Pagausėjus šeimai, vyresnėlio elgesys gali pasikeisti. Pradėkime nuo pavyzdžio - pagausėjus šeimai, mums gali rodytis, kad vyresnėlis labai laukia naujagimio, tačiau, jam gimus, staiga vaiko elgesys pasikeičia ir jis pradeda neadekvačiai elgtis: neklausyti tėvų, atsikalbinėti, darželyje mušti bendraamžius. Tai signalas, į kurį mes turime atkreipti dėmesį, kad išsiaiškintume ir suprastume, ką iš tikrųjų išgyvena vaikas ir kur slypi jo elgesio ir reiškiamų emocijų šaknys.
Turbūt nėra tokių tėvelių, kurių besilaukiant antragimio nekamuotų nerimas, kaip gi į naujo šeimos nario atsiradimą reaguos pirmasis vaikas, iki tol buvęs vienturčiu bei gaudavęs visą mamos ir tėvelio meilę bei dėmesį.
Gebėdami teisingai suprasti vaiko emocijas, galime išvysti po jomis pasislėpusias gilesnes problemas. Tačiau būtent čia mes rasime atsakymus, ar vaikai tikrai jaučiasi blogai, ar svečiuose tik pikti ožiukai?
Labai gaila, kad negaliu įvardinti citatos autoriaus, bet seniai viename žurnale perskaitytas psichologo komentaras apie antrojo vaiko gimimą man pasirodė itin taiklus „Įsivaizduokite, kad jūsų vyras parsiveda į namus kitą moterį ir pasako, kad dabar ji gyvens su jumis, jis ją mylės taip pat kaip jus“. Pagalvokite kaip tuomet jaustumėtės.
Antrojo mažylio laukimas bei atėjimas į šeimą tampa rimta užduotimi tėvams, nes reikia dėmesį, kuris natūraliai reikalingas kūdikiui, padalinti dviems vaikams.
Taip pat skaitykite: Visuomenės atsakomybė už saugumą keliuose
Vaikų emocijos ir amžiaus tarpsniai
Vaikų emocijos - itin svarbios! Jei tėvai ignoruoja vyresnėlio emocijas, jam tampa ypač sunku, jis pats dar nesupranta, kas jam darosi ir kas lemia jo savijautą. „Suaugusiųjų pareiga - padėti savo palikuonims labiau pažinti save, suprasti, kas vyksta jų galvelėse ir kodėl jie vienaip ar kitaip jaučiasi. Mažylis tikrai pats nesupras ir nepaaiškins, jog jam liūdna ir skaudu, nes, atsiradus jaunesniam broliui ar sesei, daug ko neteko. Jis pats tikrai nesumąstys, jog yra piktas ir irzlus dėl to, kad praalko arba nori miegelio, jau taip ir knieti viską sudaužyti ir sulaužyti. Ne visi suaugėliai visada geba suprasti, kas vyksta su vaiko emocijomis, todėl jeigu mes nekreipiame į jas dėmesio, vaikas gali darytis dar piktesnis ir tėvams kelti dar daugiau nepasitenkinimo, pykčio, agresijos“, - pastebi psichologė Jūratė Bortkevičienė.
Kiekviename amžiaus tarpsnyje būdingas tam tikras elgesys ir emocijų raiška. Pavyzdžiui, vaikelis iki 1,5 metų reikalauja labai daug dėmesio, sunkiai atsiskiria nuo mamos, zyzia ir nuolatos prašo jos dėmesio. Tačiau šiuo laikotarpiu besivystantis mažylio saugumo jausmas ateityje lemia jo galimybes pasitikėti artimiausiais žmonėmis, o tai formuojasi priklausomai nuo to, kaip mama reaguoja į jo poreikius. Svarbiausia neignoruoti atžalos verkimo, suprasti, glausti, nešioti, švelniai raminant, nes šiuo etapu ji ne lepinama, o kuriamas saugus jos pasaulis.
