Įvadas
Socializacija - tai nuolatinis procesas, kurio metu žmogus mokosi gyventi visuomenėje, perimdamas jos kultūrą, vertybes, normas ir elgesio modelius. Ši sąvoka apima platų spektrą įgūdžių ir žinių, reikalingų efektyviam dalyvavimui socialiniame gyvenime. Socializacija yra būtina kiekvienam individui, siekiančiam integruotis į visuomenę ir sėkmingai funkcionuoti įvairiose socialinėse grupėse. Sociologai domisi socializacijos proceso pasekmėmis visuomenei, todėl ypatingai svarbu išanalizuoti socializaciją, jos tipus, kad būtų galima padėti riziką patiriantiems asmenims praplėsti pasirinkimo galimybes, socializuotis ir susikurti geresnes gyvenimo sąlygas.
Socializacijos Sąvoka ir Samprata
Socializacija - tai žmogaus gebėjimas prisitaikyti prie supančios socialinės aplinkos, žmogaus elgesio, įpročių, įgūdžių formavimo procesas, kuris padės lengviau rasti bendrą kalbą su aplinkiniais. Socializacijos sąvoką pirmąkart paminėjo Mead ir Cooley, aiškindamiesi kokiu būdu žmogaus elgesį veikia šeima, mokykla, laisvalaikio veikla. Tai visuomenės kultūros perdavimas - asmens prisitaikymas prie bet kokios. Socializacija yra gana plačiai nagrinėjamas mokslas, todėl jos apibrėžimų gali būti labai daug.
Nors sociologai skirtingai apibrėžia socializacijos sąvoką, tačiau jie visi vieningai sutaria, kad socializacija yra socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Šis procesas įtakojamas asmens biologinės prigimties ir kultūros. Vieni sociologai mano, kad svarbesnė biologinės prigimties sąlyga, o kiti mano, jog kultūrą yra reikšmingesnė sąlyga žmogaus socializacijoje.
Biologinės prigimties sąlyga tai mūsų paveldėta genetinė programa, kurią sudaro elementarūs refleksai ir instinktai. Socializuodamasis asmuo įgyja žinių bei įgūdžių, kaip elgtis visuomenėje, kokios elgesio normos bei vertybės yra priimtinos, kokios draudžiamos moraline ar teisine prasme.
Sociologijoje išskiriami du socializacijos procesai, tai: kultūros priėmimas ir savęs atskleidimas. Labiausiai paplitusios savęs atskleidimo kaip asmenybės tapsmo teorijos yra keturios:
Taip pat skaitykite: Socializacija medicinos srityje
- Z. Freudo teorija grindžiama įsitikinimu, kad individas visada prieštarauja visuomenei. Jo manymu biologiniai veiksniai prieštarauja kultūrinėms normoms, o socializacija ir yra šių veiksnių suvaldymas.
- Džordžo Herberto Meado (George Herbert Mead, 1863 1931) teorija asmenybės išskaidymas į dvi dalis: „aš“ ir „mane“.
- „Aš“ arba subjektyvusis „aš“ atsiranda dėl kiekvieno iš mūsų individualumo, yra aktyvus ir kūrybingas. „Aš“ galime suvokti kaip savo paties požiūrį į save ir visuomenę.
- „Mane“ arba objektyvusis „aš“ suvokiamas kaip visuomenė mato individą ir kokius poreikius bei lūkesčius jam kelia.
- Žaidimai - vaikai elgseną supranta kaip tikruosius vaidmenis ir tai atlieka žaisdami.
- Kolektyviniai žaidimai - žaisdami kolektyve vaikai mokosi socializuotis, suvokdami kitų narių lūkesčius.
Socializacijos Tipai: Pirminė ir Antrinė
Skiriami socializacijos 2 pagrindiniai tarpsniai: pirminis ir antrinis.
Pirminė Socializacija
Pirminė socializacija dažniausiai siejama su šeimos poveikiu, ji vyksta kūdikystėje ir vaikystėje, kai mokomasi kalbos ir tam tikrai kultūrai būdingų elgsenos modelių. Pripažįstant socializacijos ontogenezėje prasmę ir specifiką, iškeliama ypatinga pirminės socializacijos svarba vaikystėje.
Antrinė Socializacija
Antrinė socializacija vyksta brendimo metais ir vėliau siejama su mokyklos, amžiaus grupės, žiniasklaidos, organizacijos ar profesiniais poveikiais.
