Humanistinis Požiūris Socialinio Darbo Modeliuose

Įvadas

Humanistinė psichologija, kaip "trečioji jėga" psichologijoje, atsirado po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose, reaguodama į vyravusias bihevioristines ir psichoanalitines kryptis. Ji pabrėžė žmogaus unikalumą, laisvę, kūrybiškumą, tobulėjimą ir saviraišką, aukščiausiųjų vertybių siekimą. Ši kryptis, turinti gilias filosofines šaknis, siekė orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, atsižvelgiant į visą asmenybę, subjektyvumą ir individualumą. Humanistinės psichologijos idėjos turėjo didžiulį poveikį Vakarų kultūrai ir socialiniam darbui.

Humanistinės Psichologijos Istorinės Šaknys ir Pagrindiniai Teiginiai

Humanistinės psichologijos pradininkais laikomi tokie žymūs psichologai kaip Šarlota Biuler, Gordonas Olportas, Henris Marėjus, Gardneris Merfis ir daugelis kitų. Jie teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Humanistai akcentavo, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo.

Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos, filosofijoje šios idėjos buvo sutinkamos daugelį šimtmečių. Artimiausiais humanistinei psichologijai ir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas, suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei XIX a. danų filosofas Siorenas Kjerkegoras, šiuolaikinio egzistencializmo pradininkas.

Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis ne tik užėmė deramą vietą psichologijoje, bet jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai vakarų kultūrai.

Pagrindiniai Humanistinės Psichologijos PrincipaI

Humanistinė psichologija siekia:

Taip pat skaitykite: Bihevioristinis požiūris į socialinį darbą

1. Pamatyti ir suprasti žmogų kaip nedalomą visumą.
2. Suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra.
3. Atskleisti žmogaus saviraiškos ir kūrybiškumo ištakas.
4. Neapsiriboti tradiciniais žmogaus ir psichikos fenomenų aiškinimais, suvedančiais įvairiapusiškumą į apibendrinančias koncepcijas.

Abraham Maslow Poreikių Hierarchija ir Motyvacijos Teorija

Maslow kėlė mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija, kuriuos jis skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Pirmosios dvi poreikių rūšys būdingos kiekvienam žmogui, o buvimo vertybės potencialiai gali būti lemtos kiekvienam, bet dažniausiai jomis gyvena asmenys, skyrę daug pastangų ir triūso savajam vystymuisi. Poreikiai hierarchizuojami pagal jų atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais. Žemiausieji biologiniai poreikiai atitinka psichofizinę žmogaus koncepciją. Tai yra pagrindiniai ir patys stipriausi poreikiai. Jei jie bent iš dalies nepatenkinami, negali veikti aukštesnieji poreikiai.

Maslow išskyrė šiuos poreikius:

1. Fiziologiniai poreikiai: alkis, troškulys, seksas, deguonis, miegas ir šalinimas. Tai patys būtiniausi išgyvenimo poreikiai.
2. Asmeninio saugumo poreikiai: pasireiškia tokiais siekiais, kurie garantuoja ramią aplinką, stabilų, numatomą gyvenimą be chaoso, būgštavimų ir grėsmių. Kartais žmogui padeda žinios apie tai, kaip elgtis grėsmės atveju. Saugumo poreikiai kartais leidžia įveikti grėsmės situacijas ir išvengti katastrofiško skausmo.
3. Priklausomybės ir meilės poreikiai: Po to, kai pirmieji du poreikiai patenkinami, stipriau išryškėja priklausomybės ir meilės poreikis ("meilės troškimas"). Žmogus taip pat trokšta gerų ir nuoširdžių kontaktų su aplinkiniais, draugais, šeimos nariais. Tai yra du meilės poreikio lygiai: a) meilės poreikis, sukeltas kažkokio deficito, b) nesavanaudiškas meilės poreikis. Tačiau kad galėtum siekti aukštesniosios meilės, turi būti patenkintas tas pagrindinės meilės poreikis. Pastaroji jau yra viena iš buvimo vertybių ir vienas iš labai brandžių poreikių. Meilės, kaip aukštesniosios vertybės apibrėžimas papildomas tokiais bruožais, kaip sąžiningumas, natūralumas, pasižymintis nuostata akceptuoti kito žmogaus ir silpnąsias, ir stipriąsias puses, bendradarbiaujant ir lygiomis teisėmis bendraujant su mylimu asmeniu, pagarba jam, jo poreikiams ir individualumui.
4. Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai: Panašiai kaip Adleris, Rogersas, Frommas ir Eriksonas, Maslow’as nepaprastai svarbiu laiko pranašumo ir pagarbos siekį. Žmogus iš principo nuolat kažko siekia, siekia būti pripažintas ir gerbiamas, tačiau pastarieji poreikiai kyla tik tada, kai yra patenkinti du pirmieji. Maslow’as dar įspėja, kad tikrasis orumo jausmas remiasi vien tik realiais laimėjimais, o ne nepelnyta šlove.
5. Savęs realizavimo poreikis: aukščiausioji poreikių forma, paremta įgimtomis galimybėmis ir gabumais. Savęs realizavimo esmė - įžvelgti ir įgyvendinti savo potencialias galimybes bei gabumus.

Maslow taip pat išskyrė dualistinę motyvacijos teoriją:

1. Deficitiniai motyvai (D-motyvai): Tai instinktyvūs impulsai, kurie verčia žmogų rinktis elgesį, sumažinantį ar panaikinantį įtampą bei diskomfortą, pvz., alkį, troškulį, pavojaus jausmą, meilės ir kitų pripažinimo troškimą. Esminis ko nors stygiaus reikalauja patenkinimo. Šie poreikiai yra bendri visiems žmonėms.
2. Augimo motyvai: Tai vystymosi, augimo motyvai; jie susiję su žmogaus egzistavimu aukštesniame, ne biologiniame lygyje, nepriklauso nuo aplinkos ir yra tipiški kiekvienam individualiam žmogui. Tai tokie motyvai: - ko nors ieškojimas iš smalsumo, - neegoistiška meilė, - ko nors mylėjimas nesavanaudiškai, - savo potencijų vystymas ir realizavimas, - aukščiausiųjų vertybių, tokių kaip gėris, mokslas, religija, realizavimas.

Deficitiniai motyvai išblėsta, kai tik stygius kompensuojamas; vystymosi motyvai tenkinami tik stiprėja. Deficitiniai motyvai išsaugo organizmą, o augimo motyvai leidžia žmogui funkcionuoti malonesniu, aukštesniu ir sveikesniu lygiu. Deficitinių poreikių tenkinimas padeda išvengti ligos, o augimo poreikių tenkinimas kuria pozityvią sveikatą.

Maslow teigė, kad svarbiausia yra tvirtas įsitikinimas, kad žmoguje glūdi jam vienam būdinga prigimtis. Kiekvienas žmogus pasižymi tendencijomis, poreikiais ir sugebėjimais, būdingais visai žmonių padermei, prasiveržiančiais pro bet kokius kultūrinius barjerus, ir tik kai kurie iš jų būdingi vien konkrečiam individui. Tie poreikiai visų pirma yra arba geri, arba neutralūs, bet nėra blogi.

Taip pat skaitykite: Karjera socialiniame darbe

Carl Rogers ir Į Asmenybę Nukreiptas Požiūris

Daugeliui Maslow minčių pritarė kitas humanistinės krypties psichologas Carlas Rogersas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Kiekvienas esame kaip gilė, galintys augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka netrukdo ir nestabdo šio proceso. Rogersas manė, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos - nuoširdumas, palankumas ir empatija (įsijautimas).