Apie antruosius gyvenimo metus vaikelis gali būti aikštingas ir nedraugiškas. Tačiau svarbu suvokti, jog tuo laikotarpiu jam ypač sunku, nes jis ne viską supranta, nemoka aiškiai pasakyti, ko nori, dažnai susiduria su įvairiais draudimais. Jei tėvai nuolat kartoja, kad negalima, vaikai pradeda šaukti, griūti ant žemės ir kitokiais būdais reikalauti. Pypliukus gali užlieti smarkus pyktis, jie gali muštis ar kandžiotis.
„Svarbu žinoti: jei tokio amžiaus vaikas supykęs ima netinkamai elgtis, tėveliai privalo jį sustabdyti ir pasakyti, kad taip daryti nevalia. Pirmiausia jį reikia išmokyti tinkamų jausmų raiškos būdų, todėl rekomenduojama nuolatos kalbėtis ir kartu aiškintis, ką jaučiame, pavyzdžiui: „Mamai skauda, jei muši.“ Visiškai netinkamas būdas yra atsakyti tuo pačiu - vaikas tik gaus patvirtinimą, kad taip elgtis galima. Šiuo laikotarpiu atžaloms reikia padėti reikšti savo emocijas, jas palaikyti, tačiau svarbu nubrėžti aiškias ribas“, - pataria „Family Lab Academy“ visuminio šeimos ugdymosi studijos vadovė Jovita Starkutė.
Ožiukai: priežastys ir reakcijos
Vaikas niekada nesiožiuos be priežasties - ta pati manipuliacija taip pat yra priežastis. Mes turime pamėginti suprasti, ką ožiai signalizuoja, o priežasčių gali būti įvairių, pavyzdžiui: vaikas nevalgęs, ar atvirkščiai - per daug užkandžiavo, gal suvartojo per daug cukraus ir per didelis jo kiekis sukelia agresyvų elgesį, o gal pokaičio nenusnūdo.
Taip pat skaitykite: Praktiniai patarimai
Kai užklumpa nuovargis, mažylis nebesupranta, kas su juo darosi, ir ima širsti. Jei gimdytojai gerai pažįsta savo vaiką, tikrai nesunku suprasti ožiuko priežastis. Kartais mažasis verkia, nors tėvai žino, kad jis ir pavalgęs, ir pamiegojęs. Tuomet atkreipkite dėmesį, ko jis tuo siekia. Gal jis žino, kad jei ilgiau verks, bus paimtas ant rankų ar gaus dėmesio? „Svarbiausia atsakyti į klausimą - ko vaikas nori? Pavyzdžiui, jis užsigeidė pažaisti su jumis, o jūs tuo metu ruošiate pietus. Tada jis atsistojęs šalia ima rėkti, nes nori DABAR, ir jūs, netekę kantrybės, galite arba viską mesti ir bėgti tenkinti atžalos norų, arba pasakyti: „Pabaigsiu daryti tai, ką darau, ir tuomet galėsime kartu pažaisti.“ Tuomet žiūrime, kaip vaikas reaguoja ir elgiasi, ir, jei mes žinome, kad jam viskas gerai ir nieko bloga neatsitiks, tai nieko tokio, jei jis vieną kitą ašarėlę nuvarvins. Taip pat žrDėmesį į atžalos ožius reikia atkreipti siekiant suprasti jų priežastį. Pavyzdžiui, jeigu mes išjungiame televizorių ir vaikas klykia, tai nereiškia, kad turime jį tučtuojau įjungti. Mes galime suprasti, kad mažyliui kažkas nepatinka, bet tai nereiškia, jog pradėsime tenkinti visus jo įgeidžius.
„Tėvai turi mokytis atskirti, kur yra vaiko poreikiai, o kur - įgeidžiai. Poreikius mes tenkinam, o su įgeidžiais mokome kantrybės“, - aiškina psichologė Jūratė Bortkevičienė.
