriuos galima paskatinti vien tik pinigais. Šis modelis šiais laikais yra pritaikomas prekybos agentams, kurie atlyginimą gauna komisiniu pagrindu. Remiantis šiuo, tradiciniu, modeliu, manoma, kad darbuotojai turi pripažinti vadovo valdžią, jei jiems mokomos didelės algos.

A. Maslowo poreikių hierarchijos teorija

Ketvirtajame dešimtmetyje vadybos tyrinėtojai pradėjo suprasti, kad siekiant visapusiškai išnagrinėti veiklos aktyvinimo klausimus, būtina išaiškinti motyvus, skatinančius žmones dirbti geriau ar blogiau. paskelbęs žmonių poreikių, skatinančių juos veikti vienaip ar kitaip, hierarchinę piramidę. Tai žinomiausias motyvacijos aiškinimo būdas. A. Maslowas teigė, jog egzistuoja penkių poreikių hierarchijos teorija:

• Fiziologiniai poreikiai (alkis, troškulys, miegas ir t. t.)
• Saugumo poreikiai (apsisaugojimas nuo fizinės, emocinės žalos)
• Socialiniai poreikiai (prisirišimas, draugystė)
• Pagarbos poreikiai (savigarba, pripažinimas, dėmesys)
• Savirealizacijos poreikiai (tobulėjimas, savęs patenkinimas)

Kai žmogus pakankamai patenkina vieną iš šių poreikių, pradeda dominuoti kitas.

Organizacijoje, organizuojant žmonių darbą, darbuotojų poreikių tenkinimo klausimai yra ypač aktualūs, todėl psichologo A. Maslowo teiginiai turėjo itin svarbią reikšmę. Poreikių veiklos motyvų sąsajų tyrimamas paskirta daugybė darbų, tačiau A. Maslow išvadų paneigti niekam nepavyko. Jo nustatyta žmogaus poreikių penkių lygių hierarchija išlieka svarbiausia, pagrindine metodologine poreikių ir motyvavimo mechanizmų analizės bei tobulinimo ašimi.

Dviejų veiksnių teorija

Veiklos motyvavimo tyrimus ir skatinimo būdus bei priemonių analizes nagrinėjo daug specialistų. Žmogaus veiklos organizacijoje pasitenkinimo aspektu motyvavimą nagrinėjo F. Hecbergas. Jo dėstoma dviejų veiksnių teorija, kartais dar vadinama motyvacijos ir higienos veiksnių teorija, teigia, kad yra grupė veiksnių, kurie skatina darbuotoją organizacijoje dirbti efektyviai, jie yra patenkinti savo darbu, ir yra kita grupė veiksnių, kurie sukelia nepasitenkinimą.

Taip pat skaitykite: Tobulėjimo kelias su psichologu Lietuvoje

Motyvacijos veiksniai, darantys įtaką pasitenkinumui darbu:

• Galimybė kilti pareigose
• Galimybė asmeniškai tobulėti
• Pripažinimas
• Atsakomybė
• Laimėjimai

Pasigilinus galima pastebėti, kad F. Hercbergo higieniniai veiksniai atitinka A. Maslowo poreikių hierarchijos pirmas keturias pakopas (fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos poreikiai), o motyvuojantys veiksniai atitinka A. Maslowo poreikių hierarchijos penktąją pakopą ( saviraiškos poreikiai). Pastarieji saviraiškos poreikiai turi didelę reikšmę žmonių mokymuisi. Dabar galime pastebėti, kad vis daugiau suaugusiųjų, netgi brandaus amžiaus žmonių ryžtasis studijuoti aukštosiose mokyklose, arba tobulina savo žiniais įvairiuose kursuose. Juk gyvenimas nestovi vietoje, technikos amžius sparčiai lekia į priekį, naujos technologijos tobulėja ir verčia žmones tobulėti. Tačiau, jei remsimės A. Maslowo ir F. Hercbergo teiginiai, tai nebus įmonoma, kol nebus patenkintyi žemesnieji poreikiai.

Apibendrinant galima teigti, kad tiek A. Maslowo, tiek F. Hercbergo teorijos teigia, kad ilgainiui žmonės kai kuriuos svarbius asmeninius poreikius patenkina ir apie savo pasitenkinimo laipsnį sprendžia sąmoningai palyginę aplinkybes su poreikiais.