Resocializacija
Pirminės socializacijos procese suformuoto žinojimo kaita, naujų elgsenos modelių ir asmens tapatybės formavimas vadinamas resocializacija. Visiškai institucionalizuota resocializacija vadinama veikėjų elgsena visuotinių elgsenos taisyklių reikalaujančioje institucijoje (pvz., kariuomenėje, ligoninėje).
Numatanti ir Atvirkštinė Socializacija
Vadinamoji numatanti socializacija apibūdina išankstinį pasirengimą veiklai brandos etape (pvz., tam tikrai profesijai), atvirkštinė - socializacijos veiksnių (pvz., šeimos, mokyklos) kaitą.
Taip pat skaitykite: Apie lyčių socializaciją
Socializacijos Kontekstai
Pagal kontekstą skiriama šeiminė, profesinė, organizacinė, lyčių vaidmenų, kalbos, tėvystės (motinystės), politinė, rasinė, vartojimo socializacija. Socialiniu kolektyviniu požiūriu socializacija apibūdinama kaip individo adaptacija grupėje (socialinė adaptacija), visuomenės lūkesčių, nuomonių, vertybių atitikimas. Tokia socializacija siejama su socialinės grupės kultūrinio paveldo perdavimu. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Politinė Socializacija
Politinė socializacija tai procesas, kurio metu piliečiai įgyja politinę tapatybę, vertybes ir elgesį, kurie išlieka santykinai pastovūs visą tolesnį gyvenimą. Tai prasideda ankstyvame amžiuje bei formuoja pažiūras ir elgesį įvairiais neformaliais būdais. Lyties aspektas yra labai svarbus tyrinėjant šį socialinį reiškinį.
Politinė socializacija lyties pagrindu tiria, kaip maži vaikai integruoja įsitikinimus apie lytį į savo politinę pasaulėžiūrą. Politikos mokslų daktarė Bos (2022) išsiaiškino, jog labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip politinė socializacija paveikia vaikus skirtingai priklausomai nuo lyties. Akademikai teigia, jog tai, kaip moterys yra vaizduojamos politikoje, turi neigiamą poveikį mergaičių politinei socializacijai: jos rečiau įsivaizduoja moteris kaip lyderes ir tampa linkusios išreikšti mažesnį politinį susidomėjimą ar ambicijas nei berniukai.
Vaikai susikuria lyčių asociacijas stebėdami vyrus ir moteris, atliekant skirtingus socialinius vaidmenis, pavyzdžiui, moteris, atliekančias slaugytojų vaidmenis, ir vyrus, atliekančius vadovaujančius vaidmenis, pavyzdžiui, vadovus. Tokį efektą gali sukurti vaizdai knygose, vadovėliuose, televizijoje. Politinė socializacija dėl lyties lemia berniukų ir mergaičių požiūrio skirtumus politinių interesų ir politinių ambicijų srityse. Vaikų politinę pasaulėžiūrą formuoja šie procesai: lyčių socializacija, politinė socializacija ir lyčių politinė socializacija.
- Su amžiumi mergaitės dažniau mato vyrus kaip politinius lyderius ir rečiau apibūdina politinius lyderius kaip turinčius moteriškų bruožų.
- Mergaitės pradeda mažiau nei berniukai domėtis politika ir siekti politinės karjeros.
‘Descriptive’ demokratija: tai demokratijos variantas, kai įvairios demografinės ir socialinės žmonių grupės yra atstovaujamos politinių sprendimų procesuose (politikai turi atspindėti gyventojų įvairovę pagal tokias savybes kaip lytis, etninė kilmė, socialinė ir ekonominė padėtis ir kt. Siekiama, kad Vyriausybė, Seimas atspindėtų visuomenės, kuriai jie tarnauja, sudėtį, skatinant įtrauktį ir visapusiškesnį atstovavimą piliečių požiūriams ir interesams). Moterų vaizdavimas politikoje labai svarbus!