Susitarimai šeimoje
Svarbiausia yra susitarti šeimoje: abu tėvai turi nuspręsti, kokių taisyklių namuose laikytis, kaip elgtis vienokiose ar kitokiose situacijose. Pavyzdžiui, jeigu jūs nutariate vaikui neduoti saldainio, o jūsų antroji pusė sugalvoja duoti, kaip tuomet jaustis vaikui? Kuo tikėti ir kokių taisyklių laikytis? Arba jūs vedate vaiką į parduotuvę ir nieko vaikui neperkate, o antroji pusė perka viską, ko tik širdutė geidžia. Taip mažius irgi nesupras, kaip ir kur reikia elgtis ir ką daryti. Tuomet prasideda vaiko manipuliacijos ir nepagarba: vienas tėvas tampa „mylimuku“, o kitas - „nekenčiamuku“. „Taigi pats svarbiausias dalykas yra suaugusiesiems susitarti tarpusavyje, kaip elgsitės su vaiku. Jeigu žinote, kad jį išbalansuoja alkis, tuomet tarpusavyje su antrąja puse ir sutariate, kad neduosite jokių užkandžių, kad vaikas valgys savo laiku. Kaip rašoma pranešime spaudai, dažnai pirmagimis blogai ima elgtis tuomet, kai kūdikis pradeda šliaužioti, vaikščioti, ima liesti vyresnėlio žaislus arba tada, kai tėvai ima pakaitomis migdyti vaikus, kai kūdikis jau nebėra gležnas naujagimis. Pasak autorės, ne visi vaikai neigiamai reaguoja į brolio ar sesers atsiradimą. Kai kurie lengvai prisitaiko ir lieka visada patenkinti būdami vyresnieji broliai ar seserys. Taip, daug labiau tikėtina, kad šeima susidurs su blogu pirmagimio elgesiu ir protestu, bet tikrai ne visose šeimose taip nutinka.
Dažniausiai pasitaikantys pirmagimio blogo elgesio pavyzdžiai ir jų sprendimo būdai
Dalinamės knygos „Antrasis kūdikis“ ištrauka, supažindinančia, kokie yra dažniausiai pasitaikantys pirmagimio blogo elgesio pavyzdžiai šeimoje gimus antrajam kūdikiui ir kaip juos reikėtų spręsti.
Priešiški veiksmai sau, kūdikiui, kartais bendraamžiams, auklei ar kitam suaugusiam asmeniui - tai įprasta pirmagimio reakcija į atsiradusį kūdikį. Su visais šiais poelgiais susijusios dvi emocijos - sielvartas ir nusivylimas. Agresyvi reakcija į naująjį brolį ar sesę yra įprasta vaikams, kurie dar nemoka kalbėti ar kurie turi sunkumų išreikšdami save, ypač reikšdami savo emocijas žodžiais. Jausmai susikaupia viduje ir, jei neatrandama atitinkamo būdo juos išlaisvinti, smurtas dažnai tampa būdu išlieti didžiulius jausmus.
Taip pat skaitykite: Kaip elgtis su netinkamu paauglių elgesiu
Abejingumas kūdikiui. Žaisti kartu neįmanoma gana ilgai, maždaug iki pirmųjų kūdikio gyvenimo metų pabaigos arba dar ilgiau, todėl pirmagimio abejingumas savo broliui ar seseriai per pirmus keletą mėnesių yra įprastas ir visiškai natūralus. Geriausias patarimas - būti kantriems ir tikėti, kad laikui bėgant susidomėjimas kils natūraliai. Jums nereikia jųdviejų santykių nei skatinti, nei versti jėga.
