Psichologija - tai mokslas, kuris tiria žmogaus ir gyvūnų psichiką, psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Šis intensyviai besivystantis mokslas apima daugybę krypčių, požiūrių ir teorijų. Psichologija apima vis įvairesnes žmonių psichinio gyvenimo sritis ir skirstosi į atskiras šakas, kurios skiriasi tyrimo objektais, metodais ir pritaikymo sferomis.
Psichologijos Samprata ir Objektas
Psichologija, kilusi iš graikų kalbos žodžių „psyche“ (siela) ir „logos“ (mokslas), iš pradžių buvo suprantama kaip mokslas apie sielą. Tačiau šiuolaikinėje psichologijoje siela suvokiama ne kaip nemateriali žmogaus dalis, bet kaip visuma reiškinių ir procesų, apibūdinančių žmogaus ir gyvūno vidinį pasaulį.Psichologijos mokslo objektas istorijos eigoje kito nuo mistiškos sielos iki psichikos, kaip nervų sistemos funkcijos pripažinimo.
Psichikos Struktūra
Pagal psichinių reiškinių įsisąmoninimo lygį psichologija išskiria dvi tyrimo sritis: sąmonę ir pasąmonę. Psichikos struktūros dalys pagal psichikos reiškinių įsisąmoninimo lygį yra svarbios tiriant žmogaus elgesį ir patirtis.
Psichologijos Mokslo Šakos
Psichologijos šakų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Jos gali būti skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius ar metodus.
Šiuolaikinė psichologija, aprėpdama vis įvairesnes žmonių psichinio gyvenimo sritis, skaidosi į atskiras šakas, besiskiriančias tyrimo objektais, metodais, pritaikymo ssferomis. Žmogaus psichika įvairiai pasireiškia jo veikloje, vidinė disharmonija daro didelę įtaką veilos rezultatams.
Taip pat skaitykite: Vaikų emociniai iššūkiai
Pagrindinės psichologijos šakos:
Bendroji psichologija: Tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus ir psichologijos sąvokas.
Diferencinė psichologija: Tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
Biopsichologija: Tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus. Ji apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją ir psichogenetiką. Fiziologinė psichologija ryžtingai pasuko atgal prie savo biologinių pradmenų ir tapo neurologija. Svarbu pabrėžti, kad mokslo šaka, kuri iš pradžių buvo vadinama eksperimentine psichologija, dabartinis rezultatas tapo „gamtos mokslų“ dalimi. Naujos mokslo sritys - neurologija ir kognityvinė psichologija - neišsaugo savo pavadinimuose jokio ryšio su terminu „psichologija“, ir šių sričių atstovai nelabai domisi tuo, kas paprastai suprantama kaip psichologija.
Žmogaus raidos psichologija: Tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę. Ji skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją ir gerontopsichologiją.
Patopsichologija: Tiria psichinės veiklos ir psichikos raidos sutrikimus.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Specialioji psichologija: Tiria įvairių organizmų anomalijų (aklumo, kurtumo) įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą. Ji skirstoma į tiflopsichologiją ir surdopsichologiją.
Neuropsichologija: Tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
Socialinė psichologija: Tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
Zoopsichologija: Tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
Taikomosios psichologijos šakos:
Tai XX a. atsiradusios šakos, kurių tikslas - tirti konkrečios veiklos ar veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Darbo psichologija: Tiria profesinės asmenybės savybes, darbo organizavimo problemas, žmogaus ir mašinų sąveiką gamyboje, psichologines darbo produktyvumo didinimo sąlygas.
Inžinerinė psichologija
Kriminalinė psichologija
Medicininė psichologija: Specializuojasi psichikos, elgesio, asmenybės sutrikimų diagnostikoje ir gydyme.
Meno psichologija: Bando atskleisti meninės kūrybos proceso dėsningumus, kūrybinių gebėjimų struktūrą.
Mokslo psichologija
Muzikos psichologija
Pedagoginė (mokyklinė) psichologija: Tiria žmogaus ugdymo psichologinius ypatumus, domisi išmokimo ir mokymo(si) procesais.
Propagandos psichologija
Religijos psichologija
Sporto psichologija: Tiria sportininkų įgūdžių formavimo ypatybes, sporto elgesį varžybų ir treniruočių metu, sportininkų rengimo psichologines sąlygas ir komandos formavimo ypatumus.
Tanatopsichologija
Teisės psichologija
Teismo psichologija
Ekonominė psichologija
Konsultavimo psichologija: Konsultavimo procedūrų taikymas, siekiant padėti žmogui išmokti spręsti problemas ar priimti sprendimus.
Psichologijos Metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes ir dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.
Svarbiausi psichologijos metodai:
- Eksperimentas: Tyrimas, kuriame vienas ar daugiau kintamųjų yra manipuliuojami, siekiant nustatyti jų įtaką kitiems kintamiesiems.
- Stebėjimas: Sistemingas elgesio fiksavimas natūralioje arba laboratorinėje aplinkoje.
- Koreliacinis tyrimas: Apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.
Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams ir praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologijos Raida
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki XIX a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.
Antika
Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius, senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki XIX a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Atomistinio materializmo pradininkas Demokritas (460-370 pr. Kr.) teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus. Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną, siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
Platono mokinys Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale „Apie sielą“ (De anima). Remdamasis biologine konceptualine schema, Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus.
Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale „Charakteriai“ (Charektere). Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).
Viduramžiai
Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija ir astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Jis sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką. Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
Naujieji amžiai
Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547-1628) knygoje „Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida“ (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu.
Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės. XVII a. atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Jis įtvirtino ir introspekcinę sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis, daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno.
Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką. Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Jis teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku.
Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris (1801-58) sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą, pojūtis būna toks pat. Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių, sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.
XIX amžius: psichologija tampa savarankišku mokslu
Apie 200 m. XIX a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams, pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija.
XIX a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus, psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. XIX a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.
Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, XIX a. mechanistine asociacine psichologija, jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.
Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas.
W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija. Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885, G. E. N. Müllerio 1893 atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį.
Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe).
tags: #siuolaikinio #psichologijos #mokslo #struktura #sakos