Šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdingas fragmentiškumas, daugiareikšmiškumas ir reliatyvumas, socialinė kognityvinė teorija (SKT) tampa vis svarbesnė. Ši teorija padeda suprasti, kaip žmonės mokosi, vystosi ir elgiasi socialinėje aplinkoje, akcentuodama kognityvinių procesų, elgesio ir aplinkos tarpusavio sąveiką. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime socialinės kognityvinės teorijos pagrindus, jos raidą, pagrindinius principus ir taikymą įvairiose srityse.
Įvadas į Socialinę Kognityvinę Teoriją
Socialinė kognityvinė teorija, išaugusi iš socialinio mokymosi teorijos, yra viena įtakingiausių teorijų psichologijoje. Jos pradininkas Albertas Bandura teigė, kad žmogaus elgesys yra nulemtas ne tik išorinių aplinkos veiksnių, bet ir vidinių kognityvinių procesų. Ši teorija pabrėžia, kad žmonės yra aktyvūs savo patirties kūrėjai, gebantys mokytis stebėdami kitus, modeliuodami elgesį ir vertindami jo pasekmes.
Socialinė kognityvinė teorija integruoja kognityvinius, elgesio ir aplinkos veiksnius, aiškindama, kaip žmonės įgyja ir palaiko elgesį. Ji siūlo, kad mokymasis vyksta socialiniame kontekste, stebint kitus ir modeliuojant jų elgesį. Svarbu tai, kad SKT ne tik paaiškina, kaip elgesys įgyjamas, bet ir kaip jis reguliuojamas ir palaikomas.
Teorijos raida ir istorinis kontekstas
Emocijos visais laikais buvo sudėtingas psichologijos tyrimų objektas. Svarbius impulsus emocijų tyrinėjimams suteikusių mokslininkų pavardės žymi antropologijos mokslo istorijos kontūrus. Tokie filosofai kaip R. Descartes'as ir B.d. Spinoza, Apšvietimo filosofai (I. Kantas) ir daugelis Naujųjų amžių filosofų (J.P. Sartre'as) domėjosi žmogumi ir jo gyvenamuoju pasauliu. Priešingai nei filosofai, biologijos ir medicinos mokslų atstovai nuo seno tyrinėjo emocinių reakcijų kūniškuosius simptomus. Keletas žymiausių tokios mokslinės tradicijos atstovų: T. Hipokratas, Galenas, W.B. Cannon, Ch. Darwinas. Štai T. Hipokratas, sukūręs vidinių žmogaus kūno skysčių teoriją, davė pradžią mokslui apie temperamentus. Pasak T. Hipokrato, skirtumus tarp choleriko, melancholiko, sangviniko ir flegmatiko lemia pagrindinių žmogaus organizmo skysčių proporcija. Pavyzdžiui, Ch. Darwinas veikale „Žmogaus kilmė“ (1871) žmogaus vystymąsi įrikiuoja į natūralią visos gyvybės evoliuciją. Jau senojoje psichologijos istorijoje emocijos buvo centrinė tema. Vargu ar kuris iš psichologijos klasikų savo teorijoje neskyrė dėmesio emocijoms. Emocijų teorijų istoriją psichologijoje 19 a. pabaigoje pradėjo Watson (1919), James (1890), Wundt (1896), Meinong (1894) ir McDougall (1908) teoriniai veikalai. Šių mokslininkų darbai padarė įtaką emocijų psichologijos raidai 20-tajame amžiuje. Pavyzdžiui, Wundt'o emocijų teorija tampriai susijusi su ašių dimensinėmis emocinio išgyvenimo teorijomis (Russell, 1989; Larsen ir Diener, 1992). Meinong emocijų teorija padėjo pagrindus moderniai kognityvinei teorijai (Weiner, 1986; Ortony, Clore ir Collins, 1988; Lazarus, 1991).
