Socializacija - tai nuolatos vykstantis procesas žmogaus gyvenime, kuris neturėtų nutrūkti. Straipsnyje analizuojamos vaikų iš nepilnų šeimų socializacijos problemos ir ieškoma būdų joms spręsti. Aptariami veiksniai, turintys įtakos vaikų socializacijai, savivertės formavimuisi ir adaptacijai visuomenėje.
Įvadas
Lietuvių literatūroje socializacijos problema nagrinėjama įvairiais aspektais, atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius, socialinę aplinką ir kitus reikšmingus veiksnius. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti, kaip socializacijos iššūkiai atsispindi literatūros kūriniuose, analizuojant skirtingų autorių požiūrį į šią problemą. Straipsnyje remiamasi moksliniais tyrimais ir ekspertų įžvalgomis, siekiant išryškinti pagrindinius socializacijos sunkumus ir galimus jų sprendimo būdus.
Socializacija ir jos svarba
Socializacija - tai procesas, kurio metu individas perima visuomenės normas, vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius, būtinus sėkmingam funkcionavimui visuomenėje. Šis procesas prasideda nuo pat gimimo ir tęsiasi visą gyvenimą, apimdamas įvairius amžiaus tarpsnius ir socialines aplinkas. Socializacija yra itin svarbi, nes ji padeda individui integruotis į visuomenę, formuoti savo tapatybę ir savivertę, bei plėtoti socialinius įgūdžius.
Amžiaus tarpsnių įtaka socializacijai
Žmogus suvokiamas kaip organizmas, kuris vystosi visą gyvenimą, o kiekviena raidos pakopa priklauso ir remiasi ypatinga ankstesnių pakopų patirtimi. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savitus socializacijos ypatumus ir iššūkius:
- Kūdikystė ir ankstyvoji vaikystė: Šiuo laikotarpiu svarbiausią vaidmenį atlieka šeima, kuri formuoja vaiko pagrindinius įgūdžius, vertybes ir požiūrį į pasaulį.
- Paauglystė: Paauglystę R. Žukauskienė (2012) apibūdina kaip savotišką perėjimą iš vaikystės į jaunystę - pirmają brandos pakopą. Pasinaudodami naujais pažintiniais sugebėjimais paaugliai turi formuoti nuoseklų savasties jausmą, integruodami praeities patirtį ir ateities vaidmenų siekį. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią, formuojantis asmenybės tapatumui. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet ir nesuaugęs, paauglys turi atsakyti į klausimą „kas aš esu“ įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos bei karjeros, vertybių, pasaulėžiūros bei kt. L. C. Johnson (2003) pabrėžia sąlygų, paaugliams spręsti augimo konfliktus, svarbą.
- Jaunystė: Šiuo laikotarpiu individas ieško savo vietos visuomenėje, kuria santykius, siekia karjeros ir įgyvendina savo tikslus.
- Vidutinis amžius: Apie gyvenimo vidurį, suvokus savo mirtingumą, iškyla rūpestis ateinančia karta ir savęs įprasminimu. Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė. L. C. Johnson (2003.) pažymi, jog suaugusiems reikia sąlygų, kuriomis jie jaustųsį visaverčiai, atliktų auklėjimo uždavinius, dalyvautų grupės ir visuomenės, kurioje gyvena, gyvenime. Pasak R. Žukauskienės (2012) sugebėti bendrauti, bendradarbiauti, rūpintis šeima, namų židiniu - tai savotiškas menas. Pagal E. Eriksoną šios krizės įveikimo teigiamos pasekmės - kūrybiškumo, altruizmo pasireiškimas žmoguje. Tokie žmonės tiksliai žino ko gyvenime siekia, dažniausiai sūkuria darnią šeimą bei tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Neįveikus šios stadijos psichosocialinės krizės, atsiranda stagnacija. (G. Matulionienė, 2012).