Destrukcinis elgesys - atsiradus jaunesniam broliui ar sesei pirmagimis dažnai ima elgtis destruktyviai su daiktais, taip pat ir su žmonėmis. Mėtyti, spardyti ir stumdyti daiktus yra įprasta, kaip ir gadinti mėgstamus žaislus ar dovanas, ypač tas, kurios skirtos naujajam kūdikiui. Taip labiausiai pasireiškia sielvartas kartu su nemenku nusivylimu. Destrukcinis vaikų elgesys yra klasikinis emocijų išlaisvinimo požymis.
Regresyvus elgesys - kai vaikas elgiasi, lyg būtų gerokai mažesnio amžiaus. Tai labai įprasta tarp vaikų, kurie ką tik tapo vyresniaisiais broliais ar sesėmis. Jis apima tris pagrindines sritis: valgymą, naudojimąsi puoduku ir miegą. Toks elgesys pasireiškia neatsitiktinai, nes kai didžiosios savo gyvenimo dalies kontroliuoti negali, vaikas sieks kontroliuoti tai, ką bus valdyti pajėgus. Kita regresyvaus elgesio priežastis yra noras vėl būti mažam, nes su mažu vaiku švelniau elgiamasi, jis gauna daugiau meilės, dėmesio. Tai visi tie dalykai, kurių dabar vyresniajam broliui ar sesei trūksta. Taigi jei kūdikis dabar gauna visą dėmesį, pirmagimis elgsis taip, kad atgautų tai, ką jis jaučia praradęs. Pirmagimis gali pradėti vapalioti aukštu balsu kaip kūdikis. Jis gali užsigeisti čiulptuko arba užsikloti kūdikio antklode, vėl užsimanyti kūdikio žaislų. Susitaikykite su tuo. Leiskite jam būti vėl mažam, jei būtent to jis nori. Toks elgesys išnyks savaime.
Kaip padėti savo atžalai susitaikyti su broliuko ar sesutės atsiradimu?
Visos elgesio problemos, susijusios su naujojo kūdikio atsiradimu šeimoje, išsprendžiamos per tam tikrą laiką. Kol šis laikas ateis, padėti nuraminti jūsų vaiką ir galiausiai sumažinti jo sielvartą, nusivylimą, sumišimą ir, tikėtina, sudėtingą elgesį gali padėti penki žingsniai:
Parodykite didesnį supratimą ir empatiją. Priminkite sau, kad jūsų vaikas nėra pavydus ir nesielgia blogai sąmoningai. Jis sielvartauja ir kenčia. Jo elgesys rodo, kad jis kovoja ir jam reikia pagalbos. Nepamirškite - netinkamos reakcijos galima sulaukti ir prabėgus mėnesiams po kūdikio atsiradimo. Jei stengsitės suvokti vaiko jausmus, tuomet su juo elgsitės visiškai kitaip. Jūs būsite su pirmagimiu ramesnė ir kantresnė, o jis visus tuos pokyčius lengviau pakels.
Pripažinkite pirmagimio jausmus. Pripažindama savo vaiko jausmus ir parodydama, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, galite nueiti ilgą jo elgesio sprendimo kelią. Pasakykite jam: „Kartais taip nelengva, kai kūdikį reikia taip dažnai maitinti, ar ne? Aš pasiilgau mūsų apsikabinimų. Esu įsitikinusi, kad ir tu?“ Taip jūs pripažįstate jo jausmus ir jam nebereikia pačiam sakyti šių žodžių. Taip vaikui parodote, jog jūs jį suprantate. O kai jį suprantate, jūs esate vieningi.
Palaikykite bendravimą su vaiku. Skatindama savo vaiką bendrauti su jumis ir išreikšti savo jausmus tokiu būdu, kokiu jis sugeba, labai jam pagelbstite. Jei jis vyresnio amžiaus, tuomet paraginkite jį pasikalbėti su jumis. Tam puikiai tinka laikas prieš miegą. Jei jis dar nekalba, išmokykite paprastų ženklų, kurie galėtų padėti pašalinti nusivylimą. Jei jis jau kalba, bet sunkiai išreiškia savo jausmus, pabandykite skaitydama knygeles jam paaiškinti, kad galėtų parodyti paveikslėlį, kuris geriausiai atliepia jo jausmus.