Vis dėlto emocijų tyrinėjimo istorija yra gana permaininga. Štai 20 a. viduryje iškilus biheviorizmui Amerikoje, susidomėjimas emocijomis nuslūgo. Psichologijos objektas buvo susiaurintas iki stebimų dirgiklių ir reakcijų į juos tyrimo. Pavyzdžiui, Watsonas emocijas traktuoja kaip psichologines reakcijas. Bihevioristų refleksijose nėra vietos subjektyviajam emocijų aspektui, t.y. tokiems jausmams kaip džiaugsmas, baimė, pyktis ar liūdesys. Štai biheviorizmo atstovas M.F. Meyer (1933) tvirtino, kad vėliausiai 1950-aisiais emocijų (traktuojamų kaip jausmai) tyrinėjimas bus įvertintas kaip psichologijos mokslo kuriozas. Mokslininkas, apibūdindamas emocijų teorijų vietą tarp kitų psichologijos teorijų, palygino ją su banginiu tarp kitų žuvų. Taigi, emocijoms atiteko marginalinė pozicija. Tačiau buvo suvoktas tokio požiūrio ribotumas, todėl tolesnėje psichologijos mokslo raidoje emocijų psichologija vėl užėmė centrinę vietą. Nors K.R. Scherer 1981-aisiais metais emocijų psichologijos situaciją dar sulygino su vaiduoklių miestu aukso karštligės apimtuose Amerikos Vakaruose, kur „tik keli nepataisomi vienišiai kasa kitų paliktuose telkiniuose“, tuo metu jau pradėjo reikštis emocijų psichologijos renesanso pirmieji požymiai (Scherer, 1981, 305). Po kelerių metų jau buvo tiek mokslinių publikacijų emocijų tema, kad jų nebuvo įmanoma apžvelgti. Tarp 1986-2001m. buvo įsteigti net trys tarptautiniai žurnalai („Emotion“, „Cognition and Emotion“ ir „Consciousness and Emotion“), kurių specifika - empiriniai ir teoriniai darbai emocijų tema. Šios trumpos nuorodos į emocijų teorijų istoriją parodo, kaip intensyviai buvo stengiamasi nagrinėti šį fenomeną.
Taip pat skaitykite: Socialinė kognityvinė agresijos teorija: kas tai?
Viena iš priežasčių, kodėl emocijas sunku apibrėžti, yra nepakankamas emocijų fenomeno konceptualizavimo lygis, nepaisant to, kad egzistuoja daug emocijos teorijų. Pavyzdžiui, Plutchik (1980) išskiria 28 emocijų teorijas. Įvairios emocijų teorijos priskiriamos skirtingoms tradicijoms, todėl jas klasifikuojant taikomi skirtingi kriterijai (Merten, 2003). Scherer (1990) skirstymas remiasi tokiais komponentais: kognicija, neurofiziologija, išraiška, motyvacija, jausmu. Tačiau šis mokslininkas labiau atsižvelgia į įvairių teorinių tradicijų istorinę raidą.
Socialinės kognityvinės teorijos vystymasis glaudžiai susijęs su Alberto Banduros vardu. Jo atlikti tyrimai su lėlėmis Bobo parodė, kad vaikai gali išmokti agresyvaus elgesio stebėdami suaugusiuosius. Šis eksperimentas paskatino peržiūrėti tradicinius bihevioristinius mokymosi modelius ir atkreipti dėmesį į kognityvinius procesus.
Pagrindiniai Socialinės Kognityvinės Teorijos Elementai
Socialinė kognityvinė teorija remiasi keliais pagrindiniais elementais, kurie paaiškina, kaip žmonės mokosi ir elgiasi socialinėje aplinkoje.
1. Abipusis Determinavimas
Vienas iš pagrindinių SKT principų yra abipusis determinavimas. Tai reiškia, kad žmogaus elgesys, asmeninės savybės (kognityviniai, emociniai ir biologiniai veiksniai) ir aplinka nuolat veikia vienas kitą. Pavyzdžiui, žmogaus įsitikinimai apie savo gebėjimus (savęs efektyvumas) veikia jo elgesį, o elgesio rezultatai savo ruožtu daro įtaką jo įsitikinimams ir aplinkai.
2. Stebėjimo Mokymasis (Modeliavimas)
Žmonės mokosi stebėdami kitus, modeliuodami jų elgesį. Stebėjimo mokymasis apima kelis etapus:
Taip pat skaitykite: Pagrindiniai Aristotelio socialinės psichologijos principai
- Dėmesys: Reikia atkreipti dėmesį į modelio elgesį.
- Atmintis: Reikia išsaugoti atmintyje stebėtą elgesį.
- Motorinis atgaminimas: Reikia gebėti atkartoti stebėtą elgesį.
- Motyvacija: Reikia turėti motyvacijos atkartoti elgesį.