Anot Rogerso, žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs - atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami. Augti padeda žmonės, kurie yra palankūs kitiems, rodantys tai, ką Rogersas pavadino besąlygiška pagarba. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta. Augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti. Mes retai klausomės kitų, visiškai juos suprasdami, tikrai įsijausdami,” - sako Rogersas. Tačiau būtent toks ypatingas klausymas yra viena stipriausių jėgų, galinčių ką nors pakeisti”.

Palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą. Empatiškai išklausomi žmonės išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę”, Maslow, ir ypač Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo Aš, samprata - visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą „Kas aš esu?” Jei mūsų Aš samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį.

Savasties Tyrimas

Vienas pirmųjų žmogaus savasties jausmu pradėjo domėtis Williams Jamesas. Ją pabrėžianti humanistinė psichologija negali pasigirti gausiais moksliniais tyrimais, tačiau ji padėjo atgaivinti savasties sampratą ir išlaikyti dėmesį jai. Dabar, praėjus šimtmečiui nuo Jameso veikalo pasirodymo, savastis yra viena iš psichologijos energingiausiai gvildenamų ir tiriamų temų.

Vienas iš naujo požiūrio į savastį pavyzdžių yra Hazel Markus, kuris plėtoja galimą Aš sampratą. Jūsų galimi Aš apima tai, kuo trokštate tapti - turtingas Aš, liesas Aš, mylimas ir trokštamas Aš. Jie taip pat apima ir tuos Aš, kuriais bijote tapti - neturintis darbo Aš, alkoholikas Aš, nepasiekęs mokslo Aš. Šie galimi Aš mus skatina, kelia konkrečius tikslus, kurių turime siekti ir kuriems turime skirti energijos.

Taip pat skaitykite: Socialinis mąstymas: asmens ar situacijos įtaka?

Geras Savęs Vertinimas

Geras savęs vertinimas - savosios vertės jausmas - yra naudingas. Žmonės, kurie gerai save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni.

Menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja. Žmonės, kurie jaučiasi nesą tokie, kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai. Tie, kurių savivaizdis neatitinka to, kuo jie mano privalą būti, linkę nerimauti.

Žmogus, kurio savivaizdis laikinai sumenkinamas (pavyzdžiui, pasakius, kad jo gebėjimų testo rezultatai prasti, arba paniekinus jo asmenybę), pradeda labiau niekinti kitus žmones arba reikšti stipresnį nepasitenkinimą kitų rasių atžvilgiu. Žmonės, kurie neigiamai žiūri į save, yra daugiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus. Tyrimais nustatyta, kad tie, kurie buvo priversti jaustis nesaugūs, dažnai tampa perdėtai kritiški, tarsi norėdami kitus apstulbinti savo talentu. Šie duomenys atitinka Maslow ir Rogerso teiginius, kad “sveikas” savivaizdis yra naudingas.

Savasties Vertinimo Būdai

Humanistinės pakraipos psichologai kartais asmenybei įvertinti naudoja klausimynus, atskleidžiančius žmonių sampratą apie save. Viename iš klausimynų, kurio autorius yra Carlas Rogersas, žmonių prašoma nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie yra iš tikrųjų. Anot Rogerso, kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama. Jis tikėjosi, kad vis panašėjantys tikrojo ir idealiojo Aš vertinimai leis parodyti kliento asmenybės tobulėjimą veikiant psichoterapijai.

Kiti humanistinės psichologijos atstovai mano, kad bet koks standartizuotas asmenybės vertinimas yra nuasmeninantis. Netgi ir klausimynas atskiria psichologą nuo gyvo žmogaus. Neversdami žmogaus atsakinėti į siaurai apibrėžtų kategorijų klausimus, jie tikisi paprastais nuoširdžias pokalbiais geriau suprasti kiekvieno asmens nepakartojamą patirtį.

