Įvadas
Socializacija - tai nuolatinis procesas, kurio metu žmogus mokosi gyventi visuomenėje, perimdamas jos kultūrą, vertybes, normas ir elgesio modelius. Ši sąvoka apima platų spektrą įgūdžių ir žinių, reikalingų efektyviam dalyvavimui socialiniame gyvenime. Socializacija yra būtina kiekvienam individui, siekiančiam integruotis į visuomenę ir sėkmingai funkcionuoti įvairiose socialinėse grupėse. Sociologai domisi socializacijos proceso pasekmėmis visuomenei, todėl ypatingai svarbu išanalizuoti socializaciją, jos tipus, kad būtų galima padėti riziką patiriantiems asmenims praplėsti pasirinkimo galimybes, socializuotis ir susikurti geresnes gyvenimo sąlygas.
Šiame straipsnyje išnagrinėsime socializacijos esmę, jos reikšmę visuomenei, įtaką asmenybei ir pagrindinius socializacijos tipus.
Socializacijos Sąvoka ir Samprata
Socializacija - tai žmogaus gebėjimas prisitaikyti prie supančios socialinės aplinkos, žmogaus elgesio, įpročių, įgūdžių formavimo procesas, kuris padės lengviau rasti bendrą kalbą su aplinkiniais. Socializacijos sąvoką pirmąkart paminėjo Mead ir Cooley, aiškindamiesi, kokiu būdu žmogaus elgesį veikia šeima, mokykla, laisvalaikio veikla. Tai visuomenės kultūros perdavimas - asmens prisitaikymas prie bet kokios.
Nors sociologai skirtingai apibrėžia socializacijos sąvoką, tačiau jie visi vieningai sutaria, kad socializacija yra socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Šis procesas įtakojamas asmens biologinės prigimties ir kultūros. Vieni sociologai mano, kad svarbesnė biologinės prigimties sąlyga, o kiti mano, jog kultūra yra reikšmingesnė sąlyga žmogaus socializacijoje.
Biologinės prigimties sąlyga - tai mūsų paveldėta genetinė programa, kurią sudaro elementarūs refleksai ir instinktai. Socializuodamasis asmuo įgyja žinių bei įgūdžių, kaip elgtis visuomenėje, kokios elgesio normos bei vertybės yra priimtinos, kokios draudžiamos moraline ar teisine prasme.
Taip pat skaitykite: Socializacija medicinos srityje
Sociologijoje išskiriami du socializacijos procesai: kultūros priėmimas ir savęs atskleidimas.
Savęs Atskleidimo Teorijos
Labiausiai paplitusios savęs atskleidimo kaip asmenybės tapsmo teorijos yra keturios:
- Z. Freudo teorija: Grindžiama įsitikinimu, kad individas visada prieštarauja visuomenei. Jo manymu, biologiniai veiksniai prieštarauja kultūrinėms normoms, o socializacija ir yra šių veiksnių suvaldymas.
- Džordžo Herberto Meado teorija: Asmenybės išskaidymas į dvi dalis: „aš“ ir „mane“. „Aš“ arba subjektyvusis „aš“ atsiranda dėl kiekvieno iš mūsų individualumo, yra aktyvus ir kūrybingas. „Aš“ galime suvokti kaip savo paties požiūrį į save ir visuomenę. „Mane“ arba objektyvusis „aš“ suvokiamas kaip visuomenė mato individą ir kokius poreikius bei lūkesčius jam kelia.
- Žaidimai: Vaikai elgseną supranta kaip tikruosius vaidmenis ir tai atlieka žaisdami.
- Kolektyviniai žaidimai: Žaisdami kolektyve vaikai mokosi socializuotis, suvokdami kitų narių lūkesčius.
Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje.
Socializacijos Tipai: Pirminė ir Antrinė
Skiriami socializacijos 2 pagrindiniai tarpsniai: pirminis ir antrinis.
Pirminė Socializacija
Pirminė socializacija dažniausiai siejama su šeimos poveikiu, ji vyksta kūdikystėje ir vaikystėje, kai mokomasi kalbos ir tam tikrai kultūrai būdingų elgsenos modelių. Pirminės socializacijos procese suformuoto žinojimo kaita, naujų elgsenos modelių ir asmens tapatybės formavimas vadinamas resocializacija. Pripažįstant socializacijos ontogenezėje prasmę ir specifiką, iškeliama ypatinga pirminės socializacijos svarba vaikystėje.