Taip pat skaitykite: Vaikų socializacijos strategijos
Socializacijos Teorijos
Socializacijos akademinė samprata susiformavo 19 a. pabaigoje. Istoriškai socializacijos procesas aiškinamas biologiniais, socialiniais veiksniais, aktyvaus veikėjo gebėjimu prisitaikyti. Pagal biologinių ir socialinių veiksnių poveikį asmens socializacijai skiriamos gyvenimo etapų, gyvenimo tarpsnių ir gyvenimo kelio socializacijos teorijos, kurių ištakos siejamos su psichologų S. Freudo (Austrija), J. Piaget (Šveicarija), E. Eriksono (Jungtinės Amerikos Valstijos), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų Ch. H. Cooley, G. H. Meado, T. Parsonso, P. Bergerio, kultūros antropologių M. Mead, R. Benedict, sociologų K. Mannheimo ir T. Luckmanno (Vokietija) veikalais.
Remiantis S. Freudo idėjomis socializacija suprantama kaip biologiniu požiūriu nulemta ego struktūros kaita įvairiuose gyvenimo etapuose. Šią kaitą lemia brendimas. J. Piaget teorijoje aptinkama socializacijos etapų samprata, bet nagrinėjamas raidos socialinis determinuotumas (socialinės sąveikos ir patirties vaidmuo) ir pabrėžiamas asmens, kaip aktyvaus veikėjo (veikiančio kognityviomis struktūromis), vaidmuo socializacijos procese. E. Eriksonas plėtojo psichoanalitinę teoriją ir nagrinėjo ego, kaip socializacijai patiriančios struktūros, gyvenimo tarpsnius. Nuo vaikystės iki brandos ego dalyvauja skirtinguose socialinės sąveikos kontekstuose ir realizuoja skirtingas įvairiems raidos etapams keliamas užduotis. Ch. H. Cooley plėtojo asmens savimonės formavimosi teoriją ir vadinamojo veidrodinio Aš sąvoką. G. H. Meado teorijoje nagrinėjami asmens savimonės sklaidos etapai. Parodoma, kad socializacija vyksta vaidybos ir žaidimo etapuose, vaidmenų priėmimo ir vaidmenų kūrimo procese, konstruojant apibendrinto kito vaidmens vaizdinius. M. Mead ir R. Benedict nagrinėjo statuso pokyčius socializacijos procese. Vaikystės, paauglystės, suaugusio asmens statusai apibrėžia asmens, kaip kultūros atstovo, tapatybę ir nurodo vaidmenų pokyčius. K. Mannheimo veikaluose parodoma, kad kiekviena karta pasižymi savita socializacijos patirtimi ir apibūdinama kaip socialinis kontekstas asmens tapatumo analizei. T. Parsonso veikaluose socializacija nagrinėjama kaip socialinės sistemos išlikimo garantija, nes vykstant socialinei sąveikai iš kartos į kartą perduodamas žmonijos sukauptas patyrimas.
Socializacijos Agentai ir Institutai
Valstybinių, visuomeninių ir privačių asmenų dalyvavimo socializacijos procese.
Šeima Socializacijos Procese
Šeima atlieka svarbiausią vaidmenį pirminėje socializacijoje, formuodama vaiko pagrindines vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius.
Mokykla Kaip Socializacijos Veiksnys
Mokykla yra svarbus antrinės socializacijos agentas, suteikiantis vaikams žinių, socialinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų sėkmingam integravimuisi į visuomenę.
Žaidimas ir Socializacija
Remiantis XIX ir XX amžiaus žaidimo teorijomis ir šiuolaikinių tyrimų duomenimis, holistiniu požiūriu aptariama žaidimo samprata ir funkcijos, ryškinančios realias žaidimo galimybes visavertei vaiko socializacijai. Žaidimai - vaikai elgseną supranta kaip tikruosius vaidmenis ir tai atlieka žaisdami. Žaidimas apibrėžiamas kaip pagrindinė vaiko veikla: laisva, asmeninė, tarpasmeninė, kūrybinga, terapinė, speciali, paruošiamoji ir kt. Kolektyviniai žaidimai - žaisdami kolektyve vaikai mokosi socializuotis, suvokdami kitų narių lūkesčius.
Socializacija ir Tapatybės Formavimasis
Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socializacija Lietuvoje
S. Šalkauskis pateikė visuomenės auklėjimo strategiją, Antanas Maceina plėtojo tautinio auklėjimo teoriją. Socialinio ugdymo teorinius ir empirinius klausimus nagrinėjo J. Laužikas, L. Jovaiša. J. Vabalas‑Gudaitis ugdymą grindė sąveikos principu. B. Bitinas socializaciją tyrė per ugdymo filosofijos, J. Vaitkevičius - socialinės pedagogikos, J. V. Uzdila - vertybių teorijos ir dorovės ugdymo, Z. Bajoriūnas - familistikos prizmę. Tiriama skirtingo amžiaus vaikų socializacija, rizikos grupės.