Humanistinis Sveikatos Modelis

Pagal humanistinį modelį sveikata yra ne būklė, o procesas, kuris iš esmės atitinka norą, troškimą ar jėgą, nukreiptą į saviaktualizaciją. Sveikas asmuo - tai asmuo, kuris siekia aktualizuotis ir gyvena autentišką gyvenimą. Sergantis asmuo - tai asmuo, kurio vidiniai ryšiai sutrūkinėję ir kuris yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas. Žmogus yra sąmoningas ir gali rinktis, t.y. jis turi tikslą, vertybes, prasmę ir įgyja patyrimą apie sveikatą ir ligą.

Pagal humanistinį sveikatos modelį žmogus laikomas ne objektu, pasyviai leidžiančiu save diagnozuoti ir prižiūrėti, bet individu, kuris pats pajėgia prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.

Humanistinė Teorija ir Socialinis Darbas

Socialiniame darbe yra taikoma nemažai socialinio darbo teorijų. Jos yra skirstomos į: specifines, kurios siūlo specifines technikas socialiniame darbe (pvz., komunikacijos teorija); perspektyvines, kurios siūlo platų požiūrį į pasaulį, į asmeninius pokyčius (pvz., humanistinė, egzistencinė, sistemų teorija); pritaikomąsias, kurios siūlo specifines technikas tinkančias tam tikroje situacijoje, sprendžiant asmens ir socialines problemas (pvz., krizių, įgalinimo, advokatavimo teorijos). Įdomiausia tai, kad kiekviena teorija tą pačią situaciją gali paaiškinti skirtingai, arba viena teorija persipina su kita. Tačiau socialiniame darbe viena pagrindinių teorijų - humanistinė, ir kiekvienas socialinis darbuotojas turėtų pasižymėti humanistinėmis vertybėmis. Socialinis darbas iš šios teorijos perėmė labai svarbias šiai profesijai vertybes, principus.

Vienas svarbiausių humanistinės teorijos teiginių, kuris ypač svarbus socialiniame darbe, tai, kad, reikia suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra (būti tolerantiškiems). Šiame teiginyje glūdi labai gilūs ir svarbūs dalykai. Kiekvienas socialinis darbuotojas turi pasižymėti šiuo bruožu. Mes gan dažnai girdime, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, nepakeičiamas, nepakartojamas ir t.t. Tačiau ar visi tai suvokia? Socialinis darbuotojas tai turėtų suprasti ir žinoti, priešingu atveju ar jis galės padėti žmogui? Kadangi mes esame kiekvienas unikalus, tad negali būti socialiniame darbe sukurtas standartinis šablonas pagal kurį reiktų dirbti, ar spręsti iškilusias problemas. Negalima visiems savo klientas taikyti tą patį problemų sprendimo modelį, vien tik todėl, kad niekuomet ir nebūna identiškų problemų, situacijų, kaip ir identiškų žmonių (apie tai t.p. kalbėjo humanistinės teorijos šalininkai). Mums labai dažnai kyla sunkumų priimti kitą žmogų, tokį koks jis yra, nesmerkti jo, neniekinti. Visada esame linkę iškarto vertinti kitą žmogų, ar jis geras ar blogas, jis tą padarė gerai, o tą ne, ir taip vienus pasmerkiame, o kitus išteisiname. Socialinis darbuotojas neturėtų taip elgtis, jam reiktų priimti žmogų tokį, koks jis yra.

Humanizmas ir Egzistencializmas Socialiniame Darbe

Žmogus - yra pagrindinis objektas, nagrinėjamas socialiniame darbe. Jo elgesys, mąstymo būdas, kitos savybės verčia mokslininkus vis labiau ir labiau tyrinėti. Jau nuo senų senovės filosofai nagrinėjo žmogų, jo vidines savybes. Savo darbe atskleidžiu du požiūrius į žmogų, kaip visuomenės objektą, socialinio gyvenimo dalyvį. Tai humanistinė ir egzistencialistinė pažiūros. Humanistai žmogų nagrinėja kaip žmogiškųjų sąvybių visumą ir pateikia socialiniam darbuotui nurodymus, kurie reikalingi bendraujant ir tiriant žmogų. Tuo tarpu egzistencialistai didžiausią dėmesį skyrė žmogaus būties struktūros analizei.

