Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama magiškojo realizmo poetika Jolitos Skablauskaitės romanuose "Septyniadangė erdvė" ir "Brudenis". Straipsnyje siekiama išanalizuoti, kaip J. Skablauskaitė derina tikrovę su fantastika ir mistika, kurdama magišką siurrealistinį pasaulį. Straipsnyje taip pat siekiama atskleisti, kokį vaidmenį magiškojo realizmo elementai atlieka rašytojos prozoje, ir kaip jie padeda suvokti tikrovę kaip žaidimą, o žmogaus gyvenimą kaip nuolatinį ieškojimą ir klajones.
Jolitos Skablauskaitės kūrybos bruožai
Jolita Skablauskaitė, kilusi iš Joniškio krašto, Kuisų kaimo, išsiskiria polinkiu derinti tikrovę su fantastika ir mistika, kurti magišką siurrealistinį pasaulį. Baigusi Dailės institutą, rašytoja pati apipavidalina savo knygas, teigdama, kad prieš rašydama turi išsipiešti, nes piešiant atsipalaiduoja pasąmonė. Meilė menui lydi šią talentingą asmenybę nuo pat vaikystės, kai abi su mama skaitydavo. Dar būdama maža, ji perskaitė didžiausius ir sunkiausius kūrinius. Nuo mažens būdama viena, ji leisdavo savo vaikiškai fantazijai reikštis visur: ką nors matydavo sienos plyšyje, vaizduodavosi įvairius regėjimus. Svarbiausias J. Skablauskaitės kūrinys - apysaka "Šiąnakt", kurią išspausdino Pergalėje 1984 metais. Su šia knyga rašytoja debiutavo respublikinėje spaudoje. Debiutas buvo sėkmingas - 1987 metais rašytoja apdovanota A. Jonyno premija ir priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Kritikai pabrėžė, kad šioje knygoje rašytojos meninis pasaulis kupinas fantazijos, įvairių asociacijų, laiko simbolių ir metaforų, dirglus ir neatspėjamas. Vėliau rašytoja išleidžia poezijos knygą "Šviesa, tyla ir ilgesys" (1989), romaną "Žolės kartumas" (1990), apsakymų rinkinį "Likėnsargis moteris" (1993), romaną "Mėnesienos skalikas" (1997). 2002 metais išleistas romanas "Kitas kraujas" dar kartą paliudijo, kad J. Skablauskaitei būdingas realybės pakaitals ieškojimas. Tačiau atsiliepimai apie šiuos rašytojos darbus nebuvo patys geriausi. Pati rašytoja prisimena vyresniųjų kolegų pastabą: "Viskas puiku, vienintelė blogybė - per daug fantazijos". Šiandien rašytojos romanai labiausiai kritikuojami už tai, kad jų negalima skaityti be paaiškinimų. Pasak kritikų, mitologinė ir archetipinė erdvė romane "Septyniadangė erdvė" primityvi ir nesavarankiška - visa gelmė ir esmė sukaupta skyrelyje "Autorės paaiškinimai". Galbūt dėl šios priežasties - "per didelio fantazijos kiekio" - rašytoja nėra labai mėgstama literatūros kritikų ir tyrinėtojų. Apie jos darbus šiek tiek yra rašiusi profesorė Viktorija Daujotytė savo knygoje "Parašyta moters". Ji mini rašytojos poezijos knygą "Šviesa, tyla ir ilgesys", apysaką "Likėnsargis moteris" ir sako, kad J. Skablauskaitė vaizduoja moters pasaulį atskirdama jį nuo vyro pasaulio, moterį palikdama gamtai, o vyrą perkeldama į civilizaciją. Violeta Kelertienė straipsnyje knygoje "Kita vertus" Jolitą Skablauskaitę priskiria pirmajai ryškesnei šiuolaikinės moters rašytojų bangai, kuriai be J. Skablauskaitės priklauso ir Bitė