- Senatvė: Senėjimas dažnai apibūdinamas kaip biologinių, psichologinių ir socialinių procesų visuma. Pagyvenusių ir senų žmonių pasitraukimas iš socialinio gyvenimo, t. y. socialinių vaidmenų atsisakymas ar kaita, aplinkinių suvokiamas kaip natūralus senėjimo procesas (Naujanienė, 2002), patiems pagyvenusiems ir seniems asmenims sukelia ekonominių, psichologinių ir socialinių problemų. Prie būdingiausių vaidmenų pasikeitimų priskiriama išėjimas į pensiją, sutuoktinio mirtis, suaugusių vaikų išėjimas iš namų, draugų būrio mažėjimas, socialinio reikšmingumo praradimas (Naujanienė, 2002).
Socialinės atskirties įtaka socializacijai
Yra nemaža dalis socialinės atskirties žmonių, kurie yra apriboti laisvės. Dažniausiai, tai yra asmenys, turintys menką išsilavinimą, neturintys arba praradę profesinę kvalifikaciją. Todėl svarbu, skatinti ir remti įvairias modulines pagrindinio išsilavinimo ir profesinio rengimo programas įkalinimo įstaigoje, vykdyti nuteistųjų teisinį ir socialinį švietimą, suteikti pagalbą, formuojant socialiai reikšmingų gyvenimų įgūdžių, kad palengvinti nuteistiesiems sugrįžimą į visuomenę. Tik tada, kai skatinama asmens, padariusio nusikaltimą, reabilitacija ir resocializacija, grąžinant jį į visuomenę kaip visavertį narį, pasiekiama teigiamų rezultatų.
Taip pat skaitykite: Socializacijos teorijų analizė
Socializacijos problemos lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūroje socializacijos problemos dažnai nagrinėjamos per įvairių veikėjų patirtis, atskleidžiant socialinės aplinkos, šeimos ir individualių savybių įtaką asmenybės formavimuisi. Literatūros kūriniuose galima rasti įvairių socializacijos sunkumų pavyzdžių, pradedant vaikų adaptacijos problemomis mokykloje ir baigiant suaugusiųjų integracijos į visuomenę iššūkiais.
Vaikų socializacijos problemos
Vaikų socializacijos problemos lietuvių literatūroje dažnai siejamos su šeimos aplinka, tėvų auklėjimo stiliumi ir socialine ekonomine padėtimi. Ypač išryškėja vaikų, augančių nepilnose šeimose, patirtys. Nustatyta, kad kognityvinės, pažintinės ir vaikų elgesio problemos turi sąsajų su tėvo kaip lyties autoriteto nebuvimu šeimoje, ambivalentišku auklėjimo stiliumi ir žemu motinos išsilavinimo lygiu.
Paauglių socializacijos problemos
Paauglystė yra itin svarbus laikotarpis, kai formuojasi asmenybės tapatumas ir socialiniai įgūdžiai. Literatūroje dažnai vaizduojami paaugliai, susiduriantys su identiteto paieškos, bendravimo sunkumais ir socialine atskirtimi.
Suaugusiųjų socializacijos problemos
Suaugusiųjų socializacijos problemos literatūroje dažnai siejamos su profesine veikla, šeimos santykiais ir integracija į visuomenę po įvairių gyvenimo įvykių, tokių kaip skyrybos, darbo praradimas ar emigracija.
Senų ir pagyvenusių žmonių socializacijos problemos
Senų ir pagyvenusių žmonių socializacijos problemos. (2016 m.). Lapkričio 30 d. Lietuvių literatūroje taip pat atkreipiamas dėmesys į senų ir pagyvenusių žmonių socializacijos problemas, kurios dažnai susijusios su socialinių vaidmenų praradimu, vienatve ir sveikatos problemomis. Pagyvenusių ir senų žmonių pasitraukimas iš socialinio gyvenimo, t. y. socialinių vaidmenų atsisakymas ar kaita, aplinkinių suvokiamas kaip natūralus senėjimo procesas (Naujanienė, 2002), patiems pagyvenusiems ir seniems asmenims sukelia ekonominių, psichologinių ir socialinių problemų. Prie būdingiausių vaidmenų pasikeitimų priskiriama išėjimas į pensiją, sutuoktinio mirtis, suaugusių vaikų išėjimas iš namų, draugų būrio mažėjimas, socialinio reikšmingumo praradimas (Naujanienė, 2002).
