Įvadas
Socialinė psichologija - tai dinamiška mokslo sritis, nagrinėjanti, kaip individai mąsto, jaučiasi ir elgiasi socialiniuose kontekstuose. Ši disciplina, jungianti psichologijos ir sociologijos perspektyvas, tiria platų spektrą reiškinių - nuo asmenybės formavimosi iki tarpusavio santykių ir grupės dinamikos.
Socialinės psichologijos esmė ir objektas
Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu. Socialinės psichologijos objektas - tai psichika ir jos reiškiniai. Tai yra sudėtingiausia tikrovės sritis. Šios srities problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui. Taip pat tiria, kaip pavieniai individai priima ir perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis.
Socialinės psichologijos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Ši disciplina svarbi visuomenės raidą prognozuojančioms valdžios, teisėsaugos institucijoms ir politikams.
Socialinės psichologijos raida ir ištakos
Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio ir Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai. XVIII a. C. A. Helvétius pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, sąmonės, potraukių ir aistrų vaidmenį visuomenės formavimuisi. A. Comte’as laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį, mėginusiu pritaikyti pozityviosios moralės sistemos terminą socialinei psichologijai.
Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo XX a. pradžioje. 1908 m. išleistos W. McDougallio ir E. A. Rosso knygos laikomos svarbiais darbais, kuriuose pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka. Lietuvoje socialinės psichologijos užuomazgų atsirado XIX a. viduryje, o XX a. pradžioje socialinės psichologijos tematika rašė A. Kaupas ir K. Bytautas. 1939 m. J. Vabalo‑Gudaičio straipsnis apie žemaičių psichologines savybes yra pirmasis darbas apie tarpkultūrinius skirtumus. XX a. 8 dešimtmetyje darbų iš socialinės psichologijos paskelbė A. Jacikevičius ir A. Suslavičius.
Taip pat skaitykite: Įmonės nauda iš socialiai atsakingų darbuotojų
Pagrindiniai socialinės psichologijos principai
Tapatybė ir kilnumas
Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą. Žmogus, atėmus jo tapatybę ir vienumą, nepakartojamumą, tapo bevarde auka ant svetimų idėjų altoriaus. Viskas leidžiama, kai abstrakti idėja iškeliama aukščiau žmogaus.
Socialinis gyvenimas ir rutina
Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo. Netikėta nesėkmė, katastrofa, avarija, artimo žmogaus mirtis žiauriai atšaukia pasyvų sapną, „išsibarstymą” ir iškelia egzistavimo prsmės klausimą.
Filosofinė antropologija
Iki XVIII amžiaus mokslas apie žmogų buvo vadinamas psichologija, ir šis pavadinimas apėmė daugialypius gilinimosi į žmogų aspektus. Christian Wolff buvo pirmasis, atskyręs šiame moksle eksperimentinę dalį nuo metafizinės ir jas atitinkamai pavadinęs Psychologia empirica ir Psychologia rationalis. Pirmoji remiasi patirties reiškinių stebėjimu. Filosofinės antropologijos studijų centre - visas žmogus. Apmąstant jo veiksmus siekiama nustatyti pirminius principus, bylojančius apie žmogaus buvimą ir veikimą, analizuojant ir pačius principus, jų prigimtį.
Filosofinės antropologijos bandantčios suprasti žmogų, kurių išeities taškas yra biologinis gyvenimas. Žmogus svarstomas kaip sąmoninga būtybė. Abu žmogaus filosofijos tipai turi savo vertę ir trūkumus. Žmogaus filosofija dėl savo specifinio pobūdžio reikalauja gana sudėtingo metodo, kuriame galima būtų nurodyti dvi skirtingas, bet nebūtinai atskiras fazes: fenomenologinę analizę ir kritinę refleksiją.
Aristotelio ir Tomo Akviniečio dorybių teorijos
Aristotelio etika
Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui - visų pirma bendruomenės narys. Aristotelis teigė, kad negali būti absoliučios gėrio idėjos, nes gėris visada pasireiškia per atskirybę. Kitaip nei Sokratas ar Platonas, Aristotelis teigė, kad dorybė - tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant. Abstraktus dorybės apibrėžimo žinojimas čia nepadės. Aristotelis pakoregavo Sokrato ir Platono etinio intelektualizmo vienpusiškumą, tačiau neatsisakė šių filosofų esminių įžvalgų. Jis tęsė antikos intelektualizmo tradiciją.