3. Savęs Efektyvumas
Savęs efektyvumas yra žmogaus įsitikinimas savo gebėjimais atlikti tam tikrą užduotį ar pasiekti tikslą. Aukštas savęs efektyvumas skatina žmones imtis sudėtingų užduočių, atkakliai siekti tikslų ir greičiau atsigauti po nesėkmių. Savęs efektyvumas formuojasi per:
- Patirtį: Sėkminga patirtis didina savęs efektyvumą.
- Netiesioginę patirtį: Stebėjimas, kaip kiti sėkmingai atlieka užduotis, gali padidinti savęs efektyvumą.
- Žodinį įtikinėjimą: Kiti žmonės gali įtikinti, kad esi pajėgus atlikti užduotį.
- Emocinę ir fiziologinę būseną: Teigiama emocinė būsena ir mažesnis streso lygis gali padidinti savęs efektyvumą.
4. Lūkesčiai
Lūkesčiai yra žmogaus įsitikinimai apie veiksmų pasekmes. Jei žmogus tiki, kad jo veiksmai turės teigiamų pasekmių, jis labiau linkęs imtis tų veiksmų. Lūkesčiai gali būti susiję su:
- Rezultatų lūkesčiais: Įsitikinimai, kad tam tikras elgesys sukels tam tikrą rezultatą.
- Savęs vertinimo lūkesčiais: Įsitikinimai, kaip elgesys paveiks savęs vertinimą ir emocijas.
5. Tikslų Nustatymas
Tikslų nustatymas yra svarbus motyvacijos ir elgesio reguliavimo mechanizmas. Tikslai suteikia kryptį, padidina pastangas ir skatina atkaklumą. SMART tikslai (konkretūs, išmatuojami, pasiekiami, reikšmingi ir apibrėžti laike) yra ypač veiksmingi.
6. Savireguliacija
Savireguliacija yra procesas, kurio metu žmonės stebi, vertina ir keičia savo elgesį, kad pasiektų tikslus. Savireguliacija apima:
- Savistabą: Stebėjimas savo elgesio, minčių ir jausmų.
- Savęs vertinimą: Vertinimas, ar elgesys atitinka tikslus ir standartus.
- Savęs reakciją: Reagavimas į savo elgesį teigiamai arba neigiamai.
7. Moralinis Ats Engagement
Moralinis ats Engagement yra mechanizmas, leidžiantis žmonėms apeiti moralinius standartus tam tikrose situacijose. Tai apima:
Taip pat skaitykite: Plačiau apie socialinę ir bendravimo psichologiją
- Elgesio pervertinimą: Teigimas, kad žalingas elgesys yra pateisinamas ar netgi geras.
- Atsakomybės perkėlimą: Atsakomybės už savo veiksmus perkėlimas kitiems.
- Aukos kaltinimą: Teigimas, kad auka pati kalta dėl to, kas jai nutiko.
Socialinės Kognityvinės Teorijos Taikymas
Socialinė kognityvinė teorija yra plačiai taikoma įvairiose srityse, įskaitant:
- Švietimą: SKT principai naudojami kuriant veiksmingas mokymo programas, skatinant mokinių savęs efektyvumą ir savireguliaciją.
- Sveikatą: SKT naudojama kuriant sveikatos stiprinimo programas, skatinant sveiką elgesį, pvz., fizinį aktyvumą, sveiką mitybą ir priklausomybių atsisakymą.
- Verslą: SKT principai naudojami kuriant efektyvias mokymo programas, didinant darbuotojų motyvaciją ir savęs efektyvumą.
- Sportą: SKT naudojama didinant sportininkų savęs efektyvumą, motyvaciją ir psichologinį atsparumą.
- Psichoterapiją: Kognityvinė elgesio terapija (KET) remiasi SKT principais, padėdama žmonėms keisti neigiamas mintis ir elgesį.
Socialinės Kognityvinės Teorijos Kritika
Nors socialinė kognityvinė teorija yra labai įtakinga, ji taip pat susilaukė kritikos. Kai kurie kritikai teigia, kad teorija per daug dėmesio skiria kognityviniams procesams ir nepakankamai atsižvelgia į emocijas ir nesąmoningus procesus. Kiti kritikai teigia, kad teorija yra per daug bendra ir nepateikia konkrečių nurodymų, kaip keisti elgesį.
tags: #socialine #kognityvine #teorija #skaidres