Humanizmas - istoriškai kintanti pažiūrų sistema, pripažįstanti pagarbą žmogaus orumui, teisėms į laisvę, lygybę. Humanistinė asmenybės koncepcija yra dar kitaip vadinama Abrahamo Maslow’o vardu. Jis stebėjosi, kodėl psichologai daugiau dėmesio skyrė elgesio anomalijoms, nukrypimams, ligoms, negu gerosioms žmogaus pusėms. Maslow teigė: „ Psichologai pernelyg dažnai įsivaizduoja žmogų kaip būtybę, kuri desperatiškai ginasi nuo kančių, grumiasi su įvairiais gyvenimo vargais, ir daug rečiau kalba aapie džiaugsmus, malonumus ir laimę.“ Šis jo požiūris turi dvi puses: pirma, dauguma psichologų renkasi tokią profesijos veiklos kryptį, kaip pagalbą kenčiančiam žmogui ir antra, kai yra didelis minėtosios pagalbos poreikis. Todėl, Maslow nusprendė parodyti kitą - gerąją, šviesiąją žmogaus ppusę. Paminėtinas ir Maslow pasirinktasis eklektiškas metodas, kuriuo teigiama, kad perdėtas teorinis optimizmas gali būti žalingas. Dėl to yra rekomenduojama priimti kai kuriuos Freudo teiginius apie žmogaus prigimtį. Galiausiai yra teigiama, kad yra galima išvengti nevilties aimanų, neva žmogaus prigimtis esanti bloga ir sugadinta, kadangi tai nėra tik dalis tiesos apie žmogų. Maslow, kaip ir Allportas bei Rogersas nagrinėjo dualistinę motyvacijų teoriją.

1. Pirmosios rūšies motyvai - tai instinktyvūs impulsai, kurie verčia žmogų elgtis taip, kad sumažintų įtampą bei diskonfortą.
2. Kitos rūšies motyvai - tai vystymosi, augimo motyvai, kurie susiję su žmogaus egzistavimu aukštesniame, nei biologiniame lygyje. Be to, pirmosios rūšies motyvai išblėsta, kai stygius kompensuojamas, o vystymosi motyvai tenkinami tik stiprėja.

Poreikiai

Maslow motyvacijos teorijoje didžiausią dėmesį skiria poreikiams, kuriuos skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Jis pateikia poreikių teorijos koncepciją, kuri teigia, kad poreikių hierarchija yra grindžiama tuo, kad jie ne tik sudaro tam tikrą gradaciją pagal svarbą ir poreikio stiprumą, bet ir pagal atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais. Yra pateikiama poreikių hierarchijų piramidė, pagal kurią galima suprasti kokie poreikiai pagal Maslow yra stipriausi ir svarbiausi.

