Socialinė Aplinka ir Socializacija: Apibrėžimas, Veiksniai ir Reikšmė

Įvadas

Socializacija yra nuolatinis procesas, kurio metu individas perima visuomenės normas, vertybes, įgūdžius ir žinias, kad galėtų sėkmingai funkcionuoti joje. Socialinė aplinka yra socializacijos pagrindas, todėl žmogaus ir socialinės aplinkos santykis yra teorinės ir taikomosios sociologijos dėmesio centre. Šiame straipsnyje aptarsime socialinės aplinkos ir socializacijos apibrėžimus, jų svarbą bei veiksnius, kurie joms daro įtaką.

Socializacijos Apibrėžimas ir Reikšmė

Socializacija - tai žodis, dažnai vartojamas sociologijoje, psichologijoje ir kalbotyroje, apibūdinantis žmonių bendravimo, tarpusavio sąveikos ir socialinių normų įsisavinimo procesą. Tai procesas, kurio metu individas tampa visuomenės nariu, išmoksta elgesio taisyklių, vertybių ir normų, kurios yra priimtinos toje visuomenėje. Tai nuolatinis mokymosi ir prisitaikymo procesas, kuris prasideda nuo gimimo ir tęsiasi visą gyvenimą.

Lietuvių kalboje žodis socializacija susidaro iš žodžių šaknies social-, kilusios iš lotyniško žodžio socialis, reiškiančio „bendruomenės“, „su bendravimu susijęs“, ir priesagos -acija, kuri dažnai nurodo veiksmo, proceso ar būsenos pavadinimą. Žodžio socializacija kilmė siejama su lotynišku žodžiu socialis, kuris atsirado iš lotynų žodžio socius, reiškiančio „draugas“, „partneris“. Tai rodo, kad šio žodžio semantika nuo pat pradžių buvo susijusi su bendravimu ir tarpusavio sąveika.

Socializacija gali būti apibūdinta kaip procesas, kuriame individas įgyja ir įtvirtina savo vietą socialinėje grupėje, mokosi ir pritaiko socialines normas, vertybes bei elgesio modelius. Kalbotyroje žodis socializacija dažnai analizuojamas kartu su kitais panašiais terminais, tokiais kaip integracija (integracija, priėmimas į grupę) arba adaptacija (prisitaikymas). Lietuvių kalboje socializacija taip pat gali būti vartojama ir platesniame kontekste, apibūdinant tam tikrą asmens ar grupės adaptacijos, prisitaikymo ir įsiliejimo į socialinę aplinką procesą.

Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė, kiekviename vystymosi etape sukurianti tam tikrą socialinių bei dorovinių vertybių sistemą, elgesio taisykles, idealus, pirmiausia suinteresuota tuo, kad vaikas suvoktų tai ir, pavertęs savastimi, galėtų tapti pilnateisiu tos visuomenės nariu. Dėl to visuomenė viena ar kita forma visada padaro ir įvairūs spontaniški, trumpalaikiai, gyvenamojoje aplinkoje pasireiškiantys reiškiniai. Žmogus virsta visuomenės nariu būdamas ne tik socializacijos objektu, bet ir subjektu. Kaip subjektas, žmogus stengiasi ne tik perimti socialines ir kultūrines vertybes, bet ir save realizuoti visuomenėje. Taigi žmogaus socializacija sėkminga tada, kai kartu tobulėja ir jo asmenybė.

Taip pat skaitykite: Socialinė kognityvinė agresijos teorija: kas tai?

V.Jonuska ir H.Berner švietimo sistemos veiksnių analizėje išskiria ir socializacijos funkciją:

• Socializaciją nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys individo kaip visuomenės nario raidą.
• Ja nusakoma pačios asmenybės raida, kuriai daro įtaką aplinkos veiksniai.
• Socializaciją nusakomas visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys virsta potencialiai veikiančiu subjektu.