ERG teorija

Psichologas C. Alderferis sutiko su A. Maslowu, kad žmonių poreikius galima suskirstyti pagal tam tikrą hierarchiją. Jis, pagal sukurtąją ERG teoriją, suskirstė visus poreikius į tris kategorijas:

1. Egzistencijos (pirminiai A. Maslowo hierarchijos poreikiai - fiziologiniai, saugumo);
2. Bendravimo (tarpasmeninių santykių poreikiai);
3. Augimo poreikiai (kūrybiškumo, saviraiškos poreikiai).

Kiekvieno ką tik paminėtų poreikių pavadinimų angliškai pirmosios raidės ir sudaro dabar gerai žinomą santrumpą ERG (ang. existence (egzistavimas), relatedness (bendravimas), growth (augimo). Tačiau esminis skirtumas tarp A. Maslowo ir Alderferio teiginių yra tas, kad ERG teorija pabrėžia, jei netenkinami aukštesniosios pakopos poreikiai, vėl pasidaro svarbūs žemesniosios pakopos poreikiai. Tuo tarpu A. Maslowas įsivaizdavo žmones tolygiai kylančius poreikių hierarchijos laiptais, o ne tai pakylančius ir vėl nusileidžiančius, kaip C. Alderferis.

Taip pat skaitykite: Kas yra šiuolaikinė psichologija?

Teorija X ir teorija Y

D. McGregoras savo darbuose priešpastato du aiškiai skirtingus požiūrius į žmogų: vienas iš esmės neigiamas, vadinamas teorija X, kitas iš esmės teigiamas, vadinamas teorija Y. D. McGregoras buvo įsitikinęs, kad teorijos Y prielaidos pagrįstesnės nei teorijos X, todėl siūlė idėjas, kaip darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus, gerus santykius grupėje, kas padėtų maksimaliai padidinti darbuotojų suinteresuotumą darbu.

Pasak D. McGregoro, teorija X tai:

• Darbuotojai nekenčia darbo ir stengiasi jo vengti;
• Būtina darbuotojus versti dirbti, kontroliuoti, gąsdinti bausmėmis;
• Darbuotojai vengia atsakomybės, todėl stengiasi gauti oficialius nurodymus;
• Dauguma darbuotojų labiausiai vertina saugumą ir per daug nesistengia ko nors siekti.

To paties autoriaus teigimu, teorija Y tai:

• Darbuotojai gali laikyti darbą natūraliu dalyku, kaip poilsis ar žaidimas.
• Jei žmonės įsipareigoja siekti kokių nors tikslų, jie gali patys sau vadovauti ir patys save kontroliuoti;
• Netgi vidutinis žmogus gali išmokti imtis atsakomybės ir netgi jos siekti;
• Daugelis žmonių gali patys savarankiškai priimti sprendimus, ir tai nebūtinai yra vien tik vadovų reikalas.

Nesunku pastebėti, kad anksčiau minėtos torijos X ir Y yra A. Maslowo, F. Hercbergo bei C. Alderferio išvadų tobulinimas.

Šiuolaikinės motyvavimo teorijos

Ankstesnės teorijos gerai žinomos, bet atidžiau panagrinėjus neišlaiko kritikos. Jos davė pamatą susikurti siuolaikinėms teorijoms, kurios yra pagrįstos gana gausiais patvirtinančiais dokumentais. Teoretikai Landy ir Beckelis, apžvelgdami daugelį šiuolaikinių požiūrių į motyvacijos teoriją bei praktiką, motyvacijos teorijas suskirstė į penkais kategorijas:

1. Poreikių;
2. Tikslų iškėlimo;
3. Pastiprinimo arba paramos;
4. Teisingumo;
5. Lūkesčių (vilčių).

McClelando poreikių teorija

McClellandas ir pasiūlė tris pagrindinius darbo motyvus arba poreikius:

1. Pasiekimų poreikis - siekimas pralenkti kitus, pastangos išsikovoti sėkmę.
2. Valdžios poreikis - poreikis daryti įtaką kitiems, juo valdyti.
3. Poreikis priklausyti - draugiškų ir artimų žmogiškų santykių troškimas.