Išlaikykite artimus santykius. Santykiai tarp jūsų yra svarbiausia. Jūsų vaikas gedi dėl ryšio, kurį kadaise su jumis turėjo, ir jausmų, kuriuos prarado pasirodžius naujajam atvykėliui. Jūs turite įvertinti, kokių didžiulių pokyčių jam teko išgyventi, ir padėti susigrąžinti artimus santykius su jumis. Laikas prieš miegą kiekvieną arba kas antrą naktį su pirmagimiu be kūdikio būtų didžiulis pirmas žingsnis. Bet vaikui gali reikėti daugiau: valandos parke kartu kiekvieną sekmadienio rytą, o kūdikis tuo metu pasiliktų namie su kitu suaugusiuoju, arba kiekvieną sekmadienį po pietų paplaukioti kartu baseine be kūdikio - būtų puiku, jei tai būtų iš anksto numatyta kiekvieną savaitę. Kai kūdikis bus didesnis ir jūs jausite, kad galite jį palikti keletą valandų, suplanuokite šiek tiek laisvalaikio kartu su pirmagimiu sūnumi ar dukra, nes tai labai svarbu. Jums stebuklingai pagelbėtų, jei visą dieną arba bent visą rytą ar po pietų tiesiog pasidžiaugtumėte vienas kito draugija, darytumėte ką nors smagaus kartu, kol kas nors tuo metu prižiūrėtų kūdikį. Jei skirtumėte pirmagimiui visą dieną, o ne tik šiek tiek pabūtumėte drauge prieš miegą ar trumpai apsilankytumėte parke, tuomet atsirastų geresnis tarpusavio ryšys.
Būkite kantrūs ir atkaklūs. Deja, nė vienas iš šių būdų neveikia greitai. Turėkite galvoje, kad prireiks mėnesių. Naujojo brolio ar sesers atsiradimas yra didžiulis įvykis, prie jo reikia priprasti. Dažnai netinkamas pirmagimio elgesys gali pasikartoti net po tam tikro ramybės laiko. Tai normalu ir tai praeis. Kol kas keblios situacijos sprendimo ašis esate jūs. Kaip jūs susidorosite ir reaguosite, taip viskas ir klostysis.
Pasiruošimas naujam šeimos nariui
Pradėsime nuo to momento, kai antrasis (trečiasis, ketvirtasis ir t.t.) mažylis dar tik apsigyvena po mamytės širdele. Visada kyla klausimas, kada šią džiugią naujieną pranešti vyresniam vaikui (vaikams). Čia formulė labai paprasta: kuo vaikas mažesnis, tuo šią naujieną reikėtų pranešti vėliau. Vaiko kantrybė auga lygiagrečiai su juo, tad patiems mažiausiems tiesiog nusibos laukti, kada gi atsiras tas lėliukas ir jie gali tą faktą pradėti suvokti kaip niekada neįvyksiantį, o tai nėra gerai.
Patiems mažiausiems labai tinkamas laikas pranešti apie būsimą brolį ir sesę, kai pridėjus ranką prie mamos pilvuko jau galima pajusti mažylį judant. Tiesa, reikia labai stebėti reakciją, nes yra nors ir nedidelė tikimybė, kad vaikas gali nusigąsti, tad labai svarbu aiškiai formuluoti kas vyksta, įdomiai ir vaikui suprantamai pateikti, pvz. „ateik, lėliukas nori su tavimi pasisveikinti“.