Alternatyvus požiūtis į socializaciją
Kalbant apie socializaciją, stereotipiškai galvojantis žmogus mano, kad vaikas, kuris yra mokomas šeimoje, kuris mokosi nuotoliniu būdu padedamas mokytojo ar kito jam padedančiojo asmens, sėdi apimtas depresijos vienas namuose tarp keturių sienų apsikrovęs vadovėliais ir sąsiuviniais ir pan… Anaiptol - toks vaikas yra visų pirma laimingas, galėdamas kiekvieną rytą iki valiai išsimiegoti ir atsikelti žvalus, kupinas jėgų, o ne nenoro eiti į mokyklą; toks vaikas būna namie nebūtinai vienas (nekalbant apie suaugusiuosius šalia) - juk jei šalyje yra namų mokymosi galimybė, ir tokių vaikų, nors ir nedaug, bet yra, jie paprastai mielai mokosi vieni su kitais, vieni pas kitus namuose, gamtoje ir kitose tam tinkamose vietose; toks vaikas yra laisvas rinktis, kiek laiko sėdėti prie jam sunkiai įveikiamo matematikos uždavinio (kol galiausiai jį įveiks). Toks vaikas nebijo paklausti tėčio, mamos, savo močiutės ar mokyklos mokytojos(-o) (nuotolinio mokymo atveju), nes jis žino, kad jis gaus atsakymą.
Ką tuo tarpu mes matome mokykloje? Ar dažnas vaikas kelia ranką ir klausia mokytojo(-os) to, kas jam neaišku? Kiek jų, baigę mokyklą iš viso nežino, ką toliau daryti, nes štai nebėra prieš tave stovinčio ir viską nurodinėjančio mokytojo? Galiausiai, kalbant apie bendraamžių bendravimą… Kiek vaikai mokykloje realiai bendrauja? Pamokose, kuomet mokytojas tildo vos perskrodusį tylą vieno ar kito mokinio žodį? Tuomet, kai per pertraukas kokia „kasta“ tyko aukos, idant galėtų ką pašiepti, pastumti, psichologiškai sužlugdyti? Kanados mokslų daktaras Gordonas Neufeldas - ilgametis vystymosi psichologas, tėvų konsultantas - teigia, kad vaikų socializacijai yra reikalinga aplinka, ugdanti tinkamus socialinius įgūdžius. Klaidinga būtų manyti, kad vien vaiko buvimas bendraamžių apsuptyje užtikrina tinkamą socialinę jo raidą.
Lyčių vaidmenų socializacija
Socializacija - tai mokymosi procesas, kurio metu individai integruojasi į esamą visuomenę, įsisavindami joje vyraujančius kultūrinius normatyvinius standartus. Socializacija reprezentuoja prisitaikymą ir mokymąsi. Nors socializacijos procesas vyksta visą žmogaus gyvenimą, esminė individo struktūra susiformuoja vaikystėje, ir šiuo periodu išmoktos normos bei vertybės išlieka gan stabilios visą suaugusio žmogaus gyvenimą. Taigi jau ankstyvoje vaikystėje vaikai išmoksta jų lytį atitinkančius elgesio modelius, kurių įgyvendinimo iš jų tikisi visuomenės nariai.
Ankstyvame socializacijos proceso etape, kurio metu mergaitės išmoksta moteriškus vaidmenis, o berniukai - vyriškus, pagrindinis vaikų socializacijos veiksnys yra jų tėvai. Pagal mūsų patriarchalinėje visuomenėje vyraujančias kultūrines normas ir vertybes moters ir vyro vaidmuo bei statusas skiriasi. Pavyzdžiui, moteris yra matoma kaip vaikų augintoja, o vyras - šeimos materialinių išteklių tiekėjas; moteris yra orientuojama į šeimą, o vyras orientuojamas į visuomeninį gyvenimą; moterys yra skatinamos rinktis profesijas, kurios stereotipiškai apibrėžiamos kaip moteriškos specialybės ir tuo pačiu dažniausiai turi žemą statusą bei yra mažai apmokamos, o vyrai skatinami dirbti darbus, kurie turi “vyriško darbo” etiketę ir paprastai turi aukštesnį statusą bei yra daugiau apmokami, palyginus su stereotipiškai moteriškais užsiėmimais. Sėkmingos socializacijos uždavinys yra įdiegti vaikui šias normas ir daugelį kitų kultūrinių vertybinių standartų, pagal kuriuos vyrams ir moterims priskiriami skirtingi visuomeniniai vaidmenys.