Visi žmonės yra labai skirtingi. Vieni jaučia nepaprastą poreikį išsikovoti sėkmę ir siekia asmeninių laimėjimų, o ne atlygio už sėkmę. Kiti turi troškimą daryti poveikį ir turėti įtaką kitiems bei juos valdyti. Treti ieško draugystės, trokšta santykių, grindžiamų dideliu tarpusavio supratimu. Todėl žmonės, kurių poreikis ką mors pasiekti yra didelis, teikia pirmenybę tokioms situacijoms, kuriose jie yra asmeniškai atsakingi už rezultatus. Jie ieško situacijų, kuriose galėtų asmeniškai būti atsakingi už tam tikrus sprendimus, užsibrėžia realius, taiau nelengvus tikslus, kad galėtų pajusti savo pastamngomis išsikovotą laimėjimo džiaugsmą.

Apibendrinant poreikių teoriją matome, kad kiekvienas poreikis pabrėžia, jog žmonės apie savo pasitenkinimo laipsnį sprendžia sąmoningai palyginę aplinkybes su poreikiais.

Tikslų iškėlimo arba tikslų nustatymo teorija

Ši teorija teigia, kad ketinimas - tikslai - gali tapti vienu iš svarbiausiu motyvacijos šaltinių. Konkretūs, sunkiai įgyvendinami tikslai duoda geresnius rezultatus, nei apibendrintas tikslas. Konkretumas veikia kaip vidinis stimulas. Yra daug pavyzdžių, kad jei darbuotojai turėjo nekonkretų tikslą „stengtis kiek įmanoma“ pasiekė mažiau, nei tie, kurie turėjo konkretų, aiškų tikslą ką nors padaryti. Be to, žmonės labiau stengsis, jei jiems bus sudarytos galimybės dalyvauti formuluojant tikslus. Juk kuo sudėtingesnis yra tikslas, tuo smarkiau jam yra priešinamasi. Dalyvaudami formuluojant tikslą, žmonės tą tikslą bus labiau linkę priimti nei tą, kuris jiems buvo primestas.

Pastiprinimo arba paramos teorija

Teorija teigia, kad parama sąlygoja elgesį. Tačiau paramos teorija ignoruoja individo vidinę būseną ir sutelkia dėmesį į tai, kas atsitinka žmogui, kai jis imasi kokių nors veiksmų. Šiai teorijai nerūpi, kas sužadina tokį elgesį, todėl ji nėra motyvavimo teorija. Tačiau ji suteikia svarbią priemonę elgesio kontrolės analizei ir dėl šios priežasties paprastai aptariama nagrinėjant motyvacijos teorijas. Paramos veiksniai sąlygoja elgesį ir padeda paaiškinti, kaip žmonės išmoksta. Gausūs tyrimo rezultatai rodo, kad labiau stengiasi įvykdyti užduotis su parama, nei be paramos. Žmonės stengiasi įgyvendinti darbe savo tikslus, nes žino, kad už tai gaus atlygį. O jei pasekmės yra nemalonios, tai žmogus tikriausia pakeis savo elgesį, kad jų išvengtų.

Teisingumo teorija

Teorija remiasi nuostata, kad darbo motyvacijos veiksnys yra tai, kad žmonės lygina gaunamą atlygį su kitais ir laiko jį teisingu arba ne. Remiantis šia teorija galima teigti, kad asmen… Kiekviena žmogaus veikla, kiekvienas poelgis turi tam tikrą tikslingumą net kai mes jo pakankamai aiškiai nesuvokiame. Labai dažnai žmogaus veiksmų kryptį lemia pasąmonės procesai, kurių viena svarbiausių dalių yra tam tikras rezultatas, tikslas arba motyvas. Veiklos tikslo buvimą, jo siekimą ir nusako motyvacijos sąvoka. Frazė “jis arba ji turi gabumų, tačiau jų nepanaudoja” virto kliše ir nedaugelis individų visiškai arba iš dalies išnaudoja savo potencialą. Tomas Edisonas pabrėždavo atkaklaus darbo svarbą siekiant sėkmės, sakydamas: “Genijus yra vienas procentas įkvėpimo ir 99 procentai prakaito”. Tai, kad vieni žmonės dirba daugiau už kitus arba labiau stengiasi, yra faktas. Dėl to menkesnių gabumų žmonės gali pasiekti geresnių rezultatų nei jų labiau apdovanoti kolegos. Dėl šios priežasties žmogaus darbas priklauso ne tik nuo gebėjimų, bet ir nuo motyvacijos. Mus auklėja įvairi aplinka (mokykla, bažnyčia, šeima, darbas, organizuotas sportas), kur neįmanoma gerai jaustis, jei neturi motyvų (Stoner ir kt., 1999). Motyvacija jau seniai domisi vadovai ir vadybos teoretikai ir ją sieja su organizacijos tikslų pasiekimu, veikiant jos darbuotojus.