Antra, tik gyvendamas visuomenės kuriamoje socialinėje ir materialinėje aplinkoje, žmogus gali tapti visuomeniškai aktyviu subjektu. Šiuolaikinėje edukologijoje socializacijos procesai nagrinėtini dviem aspektais: socializacija kaip viena švietimo sistemos funkcijų, ir asmenybės socializacija kaip švietimo sistemos tikslas. Socializacija yra visą gyvenimą trunkantis procesas; tai sąlygoja ir vieną esminių šiuolaikinės švietimo sistemos bruožų - permanentiškumą, t.y. švietimo sistemos sugebėjimą užtikrinti nuolatinio lavinimosi galimybę. Žmogaus asmenybė, kaip teigia psichologė L.Anciferova, formuojasi ir vystosi spręsdama gyvenimiškai svarbias užduotis.

Socialinė Aplinka: Apibrėžimas ir Svarba

Socialinė aplinka apibrėžiama kaip objektyvių veiksnių (gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių ir kitų sąlygų) visuma, veikianti asmenybės formavimąsi ir elgseną. Skiriama bendroji socialinė aplinka, arba socialinė makroaplinka, makrosociumas (visuomeninio darbo pasidalijimo pobūdis, su juo susijusi visuomenės socialinė struktūra, švietimo sistema ir kita) ir socialinė mikroaplinka, mikrosociumas (visuomenės ir individo jungiamoji grandis, per įgytą individualią patirtį artimiausia, santykinai stabili asmenybės aplinka, betarpiškai veikianti jo raidą, pavyzdžiui, darbo kolektyvas, šeima, mokykla).

Asmeniui vystantis jo socialinė aplinka plečiasi: pavyzdžiui, kūdikio socialinė aplinka - tik šeima, ikimokyklinio amžiaus vaiko - šeima ir vaikų darželis, mokyklinio amžiaus vaiko - šeima, bendraamžiai, mokyklos klasės draugai ir kita. Dažnai kaimo vietovėse socialinė mikroaplinka tapatinama su tos gyvenamosios vietos ribomis, didesniuose miestuose - rajonais, mikrorajonais.

Socialinė aplinka yra socializacijos pagrindas, todėl žmogaus ir socialinės aplinkos santykis yra teorinės ir taikomosios sociologijos dėmesio centre.

Taip pat skaitykite: Pagrindiniai Aristotelio socialinės psichologijos principai

Socializacijos Veiksniai

Žmogaus socializacija vyksta jam patekus į įvairias aplinkybes. Šias aplinkybes galima vadinti socializacijos veiksniais:

1. Makro veiksniai: kosmosas, planetos, šalis, visuomenė, veikiantys visų planetos gyventojų socializaciją.
2. Mezo veiksniai: skirstomi pagal tautinį požymį, gyvenamąją vietą ir jos tipą (miestas, gyvenvietė, kaimas).
3. Mikro veiksniai: šeima, bendraamžiai, organizacijos, vykdančios socialinį ugdymą, veikia per socializacijos agentus, t.y. asmenis, su kuriais praeinamas visas gyvenimas.

Žmogaus socializacija vykdoma įvairiais būdais, tipiškais vienai ar kitai visuomenei, kuriai priklauso socializuojamas žmogus. Galima paminėti kelis socializacijos „mechanizmus“:

• Tradicinis: per šeimą ir artimiausią aplinką.
• Institucinis: per visuomenės institutus.
• Stilizuotas: per individualius išgyvenimus bei įsisąmoninimus.

Tradicinis Socializacijos Mechanizmas

Tai žmogiškų normų, būdingų jo šeimai ir artimiausiai aplinkai, įsisąmoninimas. Jos ne visada atitinka tas, kurioms pritaria visuomenė.

Institucinė Socializacija

Vyksta žmogui bendraujant su įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis.

Tarpasmeninė Socializacija

Vyksta individui bendraujant su jam reikšmingais žmonėmis.

