Šiuolaikinės psichologijos kryptys: apžvalga

Įvadas

Šiuolaikinė psichologija yra plati ir nuolat besivystanti sritis, apimanti įvairias kryptis ir metodus, skirtus suprasti žmogaus elgesį, mąstymą ir emocijas. Psichologija siūlo būdų skirtingai suprasti žmogaus sąmonę ir veikimą, ji siūlo žemėlapių ir modelių - platesnį reiškinio supratimą ir orientaciją. Vieno žemėlapio nėra. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą pagrindinių šiuolaikinės psichologijos krypčių, jų pagrindinius principus ir taikymo sritis.

Meninės kūrybos mechanizmai domino psichologiją nuo pat jos atsiradimo pradžios XIX a. pabaigos. Iškilios asmenybės ir jų darbai įprasmina tautos ir valstybės gyvenimą. Per ryškiausių asmenybių veiklą mokiniai geriausiai mato, kaip skleidžiasi idėjos - vyraujančios visuomenės gyvenimo ar tam tikro dalyko kryptys, kurios susiformavo veikiamos vienokių ar kitokių socialinių, mokslinių aplinkybių. Todėl deramą vietą ugdymo procese turėtų užimti tiek iškilios istorinės ir dabarties asmenybės (nusipelnę Lietuvos ir pasaulio menininkai, mokslininkai, išradėjai ir atradėjai, žymūs politikai, visuomenininkai ir kt.), tiek pagrindinės filosofinės (etinės, moralinės ir kt.) idėjos, darančios įtaką mokslo, visuomenės, kultūros, inovacijų ir technologijų, politikos, ekonomikos ir ekologijos plėtrai.

Pagrindinės motyvacijos teorijos

Šiame skyriuje aptarsime kelias turinio motyvacijos teorijas, kurios padeda suprasti, kas motyvuoja žmones.

Maslow poreikių hierarchija

Maslow poreikių hierarchija yra viena žinomiausių motyvacijos teorijų.

ERG teorija

ERG teorija, sukurta Clayton Alderfer, yra Maslow poreikių hierarchijos supaprastinimas. ERG teorijoje yra trys poreikių kategorijos:

Taip pat skaitykite: Psichologija: teorija ir praktika

• Egzistencijos poreikiai (fiziologiniai ir saugumo poreikiai)
• Ryšių poreikiai (socialiniai poreikiai)
• Augimo poreikiai (pripažinimo ir savęs realizavimo poreikiai)

ERG teorija skiriasi nuo Maslow teorijos tuo, kad ji leidžia patenkinti kelis poreikius vienu metu ir pripažįsta, kad nepatenkinti aukštesnio lygmens poreikiai gali paskatinti žmones grįžti prie žemesnio lygmens poreikių.

D. C. McClelland poreikių teorija

D. C. McClelland išskyrė tris pagrindinius poreikius, kurie motyvuoja žmones:

• Pasiekimų poreikis (noras įveikti iššūkius ir pasiekti aukštų rezultatų)
• Valdžios poreikis (noras daryti įtaką kitiems ir kontroliuoti situaciją)
• Priklausymo poreikis (noras užmegzti artimus santykius ir būti priimtam)

McClelland teigė, kad šių poreikių stiprumas skiriasi priklausomai nuo žmogaus ir gali būti ugdomas.

F. Herzberg dviejų veiksnių teorija

F. Higienos veiksniai (darbo sąlygos, atlyginimas, įmonės politika) - jie nelemia pasitenkinimo, bet gali sukelti nepasitenkinimą, jei nėra patenkinti.

Motyvatoriai (pasiekimai, pripažinimas, atsakomybė) - jie lemia pasitenkinimą ir motyvaciją.

Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės teorijos apie asmenybę

Herzberg teigė, kad norint motyvuoti darbuotojus, reikia užtikrinti, kad būtų patenkinti ne tik higienos veiksniai, bet ir motyvatoriai.

Turinio motyvacijų teorijų taikymas vadovo praktikoje

Turinio motyvacijų teorijos gali būti naudingos vadovams, siekiant suprasti, kas motyvuoja jų darbuotojus, ir sukurti tokią darbo aplinką, kuri skatintų motyvaciją ir pasitenkinimą darbu. Pavyzdžiui, vadovai gali taikyti Maslow poreikių hierarchiją, kad užtikrintų, jog darbuotojų pagrindiniai poreikiai yra patenkinti, o tada suteiktų galimybių siekti aukštesnio lygmens poreikių, tokių kaip pripažinimas ir savęs realizavimas. Jie taip pat gali naudoti McClelland poreikių teoriją, kad pritaikytų užduotis ir atsakomybes pagal darbuotojų individualius poreikius.