1. Motyvaciją galime apibrėžti, remdamiesi tam tikromis išorinio elgesio sąvokomis. Suinteresuoti žmonės labiau stengiasi pasiekti geresnių veiklos rezultatų nei nesuinteresuoti. Motyvacija yra noras kažką padaryti ir jį lemia veiksmo galimybė patenkinti poreikį (poreikis reiškia fiziologinį ar psichologinį deficitą, dėl kurio tam tikri rezultatai ir atrodo patrauklūs). Nepatenkintas poreikis sukelia įtampą, kuri skatina tam tikras žmogaus paskatas.

Motyvacija - psichologinė savybė, lemianti asmens įsipareigojimo laipsnį. Į ją įeina veiksniai, sukeliantys, nukreipiantys ir palaikantys žmogaus elgesį tam tikra įsipareigojimo kryptimi. Motyvaciją visuotinai priimta laikyti geru dalyku. Motyvacija - vienas iš keleto veiksnių, sąlygojančių asmens veiklos rezultatus. Taip pat svarbūs tokie veiksniai kaip sugebėjimai, ištekliai ir sąlygos, kuriomis tai atliekama. Tačiau motyvacija nėra pastovi būsena, todėl ją reikia periodiškai papildyti. Žmogaus motyvacija susideda iš įvairiausių veiksnių, stimulų ir įtakų - sąmoningų ar nesąmoningų - sukeliančių žmogaus norą pasiekti tam tikrus tikslus. Vadovai/mokytojai turėtų žinoti veiksnius, sukuriančius motyvaciją, tam, kad paskatintų darbuotojus/mokinius dirbti efektyviau, greičiau, sunkiau, su didesniu entuziazmu. Paprastai darbuotojai yra suinteresuoti užsidirbti pragyvenimui, iš dalies patenkinti savo poreikius pačiu darbu, socialiniu saugumu, kolegų pagarba ir pan. Organizacijos atlyginimų sistema pirmiausia akcentuojama kaip motyvacija ir tik paskui kaip atsiskaitymo už darbą būtinybė.

2. Motyvacijos teorijos susiformavo XIX-XX amžiaus sandūroje. Pradininkas - F. Taylor’as, atlikęs bandymą, akcentavo darbo proceso ir poreikių svarbą (Jucevičienė, 1996). Filosofai Jeremy Bentham ir John Stewart Mill motyvaciją apibrėžė hedonistiniu požiūriu. Jie teigė, kad žmonės yra valdomi troškimo pasiekti malonumą ir išvengti skausmo. Psichologijos mokslas ištyrė, kad ši nuomonė davė pradžią požiūriui, jog įgimti instinktyvūs skirtumai motyvuoja individus elgtis skirtingai. S.Freud’as pateikė mintį, kad individo motyvacija yra ryškiai sąlygojama jo pasąmonės. Individai dažnai nieko nežino apie savo tikruosius norus ir jėgas, kurios priverčia skirtingai elgtis. B.F.Skinner’io teorija pagrįstai teigia, kad motyvacija kyla iš skatinimo ir atsakomybės sąveikos. Pavyzdžiui, skurdas verčia ieškoti darbo, o kai tik individas jį gauna, yra skatinamas sunkiai ir atsakingai dirbti tam, kad padidintų savo pajamas.
3. Visos šiuolaikinės motyvacijos teorijos įtraukia žmonių poreikių iki tam tikro laipsnio koncepciją, kadangi pastangos patenkinti šiuos poreikius parodo, kada ir kaip atsiranda žmogaus aktyvumas. Pagrindiniai žmogaus poreikiai yra fiziologiniai: maistas, gėrimai, miegas ir pastogė. Dauguma žmonių dar jaučia prisirišimo ir bendravimo su kitais poreikį; jie nori jaustis reikalingais ir naudingais visuomenei, kurioje jie dirba ir gyvena. Didieji pagrindinių motyvacijos teorijų autoriai yra A.H.Maslow, C.P.Alderfer, F. Herzberg ir D.McGregor. Pagrindinės motyvacijos teorijos stengiasi nustatyti tikslų pasirinkimą, o taip pat ir priežastis, kodėl kai kurie dalykai yra svarbesni vieniems žmonėms nei kitiems. Bene įtakingiausias motyvacijos teorijų autorius yra A.H.Maslow, kuris teigia, kad individai yra motyvuojami penkiais poreikiais. Kai pirmasis poreikių lygis yra patenkintas, individai stengiasi patenkinti antrąjį poreikių lygį, vėliau trečią, ketvirtą ir pagaliau penktą.