Kitas labai svarbus dalykas belaukiant naujo šeimos nario, be abejo kalbėtis su vaiku, pasakoti kaip viskas bus. Pasakoti nepagražinant ir neperšokant įvykių keliais metais į priekį „su sese bus labai smagu žaisti“, tikrai bus, bet juk pirmiausia bus visai kitaip, tad reikėtų vaiką tam nuteikti, žinoma, labai dramatizuoti, kad „lėliukas visą laiką verks“ irgi nereikėtų, o gal visai tas lėliukas ir neverks. Aš saviškiam pasakodavau, kad į mūsų šeimą ateina lėliukas, kuriam mes padėsim užaugti, pasakojau, kad lėliukui bus labai sunku, nes pradžioje jis negalės nei kalbėti, nei judėti, pasiūlydavau vaikams prigulti ir kelias minutes įsivaizduoti, kad negali nieko pasakyti, negali pajudėti.
Žinoma, paprasčiau su didesniais vaikučiais, sudėtingiau paruošti vaiką brolio/sesės atėjimui, jei amžiaus skirtumas mažesnis nei dveji metai. Dar vienas labai svarbus dalykas - nenutempti į nėštumo galą kitų esminių pokyčių vaiko gyvenime. Išėjimas į darželį, persikraustymas iš tėvų lovos į atskirą ar persikraustymas į savo kambarį, žindymo nutraukimas (jei neplanuojate žindyti tandemu) jokiu būdu neturėtų labai priartėti prie kūdikio gimimo. Optimalu, jei pokyčiai vyktų bent 5-6 mėn.
Štai ir paskutinės savaitės iki gimdymo, finišo tiesioji, kuomet metas susiplanuoti kaip viskas vyks. Vienas iš pagrindinių klausimų, kur ir su kuo palikti vyresnįjį vaiką, kol mamytė gimdys ir su naujagimiu bus ligoninėje. Psichologų nuomonė šiuo klausimu vienareikšmiška - jei tik yra galimybė, geriausia, kad vaikas liktų namie su jam artimu asmeniu. Jei vaikas bus išvežtas iš namų ir grįžęs jau ras namuose naujagimį, į jį gali pradėti žiūrėti kaip į uzurpatorių, kuris atsirado, kai jo nebuvo ir užėmė jo vietą.
Kuomet vyresnėlis namuose laukia iš ligoninės parvažiuojančios mamos ir mažylio, jis gauna progą kūdikį pasitikti, priimti. Tam tikra prasme tokiu būdu vaikui sudaromas įspūdis, kad jis valdo situaciją. Kitas niuansas - kuomet vaikas lieka namie jis, vienavertus, tiesiogiai dalyvauja įvykių sūkuryje: išlydi mamą į ligoninę arba ryte išgirsta, kad mama išvažiavo, kitavertus, gyvenimas nesikeičia, išlieka įprasta rutina.
Prižiūrinčio asmens paprašykite, kad labai nenuklystų nuo įprastinio dienos ritmo, žinoma, tikrai nepakenks, jei nesant mamai vaikas papramogaus, nuveiks ką nors smagaus, tai padės palengvinti neišvengiamai kirbantį nerimą. Visgi, kartais gyvenimas susidėlioja taip, kad neišeina padaryti taip, kad vyresnėlis liktų namuose.
Kitas labai svarbus klausimas - ar vestis vaiką lankyti mamos ir naujagimio ligoninėje. Vienareikšmiško atsakymo čia nėra, viskas priklauso nuo daugybės niuansų. Visgi vaikučių iki 2-3 m. nepatarčiau vežti į ligoninę: išsiilgę mamos jie nenorės su ja skirtis ir tas jausmas, kad mama lieka su naujagimiu ir negali važiuoti su juo, gali sukelti ne pačias geriausias asociacijas. Tačiau, visgi, patys tėveliai geriausiai pažįsta savo vaikus ir gali nuspėti jų reakciją ir elgesį, kai reikės atsisveikinti su mama ir keliauti namo.