1. Fiziologiniai poreikiai - tai pati svarbiausia hierarchijos grandis.
2. Asmeninio saugumo poreikiai.
3. Priklausomybės ir meilės poreikiai. Po to, kai dvi apatinės grandys yra patenkinamos, stipriau išryškėja priklausomybės ir meilės poreikis.
4. Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai. Labai svarbus yra laiko pranašumo ir pagarbos siekis.
5. Asmens charakteristika. Maslow taip kaip ir Allportas ir Rogersas, stengiasi apibrėžti optimalų žmogaus prisitaikymą. Pagrįsdamas savo požiūrį jis tyrinėjo žmones, kurie, jo nuomone, yra pasiekę aukščiausią savęs realizavimo poreikių patenkinimo lygį. Pateikęs tokią asmenybės charakteristiką, kurią Maslow vadina „ žmogiškosios pilnatvės“ charakteristika, jis priduria, kad tobulų žmonių nėra. Tačiau tai dar nereiškia, kad žmonės, pasiekę aukščiausią lygį, nepatiria įvairių silpnumo akimirkų. Asmenys, kurie žengia savo realizavimo keliu, iki tam tikros ribos jau yra realizavę savo pagrindinius poreikius. Tada jie atsiranda situacijoje, kai siekiant galutinio tikslo, jiems reikia aukštesnių motyvacijų, kurias Maslow vadina meta - motyvacijomis. Jis teigia, kad savosios asmenybės vystymosi tendencija yra įgimta, kitaip tariant „biologiškai nulemta“, t.y. Savosios asmenybės rraidos apleidimo padariniai pasireiškia arba kaip neurozės simptomai, arba kaip metapatologijos, kurias Maslow vadina „bendrosiomis metapatologijomis“. Iš pateikto sąrašo pakanka ir keleto, kad žmogaus funkcionavimas būtų apsunkintas ir jo būvimo problemos silpnėtų. Aukščiausias būvimo vertybes Maslow vadina meta - poreikiais, o egzistencines vertybes - B-vertybėmis. Šios vertybės gali pasitarnauti kaip psichoterapijos, auklėjimo, šeimyninio gyvenimo tikslai. B-vertybės - tai aukščiausioji hierarchijos pakopa, kuri susijusi su žmogaus egzistavimo problemomis. Tai, kas siekia pasiekti gyvenimo pilnatvės,turi vadovautis minėtomis vertybėmis. Maslow vertimas ir dėl savo požiūrio į kažko pasiekusių žmonių tyrimą.

Humanistas - Socialinis Darbuotojas

Žmogaus teisės yra pripažįstamos kaip prigimtinės, socialinės kilmės.

• Žmogus kuria visuomenę, o visuomenė kuria jį, t.y.
• Kiekvienas turi prigimtinių potencinių galimybių.
• Pagalbos efektyvumą lemia pozityvi, neturinti vertinamojo aspekto pagalba klientui.

Egzistencializmas žmogų suvokia kaip atitinkamai suderintų vidinių savybių visuma. Pagal Rogersą ir Maslow‘ą, būtina, tegu ir sunkiai, ieškoti savo paties galimybių ir jas realizuoti, nukrypstant nuo užsibrėžto tikslo - išreikšti save. Žymiausi egzistencinės psichiatrijos ir psichologijos atstovai: L.binswangeris, M.Bossas, Buytendikas, E. Egzistencinė filosofija padėjo kitaip pažvelgti į žmogų, bet trūko metodo, kaip apibūdinti paciento individualybę, jo unikalumą. Toks metodas buvo rastas pasitelkus Husserį ir jo fenomenologinę analizę, kuria buvo galima apibūdinti kiekvieną individualų žmogų ir turtingą jo išgyvenimų pasaulį.

1. Fenomenologija. Siūloma įsijausti į paciento būklę ir sulyginti visa, ką pacientas apie save kalba įvairiais laikotarpiais.
2. Struktūrinė - genetinė fenomenoloija. Yra ne tik gvildenamos sąmonės būsenos, bet ir tyrinėjama, kaip surinkti duomenys susiję vieni su kitais.
3. Kategorinė fenomenologija. Į sąmonės būsenas ir išgyvenimus žvelgiama iš kurios nors kategorijos perspektyvos.

Būti

Pagrindinis žmogiškąją prigimtį apibūdinantis faktas - tai, kad žmogus yra gyvenanti būtybė, kuri nuolat kinta iir pati tai sugeba suvokti. Žmogaus laisvė - tai pasirinkimo galimybė. Pasirinkimas susipynęs su vadinamąja egzistencine dilema: arba būti ir ugdyti savo galimybes, ryžtis šitam raidos triūsui, arba nebūti, kitaip tariant - atsižadėti aidos, pasirinkti psichologinę mirtį. Būdinga „buvimo“ ypatybė yra ta, kkad žmogus privalo įsisamoninti, kad kai jis liausis egzistavęs - viskas pasibaigs.