Taip pat skaitykite: Apie lyčių socializaciją
Antrinė Socializacija
Antrinė socializacija vyksta brendimo metais ir vėliau, siejama su mokyklos, amžiaus grupės, žiniasklaidos, organizacijos ar profesiniais poveikiais. Visiškai institucionalizuota resocializacija vadinama veikėjų elgsena visuotinių elgsenos taisyklių reikalaujančioje institucijoje (pvz., kariuomenėje, ligoninėje). Vadinamoji numatanti socializacija apibūdina išankstinį pasirengimą veiklai brandos etape (pvz., tam tikrai profesijai), atvirkštinė - socializacijos veiksnių (pvz., šeimos, mokyklos) kaitą.
Socializacijos Kontekstai
Pagal kontekstą skiriama šeiminė, profesinė, organizacinė, lyčių vaidmenų, kalbos, tėvystės (motinystės), politinė, rasinė, vartojimo socializacija. Socialiniu kolektyviniu požiūriu socializacija apibūdinama kaip individo adaptacija grupėje (socialinė adaptacija), visuomenės lūkesčių, nuomonių, vertybių atitikimas. Tokia socializacija siejama su socialinės grupės kultūrinio paveldo perdavimu. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socializacijos Teorijos
Socializacijos akademinė samprata susiformavo 19 a. pabaigoje. Istoriškai socializacijos procesas aiškinamas biologiniais, socialiniais veiksniais, aktyvaus veikėjo gebėjimu prisitaikyti. Pagal biologinių ir socialinių veiksnių poveikį asmens socializacijai skiriamos gyvenimo etapų, gyvenimo tarpsnių ir gyvenimo kelio socializacijos teorijos, kurių ištakos siejamos su psichologų S. Freudo (Austrija), J. Piaget (Šveicarija), E. Eriksono (Jungtinės Amerikos Valstijos), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų Ch. H. Cooley, G. H. Meado, T. Parsonso, P. Bergerio, kultūros antropologių M. Mead, R. Benedict, sociologų K. Mannheimo ir T. Luckmanno (Vokietija) veikalais.
Remiantis S. Freudo idėjomis, socializacija suprantama kaip biologiniu požiūriu nulemta ego struktūros kaita įvairiuose gyvenimo etapuose. Šią kaitą lemia brendimas. J. Piaget teorijoje aptinkama socializacijos etapų samprata, bet nagrinėjamas raidos socialinis determinuotumas (socialinės sąveikos ir patirties vaidmuo) ir pabrėžiamas asmens, kaip aktyvaus veikėjo (veikiančio kognityviomis struktūromis), vaidmuo socializacijos procese. E. Eriksonas plėtojo psichoanalitinę teoriją ir nagrinėjo ego, kaip socializacijai patiriančios struktūros, gyvenimo tarpsnius. Nuo vaikystės iki brandos ego dalyvauja skirtinguose socialinės sąveikos kontekstuose ir realizuoja skirtingas įvairiems raidos etapams keliamas užduotis. Ch. H. Cooley plėtojo asmens savimonės formavimosi teoriją ir vadinamojo veidrodinio Aš sąvoką. G. H. Meado teorijoje nagrinėjami asmens savimonės sklaidos etapai. Parodoma, kad socializacija vyksta vaidybos ir žaidimo etapuose, vaidmenų priėmimo ir vaidmenų kūrimo procese, konstruojant apibendrinto kito vaidmens vaizdinius. M. Mead ir R. Benedict nagrinėjo statuso pokyčius socializacijos procese. Vaikystės, paauglystės, suaugusio asmens statusai apibrėžia asmens, kaip kultūros atstovo, tapatybę ir nurodo vaidmenų pokyčius. K. Mannheimo veikaluose parodoma, kad kiekviena karta pasižymi savita socializacijos patirtimi ir apibūdinama kaip socialinis kontekstas asmens tapatumo analizei. T. Parsonso veikaluose socializacija nagrinėjama kaip socialinės sistemos išlikimo garantija, nes vykstant socialinei sąveikai iš kartos į kartą perduodamas žmonijos sukauptas patyrimas.
Socializacijos Agentai ir Institutai
Valstybinių, visuomeninių ir privačių asmenų dalyvavimas socializacijos procese.
Taip pat skaitykite: Vaikų socializacijos strategijos
Šeima Socializacijos Procese
Šeima atlieka svarbiausią vaidmenį pirminėje socializacijoje, formuodama vaiko pagrindines vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius.