Akimirka, kai naujas gyventojas pirmą kartą peržengia šeimos namų slenkstį, bent man, be galo įsimintina ir brangi. Visgi, jei šeimoje jau auga vyresnėlis, jis turėtų tapti šio įvykio epicentru. Labai gerai, jei mažiuką parsineštų tėvelis, o mama turėtų laisvas rankas iš karto apkabintų ir priglaustų vyresniuką. Tad pirmiausia pasisveikinimas, keletas klausimų kaip vaikui sekėsi, kol nebuvo mamos, o tada jau susipažinimas su mažyliu.
Kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, vyresniukas, į šeimą atkeliavus naujagimiui, turėtų gauti net gi daugiau dėmesio nei iki tol. Svarbiausias yra pirmasis mėnuo, todėl galimybė tėveliui pasiimti mėnesį atostogų po kūdikio gimimo yra tiesiog aukso vertės. Gerai ir tai, kad net ir potencialiai neramūs kūdikiai, pirmąjį mėnesį, jei tik viskas gerai žindymo srityje, būna palyginus ramūs, daug miega, tad šį pirmąjį mėnesį tiek tėtis, tiek mama turėtų, pagal galimybes, kuo daugiau užsiimti su vyresniuoju. Jeigu mažasis pasirodys besąs neramus nuo pat pirmųjų dienų, tuomet kuo daugiau dėmesio vyresniajam galėtų skirti tėtis.
Beje, jei mama iki nėštumo dirbo, tuomet galima būtų neįkyriai užsiminti, kad lėliuko dėka mamai nereikia eiti į darbą. Labai dažnas reiškinys šiuo laikotarpiu - vyresniojo regresas, kai vaikas staiga grįžta vienu ar net keliais žingsniais atgal: vėl reikalauja čiulptuko, ima prašyti, kad tėveliai jį pamaitintų, aprengtų (nors puikiausiai tai moka patys), kai kurie net gi gali pradėti šlapintis ir tuštintis į kelnytes. Jokiu būdu nereikėtų to išsigąsti, tai labai natūrali vaiko reakcija siekiant dėmesio, lygiuojantis į mažiuką, kuris nori nenori yra atsidūręs dėmesio centre.
Dar vienas svarbus klausimas - ar atsiradus mažajam leisti vyresnįjį į darželį. Čia vienareikšmiško atsakymo taip pat nėra, viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Kaip jau minėjau, vyresniojo išėjimas į darželį jokiu būdu neturėtų sutapti su brolio/sesės gimimu. Tad kaip gi elgtis gimus mažajam? Svarbiausias faktorius tai, kaip vaikas jaučiasi darželyje. Jei vaikas jau adaptavosi darželyje ar lanko jį ne pirmus metus, tuomet gal vertėtų nenukrypti nuo įprastos rutinos ir toliau įprastai lankyti darželį. Jei vaikas neseniai pradėjo lankyti darželį ir/ar nespėjo jame adaptuotis, galima pasvarstyti ir kitą variantą.
Svarbiausia iš anksto apibrėžti laiką, kiek vaikas neis į darželį, geriausia, turbūt, kol tėtis bus namie. Iš anksto aptarti, kad „dabar visi pabusim namie, o po to tėtis keliaus į darbelį, o tu į savo darbelį - darželį“. Likus kelioms dienoms iki atostogų pabaigos, perspėti, kad netrukus atostogos jau baigsis. Žinoma, vaikui greičiausiai kils klausimas, kodėl gi brolis/sesė lieka namie, tad belieka gražiai paaiškinti, kad tokių mažų į darželį niekas nepriima, toks paaiškinimas susieja mažojo pasilikimą namie su išorine aplinkybe, tad yra gana paveikus.
Itin svarbus momentas vyresniojo psichologinei savijautai šiuo laikotarpiu ir ateityje - svečiai, ateinantys susipažinti su naujuoju šeimos nariu. Reikia prisiminti, kad anksčiau vyresnysis būdavo svečių dėmesio centre, tad kardinaliai pasikeitusi situacija, gali jį gerokai šokiruoti. Svečiai tikrai neįsižeis, jei mandagiai užsiminsite, kokio elgesio su vyresniu vaiku tikitės. Žinoma, neprašysime, kad svečiai pirkdami dovaną mažiukui nepamirštų ir vyresniojo.