Būti Su

Žmogus turi suvokti, kad jo santykis su aplinkinio pasaulio objektais ir personomis nulemia jo norą bei tapsmą būti asmenybe.

Ne - Buvimas

Iš savojo buvimo suvokimo išauga ir ne-buvimo arba nebūties galimybės suvokimas.

1. kaip tuštumos, vienišumo, šalinimosi nuo žmonių jausmų galimybė. Bendravimas su kitais žmonėmis palaiko izoliacijos pojūtį. naudojasi kalba iki tam tikro laipsnio dalydamasis savo išgyvenimais ir kalbos pagalba dalyvauja kitų žmonių gyvenime, iš dalies išsivaduoja nuo izoliacijos pojūčio. Kita iškylanti dilema - mus traukia kitas žmogus, mums jo reikia, kad galėtume egzistuoti, suvokiame kad patys esame reikalingi kitam žmogui, tačiau suartėdami vis labiau jaučiame savo kitoniškumą, svetimumą ir kalbos, kurios pagalba norime perteikti savo jausmus, savo vidinius išgyvenimus, nepajėgumą.

Ontologinės Savybės

Baimė yra ontistinė žmogaus savybė, kuri kyla iš žmogaus prigimties. Ontologinė baimė kyla iš ne-būties galimybės suvokimo ir yra neatsiejamas žmogaus bruožas, pačios žmogaus egzistencijos bruožas. O ontologinė kaltė yra kaltė pačiam sau dėl pačių esmingiausių savo raidos galimybių apleidimo ir blokavimo, dėl kontakto su kitu žmogumi. Jeigu žmogus ieško būdo, kai išvengti atsakomybės už savo paties gyvenimą, natūrali kaltė ir baimė virsta neurotine kalte.

Savieji Išgyvenimai

Egzistencialistai teigia, kad „mokslinė“ psichologija, nesidomi vidiniu žmogaus pasauliu. Žmogus turi išskirtinį bruoža - suvokia savo asmenį. Egzistencialistai domisi ryšių su kitais žmonėmis tipais bei tesingu požiūriu į save patį.

1. Anoniminis būdas.
2. Singular mode.
3. Plural mode.
4. Dual mode.

Brandi Asmenybė

Vietoj termino „brandi asmenybė“ vartojamas terminas „sveika, normali aasmenybė“.

1. Savo elgesio ir savo gyvenimo pasirinkimo laisvė.
2. Sveikas žmogus pajėgia apriboti ir kontroliuoti kitų asmenų ir aplinkos jam daromą įtaką.

Pateiktieji brandžios asmenybės kriterijai yra būdingi šiai konkrečiai teorijai.

Egzistencialistas - Socialinis Darbuotojas

Egzistencializmas turėjo didelės įtakos socialiniam darbui, pedagogikai ir kitiems socialiniams mokslams. Tai toks požiūris, kai visas dėmesys kreipiamas į žmogaus būties struktūros analizę.

• Būti čia.
• Tapsmas.

Egzistencializme analizės objektas - žmogus, jo egzistavimo būdas bei to būdo suvokimas. Tokiai asmenybei būdinga gyvenimo būdo pasirinkimo laisvė ir atsakomybė už pasirinkimus. Be viso šito socialinis darbuotojas turėtų atkreipti dėmesį į asmenybės, problemos bei situacijos sąryšį. Dažniausiai asmenybės problemos atsiranda dėl asmeninės atsakomybės už savo būtį nneigimo. Egzistencinis modelis taip pat remiasi ryšiu su šeima, reikšmingais jam žmonėmis. Jis stengėsi apibrėžti optimalų žmogaus prisitaikymą. Egzistencializmas turėjo įtakos socialiniam darbui, pedagogikai ir kitiems socialiniams mokslams.

tags: #socialinio #darbo #teorija #modeliai #humanistine