Psichoanalizė, kaip psichologijos kryptis, gyvuoja jau daugiau nei šimtmetį, o jos ištakos siekia XIX-XX a. sandūrą. Nors per tą laiką ji gerokai pasikeitė ir atsirado naujų šakų, visos jos remiasi Sigmundo Freudo sukurta teorija. Svarbu suprasti pagrindinius psichoanalizės principus, tokius kaip Id, Ego ir Superego, norint suvokti šios teorijos esmę ir jos raidą.
Psichoanalizės raida
Pasak psichoanalitiko Raimundo Milašiūno, psichoanalizė išties stipriai pasikeitusi, atsirado naujų šakų, tačiau visos remiasi S. Freudo sukurta teorija. Freudas išskyrė libidinę ir agresyviąją varas, kurios valdo žmogų kitų psichikos struktūrų - id, ego ir superego - sukurtame sąmonės ir pasąmonės lauke. Vėliau atsirado ir kitų psichoanalizės mokyklų tokių kaip ego psichologija, įvedusi gynybos mechanizmo ir vidinio konflikto bei jų santykio su išoriniu pasauliu modelį, arba objektų ryšių mokykla, pirmoji prabilusi apie vieno žmogaus santykius su kitais. Dar vėliau atsirado naujosios psichoanalizės mokyklos - prisirišimo mokykla, savasties psichologija, santykio psichoanalizė.
Šiandieninė psichoanalizė skiriasi nuo tos, kurią sukūrė Freudas, tačiau jas vis dar sieja teiginiai, jog žmogų valdo pasąmonė, jog žmogaus psichikoje veikia tarpusavyje sąveikaujančios jėgos. Taip pat jas sieja tam tikros motyvacinės jėgos - varos, o tiksliau - libidinė (meilės) ir agresyvioji varos, tačiau šiandien psichanalitikai pripažįsta, kad egzistuojanti ir trečia - intersubjektyvioji vara - atsakanti už ryšio su kitais žmonėmis paiešką.
Freudas tikėjo, jog psichoanalitikui interpretuojant pasąmoningą informaciją, pacientas įsisamonina vidinius konfliktus ir to užtenka, kad simptomai išnyktų. Tuo tarpu šių laikų psichoanalitikai mato kur kas daugiau. Žmogui neužtenka įsisamoninti vidinių konfliktų, psichoanalitiko padedamas, žmogus turi atrasti naujų būdų, kaip sėkmingai funkcionuoti.
Freudas teigė, kad psichoanalizė yra labiausiai tinkanti neurozėms gydyti. Jis pabrėžė, kad įvairūs troškimai bandantys išsiveržti iš pasąmonės į sąmonę yra sustabdomi išorinių moralinių reikalavimų arba superego (vidinių reikalavimų) ir taip nepatiriamas malonumas ir kyla vidinis konfliktas. Jį žmogus sprendžia pasiremdamas gynybos mechanizmais - situacija yra išsprendžiama, tačiau žmogus vistiek nesijaučia gerai. Pasak Freudo, įsisamoninus tokius procesus, simptomai pranyksta. Dabar yra manoma, kad psichoanalizė taip pat tinka ir emociniams ar gilesniems asmenybės sutrikimams gydyti.
Taip pat skaitykite: Pasąmonės valdymo technikos
Pagrindinės asmenybės struktūros: Id, Ego ir Superego
Standartinėje Froido interpretacijoje, asmenybę sudaro trys dalys ir jų tarpusavio sąveika: id, ego ir superego. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Id (tai) yra psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją).
Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).
Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis.
Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs pasąmonės metodai
Ego (aš) yra asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą.
Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (aukščiau nei aš) yra vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų.
Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu.
Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.
Taip pat skaitykite: Knygos apie pasąmonę iki Freudo
Instinktai ir psichinė energija
Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai.
Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu (need). Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id.
Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas - pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos.
Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) - ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Taip, pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių mesti savo pirminį seksualinį objektą - manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) - ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo - piršto čiulpimo. Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo.
Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga - kitą, lytiniai organai - trečią.
Mirties - arba dar destruktyvūs - instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo - kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija - tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos.
Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudoj energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus.
Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia ego susiformavimą. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams - suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan.
Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Superego dažnai veikia prieš id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos. Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes superego ir ego stengiasi tiek patenkinti id poreikius, tiek juos uždrausti, o ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei id turės kontrolę energijos - elgesys bus impulsyvus ir primityvus.
Nerimas ir gynybos mechanizmai
Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui - aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego užplūsta nerimas.
Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė. Šis nerimas turi realų pagrindą, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai, baudė vaiką už impulsyvius veiksmus. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas.
Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas. Situacija, su kurios keliama grėsme žmogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerimą, kuris verčia žmogų pasijusti kūdikiškai bejėgiu ir ši didelės įtampos būsena primena pirmą kartą, kai buvo patirtas pirmasis nerimas - būtent gimdymo traumą, nes iškart po gimimo naujagimį užplūsta išorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia iš siaubo. Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neišsivystys pakankamai stiprus ego, kuris pajėgs susidoroti aplinkos stimulais.
Pasąmonė ir jos reikšmė
Pasąmonė yra žmogaus sąmonės tiesiogiai nesuvokiamų psichikos procesų ir būsenų visuma. Pasąmonės turinys yra glaudžiai susijęs su žmogaus jausmais, jo santykiu su pasauliu, todėl pasąmonė negali valingai kontroliuoti žmogaus veiksmų, įvertinti jų rezultatų, bet veikia sąmoningą elgesį (pavyzdžiui, žmogus suvokia savo kalbą, bet nežino, kaip atmintyje randa reikiamus žodžius, kaip perduoda programas artikuliacijos aparatui ir kita). Pasąmonėje žmogus supanašina, sutapatina save su kitais žmonėmis ir reiškiniais kitaip negu sąmoningai išgyvendamas tikrovę: tiesiogiai emociškai įsijaučia, identifikuojasi, gretina įvairius objektus pagal kokius nors bendrumus, bet ne pagal loginius prieštaravimus, esminių požymių skirtumus. Pasąmonėje praeitis, dabartis ir ateitis dažnai susipina kuriame nors viename psichiniame akte (pavyzdžiui, sapne).
Pasąmonei priklauso reiškiniai, kurie buvo išgyventi anksčiau, ir pamiršti dalykai (ankstyvoje kūdikystėje ir vaikystėje patirtos nuoskaudos, matyti vaizdai ir kita), automatinio veikimo reguliavimas (vaikščiojimo, mąstymo, kalbėjimo ir kiti įgūdžiai, organizuoto darbo įpročiai ir kita), hipnozėje įteigtų veiksmų vykdymas. Pasąmonės turinys atsiskleidžia intuicijoje, afektuose, panikoje, sapnuose, ikislenkstiniame suvokime (subsensorinis suvokimas), nevalingame įsiminime, be to, reiškiasi tokiais siekiais, jausmais ir poelgiais, kurių priežasties žmogus nesuvokia.
Skiriamos 4 raiškos būdų grupės: ikisąmoniniai reiškiniai, neįsisąmoninti veiklos stimulai (neįsisąmoninti motyvai ir prasminės nuostatos), kuriuos lemia norimoji ateitis, turinti asmenybinę prasmę, neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai (veiklos nuostatos, automatinio elgesio stereotipai), lemiantys veiklos kryptingumą ir nuoseklumą, subsensorinio suvokimo apraiškos.
Austrų psichologas, psichiatras ir psichoanalitikas S. Freudas neįsisąmonintų veiksmų prigimtį aiškino psichoanalizės požiūriu. Jis teigė, kad pasąmonei būdingas dinamiškas išstūmimas. S. Freudo nuomone, pasąmonėje pirmiausia yra nerealizuoti potraukiai. Juos įsisąmoninti trukdo socialinės normos, todėl nerealizuoti potraukiai reiškiasi tik užuominomis, apsirikimais, sapnais ir kita. Kai žmogus net ir suvokia, kad nerealizuoti potraukiai yra susiję su psichiką traumuojančiais įvykiais, tų potraukių sukelti išgyvenimai neišnyksta, nes suvoktieji dalykai atrodo svetimi, su juo nesusiję. Pasąmonė nustoja reikštis veiksmu tada, kai jos veikimą sukėlusius įvykius žmogus suvokia kartu su kitu žmogumi (grupinė terapija).