Vaiko mokymosi procesas, kurio metu išmokstami atitinkamos lyties vaidmenys, vyksta vaiko interakcijoje su tėvais. Šis procesas turi kelis esminius mechanizmus. Pirma, tėvai gali kontroliuoti situaciją, kurioje veikia vaikas, ir tokiu būdu orientuoti jį į kultūriškai apibrėžtus, jo lytį atitinkančius vaidmenis, kurie turės būti atliekami ateityje. Kadangi pagrindinė vaiko veikla yra žaidimai, žaislai yra ypatingai svarbūs vaiko socializacijos procese. Paprastai tėvai sūnui perka tokius žaislus, kurie laikomi tinkamais berniukui (pavyzdžiui, mašinėles, šautuvus, kamuolius, kaladėles), o dukrai duoda žaislus, kurie vertinami kaip mergaitiški (pavyzdžiui, lėles, lėlių namus, žaislinius indelius, žaislines virykles). Akivaizdu, kad berniukams duodami žaislai reikalauja daugiau erdvės, negu žaislai, su kuriais žaidžia mergaitės. Dar daugiau, berniukų žaislai skatina juos išeiti į kiemą, į lauką, kai tuo tarpu mergaitėms perkami žaislai paprastai yra skirti naudoti namuose. Todėl suaugusi moteris gali būti labiau linkusi tapti namų šeimininke, nei dirbti apmokamą darbą, siekti profesinės karjeros ar įsitraukti į aktyvią politinę veiklą. Taigi žaislai ir jų panaudojimui reikalinga erdvė moko ir skatina vaikus elgtis pagal kultūriškai apibrėžtus lyčių vaidmenis.
Būtina pažymėti ir tai, kad tėvai gali skatinti normatyvinius standartus atitinkantį vaiko elgesį ir slopinti veiklą, kuri neatitinka kultūriškai apibrėžtų lyčių vaidmenų. Tai daroma naudojant apdovanojimo-bausmės mechanizmą. Mūsų visuomenėje mergaitėms suteikiama mažiau laisvės nei berniukams, ir jos yra griežčiau baudžiamos už nepaklusnumą. Taigi mergaitės yra mokomos paklusnumo, o berniukams nuo mažens leidžiama būti aktyviems. Jei tėvai pritaria tradiciniams lyčių vaidmenis apibrėžiantiems stereotipams, jie greičiausiai bus linkę apdovanoti mergaitę už švelnų, rūpestingą, globėjišką elgesį ir skatinti berniukus būti autonomiškais, nepriklausomais, agresyviais ir lyderiaujančiais. Laikui bėgant, elgesio modeliai, už kuriuos berniukai ir mergaitės susilaukia teigiamo tėvų vertinimo, tampa įpročiu. Taigi nuo pat mažų dienų vaikai yra mokomi jų lytį atitinkančių vaidmenų, kuriuos jie turės atlikti užaugę.
Antra, naudojant apdovanojimo-bausmės mechanizmą, vaikas yra skatinamas imituoti atitinkamos lyties suaugusįjį. Berniukas yra skatinamas imituoti savo tėtę, pavyzdžiui, padedant dažyti duris; tuo tarpu mergaitė skatinama imituoti mamą, pavyzdžiui, padedant jai ruošti maistą ar tvarkyti namus. Tam tikras vaiko elgesys yra skatinamas arba slopinamas naudojant apdovanojimo arba bausmės priemones, priklausomai nuo vaiko lyties ir laukiamo vaidmens atlikimo. Pavyzdžiui, labai tikėtina, kad mergaitė nebus griežtai baudžiama arba bus visiškai nebaudžiama, jei ji nepadės savo tėtei taisyti automobilio; tačiau berniukas už tokio pobūdžio nepaklusnumą greičiausiai bus baudžiamas. Taip pat yra svarbu, ką veikia tėvai ir kaip jie elgiasi. Stebėdami savo tėvus, vaikai mato, kad daug fizinės jėgos reikalaujančius darbus dažniausiai atlieka tėtė, o mama dirba fiziškai lengvesnius darbus; tėtės darbas dažniausiai turi aukštesnį socio-ekonominį statusą ir yra geriau apmokamas, palyginus su mamos darbu ir t.t. Taigi imituodami savo tėvus, berniukai ir mergaitės išmoksta skirtingus socialinius vaidmenis.