Taip pat skaitykite: Plačiau apie socialinę ir bendravimo psichologiją

Taigi žmogaus socializacija vyksta sąveikaujant su įvairiais veiksniais, įvairių mechanizmų pagalba. Jų funkcijos, vieta ir vaidmuo socializacijos procese skirtinguose amžiaus tarpsniuose ne tik papildo viena kitą, bet ir viena kitai prieštarauja. Socialinės pedagogikos užduotis - išaiškinti socializacijos tendencijas šiuolaikinėje visuomenėje, nustatyti jos teigiamas ir neigiamas savybes, taip pat surasti būdus, kaip išnaudoti ir sustiprinti teigiamąsias, neigiamų kompensavimui.

Šeima

Šeima yra santuoka arba kraujo ryšiais grįsta mažoji grupė, kurios narius sieja bendra buitis, bendra moralinė atsakomybė ir tarpusavio pagalba. XX amžiaus pabaigos šeimoje vyksta esminiai pakitimai, liečiantys tėvų - senelių santykius, vyro ir žmonos vaidmenis šeimoje. Santykiai tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartų šeimoje darosi mažiau artimi, labiau epizodiški, nes dažniausiai tėvai ir suaugę vaikai gyvena atskirai ir matosi tik retkarčiais. Senolių patirtis dėl pasikeitusių socialinių psichologinių sąlygų ne visada pritaikoma šiuolaikinėmis sąlygomis.

Šeima yra svarbiausias socializacijos institutas, nes joje žmogus ateina į šį pasaulį, vystosi, miršta. Nors šiuo metu tėvų - vaikų santykiai pasidarė kur kas emocionalesni, bet nuo to jie nesupaprastėjo, o atvirkščiai - tapo sudėtingesni: tėvų autoritetas ne visada vaidina pagrindinį vaidmenį. Vaikų išsilavinimas dažnai aukštesnis už tėvų, didesnę laisvalaikio dalį vaikai praleidžia ne šeimoje, o bendraamžių tarpe, kas taip pat mažina tėvų įtaką.

Šeimos skiriasi tuo, koks yra socializacijos mechanizmų turinys. Yra šeimų, kuriose tėvai stengiasi ne tiek „formuoti“ vaiko asmenybę, kiek padėti jam individualiai vystytis, siekia emocinio artumo, supratimo. Kitose šeimose vaikas ruošiamas gyvenimui ugdant jo valią, mokant reikalingų ir naudingų dalykų. Kai kuriose šeimose dar siekiama visiškai kontroliuoti ne tik vaiko veiksmus, bet ir jo vidinį pasaulį, mintis, norus. Visose šiose šeimose vaikai geriau ar blogiau ugdomi, tačiau yra daug tokių šeimų, kuriose vaikai ne tik neprižiūrimi, bet auga antisocialinėje, kriminogeninėje aplinkoje.

Šeimoje vyksta ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų socializacija. Nuo šeimos didele dalimi priklauso, kaip vyksta fizinis, emocinis ir socialinis žmogaus vystymasis visą gyvenimą:

1. Fizinis ir emocinis žmogaus vystymasis. Kūdikystėje ir ankstyvoje jaunystėje ši funkcija yra esminė, jos negali pakeisti jokie kiti socializacijos institutai.
2. Lyčių psichologijos formavimas pirmuosius tris metus.
3. Socialinė-psichologinė pagalba žmogui, nuo kurios priklauso žmogaus savęs vertinimas, savigarba.

Bendraamžių Subkultūra

Bendraamžių grupę sudaro nebūtinai to paties amžiaus žmonės: jų amžius gali skirtis keliais metais. Bendraamžių grupės reikšmė didėja nuo vaikystės iki jaunystės, vėliau ji mažėja, o senatvėje vėl tampa gana svarbi.