• Fiziniai, kurie patenkinami tam, kad individas išliktų. Jie apima maistą, pastogę, apsirengimą, šilumą ir šviesą.

• Saugumo. Kai jau yra patenkinti fiziologiniai poreikiai, ieškomas saugumas namuose, darbe, apsisaugojimas nuo nelaimingų atsitikimų.

• Socialiniai.

• Pripažinimo. Šis poreikis apima autoritetą ir įtaką kitiems. Lygiavertis yra tiek troškimas valdyti, tiek ir vidinis reikalavimas savigarbai.

• Savirealizacijos. Šis poreikis užima aukščiausią vietą hierarchijos sistemoje. Jis apima kūrybinę veiklą ir asmeninės pilnatvės pasireiškimą. Patenkinęs visus poreikius iki šio aukščiausio poreikio, individas, be abejonės, norės patenkinti visus kitus įmanomus pasiekti poreikius: vystyti savo įgimtus sugebėjimus ir talentą. Nors Maslow teorija siūlo patogų būdą nuosekliai patenkinti būtiniausius poreikius, vis dėlto, išskiriama keletas problemų, susijusių su autoriaus požiūriu į motyvaciją. Kai kurie žmonės apskritai neturi Maslow įvardintų poreikių, žmonės gali būti motyvuoti patenkinti dviejų lygių poreikius tuo pačiu metu. grupes: egzistencijos, giminystės ir augimo. Šią savo poreikių teoriją pavadino ERG (lietuviškai - EGA). Ši teorija teigia, kad pirmoje pakopoje yra egzistencijos poreikiai, kurie atitinka ir Maslow fiziologinius poreikius, materialinę saugumo poreikių dalį. Antra pakopa - giminystės poreikiai. Ji apima saugumo (žmonių tarpusavio santykius) ir socialinius poreikius. Viršuje yra augimo poreikiai, kuriuos sudaro pagarbos ir saviraiškos poreikiai. Pagal ERG teoriją, žmogų gali veikti ne vienas, o keli poreikiai vienu metu. Be to, ši teorija teigia, kad nėra tokios griežtos poreikių hierarchijos, kad žemesniojo lygio poreikiai turėtų būti patenkinti, prieš patenkinant aukštesniojo lygmens poreikius. Individas gali siekti augimo poreikių patenkinimo, net jei ir nepatenkinti egzistencijos ar giminystės poreikiai. Alderfer teigia, kad visos 3 poreikių grupės gali veikti vienu metu. Herzberg’as tyrinėjo profesionalius darbuotojus, klausdamas jų, kas labaiusiai didina ar mažina pasitenkinimą darbu. Tarp veiksnių, sukeliančių nepasitenkinimą, buvo nurodyti šie: neatitinkamas atlyginimas, blogi tarpusavio santykiai su kolegomis, silpna vadovaujančio personalo priežiūra, nemalonios fizinės darbo sąlygos bei papildomos naudos darbuotojams iš organizacijos nebuvimas. Pastebima, kad higieniniai faktoriai labiau yra sietini su darbo salygomis nei su pačiu darbu, be to, tam tikro higieninio faktoriaus pagerinimas nebus įsimintinas ilgam laikui. Motyvuojantys veiksniai sąlygoja geresnės kokybės darbą, tačiau higieniniai faktoriai to negarantuoja: darbuotojas gali atsisakyti nuo sunkaus darbo, kadangi tam tikras higieninis elementas darbe buvo tik patenkinantis, bet neadekvatus jam. Panašiai ir tinkamų motyvuojančių veiksnių nebuvimas neskatins darbuotojo atsisakyti nuo tam tikro darbo, bet motyvuojančių veiksnių