Vilimaitė, Birutė Baltrušaitytė, Ema Mikulėnaitė ir Vidmantė Jasukaitytė. Literatūrologė Jūratė Sprindytė savo knygoje "Lietuvių apysaka" mini J. Skablauskaitės apysaką "Šiąnakt". J. Sprindytė sako, kad Skablauskaitės moteris - žmogus sau. Ji nekuria racionalių planų, negalvoja apie rytdieną, o gyvena intuityviai, stichiškai. Būties mistikos pajautimas - jos gyvenimo esmė, o realiai vykstantis rutinos seansas atrodo tariamas. Pastebėtina, kad visose recenzijose ir straipsniuose kalbama apie rašytojos kuriamus personažus (moteris), meninio pasaulio kūrimo ypatumus. Dauguma jų yra laisvos, nepriklausomos, stichiškos. Moterys yra ir geros artistės, kurioms ką nors suvaidinti yra vieni juokai. Geriausias tokios moters pavyzdys yra Regina iš apysakos "Klajonės", kuri, kaip sako J. Sprindytė, nardo po gyvenimą, nesukdama galvos dėl jo prasmės, kol galop nusinuodija iš neatlieptos meilės paslaptingam vyriškiui "baltais kasais". Rašytojos sukurti personažai gyvena magijos ir burtų kupiname pasaulyje, nuolat balansuodami ant realybės ir fantazijos ribos.
Magiškojo realizmo ištakos ir bruožai
Magija ir mistika J. Skablauskaitės kūryboje yra svarbūs elementai, kurie padeda kurti savitą, ne kiekvienam lengvai suvokiamą tikrovę. Rašytoja taip pina kūrinio vaizdus, kad sunkiai įmanoma nubrėžti ribą tarp tikro ir išgalvoto, esamo ir jau nebe, gero ir blogo, paslaptingo ir atviro. Jos kūriniai perpildyti fantasmagoriškais vaizdais, magiškais simboliais, skambantys skaitytojo ausyse kaip pasaka, žadina smalsumą ir skatina ieškoti vis naujesnių prasmių ir interpretacijų. Magiškojo realizmo terminas pirmą kartą Europoje buvo pavartotas 1925 metais vokiečio Franzo Roho. Jis charakterizavo pokario menininkų dailininkų darbus, kuriuose vyravo fantastinė tematika. Šiuo terminu F. Rooh visų pirma mėgino apibūdinti tendenciją XX amžiaus vidurio tapybos darbuose vėl vaizduoti realios tikrovės objektus. Tačiau iškreiptos perspektyvos ir erdvės transformacijos dėka tie daiktai įgydavo magišką dimensiją, kuri tapybos darbus ir skyrė nuo XX amžiaus realizmo. Vėliau šis terminas išplito ir literatūroje. Magiškojo realizmo atstovai sąmoningai vengė siužeto ir psichologinės pasakojimo motyvacijos, jų darbai sintetiniai, netgi mistiški, ir sunkiai pasiduoda racionaliai analizei. Derlingiausią dirvą ši literatūrinė srovė surado Lotynų Amerikoje. "Stebuklingos realybės" sampratą išdėstė Kubos rašytojas Alejas Carpentieris savo knygos "Šio pasaulio karalystė" įvade. Pasak jo, stebuklinga realybė yra ne kažkoks išgalvotas pasaulis, o jau esamas ir sukurtas pasaulis, kuriame pinami magiški ir netikėtini dalykai. Taigi rašytojas atskleidžia Lotynų Amerikos kultūros išskirtinumo esmę. Magiškojo realizmo, kaip literatūros srovės, pradininku tituluojamas Gabrielis Garsija Markesas ir jo romanas "Šimtas metų vienatvės", kuriame pasakojama vienos šeimos gyvenimo istorija. Šis romanas yra unikalus reiškinys ir jis skiriasi nuo modernistų bei postmodernistų kūrinių. Romane pasakojama reali situacija: jauna šeima - vyras ir žmona (pusbrolis ir pusseserė) - įkuria naują miestelį ir pavadina jį Makondu. Knygoje aprašomi įvykiai trunka šimtą metų. Tačiau šioje realybėje pinami mistiški vaizdai ir įvykiai. Kitas prozininkas Juanas Rulfas parašė apysaką "Pedras Paramas". Čia pasakojama sūnaus kelionė į tėvo gimtinę. Jam ten nuvykus tarsi išsitrina riba tarp to, kas tikra ir to, kas išgalvota ir nerealu. Pagrindinės magiškojo realizmo temos yra tapatybės ir kitoniškumo paieškos, marginalumas (išstumtųjų iš visuomenės padėtis) ir santykiai su kitais žmonėmis (išaukštinamas klouno ir kvailio įvaizdis). Be pagrindinių temų galima įvardinti keturis magiškojo realizmo bruožus. Pirmasis - tai mišrumas. Vaizduojama nedarna, opozicijos tarp miesto ir kaimo, norima atskleisti gilesnę ir teisingesnę tikrovę. Ironija, remiantis autoriaus perspektyva, yra antrasis bruožas. Rašytojas turi stipriai gerbti magiškumą, antraip jis sunyks iki paprasto liaudies tikėjimo ar visiškos fantazijos, atsiskirs nuo realumo vietoj to, kad sutaptų su juo. Trečiasis bruožas - autoriaus nutylėjimas, kuomet autorius per veikėjo išreikštą požiūrį į pasaulį rodo savo aiškios nuomonės neturėjimą. Paskutinysis, ir bene svarbiausias bruožas analizuojant J. Skablauskaitės kūrybą, yra tas, kad magiškojo realizmo kūriniuose viskas susiję su sapnų, vizijų, haliucinacijų, antgamtinių įsivaizdavimų pasauliu. Kitaip tariant, magiškasis realizmas yra tai, ko neįmanoma paaiškinti. Tai žanras, kuriame magiškieji elementai arba nelogiški scenarijai atsiranda kitokioje realistinėje ar net "įprastoje" aplinkoje.
Magiškojo realizmo elementai Jolitos Skablauskaitės romanuose
Jolitos Skablauskaitės romanuose "Septyniadangė erdvė" ir "Brudenis" galima rasti įvairių magiškojo realizmo elementų. Vienas iš svarbiausių elementų - realybės ir vizijos santykis. Rašytoja vaizduoja pasaulį, kuriame riba tarp tikrovės ir fantazijos yra nuolat kintanti, o veikėjai nuolat balansuoja ant realybės ir fantazijos ribos. Romane "Septyniadangė erdvė" šis santykis atsiskleidžia per moters gyvenimo istoriją, kurioje pinasi realūs įvykiai ir fantasmagoriški vaizdai. Romane "Brudenis" realybės ir vizijos santykis atsiskleidžia per veikėjų santykį su gamta. Jovasei kaip gyvybė reikalinga gamta, o jos broliui Brudeniui be galo norisi įspėti kūrybinio prado paslaptis. Apskritai šis romanas sulaukė pakankamai prieštaringų vertinimų. Kitas svarbus magiškojo realizmo elementas J. Skablauskaitės kūryboje - pasakos realybėje aspektai. Rašytoja į savo kūrinius įtraukia įvairius pasakų motyvus ir simbolius, kurie suteikia kūriniams magiškumo ir paslaptingumo. Romane "Septyniadangė erdvė" pasakos motyvai atsiskleidžia per veikėjų keliones į kitas dimensijas ir susitikimus su mitinėmis būtybėmis. Romane "Brudenis" pasakos motyvai atsiskleidžia per veikėjų santykį su gamta ir per jų bandymus įspėti kūrybinio prado paslaptis. J. Skablauskaitės kūryboje svarbų vaidmenį atlieka veikėjų vaizdavimo ypatumai ir elgesys. Jos veikėjai dažnai yra laisvi, nepriklausomi, stichiški, gyvenantys intuityviai ir nebijantys