Bendraamžių grupės, būdamos labai reikšmingos paauglių ir jaunuolių socializacijai, yra geriausiai ištirtos. Formali grupė žmogų teigiamai veikia tada, kai ji vysto intensyvią ir turiningą veiklą, kai asmuo turi draugų, kai toleruojami jo santykiai už grupės ribų. Ne visada grupės yra vienodo lygio, interesų, socialinio aktyvumo. Galimi atvejai, kai grupėje yra narių, atsiliekančių nuo bendro jos lygio. Pasitaiko, kad atskiri grupės nariai aplenkia savo bendraamžius intelektualiniu, fiziniu, socialiniu išsivystymu.

Neformaliosioms grupėms iš esmės priklauso visi paaugliai ir jaunuoliai. Nors manoma, kad šiose grupėse jie laisvi, gali būti savimi, tačiau dažniausiai ir jose reikia laikytis atitinkamų normų, kartais ir labai griežtų. Asocialiose grupėse paprastai yra ryškus autoritarinis lyderis, siekiantis nuslopinti kitus grupės narius, paversti juos marionetėmis.

Paauglių grupės veiklą, jos stilių itin lemia subkultūra, kurioje ta grupė funkcionuoja. Subkultūra - tai vientisas autonominis darinys vyraujančios kultūros dalyje, apimantis transformuotą jos vertybių sistemą, o taip pat specifinių socialinių - psichologinių bruožų ir elgesio būdų visumą. Yra valstiečių, inteligentijos, kariškių, jūrininkų, mokytojų, gydytojų ir kt. subkultūros. Geriausiai ištirta paauglių - jaunuolių subkultūra.

Paauglių - jaunimo žargonas yra daugiasluoksnis reiškinys. Žargonas veikia visą paauglių ir jaunuolių kalbą, stilių. Paskutinius keturis dešimtmečius yra masinis domėjimasis muzika. Geras populiarių ansamblių, dainininkų, jų repertuaro žinojimas, naujų įrašų kaupimas - viena iš prestižo bendraamžių tarpe pasiekimo priemonių. Muzikos ekspresyvumas, ryšys su judesiu, ritmu įgalina paauglius ir jaunuolius išreikšti savo emocijas, neaiškius išgyvenimus, kurių neįmanoma išsakyti žodžiais ir kas taip svarbu jų amžiuje, kai tokia plati, bet konkrečiai sunkiai suvokiama, intymioji sfera. Muzika stimuliuoja brendimo pažadintą jausmingumą, jį formuoja. Dėl stipraus muzikos garso ji suvokiama ne tik klausa, bet ir viso kūno vibracijos pojūčiu.

Muzikos stilių ir konkrečių grupių pasirinkimas priklauso nuo žmogaus socialinių ir amžiaus charakteristikų. Pvz.: sunkųjį roką, „metalą“ mėgsta mokiniai, technikos mokyklų moksleiviai, jauni darbininkai, Bitlo manai; daug vyresni, labiau išsilavinę žmonės domisi džiazu ir autorinėmis dainomis. Žavėjimasis vienu ar kitu muzikos stiliumi paprastai susijęs su priklausymu atitinkamai bendraamžių grupei, kurioje kartais reikia laikytis tam tikrų ritualų, atitinkamai rengtis, elgtis, net būti tam tikrų pažiūrų (pvz.:metalistai, reperiai, reiveriai, pankai). Tokiu būdu paauglių ir jaunuolių įsitraukimas į atitinkamo amžiaus subkultūrą leidžia jiems pajusti savo priklausomybę didelei žmonių grupei, jos normoms, vertybėms, panašumą į bendraamžius, o tuo pačiu skirtingumą kitų amžiaus grupių atžvilgiu.