Psichologinis Realizmas Teatre

Teatre gali būti atmetamas psichologinis realizmas, bet ne psichologinės tikrovės poreikis.

Konstantino Stanislavskio indėlis

Psichologinį teatrą tradiciškai siejame su Konstantino Stanislavskio tyrinėjimais ir jo teatro bei vaidybos teorija. Daugelis aktorių rengimo modelių vis dar yra paremti Stanislavskio mokymu. Reikia pasakyti, kad šiandien šio iškilaus ir talentingo teatro eksperimentatoriaus palikimas vertinamas nevienareikšmiškai.

Svarbu paminėti, kad Stanislavskis gyveno ir kūrė ikimokslinės psichologijos laikais. Tai nereiškia, kad anksčiau žmonės neišmanė ar nesidomėjo psichika, emocijomis, bet žinios buvo paviršutiniškos ir labai chaotiškos, jos buvo paremtos vieno žmogaus įžvalgomis ir patirtimi. Stanislavskiui įtaką darė Denis Diderot (1713-1784) ir Theodule Ribot (1839-1916) teorijos. Iš pastarojo Stanislavskis pasiskolino terminą „afektinė atmintis“. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint, Diderot darbus galima priskirti redukcionistiniam ir gana mechanicistiniam požiūriui į žmogų, kas vėliau Vakarų psichologijoje bus pavadinta biheiviorizmu (reikia pasakyti, kad biheiviorizmas šiuo metu yra išnykusi teorija, nes ji ištirpo šiuolaikinės kognityvinės psichologijos sampratoje). Taigi Stanislavskio darbai - tai net iki Freudo laikų padaryti atradimai. Tik vėliau amerikietiško vaidybos metodo mokytojai Stella Adler, Sanfordas Meisneris ir Lee Strasbergas bandė Stanislavskio požiūrį perleisti per Freudo idėjų prizmę.

Taip pat skaitykite: Teisingumo teorijos įtaka motyvacijai

Šiuolaikinis personažo suvokimas

Personažas šiandien nebesuvokiamas kaip nedaloma visuma ar tam tikra stabili struktūra, turinti konkrečius bruožus.

Kognityvinė ir elgesio psichoterapija

Kognityvinė ir elgesio psichoterapija (KET) yra psichoterapijos kryptis, kuri remiasi moksliniais tyrimais ir teorijomis apie pažinimą (mąstymą), elgesį ir emocijas. KET pagrindinis principas yra tas, kad mūsų mintys, jausmai ir elgesys yra tarpusavyje susiję ir kad keičiant vieną iš šių elementų, galima paveikti kitus.

Kognityvinė asmenybės teorija

Kognityvinė asmenybės teorija teigia, kad asmenybės skirtumai atsiranda dėl skirtingų žmonių mąstymo schemų ir įsitikinimų.

Bihevioristinė asmenybės teorija

Bihevioristinė asmenybės teorija teigia, kad asmenybė yra išmoktas elgesys, kuris susiformuoja per aplinkos poveikį.

Kognityvinės ir bihevioristinės asmenybės teorijų vieta tarp kitų asmenybės teorijų

Kognityvinės ir bihevioristinės asmenybės teorijos yra svarbios, nes jos pabrėžia mokymosi ir pažinimo svarbą formuojant asmenybę.

Kognityvinės ir elgesio psichoterapijos technikos ir įgūdžiai

KET naudoja įvairias technikas ir įgūdžius, skirtus padėti klientams identifikuoti ir keisti neadaptyvius mąstymo ir elgesio modelius. Kai kurios iš šių technikų apima:

• Kognityvinį restruktūrizavimą: tai technika, kurios metu klientai mokosi identifikuoti ir keisti neigiamas mintis ir įsitikinimus.
• Elgesio eksperimentus: tai technika, kurios metu klientai išbando savo įsitikinimus realiose situacijose, kad pamatytų, ar jie yra pagrįsti.
• Atsipalaidavimo pratimus: tai technika, kurios metu klientai mokosi atsipalaiduoti ir sumažinti stresą.
• Ekspoziciją: tai technika, kurios metu klientai palaipsniui susiduria su savo baimėmis, kad išmoktų jas įveikti.