Taip pat skaitykite: Integracija ir perspektyvos Vaikų Socializacijos Centre
Socializacijos problemų įveikimo būdai
Lietuvių literatūroje taip pat galima rasti įvairių socializacijos problemų įveikimo būdų pavyzdžių, kurie gali būti naudingi sprendžiant realias socialines problemas. Svarbu atkreipti dėmesį į švietimo, socialinės paramos ir individualių pastangų svarbą sėkmingai socializacijai.
Švietimo svarba
Švietimas atlieka svarbų vaidmenį socializacijos procese, nes jis padeda individui įgyti žinių, įgūdžių ir vertybių, būtinų sėkmingam funkcionavimui visuomenėje. Literatūroje dažnai pabrėžiama švietimo svarba vaikų ir paauglių socializacijai, siekiant užtikrinti jų sėkmingą integraciją į visuomenę.
Socialinės paramos svarba
Socialinė parama, įskaitant šeimos, draugų ir bendruomenės paramą, yra itin svarbi socializacijos procese, ypač susiduriant su įvairiais sunkumais. Literatūroje dažnai vaizduojami veikėjai, kurie įveikia socializacijos problemas dėka artimųjų ir bendruomenės pagalbos.
Individualių pastangų svarba
Sėkminga socializacija priklauso ne tik nuo socialinės aplinkos ir paramos, bet ir nuo individualių pastangų. Literatūroje dažnai vaizduojami veikėjai, kurie aktyviai siekia įveikti socializacijos problemas, ugdydami savo socialinius įgūdžius, savivertę ir pasitikėjimą savimi.
Tolerancija ir socializacija
Žodis tolerancija kilęs iš lotynų kalbos žodžio tolerantio - „kantrybė“. Pirmoji žodynuose pateikiama jo reikšmė - priešingos nuomonės arba įsitikinimų gerbimas, pakanta1. Pasirinktas veikėjų amžius leidžia rašytojams atskleisti, kaip vaikai mąsto apie savo vietą pasaulyje, kuriame, lygindami save su aplinkiniais, supranta esą kitokie.
Taip pat skaitykite: Socializacijos įtaka asmenybei
Tolerancija kitokiam
Knygose susiduriame su dvejopais tėvų tipažais ir abiem atvejais negalime kalbėti apie toleranciją. Pirmu atveju - knygose Viena princesės Viktorijos diena ir Stebuklas - pakantumą kitokiam vaikui keičia meilė - besąlyginė, nepaisanti sunkumų ir, negana to, neatsiejama nuo išminties, kurios reikia padedant tokiam vaikui rasti vietą šeimoje ir už jos ribų. Ogasto šeimos padėtį geriausiai apibūdina jo sesuo Vija: „Ogastas yra Saulė. Aš, mama ir tėtis esame planetos, besisukančios apie Saulę“ (S, p. 93). Gimus Ogastui, visas dėmesys buvo nukreiptas į jį. Vija ne tiek jau daug vyresnė už brolį, tad, regis, nieko nuostabaus, jei, netekusi tėvų dėmesio, ji būtų ėmusi jausti broliui pavydą ar net vaikišką neapykantą. Bet taip nenutiko, nes pirmas jos, dar visai mažos, santykis su Ogastu buvo meilės santykis: „<…> aš lipte prilipau prie jo: bučiuodavau, myluodavau, kalbindavau“ (S, p. 96), o matydama, ką nuolat operuojamas brolis turi ištverti, patiria empatiją ir atjautą: „Matydavau Ogastą po operacijų: sutvarstytu ir sutinusiu veidu, visą prismaigstytą gyvybę palaikančių vamzdelių ir prijungtą prie lašelinių. Kai esi matęs šitaip kenčiantį žmogų, atrodo idiotiška zirzti negavus prašyto žaislo ar mamai neatėjus į mokinių spektaklį“ (S, p. 93-94).