Auklėjimo Institutai

Auklėjimo institutai yra visuomenės dirbtinai sukurti socializacijos mikro veiksniai. Daugiausia tokių institutų sukurta augančios kartos auklėjimui. Socializacijos procese auklėjimo institutų poveikis yra dvejopas. Iš vienos pusės juose vyksta kontroliuojamas socialinis ugdymas, iš kitos -jie, kaip ir visos žmonių bendrijos, veikia žmones stichiškai, nes kiekviename žmonių ugdymo institute yra narių tarpusavio sąveika, kuri gali sutapti arba nesutapti su to instituto veiklos tikslais bei normomis.

Moksleivių pažintiniam aktyvumui ir ugdymo efektyvumui turi įtakos mokytojų ir moksleivių sąveika. Labiausiai paplitusi frontali ir individuali sąveika, tuo tarpu didžiausias mokinių aktyvumas pasiekiamas esant grupinei sąveikai. Mokykloje mokiniams sudaromos sąlygos aktyviai bendrauti per žaidimus, visuomeninėse organizacijose, papildomo ugdymo renginiuose. Dalis mokinių mokykloje, klasėje, skirtingai nei grupėje, nesiekia sąveikos, nes nepatenkinami esantys poreikiai. Aukštesniosiose klasėse tas bendravimo poreikis didėja.

Religinės Organizacijos

Tradicinis religijos vaidmuo įvairių visuomenių gyvenime svarbus. Žmogaus socializacijos procese ji užėmė antrąją vietą po šeimos. Religija atlieka šias funkcijas:

• Vertybinis orientavimas.
• Elgesio reguliavimas.
• Komunikacinė funkcija.
• Kompensacinė funkcija.
• Ugdomoji funkcija - tai žmogaus ugdymas religijos dvasia.

Valstybė

Lietuvoje vyksta socialinė ir turtinė diferenciacija. Todėl šiandien galima sąlyginai nustatyti keletą socialinių sluoksnių, gerokai besiskiriančių ir materialine padėtimi, ir interesais. Tie sluoksniai sudaro daugialypę struktūrą dėl to, kad į ją įeina skirtingos socialinės kilmės žmones, turintys skirtingą išsimokslinimą, skirtingas pajamas ir gyvenimo sąlygas. Visuomenės išsivystymo lygis, socialinės, profesionalios ir amžiaus struktūrų ypatybės yra objektyvios tos visuomenės aplinkybės žmogaus socializacijai. Visiškai aišku, kad bet kokie dideli pasikeitimai socializacijos sferoje galimi tik socialinių - ekonominių ir socialinių - politinių reformų kontekste, radikaliai keičiantis visuomenės sąmonei.

Valstybę reikėtų suprasti kaip politinę - ideologinę kategoriją. Ji nusako tarpusavyje susijusių įstaigų ir organizacijų (vyriausybės aparato, administracinių ir finansinių organų, teismo ir kitų) reikšmę visuomenės valdyme. Valstybė, pasak V.Mudrik, yra politinės visuomeninės sistemos grandis, turinti valdymo funkcijas.

Valstybę, kaip socializacijos veiksnį, galima nagrinėti įvairiais aspektais. Vienok, ji yra tokia, kokia jos dominuojanti politika, ideologija, socialinė praktika, kurianti tam tikras piliečių gyvenimo sąlygas, kurias deklaruoja valstybė, ir jos yra įgyvendinamos arba nerealizuojamos visuomenėje.

Vyriausybė nuosekliai veikia augančių naujų kartų socializaciją per specialias ugdymo institucijų sistemas. Ugdymas tampa viena svarbiausių valstybės funkcijų. Kad ugdymas efektyviai formuotų žmogų, atitinkantį visuomenės poreikius, būtina atsižvelgti į šiuolaikinės visuomenės socializacijos tendencijas.