Kognityvinės ir elgesio psichoterapijos taikymas

KET yra veiksminga gydant įvairius psichologinius sutrikimus, įskaitant:

• Depresiją
• Nerimo sutrikimus (pvz., socialinį nerimą, panikos sutrikimą, generalizuotą nerimo sutrikimą)
• Obsesinius-kompulsinius sutrikimus
• Potrauminio streso sutrikimą
• Valgymo sutrikimus
• Priklausomybes

Psichoanalitinė psichoterapija

Psichoanalitinė psichoterapija yra psichoterapijos kryptis, kuri remiasi Sigmundo Freudo psichoanalizės teorija. Psichoanalitinė psichoterapija pabrėžia nesąmoningų procesų, ankstyvos vaikystės patirties ir tarpasmeninių santykių svarbą formuojant asmenybę ir sukeliant psichologines problemas.

Pagrindiniai psichoanalitinės psichoterapijos principai

• Nesąmoningumas: didžioji dalis mūsų psichikos veiklos vyksta nesąmoningai.
• Ankstyva vaikystės patirtis: ankstyva vaikystės patirtis turi didelę įtaką mūsų asmenybės raidai.
• Tarpasmeniniai santykiai: mūsų santykiai su kitais žmonėmis formuoja mūsų savęs suvokimą ir elgesį.
• Gynybiniai mechanizmai: mes naudojame gynybinus mechanizmus, kad apsisaugotume nuo skausmingų jausmų ir minčių.
• Perkėlimas: perkėlimas yra procesas, kurio metu klientas pradeda jausti jausmus terapeutui, kurie yra panašūs į jausmus, kuriuos jis jautė svarbiems žmonėms savo gyvenime.

Psichoanalitinės psichoterapijos technikos

• Laisva asociacija: klientas skatinamas pasakoti viską, kas jam ateina į galvą, nesvarbu, ar tai atrodo svarbu, ar ne.
• Sapnų analizė: sapnai laikomi nesąmoningų norų ir konfliktų išraiška.
• Perkėlimo analizė: terapeutas analizuoja kliento jausmus terapeutui, kad padėtų klientui suprasti savo tarpasmeninius santykius.
• Interpretacija: terapeutas interpretuoja kliento elgesį, mintis ir jausmus, kad padėtų klientui suprasti savo nesąmoningus konfliktus.

Psichoanalitinės psichoterapijos taikymas

Psichoanalitinė psichoterapija gali būti veiksminga gydant įvairius psichologinius sutrikimus, įskaitant:

• Depresiją
• Nerimo sutrikimus
• Asmenybės sutrikimus
• Tarpasmeninius sunkumus

Egzistencinė psichoterapija

Egzistencinė psichoterapija yra psichoterapijos kryptis, kuri pabrėžia žmogaus egzistencijos prasmę, laisvę, atsakomybę ir mirtį. Egzistencinė psichoterapija siekia padėti klientams susidurti su egzistenciniais klausimais ir gyventi autentišką gyvenimą.

Pagrindiniai egzistencinės psichoterapijos principai

• Prasmės paieška: žmogui svarbu rasti savo gyvenimo prasmę.
• Laisvė ir atsakomybė: mes esame laisvi pasirinkti savo gyvenimą, bet esame atsakingi už savo pasirinkimus.
• Mirtis: mirties suvokimas gali padėti mums gyventi pilnavertį gyvenimą.
• Izoliacija: mes visi esame vieniši, bet galime užmegzti ryšius su kitais žmonėmis.
• Autentiškumas: svarbu būti savimi ir gyventi pagal savo vertybes.

Egzistencinės psichoterapijos technikos

• Dialogas: terapeutas ir klientas dalyvauja atvirame ir nuoširdžiame dialoge.
• Fenomenologinis tyrimas: terapeutas padeda klientui ištirti savo patirtį.
• Prasmės paieška: terapeutas padeda klientui rasti savo gyvenimo prasmę.
• Atsakomybės prisiėmimas: terapeutas padeda klientui prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
• Mirties suvokimas: terapeutas padeda klientui susidurti su mirties baime.

Egzistencinės psichoterapijos taikymas

Egzistencinė psichoterapija gali būti veiksminga gydant įvairius psichologinius sunkumus, įskaitant:

• Depresiją
• Nerimo sutrikimus
• Egzistencinę krizę
• Netektį ir sielvartą
• Gyvenimo prasmės paieškas