Mokykla Kaip Socializacijos Veiksnys
Mokykla yra svarbus antrinės socializacijos agentas, suteikiantis vaikams žinių, socialinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų sėkmingam integravimuisi į visuomenę.
Stereotipiškai galvojantis žmogus mano, kad vaikas, kuris yra mokomas šeimoje, kuris mokosi nuotoliniu būdu padedamas mokytojo ar kito jam padedančiojo asmens, sėdi apimtas depresijos vienas namuose tarp keturių sienų apsikrovęs vadovėliais ir sąsiuviniais ir pan… Anaiptol - toks vaikas yra visų pirma laimingas, galėdamas kiekvieną rytą iki valiai išsimiegoti ir atsikelti žvalus, kupinas jėgų, o ne nenoro eiti į mokyklą; toks vaikas būna namie nebūtinai vienas (nekalbant apie suaugusiuosius šalia) - juk jei šalyje yra namų mokymosi galimybė, ir tokių vaikų, nors ir nedaug, bet yra, jie paprastai mielai mokosi vieni su kitais, vieni pas kitus namuose, gamtoje ir kitose tam tinkamose vietose; toks vaikas yra laisvas rinktis, kiek laiko sėdėti prie jam sunkiai įveikiamo matematikos uždavinio (kol galiausiai jį įveiks). Toks vaikas nebijo paklausti tėčio, mamos, savo močiutės ar mokyklos mokytojos(-o) (nuotolinio mokymo atveju), nes jis žino, kad jis gaus atsakymą. Ką tuo tarpu mes matome mokykloje? Ar dažnas vaikas kelia ranką ir klausia mokytojo(-os) to, kas jam neaišku? Kiek jų, baigę mokyklą iš viso nežino, ką toliau daryti, nes štai nebėra prieš tave stovinčio ir viską nurodinėjančio mokytojo? Galiausiai, kalbant apie bendraamžių bendravimą… Kiek vaikai mokykloje realiai bendrauja? Pamokose, kuomet mokytojas tildo vos perskrodusį tylą vieno ar kito mokinio žodį? Tuomet, kai per pertraukas kokia „kasta“ tyko aukos, idant galėtų ką pašiepti, pastumti, psichologiškai sužlugdyti?
Kanados mokslų daktaras Gordonas Neufeldas - ilgametis vystymosi psichologas, tėvų konsultantas - teigia, kad vaikų socializacijai yra reikalinga aplinka, ugdanti tinkamus socialinius įgūdžius. Klaidinga būtų manyti, kad vien vaiko buvimas bendraamžių apsuptyje užtikrina tinkamą socialinę jo raidą.
Žaidimas ir Socializacija
Remiantis XIX ir XX amžiaus žaidimo teorijomis ir šiuolaikinių tyrimų duomenimis, holistiniu požiūriu aptariama žaidimo samprata ir funkcijos, ryškinančios realias žaidimo galimybes visavertei vaiko socializacijai. Žaidimai - vaikai elgseną supranta kaip tikruosius vaidmenis ir tai atlieka žaisdami. Žaidimas apibrėžiamas kaip pagrindinė vaiko veikla: laisva, asmeninė, tarpasmeninė, kūrybinga, terapinė, speciali, paruošiamoji ir kt. Kolektyviniai žaidimai - žaisdami kolektyve vaikai mokosi socializuotis, suvokdami kitų narių lūkesčius.
Socializacija ir Tapatybės Formavimasis
Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socializacija Lietuvoje
S. Šalkauskis pateikė visuomenės auklėjimo strategiją, Antanas Maceina plėtojo tautinio auklėjimo teoriją. Socialinio ugdymo teorinius ir empirinius klausimus nagrinėjo J. Laužikas, L. Jovaiša. J. Vabalas‑Gudaitis ugdymą grindė sąveikos principu. B. Bitinas socializaciją tyrė per ugdymo filosofijos, J. Vaitkevičius - socialinės pedagogikos, J. V. Uzdila - vertybių teorijos ir dorovės ugdymo, Z. Bajoriūnas - familistikos prizmę. Tiriama skirtingo amžiaus vaikų socializacija, rizikos grupės.
Socializacija - tai kompleksinis procesas, kurio metu individas perima socialinę patirtį ir aktyviai ją taiko. Šis procesas yra nuolatinis ir nenutrūkstantis, apimantis įvairius etapus, kurių kiekvienas turi savų ypatumų. Socializacija yra esminis elementas formuojant atsakingą visuomenės narį, gebantį integruotis į visuomenę ir prisidėti prie jos gerovės.