Taip pat skaitykite: Socialinė psichologija: metodai ir etika
Aristotelis dorybių nesieja taip aiškiai ir griežtai su žmogaus sielos struktūra, kaip tai darė Platonas savo ,,Valstybėje”, nes jam čia rūpi ne filosofinė sistema, o siauresnis ir specialesnis dalykas - doras elgesys.
Pagrindinės Aristotelio pateiktos dorybės:
- Saikingumas - tai mokėjimas laikytis vidurio malonumų atžvilgiu, ypač kūno malonumų, kuriuos teikia maistas, gėrimas ir seksualiniai dalykai.
- Drąsa - susijusi su didžiausiu blogiu - mirtimi, ypač mirtimi mūšio lauke. Drąsus žmogus yra tas, kuris nebijo mirties.
- Išmintis - tobuliausia pažinimo forma, kuriai būtina žinoti ne tik tai kas kyla iš pagrindų, bet ir aiškiai nusimanyti apie pačius pagrindus.
- Teisingumas - bendriausia prasme Aristotelis suteikia teisinį aspektą, tai yra įstatymų paisymas.
Aristotelis dorybes suskirsto į dianoetines (teorines) ir etines (praktines) dorybes. Dianoetinės dorybės glūdi paties proto praktikavime, o etinės dorybės žmogui jau yra duotos. Anot Aristotelio, žmogus, neturintis draugų, negali būti laimingas. Tiesioginis santykis su kitais turi išlaikyti racionalų atstumą.
Aristotelis teigė, jog laimė yra aukščiausias gėris, todėl jo etiką vadiname eudemonistine. Laimė yra savaiminis tikslas: žmogus visada ją pasirenka dėl jos pačios, o ne dėl kokio nors kito tikslo.
Tomo Akviniečio etika
Tomas Akvinietis, pasiremdamas krikščioniškosios moralės normomis, naujai interpretavo Aristotelio etiką, sujungdamas jo ir Platono dorybių teorijų idėjas su krikščioniška tradicija. Tomas Akvinietis, kaip ir Aristotelis,dorybes suskirsto į teologines ir kardinalines.
Taip pat skaitykite: Krizių prevencija šeimoje
Tomo Akviniečio etika artima Aristotelio etikai, vis dėlto grindžiama kitomis prielaidomis. Akvinietis praplečia ir pagilina dorybės sampratą. Taip vadinamos teologinės dorybės, yra tos kurios žmogui dovanojamos per Dievo malonę ir kurios užbaigia moralines dorybes. Tomas skiria tris teologines dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę. Kardinalinės dorybės apibrėžiamos kaip galimai geriausias prigimtinių galių sutvarkymas. Protą atitinka išmintis bei protingumas, kuris yra svarbiausia praktinio proto dorybė, teisingumas, kuriame kalbama apie santykį su kitais, svarbiausia valios dorybė, siekimą - narsumas, o troškimą - santūrumas.
Holistinis požiūris į žmogų
Holistinis požiūris nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri, kaip visuma, lemia tikslingą jos veikimą.
Holizmo ištakos siekia senovės laikus: jau Aristotelis IV a. pr. m. e. teigė: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“. Tačiau patį terminą holizmas 1926 m. iškėlė Jan Smuts savo knygoje „Holizmas ir evoliucija“. Smuts teigia, jog pasaulį pažinti galime grupuodami jį į tam tikras visumas, kuriomis mes jau šiandien vadiname kūnus arba organizmus. Visumos yra tikras, fundamentalus veikiantis veiksnys, veikiantis ne vien mechaniškai, bet ir turintis tam tikrą saviorganizaciją bei bendrą visumos funkciją, kurios neįmanoma suprasti skaidant ją į dalis.
Vienas iš holizmo akcentų yra tai, jog žmogus, kaip visuma, save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai. Holistinė perspektyva siekia ir leidžia priartėti prie subjektyvaus individo pasaulio.
Individualioji psichologija nekalba apie pasąmoninius procesus, jų santykį su sąmone, asmenybės struktūrą, tam tikras jos dalis ar tipus, nenagrinėja vidinių konfliktų. Didžiausias dėmesys yra skiriamas subjektyviam žmogaus patyrimui ir jo interpretacijai bei būdams, kuriais žmogus veikia pasaulyje. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio žmoguje atrodo nesuprantama, nepaaiškinama, nenuoseklu, yra įmanoma pažinti, atsižvelgiant į subjektyviąją komponentę.