Tam atvejui, jei svečiai neturėtų dovanėlės vyresniukui, galima patiems nupirkti ir rezerve turėti įvairių smulkmenų bei, tokiu atveju, svečiams nematant įteikti vaikui, kad nesijaustų nuskriaustas. Užtai galima svečių paprašyti, kad pasidomėtų vaiku, paklaustų kaip jam sekasi, kas naujo jo gyvenime, o neklausinėtų tik apie sesutę/broliuką ypač tokių klausimų kaip „ar myli sesutę?“, „ar džiaugiesi, kad turi brolį?“. Jei norės, tai vaikas ir neklausiamas pasakys pats, papasakos apie kūdikį, tačiau nebus įpareigotas to daryti. Tėveliai taip pat galėtų neapsiriboti vien pasakojimais apie mažylį, o svečiams papasakoti ir apie vyresnįjį vaiką, ypač malonu būti giriamam girdint kitiems žmonėms.
Vaikų tipai pagal santykį su broliu/seserimi
Iš esmės pagal santykį su mažuoju broliuku/sesute vyresniukus aš suskirstyčiau į du tipus: „globėjai“ ir „draugai“.
Globėjai
Šie vaikai į mažylį žiūrės kaip į globos objektą, jaus poreikį ir rodys norą juo rūpintis. Paprastai tokie vaikai auginant kūdikį tikra Dievo dovana tėveliams, jei tik šie sugeba atsiliepti į jų įgimtą globėjiškumą. Būtent šie vaikai mielai dalyvaus mažojo priežiūroje atitinkamai pagal amžių padėdami rūpintis kūdikiu. Jie turi įgimtą jausmą kaip elgtis su mažyliu, niekada neatsargiai nepastums, vyresni mokės paimti, panešioti.
Taigi, kūdikystėje toks vyresniojo ir mažojo santykis yra tikrai labai patogus tėveliams, žinoma, nereikėtų įsijausti ir užkrauti vyresniajam per daug užduočių ir atsakomybės. Visgi vaikams augant reikėtų labai stebėti, kad didžiojo globa nepradėtų „dusinti“ mažiuko. Vyresnysis vaikas kartais tiesiog nepajėgus suprasti, kad augant mažajam auga ir jo savarankiškumo poreikis, bet tėveliams stebint ir atsargiai koreguojant situaciją tai tikrai netaps problema.
Kitas pavojus - augdamas mažasis gali tapti pernelyg priklausomas nuo vyresniojo, arba pradėti šį išnaudoti, tad tėvai visada turėtų stebėti ir analizuoti vaikų santykius. Jei vaikams tapus suaugusiais vyresnysis ir toliau žiūrės į brolį/sesę kaip į menkesnį, mažesnių galimybių (o juk jaunėlis gali sėkmingai pasivyti, ar net pralenkti vyresnėlį) arba jaunesnysis ir suaugęs toliau reikalaus, kad vyresnysis juo rūpintųsi ir besąlygiškai padėtų, tai gali tapti visai rimtų nesutarimų priežastimi. Todėl tėvų pareiga šiuo atveju ypač daug dėmesio skirti tarpusavio pagarbos ugdymui, skatinti vyresnįjį suprasti, kad jaunėlis moka ir gali mažiau tik dėl savo amžiaus ir ateityje tai pasikeis, o jaunėlį mokyti gerbti vyresniojo asmeninius poreikius, skatinti problemas spręsti savarankiškai taip pat diegti, kad jis lygiai taip pat gali padėti vyresniajam, juo pasirūpinti.
#
tags: #netinkamas #elgesys #pastiprejus #gimus #broliui #sesei