Socialinių Paslaugų Vaidmuo Socializacijos Procese
Socialinės paslaugos atlieka svarbų vaidmenį padedant silpnesniems visuomenės nariams integruotis į visuomenę. Jos apima įvairias nepinigines formas, tokias kaip globa, konsultavimas, socializacija ir praktinė pagalba. Socialinės paslaugos yra žymia dalimi subsidijuojamos, o atskiriems asmenims gali būti teikiamos ir nemokamai.
Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas - patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai nepajėgūs to pasiekti. Galutinis socialinių paslaugų tikslas - sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje. Pagrindinės socialinių paslaugų gavėjų (klientų) grupės: seni žmonės, kuriems reikalinga globa, suaugę ir vaikai su negalia, vaikai, kuriems reikalinga globa, rizikos grupės asmenys (grįžę iš įkalinimo vietų, narkomanai, piktnaudžiaujantys alkoholiu, infekuoti ŽIV virusu, benamiai ir pan.).
Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios skirtos tiems, kuriems nereikia specialios pagalbos, o specialiosios gali būti stacionarios (teikiamos senelių globos namuose, vaikų globos namuose ir pan.) arba ambulatorinės (teikiamos dienos centruose, bendruomenių centruose ir pan.). Taip pat svarbi pagalba namuose, teikiama seniems žmonėms ir žmonėms su negalia, siekiant padėti jiems gyventi savarankišką gyvenimą.
Socializacijos Etapai ir Jų Ypatumai
Socializacija apima įvairius etapus, kurių kiekvienas turi savo ypatumų. Intensyviausiai socializacija vyksta ankstyvuosiuose žmogaus gyvenimo perioduose, kai vaikai yra tikslingai rengiami gyvenimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje.
Ankstyvoji Vaikystė
E. Eriksono nuomone, pirmaisiais gyvenimo metais vaikas susiduria su saugumo-nesaugumo problema. Vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis priklauso nuo rūpinimosi vaiku kokybės. Vaikas, kurio poreikiai dažniausiai yra tenkinami, su kuriuo šnekama, žaidžiama ir kt., įgyja saugumo jausmą - suvokia, kad šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis gali būti pakankamai saugus. Vaikas, kurio poreikiai nepatenkinami, juo nepakankamai rūpinamasi, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, nepasitiki jais, pasidaro įtarus.
Ikimokyklinis Amžius
Ikimokyklinio amžiaus vaikas pradeda suprasti suaugusiųjų kalbą ir pradeda kalbėti pats. Pasak J. Vaitkevičiaus (1995), asmenybės ir jos pasaulėžiūros formavimuisi ypač svarbi yra kalba, aktyvus kalbos pagrindų formavimas, jos vartojimas, ypač pasakų sekimas, pamokymai, patarimai, knygelių skaitymas. Tai žadina vaiko fantaziją, svajones, viltis. Žaidimas šiame raidos periode yra vedančioji veikla ir vaidina labai svarbų vaidmenį žmogaus socializacijoje. Žaidžiant su kitais vaikais išmokstama laikytis žaidimo taisyklių, sumažėja egocentriškumas, skatinama bendradarbiauti.
Mokyklinis Amžius
Vaikui augant pamažu plečiasi socialinių agentų ratas ir vis sudėtingesnis tampa socializacijos turinys. Greta šeimos vis didesnį poveikį vaiko socializacijai turi ir ugdymo institucijos, pirmiausia ikimokyklinės, vėliau mokykla, užmokyklinės veiklos centrai, vaikų organizacijos, teatrai, televizijos ir radijo laidos, kompiuteriai ir kt. Vedančioji veikla tampa mokymasis. Šiuo laikotarpiu labai svarbi tampa mokykla ir draugystė su bendraamžiais. Mokykloje vyksta intensyvus vaiko socializavimas: grupės narys, įpareigojimai, bendri reikalavimai, bendra veikla, jo rezultatų analizė ir pan.
Atsakomybės Pasidalijimas Kuriant Socialiai Įtraukią Visuomenę
Performatyvaus dizaino asociacijos teigimu, socialinės atskirties patiriančiu jaunimu rūpintis neturėtų tik specializuotos organizacijos. Daug efektyvesnių rezultatų galėtume pasiekti, jeigu šią atsakomybę dalintųsi kuo daugiau jos narių. Viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių atsiranda atskirties įspūdis, yra nesusikalbėjimas ir iš to kylantis nepasitikėjimo jausmas.