Gyvenimo stilius - tai dinamiškas, į tikslą orientuotas veikimo būdas, kuris visą individo gyvenimą išlieka stabilus. Remiantis šia koncepcija galima teigti, kad kiekvienas žmogaus gestas, kūno judesys, ištartas žodis, išreikštas jausmas, pasirinkimas yra sąlygoti jo gyvenimo stiliaus, t. y. individo asmenybės bei tikslo, kurio jis siekia. Dėl šios priežasties atskiro įvykio, klausimo, problemos ar simptomo suprasti izoliuotai nėra įmanoma, neatsižvelgiant į visą gyvenimo kontekstą. Tik stebint pro individualaus gyvenimo stiliaus akinius galima pamatyti nuoseklumą ir tikslingumą ten, kur jis, atrodytų, neegzistuoja.
Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas turi būti suprantamas, kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus.
Galima pagrįstai teigti, kad individualioji psichologija atstovauja holistinį požiūrį, kuris šiuolaikinėje psichologijoje vadinamas biopsichosocialine perspektyva.
Holistinė perspektyva atsiranda kaip priešnuodis nuo dogmos, jog žmogų galima „pataisyti“, nesigilinant į jo vidinį pasaulį ir atneša žinią, jog žmogų galima suprasti tik žvelgiant į jį kaip į visumą, bei naujieną, jog individas nėra pasyviai reaguojantis į aplinką organizmas, bet yra veikiantis joje.
Socialiniai vaidmenys ir bendravimas
Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas).
Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
G. Allport išskiria 4 socialinio vaidmens vystymosi stadijas:
- Su vaidmeniu susiję lūkesčiai.
- Vaidmens supratimas.
- Emocinis jo priėmimas / nepriėmimas.
- Vykdymas.
Lūkesčiai - vilčių, tikėjimo sistema. Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai.
Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida.
Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas.
Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą.
Vaidmens apibrėžtumas
Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo - oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai, jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Trumpai socialinio vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti. Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą.
Nuokrypio (deviantinis) vaidmuo
Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas - atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus savęs su juo nesutapatina. Oficialusis vaidmuo leidžia pajusti savąją vertę. Nusikalstamas vaidmuo laikomas laikinu, su juo siejami nemalonūs išgyvenimai, abejonės. Padėčiai (ekonominei, pvz.) pagerėjus, gali kilto noras atsisakyti “slaptojo” vaidmens. Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindiniu, vaidmens nuokrypis laikomas antriniu - tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, maskuojantis. Vaidmens apibrėžtumo konflikto lyg ir nebelieka. Žmogus identifikuojasi su vaidmeniu, anksčiau laikytu atsitiktiniu, laikinu. Nusikalstamas vaidmuo dabar tampa savęs vertinimo, prestižo palaikymo pagrindu. Taip yra todėl, kad keičiasi vertybės: oficialiosios vertybės atmetamos, jų vietą užima asocialios vertybės.
Socialiniai vaidmenys ir bendravimas
Panagrinėkime dviejų žmonių bendravimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonės bendrauja tik kaip dviejų vaidmenų atlikėjai: draugas-draugas, viršininkas-pavaldinys. Tačiau gali būti, kad šalia vieno vaidmens, atliekami ir kiti, ne visada įsisąmoninami vaidmenys. Yra “patogių” vaidmenų, už kurių galima slėptis: draugo, patarėjo, konsultanto, tėvo vaidmuo. Iš tikrųjų daugelis vaidmenų yra daugialypiai - kad ir tas pats draugo vaidmuo - nuo globėjo, rūpintojelio iki teisėjo, kontroliuotojo. Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Kitų priežasčių pvz. - laiko stoka, nevienodi prioritetai, kuriuos žmogus priskiria vaidmenims pats ir kuriuos jam priskiria kiti.
Pagrindiniai socialinės psichologijos principai
Įspūdžių formavimas
Grįžkime prie Marytės ir Jono pokalbio. Kai jie kalbėjosi, Jonas buvo sudaręs Marytei įspūdį kūrybiško, intelektualaus žmogaus, nes jis rašytojas. Be to, sugebėjo pademonstruoti savo erudiciją ir išmanymą: jis klausė Marytės įvairių detalių apie jos sociologijos projektą, net pateikė savo pasiūlymus. Jis tą darė mandagiai, be jokių uužuominų, kad ji pati jo nesugebės atlikti. Marytė nustebo sužinojusi, kad jis svajoja apie policininko tarnybą kaip apie savo profesiją. Jai tai visai nesisieja su ką tik minėtais jo bruožais. Ji nemano, kad “policininkas” siejasi su kūrybiškumu, inteligencija, jautrumu. Šis pavyzdys parodo, kad renkama informacija iš aplinkos nėra ne klaidinga, ji nėra objektyvi. Mes esame šališki, atrenkame tik tam tikrą informaciją.