reikšti savo emocijų. Moterys J. Skablauskaitės kūryboje yra vaizduojamos kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės, kurios nebijo laužyti tradicinių stereotipų. Geriausias tokios moters pavyzdys yra Regina iš apysakos "Klajonės", kuri nardo po gyvenimą, nesukdama galvos dėl jo prasmės, kol galop nusinuodija iš neatlieptos meilės paslaptingam vyriškiui "baltais kasais". J. Skablauskaitės kūryboje aškiai brėžiama linija tarp gamtos ir civilizacijos. Moteris - gamtos dalis, vandens gyventoja. Ji jaučiasi gerai tik gamtoje, o civilizuotas - vyro - pasaulis jai svetimas ir nepriimtinas. Šiame kontekste svarbu paminėti Sherry Ortner straipsnį "Ar moteris priklauso civilizacijai taip, kaip vyras - gamtai?", kuriame ji akcentuoja, kad vyras priklauso civilizacijai taip kaip moteris - gamtai. Vyro ir moters priešprieša ryškėja per gyvenimo būdo ir jausmų išraišką. S. Ortner teigia, kad kiekvienoje kultūroje moteris yra nuvertinama, ji yra laikoma žemesniu egzistencijos sluoksniu nei pati kultūra. Tuo tarpu vyras yra aukštesnė kultūros išraiška. Moterys yra artimesnės gamtai nei vyrai. Bet vyras neturi natūralios kūrimo funkcijos - negali gimdyti vaikų. O moteris be vyro to padaryti taip pat negali. Rašytojos vaizduojamas moters gyvenimas neatsiejamas ir nuo vandens. Jos jame maudosi, semiasi jaunystės ir grožio (Bubė), randa ramybę (Jovė). Bet jos, gyvendamos vandens dėka ir būdamos nuo jo neatsiejamos, irgi yra klastingos ir nenuspėjamos. Veidrodis, kaip atspindintis tikrovę (viziją), rodantis magiškus dalykus, atspindintis tiesą ir esantis riba tarp dviejų pasaulių, yra labai svarbus visuose J. Skablauskaitės kūriniuose. Ne veltui pati rašytoja viename interviu yra ištarusi, kad "pasaulis yra žaidimų veidrodis". Šia fraze ji pradeda savo romaną "Septyniadangė erdvė". Veidrodis, jo atspindžio galia ir poveikis padeda suprasti tam tikrus modeliuojamos siurrealistinės tikrovės dalykus.
Magiškojo realizmo reikšmė Jolitos Skablauskaitės kūryboje
Magiškojo realizmo elementai J. Skablauskaitės kūryboje atlieka svarbų vaidmenį. Jie padeda rašytojai kurti savitą, ne kiekvienam lengvai suvokiamą tikrovę, atskleisti gilesnes žmogaus egzistencijos prasmes ir nagrinėti sudėtingus socialinius ir kultūrinius klausimus. Magiškojo realizmo elementai taip pat padeda rašytojai sukurti įdomius ir įtraukiančius personažus, kurie gyvena magijos ir burtų kupiname pasaulyje, nuolat balansuodami ant realybės ir fantazijos ribos. J. Skablauskaitės kūryba, nors ir kritikuojama dėl "per didelio fantazijos kiekio", yra svarbi šiuolaikinės lietuvių literatūros dalis. Rašytoja savo kūryboje nagrinėja svarbius žmogaus egzistencijos klausimus, atskleidžia gilesnes socialines ir kultūrines problemas, ir kuria įdomius ir įtraukiančius personažus, kurie gyvena magijos ir burtų kupiname pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Pasąmonės valdymo technikos
Taip pat skaitykite: Id, Ego ir Superego paaiškinimas
Taip pat skaitykite: Efektyvūs pasąmonės metodai
tags: #sknyga #stebuklingoji #pasamone