Tolerancija sau
Ogasto santykis su savimi, priešingai negu Viktorijos, gana komplikuotas. Ogastas labiausiai norėtų būti paprastas vaikas, kaip pats sako, širdyje jis toks ir jaučiasi, bet kiti tokiu jo nelaiko, ir tai jį žeidžia: „Jei kur rasčiau stebuklingą lempą ir galėčiau jai pasakyti vienui vieną norą, paprašyčiau normalaus veido, kuris būtų visiškai nepastebimas. Paprašyčiau, kad einant gatve mane pamatę žmonės nenusuktų akių“ (S, p. 9). Būdamas mažas, Ogastas savo veidą nuo svetimų žmonių nuolat slėpė užsimaudamas žaislinį kosmonauto šalmą - tai buvo jo vaikiška gynyba. Vėliau berniukas išmoko apsimesti, kad nemato, kaip žmonės reaguoja išvydę jo veidą.
Tyrimai ir rekomendacijos
Remiantis ekspertų konsultacijomis, siūloma neformalioje dienos centro veikloje suburti specialistų darbuotojų komandas individualizuotam vaikų socializacijos problemų sprendimui, tėvų įtraukimui į bendras ugdomąsias veiklas. Atkreiptinas dėmesys į vaikų švietimą tėvų psichopatologijos klausimais.
Nuteistųjų socializacijos problemos
Darbo tikslas - išnagrinėti asmenų, kalinčių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, socializacijos problemas ir pateikti pasiūlymus šioms problemoms spręsti. Tyrimo objektas - asmenys, kalintys Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tyrimo dalykas - asmenų, kalinčių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, socializacijos problemos. Hipotezės:
- Kvalifikuotų specialistų bei profesionalios pagalbos stygius lemia nuteistųjų socializacijos problemas įkalinimo įstaigose;
- Finansiniai sunkumai, priklausomybė nuo alkoholio bei kitų psichotropinių medžiagų vartojimas - tai pagrindiniai veiksniai, kurie dažniausiai lemia nusikalstamumą.
Tyrimo metodai - literatūros šaltinių analizė; teisinių dokumentų analizė; anketinės apklausos tyrimas.
Rezultatai: darbo pradžioje iškelta hipotezė, kad kvalifikuotų specialistų ir profesionalios pagalbos stygius lemia nuteistųjų socializacijos problemas įkalinimo įstaigose, pasitvirtino. Išanalizavus dabartinę padėtį Lietuvos įkalinimo įstaigose, paaiškėjo, kad šiuo metu labai trūksta kvalifikuotų specialistų, ypač psichologų, socialinių bei įkalinimo įstaigos darbuotojų. Asmenys, nepritapę visuomenėje ir patekę į įkalinimo įstaigą, dažniausiai patiria emocinius bei psichologinius sukrėtimus. Tik deja šių problemų nėra kam padėti išspręsti. Todėl nuteistasis, būdamas įkalinimo įstaigoje ir nesulaukęs tinkamos specialistų pagalbos, negali normaliai adaptuotis bei neužtikrinama asmens sėkminga socializacija. Atlikti tyrimo rezultatai parodė, kad apie 40 proc. nuteistųjų jaučia psichologinės pagalbos trūkumą ir būtent psichologai yra vieni iš pagrindinių specialistų, su kuriais nuteistieji dažniausiai bendrauja. Apklausus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojus, įsitikinome, kad tikrai labai trūksta darbuotojų dirbti įkalinimo įstaigoje, o to rezultatas - dirbantys darbuotojai su per dideliu darbo krūviu, negali užtikrinti kokybiškos ir efektyvios pagalbos nuteistiesiems. Antra hipotezė, kad nusikalstamumą dažniausiai lemia finansiniai sunkumai, priklausomybė nuo alkoholio bei psichotropinių medžiagų vartojimas, taip pat pasitvirtino. Tai patvirtino tyrime dalyvavę kalintys asmenys bei įstaigoje dirbantys darbuotojai. Šie veiksniai dažniausiai atsiranda dėl nepalankių gyvenimo sąlygų laisvėje: darbo, būsto neturėjimas, šeimos bei visuomenės atstūmimas ir t.t.
tags: #socializacijos #problema #lietuviu #literaturoje