Egzistencinė psichoterapija daug kuo panaši su kitomis psichoterapijos kryptimis- psichoanalitine terapija, kognityvine terapija. Gydymo procesas vyksta pokalbio metu ir po jo, žmogus gyvena su tais jausmais ir mintimis. Visas procesas - lyg ir darbas su savimi, bet kartus ir su psichoterapeutu. Bet egzistencinėje psichoterapijoje yra tik jai būdingų ypatumų, pavyzdžiui, vertybių, prasmės akcentavimas. Sustiprinus žmogaus vertybinį matmenį, galima padėti jam savaime išeiti iš neurozių, jei jis randa dėl ko verta stengtis gyventi. Kitas egzistencinės terapijos bruožas - apribojimų akcentavimas. Pavyzdžiui, šiuolaikinės populiarios psichologijos kryptys, vadinamosios „sėkmės mokyklos“, dažniausiai vadovaujasi principu, kad tu gali viską, tau pasiseks ir pan., o čia, atvirkščiai, reikia blaiviai suvokti tai, ko tikrai negalėsi. Tokiu atveju žmogui pasidaro aiškiau, ką jis iš tikrųjų gali padaryti. Be to, negalima pamiršti ir likimo, juk niekas nežino, kas gali nutikti.

Ar kalbėjimas apie psichologines problemas visa dar yra „tabu“?

Regis, kad tam atsiveria vis daugiau galimybių, psichologų kabinetų durų, knygų, o ir patys psichoterapeutai leidžia iš arčiau pažvelgti, kas vyksta psichoterapijos metu. Visai neseniai leidyklos „Vaga“ išleistos knygos „Pas kunigą ir detektyvą - psichologo kabinete“ autorė, psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė, pasakoja apie psichologo darbo subtilybes, žmones, kūrybą ir laisvalaikį.

Kaip kilo mintis parašyti knygą, kurioje sudėjote tikras savo klientų istorijas? Šią idėją turėjau jau seniai, tik dar nebuvau tam pasiruošusi. Kasdieninis susidūrimas su skirtingais klientais psichoterapijos metu, tų „nuotykių“ išgyvenimas, tiesos radimo kelias - kaip tikras detektyvas. Nuolatos ieškai ir atrandi kažką naujo ir įdomaus. Dažniausiai žmonės nori pasidalinti su kitais tuo, kas įdomu, o tai padaryti geriausia raštu. Kita vertus, žinau, kad tai labai naudinga, nes kai pati buvau psichologijos studentė, skaičiau tokių autorių, kaip Irvinas D. Yalomas, knygas ir būtent iš jų supratau, kas yra psichoterapija. Dažnai pagalvoju, kad jei man tai buvo taip svarbu, gal ir kitiems žmonėms taip pat bus įdomu - daugiau sužinoti apie psichoterapijos procesą, juk tai sudėtingi ir subtilūs dalykai. Savęs atskleidimas - tai labai svarbus psichoterapijos momentas. Terapeuto jausmai yra jo darbo įrankis. Pagal tai, kaip jautiesi šalia kliento suvoki, kaip greta jo jaučiasi kiti žmonės. Šioje srityje negali dirbti tik protu, būtinai turi „įjungti“ savo jausmus, labai jautriai ir aiškiai juos stebėti. Pirmosios mano knygutės „Laukiniai prisiminimai“ atsiradimo istorija labai paprasta. Kartais prisėsdavau kavinėje ar namie ir surašydavau, viską, kas tuo metu ateidavo į galvą: visas emocijas, asociacijas, galima tai pavadinti savotiška „pasąmonės išklotine“. Vėliau tokių raštų daugėjo, aš juos sutvarkiau - taip ir atsirado pirmoji knyga. Anksčiau susimąstydavau, kaip rašytojai sukuria savo knygų istorijas, o pasirodo tereikia truputį atsipalaiduoti ir įdomiai gyventi, kad iš kažkur atkeliautų mintys, emocijos, kurias aprašai. Psichologo gyvenimas labai įdomus, tokias knygas kaip „Pas kunigą ir detektyvą: psichologo kabinete“ galima būtų rašyti dažnai. Kai mokiausi psichoanalitinės psichoterapijos, man dėstė toks olandų psichoterapeutas Hansas Wiersema. Tikriausiai iš visų mano psichoterapijos mokytojų jis giliausiai įkrito į širdį. Būtent jis dažnai kartodavo, kad psichoterapeutas yra ir kunigas, ir detektyvas viename. Visai netikėtai prisiminusi jo žodžius, nusprendžiau, kad taip reikėtų pavadinti knygą, nes tame yra labai daug tiesos. Psichoterapija labai kunigiška - tai, kad visą dieną klausai kitų žmonių pasakojamų nelaimių ir turi tą žmogų paremti, o ne smerkti, ne auklėti. Vis tik, psichoterapija nėra vien tik klausymasis - jos metu dar ieškai kur yra problemos esmė, juk žmogus pats jos nesupranta, nesusigaudo. Tokius dalykus reikia atkapstyti iš įvairių užuominų, iš to, kas nepasakyta, emocijų ar pan. Dažniausiai būna taip, kad pas psichologą ateina vienas žmogus - įsijauti į jo jausmus, kai ateina kitas - turi įsijausti į kito ir t.t. Galiausiai darbo dienos pabaigoje geriausiai atsimeni paskutinio kliento atvejį arba kurį nors ryškiausią. Iš tikrųjų, po tokio darbo, vakare reikėtų veikti kažką įdomaus. Labiausiai mėgstu bendrauti. Meno „vartojimas“ (kinas, parodų lankymas, muzika) ir laikas praleidžiamas kartu su draugais - mano pagrindiniai užsiėmimai laisvalaikiu. Mėgstu keliones, kurios būtų visai nepanašios į prieš tai buvusias - pačias įvairiausias. Jos man duoda atsinaujinimą, atsitraukimą, pamatymą iš perspektyvos. Net jei kelionė nelabai pasisekusi, ji vis tiek tave išmeta iš kasdienybės, įvairių problemų ir kai grįžti - jas matai visiškai kitaip. Mėgstu keliauti kaskart į kitą vietą, skirtingais būdais, pavyzdžiui, dviračiai, alpinizmas, baidarės, egzotiniai kraštai, visai neegzotiniai ir t.t. Gali gauti labai daug. Visų pirma - daug geriau supranti kitus žmones, jie tampa labiau nuspėjami. Be to, kai dirbi su klientų daug emocijų turi perleisti per save, bandai įsivaizduoti, kaip jaustumeisi jo situacijoje. Taip nuolat peržiūri savo patirtį. Kai susiduri su žmogumi, kuriame akivaizdžiai matai kurią nors savo ydą, tada susimąstai, kad gal ir savyje reikėtų kažką keisti.