Socialinė psichologija yra atskleidusi keletą faktų apie tai, kokie faktoriai nulemia, kokį įspūdį mes susiformuosime apie kitą žmogų. Įspūdį žmogus susidaro pakankamai greitai. Tyrimai rodo, jog per pirmąsias 7 sekundes. Dažniausiai tai, kokį įspūdį susidarome, atitinka realybę ir nebūtinai būna klaidinga. Viename tyrime praeiviai gatvėje buvo prašomi pasakyti savo nuomonę apie žmogų, su kuriuo ką tik prasilenkė. Apie 50% apklaustųjų (koreliacija - 0,41, kitame tyrime - 0,53) išsakė tokią pačią nuomonę, kokią turėjo ir praeivis apie save.
Tai, kad mes susidarome pakankamai teisingas nuomones, yra natūralu. Tai supaprastina socialinį gyvenimą, palengvina sprendimų priėmimą. Pavyzdžiui, atėjęs pas gydytoją, iš karto susidarai nuomonę apie jį, tam, kad galėtum apsispręsti pasitikėti juo ar ne. Suprantama, informaciją apie kitą žmogų mes renkame nuolat, atrandame vis naujų faktų, užuominų apie jį, kurios koreguoja mūsų susidarytą vaizdą, tačiau čia slepiasi vienas svarbus faktas, kurį atrado socialiniai psichologai. Jie pamatė, kad pirmasis įspūdis yra ypač svarbus. Solomon Asch (1946) pirmasis atkreipė dėmesį į šį reiškinį. Asch sudarė 2 sąrašus žodžių apie hipotetinį žmogų. Abu sąrašai visiškai identiški, skirtumas tik tas, jog pirmame sąraše būdvardžiai išrikiuoti nuo teigiamo link neigiamo (1 sąrašas), antrame sąraše atvirkščiai - nuo neigiamo link teigiamo (2 sąrašas). Vėliau jis 1 sąrašą pateikė vienai žmonių grupei, 2 sąrašą - kitai. Tiriamųjų užduotis buvo apibūdinti (hipotetinį) žmogų pagal pateiktą jo aprašymą. S. Asch gavo, kad tiriamieji, gavę 1 sąrašą, buvo linkę suvokti tą žmogų kaip labiau laimingą, socialų, turintį humoro jausmą, negu gavę 2 sąrašą. Tiriamųjų logika buvo tokia: pavyzdžiui, žodis “kritiškas” pirmame sąraše buvo interpretuojamas pozityvia prasme. Vėlesni tyrimai taip pat patvirtino šio efekto egzistavimą, kuris rodo, jog pirmas įspūdis, informacijos pirmumas sukuria šališkumą, t.y. vėliau ateinanti informacija nėra objektyviai priimama, ko pasekoje atsiranda suvokimo klaidos, iškreiptas realybės suvokimas. Kai kalbame apie išvaizdos įtaką, kalbame apie suvoktą išvaizdą arba suvoktą patrauklumą. Psichologijos profesorius Liggett (1974) atliko tyrimą, kuriame parodė savo studentams keletą žmonių nuotraukų ir paprašė savo studentų, jog jie surūšiuotų juos pagal patrauklumą sau. Vėliau paprašė, kad jie pasistengtų apibūdinti kiekvieno žmogaus iš nuotraukos charakterį, nuotaiką, savybes. Liggett pamatė, kad apie 90% studentų buvo linkę suvokti patrauklesnius žmones kaip labiau laimingesnius, inteligentiškesnius, šiltesnius, socialesnius, įdomesnius, geresnio charakterio, nei subjektyviai nepatrauklūs žmonės. Šis efektas, kaip ir kiti, sukuria galimybę iškreipti suvokimą, atsirasti šališkam informacijos interpretavimui. Žmonės tiesiog ima tikėti, kad patrauklesni žmonės yra pozityvesni, o nesiremia realybe. Yra ir kitų išvaizdos faktorių, kurie įtakoja mūsų suvokimą, pavyzdžiui, šypsena.