Trečia, identifikacijos procese vaikas perima ir įsisavina iš suaugusiojo vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Vaikas labai jautriai reaguoja į tėvų veiksmus, kuriuos jis interpretuoja kaip tėvų požiūrio į vaiką išraišką. Pavyzdžiui, jei berniukui žaisti duodamos mašinos, šautuvai ar robotai, tai jis suvokia, kad būtent su tais žaislais jis ir privalo žaisti, bet ne su lėlėmis. Tėvų požiūris taip pat gali būti išreiškiamas ir žodžiais. Mes dažnai galime girdėti tokius pasakymus: “Tiktai mergaitės žaidžia su lėlėmis!” arba “Nežaisk su šautuvu! Mergaitės taip nedaro!” Tokiu būdu vaikas išmoksta, kaip jis turi elgtis, kad iš tėvų sulauktų teigiamos reakcijos.
Ketvirta, priklausomai nuo lyties, vaikas identifikuojasi su savo mama arba tėte. Ši identifikacija turi du aspektus. Viena vertus, vaikas internalizuoja abiejų tėvų bendrąsias vertybes ir tas vertybines normas, kurios atitinka jo amžių. Akivaizdu, kad abiejų lyčių vaidmens tapatumas formuojasi sąveikaujant su abiejų tėvų lyties vaidmeniu. Vyriškas arba moteriškas vaidmuo konstruojamas ir įsisąmoninamas tik sugretinant vieną vaidmenį su kitu. Kita vertus, vaikas priima normą, kad mergaitėms ir berniukams vertybinė sistema yra taikoma skirtingai. Per identifikacijos procesą vaikas perima iš tėvų ir įsisavina vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Šios internalizuotos vertybės yra mūsų visuomenėje dominuojantys vertybiniai kultūriniai standartai. Tačiau iš vaiko nėra tikimasi to paties, ko laukiama iš suaugusiojo, todėl egzistuojanti bendra vertybinė sistema vaikui ir suaugusiajam taikoma skirtingai. Pavyzdžiui, jei iš suaugusiųjų tikimasi, kad jie atliks jų lyčiai tinkamus profesinius vaidmenis, tai iš vaikų tikimasi, kad jie žais žaidimus ar lankys tam tikros veiklos būrelius, kurie pagal kultūrinius normatyvinius standartus yra tinkami jų lyčiai. Taigi kaip matome, vertybių ir normatyviškai apibrėžto elgesio perdavimas iš kartos į kartą vaidina didžiulį vaidmenį vaiko socializacijos procese. Tai taip pat padeda sukurti nuolat funkcionuojantį ciklą: vaikai perima iš savo tėvų ir įsisavina vyraujančias visuomenės vertybes ir išmoksta normų, kurios apibrėžia tam tikrus elgesio modelius, priklausomai nuo jų lyties; tai, savo ruožtu, įtakoja skirtingą moters ir vyro elgseną šeimoje, ekonominėje, politinėje ir kitose visuomeninio gyvenimo sferose; tapę tėvais tie žmonės per savo nuostatas ir elgesį perduoda savo vaikams tuos pačius kultūrinius normatyvinius standartus, kuriuos vaikystėje jie perėmė iš savo tėvų ir t.t. Taigi kultūrinė sistema yra gana stabilus ir lėtai kintantis darinys. Ir nors pagrįstai galima kelti klausimą apie mūsų visuomenėje egzistuojančių patriarchalinių nuostatų ir vertybių disfunkcionalumą (tiek visuomeniniame, tiek individo lygmenyje), tačiau neatrodo, kad cikliškai atsikartojantis individo socializcijos procesas, kuriame lemiamą vaidmenį atlieka šeima, artimiausiu laiku galėtų turėti ryškių pokyčių. Taigi mūsų kultūroje vyraujantis moters ir vyro skirtingas socialinis vaidmuo greitu laiku neturėtų pakisti.
tags: #socializacija #straipsniai #moksliniai #straipsniai