Pasąmonės prigimties, jos reiškimosi specifikos, žmogaus elgesį reguliuojančių pasąmonės mechanizmų ir funkcijų samprata padeda sukurti vientisą asmenybės psichinio gyvenimo vaizdą. Psichoanalizės šalininkai pasąmonę laiko neurozės ir kitų psichikos sutrikimų šaltiniu. Norint juos įveikti reikia padėti ligoniui įsisąmoninti pasąmonėje slypinčius išstumtus, užslopintus nepatenkintus poreikius.
Ego stiprumas ir jo reikšmė
Ego stiprumo samprata remiasi struktūrine asmenybės teorija, sukurta psichoanalizėje. Pagal šią schemą galime apibrėžti, kas yra ego stiprumas. Ego stiprumas - tai ego galia tvarkytis su id, superego ir realybės poreikiais. Individas su stipriu ego pasitinka iššūkius su jausmu, jog jis gali įveikti problemą ar netgi kovos su ja rezultate įgyti geros patirties. Silpnas ego žvelgia į iššūkius kaip į kažką, ko derėtų vengti. Iššūkiai atrodo per sunkūs, kad su jais susitvarkytum. Problemų akivaizdoje jų vengia, pasitraukia į savo svajas.
Šiuolaikinėje psichoanalizėje ego stiprumo aptarčiai yra sukurta hipotetinės ego psichinės energijos koncepcija. Tai tokia energija, kuri padeda tvarkytis su gyvenimo ir vidinės dinamikos poreikiais ir adaptuotis gyvenimo realybėje. Laisva energija naudojama kūrybai, žaidimams ir krizėms įveikti (kurios neišvengiamai mus užklumpa). Ego stiprinimas vyksta išlaisvinant hipotetinę energiją, t.y., jei tai įmanoma, šalinant įvairius prieštaravimus. Psichologai teigia, jog tikrovės ir savęs priėmimas, o krikščioniškos asketikos terminais šnekant, nuolankumas, stiprina mūsų gebėjimą dorotis su tikrovės iššūkiais, kaip ir tinkamų lūkesčių formavimas ir kt.
Psichoanalizės kritika ir stereotipai
Psichoanalizė yra, ko gero, labiausiai iš visų psichoterapijos krypčių apipinta stereotipais. Dauguma jų susiję su Freudu ir seksualumu. Vienas iš priekaištų psichoanalizei - mokslinių įrodymų, kad ji iš tiesų veikia, nebuvimas. Kita vertus, pasąmonė yra įrodytas dalykas. Išstūmimo fenomenas - tai, kad nemalonius dalykus išstumiame į pasąmonę, - taip pat įrodytas. 2000 metų Nobelio medicinos premijos laureatas Ericas Kandelas tyrinėjo atminties biologinius mechanizmus. Greičiau ją galima pavadinti filosofiniu metodu.
Daugumoje psichoterapijos krypčių laikomasi nuostatos, kad pokyčiai ateina per supratimą. Freudas įsivaizdavo žmogų labai paprastai. Jis manė, kad įsisąmoninęs pasąmonėje vykstančius procesus žmogus atsikrato simptomų. Tai pastebiu ir bendraudamas su pacientais. Pokytis, mano nuomone, atsiranda dėl dviejų dalykų. Vienas jų yra sąmoningas supratimas. Tai - pirmas žingsnis į pasikeitimą. Sužinojęs, kokias klaidas daro, žmogus kitą sykį gali sustabdyti save. Antras dalykas - vidiniai modeliai atsiranda nesąmoningai ir keičiami yra nesąmoningai. Bendraudamas su psichoanalitiku, kad ir visko neįsisąmonindamas, žmogus pajunta, kada ir kodėl jo „atsinešti“ modeliai nesuveikia. Jis pradeda automatiškai ieškoti naujų modelių, kaip gyventi ir bendrauti su psichoanalitiku. Vienas svarbiausių Freudo mokyklos dalykų yra tai, kad galime suprasti, jog visi mūsų žingsniai yra prasmingi. Tas prasmės atradimas ir yra pasikeitimo pradžia.