Organizacijos turėtų tapti pasitikėjimo taškais arba dalintis jau turima patirtimi apie tai, kaip kurti sąlytį su jaunimu ir nuo ko pradėti.
Iniciatyvos, Skatinančios Socialinę Įtrauktį
Įvairios iniciatyvos gali padėti įveikti atskirties jausmą. Pavyzdžiui, Vilniuje įkurtas „Pasitikėjimo taškas“, kuriuo siekiama skatinti dialogą apie pasitikėjimą, tirti, kaip mes suvokiame pasitikėjimą ar nepasitikėjimą, suprasti, kaip kultūrinė veikla gali būti socialinio pasitikėjimo kūrimo priemone. Taip pat danų organizacija „Social Design Unit“ yra sukūrusi žaidimą tėvams, esantiems kalėjime, ir jų vaikams tam, kad nenutrūktų ryšys, kad būtų sutvirtinami jų tarpusavio santykiai. Norvegijoje veikianti organizacija „Nabolagshager“ įkūrė atvirą daržą ant daugiabučio stogo, kuriame vaikai atranda daug veiklų: gali auginti daržoves, jomis prekiauti.
Pasitikėjimo Svarba Socialinėje Sąveikoje
Šiuolaikinės socialinės žmonių, institucijų, piliečių, valstybės ar valstybių sąveikos yra kuriamos remiantis struktūriškai susijusiomis pasitikėjimo / nepasitikėjimo sistemomis. Pasitikėjimu grįsti santykiai ir ryšiai yra tai, kas laiko visuomenės elementus visumoje. Pasitikėjimas leidžia veikti paprastoms ir sudėtingoms socialinėms sistemoms, patvirtina įvairių socialinių ir politinių institucijų teisėtumą. Pasitikėdami vieni kitais bendrauja ir bendradarbiauja įvairūs žmonės. Pasitikėjimas yra būtina sąlyga sklandžiam bendradarbiavimui, žmonių judėjimui, darbui ar tiesiog buvimui kitose valstybėse, kultūrose.
Socializacija ir Lyčių Vaidmenys
Socializacija - tai mokymosi procesas, kurio metu individai integruojasi į esamą visuomenę, įsisavindami joje vyraujančius kultūrinius normatyvinius standartus. Socializacija reprezentuoja prisitaikymą ir mokymąsi. Nors socializacijos procesas vyksta visą žmogaus gyvenimą, esminė individo struktūra susiformuoja vaikystėje, ir šiuo periodu išmoktos normos bei vertybės išlieka gan stabilios visą suaugusio žmogaus gyvenimą. Taigi jau ankstyvoje vaikystėje vaikai išmoksta jų lytį atitinkančius elgesio modelius, kurių įgyvendinimo iš jų tikisi visuomenės nariai. Ankstyvame socializacijos proceso etape, kurio metu mergaitės išmoksta moteriškus vaidmenis, o berniukai - vyriškus, pagrindinis vaikų socializacijos veiksnys yra jų tėvai.
Pagal mūsų patriarchalinėje visuomenėje vyraujančias kultūrines normas ir vertybes moters ir vyro vaidmuo bei statusas skiriasi. Pavyzdžiui, moteris yra matoma kaip vaikų augintoja, o vyras - šeimos materialinių išteklių tiekėjas; moteris yra orientuojama į šeimą, o vyras orientuojamas į visuomeninį gyvenimą; moterys yra skatinamos rinktis profesijas, kurios stereotipiškai apibrėžiamos kaip moteriškos specialybės ir tuo pačiu dažniausiai turi žemą statusą bei yra mažai apmokamos, o vyrai skatinami dirbti darbus, kurie turi “vyriško darbo” etiketę ir paprastai turi aukštesnį statusą bei yra daugiau apmokami, palyginus su stereotipiškai moteriškais užsiėmimais.
Sėkmingos socializacijos uždavinys yra įdiegti vaikui šias normas ir daugelį kitų kultūrinių vertybinių standartų, pagal kuriuos vyrams ir moterims priskiriami skirtingi visuomeniniai vaidmenys. Vaiko mokymosi procesas, kurio metu išmokstami atitinkamos lyties vaidmenys, vyksta vaiko interakcijoje su tėvais. Šis procesas turi kelis esminius mechanizmus.
#
tags: #socializacija #kas #tai