Vyrų ir moterų skirtumai psichologijoje

Nemanau, tiesiog dabar kitokios problemos. Pavyzdžiui, tokia liga kaip depresija pakeitė „veidą“, nes prieš kelis šimtus metų, šios ligos atveju žmogus bėgdavo žudytis, pilnas nevilties, neištveriamos kančios - maždaug taip buvo įsivaizduojama depresija. Dabartinė depresija - labiau vartotojiška, žmogus būna tiek pavargęs, persidirbęs, kad jo viduje atsiranda visiška tuštuma ir beprasmybė. Kad žmonės dažniau eina pas psichologus, kalba apie savo problemas, tai irgi visuomenės pokytis, anksčiau to nebūdavo. Niekas apie tai nekalbėdavo, nes bijodavo būti apšaukti bepročiais. Žinoma, padidėjęs gyvenimo tempas duoda savo - daugėja nervinio išsekimo atvejų.

Analizavimas ir apmąstymas vyrams tikrai nėra būdingas, jie daugiau linkę veikti, o jei ir apmąsto, retai apie tai kalba. Moteris yra labiau pasiaukojanti, ji atsakinga ir už vaikus, ir už senus tėvus, ir už namus - ir dėl tos pareigų naštos dažniau atsiduria aukos pozicijoje. Jos dažniau serga depresija. Vis tik, moterys sparčiai keičiasi, bando spręsti tą problemą, jos labiau mobilizuotos, užima vis geresnes pozicijas visuomenėje, tad spėju, kad po kokių 50 metų viskas gali pasikeisti. Taip, bet šiuolaikiniai, jauni vyrai šiek tiek kitokie. Be to, jausmų parodymas vyro nepadaro nevyrišku. Vyrą padaro vyrišku visai kiti dalykai.

Meno terapija

Meno vartojimas - labai didelė terapija. Mene yra nuoga, tikra, suintensyvinta vidinio pasaulio tiesa. Labai efektyviai veikia kinas, jei jis tau artimas, jo veikėjai jaustų kažką panašaus, kaip ir tu. Savo vidines būsenas galima pergyventi kartu su filmo veikėjais, atsipalaiduoti nuo sunkių emocijų, tokiu būdu žmogus supranta ir kažką naujo, daugiau suvokia apie save. Mano knygos gana skirtingos, bet, manau, kad dažniausiai mano knygas skaito moterys, bet skaito ir vyrai. Taip pat žmonės, kurie domisi psichologija, santykiais, tie, kurie nori knygose rasti kažką įdomaus, ryškaus - rašau lengvu, kiek nuotykiniu stiliumi.

tags: #siuolaikines #psichologijos #kryptys