įtakos darbuotojų elgesiui padidinimas pagerins darbuotojų pastangas bei darbo atlikimą. D.McGregor’as pasiūlė du aiškiai skirtingus požiūrius į žmogų: vienas iš esmės neigiamas ir vadinamas teorija X, antrasis iš esmės teigiamas ir vadinamas teorija Y (Robbins, 2003). Remiantis teorija Y, vadovai ieško būdų, kaip motyvuoti pavaldinius per pasiekimo tikslus, savigarbą bei realizacijos perspektyvą. Aukščiau išvardinti teoretikai ir jų teorijos yra priskiriamos poreikių teorijos krypčiai, o pagrindiniai proceso teoretikai yra V.H.Vroom, L.W.Porter ir E.E. Lawler. Jų veikla bendrai vadinama lūkesčių (vilčių) teorija. Teisingumo teorija taip pat priklauso šiai grupei, ją išvystė J.S.Adams’as. Teisingumo teorija tvirtina, kad darbuotojų įvertinimas, parodantis, ar teisingai ir sąžiningai su jais elgiamasi organizcijoje, yra labiausiai jų motyvaciją sąlygojantis veiksnys. Pagal teoriją, individai, tegul ir nesąmoningai, bet vis dėlto nuolat lygina darbui įdėtas asmenines pastangas su organizacijos teikiamu atlygiu. Jei darbuotojas tiki, kad atlygis už jo darbą sutampa su kitiems darbuotojams teikiamu atlygiu (atitinkamai pagal tai, kiek pastangų įdėta), jaučiama “padalinto teisingumo” būsena ir darbuotojai būna patenkinti. Kitu atveju atsiranda “pažinimo disonansas”, reiškiantis, kad darbuotojas nusiteikia darbui atitinkamai pagal tai, ar jo pastangų/atlygio proporcija organizacijos atžvilgiu yra išbalansuota, lyginant su kitų darbuotojų proporcijomis. Lūkesčių (vilčių) teorija tvirtina, kad individo elgesį atspindi jo paties pasiekti tikslai ir tikėjimas tuo, kad tai, ką individas yra išmokęs, padės jo tolesnei sėkmei. Galutinai lūkesčių teoriją suformulavo V.Vroom 1960m., o išvystė Porter ir Lawler 1968m. D.McClelland’as bei kiti pasiūlė tris aktualius pagrindinius darbo motyvus arba poreikius. Jie vadinami McClelland’o poreikių teorija (ši teorija skirtinguose literatūros šaltiniuose priskiriama skirtingai: galima rasti prie senųjų poreikių teorijų arba prie šiuolaikinių motyvacijos teorijų):

• Pasiekimų poreikis - siekimas pranokti, pasiekti vertinant tam tikrais standartais, pastangos išsikovoti sėkmę.

• Valdžios poreikis - poreikis priversti kitus elgtis taip, kaip jie priešingu atveju nebūtų pasielgę. Motyvacija (iš lot.k.“movere” - judinti, skatinti) - tai žmogaus veiklos ir jo poelgių įsisąmonintos arba nevisai įsisąmonintos vidinės, t.y. C.Alderfer išskiria 3 poreikių tipus: egzistencijos, giminystės ir augimo. F.Herzberg skirsto veiksnius, motyvuojančius individą, į 2 grupes: higienos ir motyvatorius. Proceso teorijos (lūkesčių ir teisingumo) skiriasi nuo poreikių teorijos tuo, kad jos apibrėžia kintamųjų (veiksnių) pažinimo procesą, kuris skirtingai motyvuoja individą. Proceso teorijos nebando aprašyti, kokie poreikiai yra, ar kuo individai skiriasi.

tags: #siuolaikines #motyvacijos #teisingumo #teorijos #ypatumai