Socialinės schemos
Kai mes renkame informaciją ar požymius apie kitą žmogų, norėdami susidaryti apie jį nuomonę, šalia jau minėtų procesų veikia kitas - aktyvuojasi socialinės schemos. Sąvoka “schema” nurodo, kad tai - kognityvinė struktūra, kuri organizuoja turimas žinias pagal specifines objektų kategorijas, pvz. kategorijai “vaisiai”, mes priskiriame tokias sąvokas kaip “obuolys’, “kriaušė”, ir kt. Socialinėje psichologijoje sąvoka “schema” suprantama kaip tam tikra kognityvinė struktūra, kuri kategorizuoja informaciją, charakteristikas apie kitą individą sociume. Kai schema susiformuoja, ji ima įtakoti ne tik mūsų suvokimą, bet ir informacijos atsiminimą apie tą žmogų.
JAV, 1976 m. buvo darytas tyrimas, kuriuo siekė įvertinti kokį poveikį daro schema “rasė”. Tyrėjai dviems baltaodžių studentų grupėms rodė filmuotą siužetą, kuriame ginčijasi 2 vaikinai, vienas buvo baltaodis, kitas - juodaodis. Siužeto pabaigoje viena stebėtojų grupė matė kaip baltaodis nustumia juodaodį, antra stebėtojų grupė matė kaip juodaodis nustumia baltaodį. Po šio siužeto tiriamieji buvo paprašyti paaiškinti kaip jie suvokė kodėl buvo taip pasielgta (ginčas baigėsi apsistumdymu). Pirmoji grupė buvo labiau linkusi pateisinti baltaodžio elgesį, priežastis priskyrė išorei (“jis pakliuvo į tokią situaciją, jis čia niekuo dėtas, jis tik dramatizuoja”) ir tik 17% tiriamųjų manė jog baltaodis buvo ginčo kaltininkas. Antruoju atveju net 75% tiriamųjų kaltino juodaodį dėl tokios ginčo pabaigos. Tyrėjai tokius rezultatus aiškina remdamiesi socialinės schemos teorija, t.y. Kalba čia eina apie lūkesčių išsipildymą.
Lūkesčių išsipildymas: Pigmaliono ir Golemo efektai
Pigmalijono efektas pasireiškia esant teigiamiems lūkesčiams, Golemo - neigiamiems, tačiau abiem atvejais veikia tas pats mechanizmas: bendraudamas su kitu žmogumi, dėl anksčiau minėtų suvokimo “klaidų”, pavyzdžiui, veikiant kokiai nors kognityvinei schemai, priskiri žmogų tam tikrai kategorijai (pvz., jis yra čigonas, vadinasi vagis, arba jis gydytojas, vadinasi ima kyšius ir pan.). Priskirdamas jį tam tikrai kategorijai imi elgtis su juo pagal savo nesąmoningas prielaidas (jei jis čigonas, tai reikia būti su juo atsargiam, nes apvogs). Ir toks elgesys skatina kitame imtis atsako, kuris pateisina tavo lūkesčius.
Rosenthal (1977) darė tyrimą, kuriame demonstruoja save išpildančios pranašystės mechanizmą. Tyrėjai mokykloje atsitiktinai atrinko iš klasės 20% mokinių ir mokytojui pasakė, jog jie yra gabiausi klasėje (neva, intelekto testai rodo juos esą gabiausius), nors realiai atrinkti mokiniai nepasižymėjo ypatingais gabumais. Po metų atvykę tyrėjai į tą pačią klasę pastebėjo, jog jų atrinkti mokiniai ėmė gauti geresnius pažymius. Tokius rezultatus tyrėjai aiškina tuo, kad mokytojų lūkesčiai skatino vaikus geriau mokytis, ėmė žiūrėti į juos kaip į gabius. Golemo efektas pasireiškia išsipildant neigiamiems lūkesčiams. Jis dažniau pasitaiko nei Pigmalijono efektas ir sukelia stipresnes reakcijas, ypač konfliktinėse situacijose.
Psichologai (pvz., Park B., 1982) yra pastebėję ir atlikę tyrimus, kurie rodo, jog objektyvų suvokimą gali “išderinti” ir faktorius, kuris pasireiškia tuo, kad save priskiriant (socialinei) grupei (pvz., klasei, krepšinio komandai ir kt.) žmonės esantys kitoje grupėje ima atrodyti ne tokie skirtingi kaip kad savo grupėje.
#
tags: #socialines #psichologijos #objektas