Pozityvi Socializacija ir Socialinio Pedagogo Vaidmuo

Pozityvi socializacija - tai socializacija, kurios tikslas yra išmokyti vaikus ir jaunuolius pasitikėti savimi, tyrinėti problemas, vadovautis sveiku protu ir kūrybine nuostata. Socialinis pedagogas atlieka svarbų vaidmenį mokykloje, padėdamas mokiniams sėkmingai socializuotis. Socialinis pedagogas gali padėti mokiniams spręsti socialines problemas, ugdyti socialinius įgūdžius ir skatinti pozityvų elgesį.

Mokyklos Įvaizdis ir Jo Svarba

Mokyklos įvaizdis - tai idėjos, jausmai, suvokimai ir įsivaizdavimai, kuriuos asmuo ar grupė turi apie mokyklą. Teigiamas mokyklos įvaizdis yra svarbus pritraukiant naujus mokinius, tėvus ir mokytojus. Mokyklos įvaizdis gali būti kuriamas per įvairius komunikacijos kanalus, įskaitant mokyklos interneto svetainę, socialinius tinklus, renginius ir tėvų susirinkimus.

Socialinis pedagogas gali atlikti svarbų vaidmenį formuojant teigiamą mokyklos įvaizdį. Jis gali padėti mokyklai sukurti teigiamą atmosferą, kurioje mokiniai jaustųsi saugūs ir gerbiami. Socialinis pedagogas taip pat gali padėti mokyklai bendrauti su tėvais ir bendruomene, informuojant juos apie mokyklos veiklą ir pasiekimus.

Tyrimai rodo, kad mokyklos įvaizdis yra svarbus veiksnys, lemiantis mokinių ir tėvų pasirinkimą. Tyrimai taip pat rodo, kad socialinis pedagogas gali atlikti svarbų vaidmenį formuojant teigiamą mokyklos įvaizdį. Viename tyrime, kuriame dalyvavo trijų Šiaulių rajono bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai ir mokinių tėvai, buvo nustatyta, kad teigiamas mokyklos įvaizdis yra susijęs su didesniu mokinių pasitenkinimu mokykla ir didesniu tėvų įsitraukimu į mokyklos gyvenimą.

Globalizacijos Įtaka Asmenybės Vystymuisi ir Socializacijai

Globalizacija - tai pasaulio valstybių visuomenių ir ūkių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Globalizacija suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms, įtakoja laisvių plitimą pasaulyje. Globalizacija aprėpia ekonomiką, technologijas, mokslą, švietimą, kultūrą ir kt.

Šiuo atveju galima paminėti pasaulinę kultūrą, kuri tampa gana problematiška, kadangi tokia kultūra tampa preke. Daugelis vertybių ne tik keičiasi, bet ir visai išnyksta. Jaunoji karta tampa kosmopolitine, neturinčia individualių bruožų. Globalizacija kerta per visas vertybes: kultūrą, švietimą, pasaulėžiūrą ir netgi šeimą. Nuolatinis kitimas ir panašėjimas, gali privesti pasaulį, o gal net ir asmenybę, prie visiško supanašėjimo ir suvienodėjimo.

Asmenybė ir Socializacija

Asmenybė - civilizacijos produktas ir kartu - civilizacijos kūrėjas. Ji daro savarankiškus žingsnius istorijoje, o kita vertus, šie žingsniai daro jį savarankišku asmeniu. Žmogus parašo romaną, ir pirmas pavykęs romanas padaro jį rašytoju. Tas romanas gali būti literatūros istorijos (pvz., naujos stilistinės krypties, mokyklos atsiradimo) ir asmens biografijos (tapimo rašytoju) įvykis. Asmens vardas įeina į istoriją, paženklina istorinį įvykį, nurodo istorinį poslinkį, o istorinis poslinkis suteikia asmeniui visuotinį reikšmingumą, praturtinantį jo žmogišką vertę. Be savarankiškumo, neįmanomas naujumas, kuris prašoktų esamą kultūrą ir jos formuojamą visuomenės elgseną, o pranokdamas tą elgseną asmuo ir yra tikrai savarankiškas.

tags: #socialine #aplinka #ir #socializacija