Įvadas
Pastaraisiais metais vis daugiau vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integruojami į bendrojo ugdymo mokyklas. Tai svarbus žingsnis siekiant užtikrinti jų socialinę įtrauktį. Tačiau kartu su tuo kyla ir naujų iššūkių. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų su specialiaisiais poreikiais motyvacijos ugdymo svarbą, tėvų ir mokytojų bendradarbiavimo būdus, sėkmės patirties kūrimo galimybes ir kitus svarbius aspektus.
Tėvų pedagoginis švietimas ir partnerystė su mokytojais
Tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus, pedagoginis švietimas ir jo aktualumas yra teoriškai bei praktiškai pagrindžiamas siekiant partnerystės su mokytojais. Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas, grįstas abipuse partneryste, yra reikalingas ir reikšmingas vaikui su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, kuris aprėpia suinteresuotus ugdymo dalyvius, galinčius nulemti ugdymo proceso sėkmingumą.
Partnerystė apibrėžiama kaip ugdymo dalyvių (tėvų, mokytojų, švietimo pagalbos specialistų ir kt.) atvirumas vieni kitiems, geranoriškas požiūrių į vaiko ugdymą derinimas, tarimasis dėl ugdymo tikslų, turinio ir vaiko poreikių tenkinimo būdų. Geras bendravimas ir tarpusavio ryšys yra esminis tikros partnerystės bruožas.
Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus specialiųjų ugdymosi poreikių vaiką, požiūriu, poreikis pedagoginiam švietimui siekiant partnerystės yra aktualus. Tačiau labai dažnai jis suprantamas kaip tradicinis jų informavimas apie vaiko ugdymą, o ne bendrų veiklų organizavimas, grįstas dialogiškumu ir refleksija. Labai dažnai vyrauja tradicinės tėvų informavimo formos: bendri susirinkimai, individualūs pokalbiai su grupės pedagogu, informacija pateikiama stenduose. Visiems tėvams priimtiniausios pedagoginio švietimo formos yra individualūs pokalbiai su švietimo pagalbos specialistais ir jų konsultacijos.
Tyrimas atskleidė, jog ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vyksta nuolatinė tėvų komunikacija su pedagogais, tačiau jiems dar labai trūksta nuoseklesnės informacijos apie vaiko pasiekimus, vaiko savijautą, reikalingi praktiniai patarimai. Dažniausiai taikomos pedagoginio švietimo formos - individualūs pokalbiai, konsultacijos, kurios padeda suprasti vaiko raidos, ugdymo sunkumus.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Mokytojos Elenos Bražiūnienės patirtis
Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Elena Bražiūnienė pedagogės darbą dirba jau 42-ejus metus. Nuo pat mokytojavimo pradžios E. Bražiūnienė susiduria ne tik su gabiais vaikais, bet ir su įvairių sutrikimų turinčiais moksleiviais.
E. Bražiūnienė apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus kaip mokinius, kurių galimybės mokytis, įsisavinant ugdymo turinį, dalyvaujant klasės, mokyklos, visuomenės gyvenime dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, yra ribotos. Specialiųjų ugdymosi poreikių klasifikacija yra plataus spektro.
Mokytojos teigimu, vaikai iš prigimties yra labai smalsūs, kūrybingi ir tikrai nevalia jų vadinti išlepintais ar tinginiais. Jai tenka mokyti įvairaus spektro, specialiojo ugdymosi poreikių turinčius mokinukus: intelekto, kompleksinių, emocijų, elgesio, socialinės raidos, autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus.
E. Bražiūnienė vartoja žodį ,,prisijaukinti“ ne tik specialiųjų poreikių mokinių, bet ir sveikų vaikų artumui apsakyti. Tik ,,prisijaukinus“ vaiką, pažinus jo charakterio, temperamento savybes, pažinus ir pripažinus jį, kaip asmenybę, abipusio pasitikėjimo, pagarbos, pakantumo ir didžiulio tikėjimo vaiko sėkme, kad jam pavyks, sąlygomis imiesi ugdymo.
Mokytoja pritaria tam, kad tiek specialiųjų poreikių, tiek ir gabūs vaikai mokytųsi kartu, tačiau pabrėžia, kad švietimo sistema vis dar ruošia aplinką tokiems vaikams ir nėra davusi reikalingų įrankių. Nėra lengva dirbti su tokiais moksleiviais: klasėje reikalingas padėjėjas, reikia specialistų, kurie talkintų šiems mokinukams. Pirmiausia, ką reikėtų padaryti, kad abiejų šių grupių vaikų ugdymas vyktų kokybiškai ir kad nė viena pusė nebūtų nuskriausta, - tai sumažinti mokinių skaičių klasėse.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
E. Bražiūnienės nuomone, tie mokiniai, kurie turi emocijų, elgesio, žymių intelekto sutrikimų, negebantys valdyti pykčio priepuolių ar yra agresyvūs, turi būti mokomi mokykloje įsteigtoje specialiojoje klasėje, kur su šiais vaikais dirbtų ne viena mokytoja, o specialistų komanda. Ir tik tuomet, kai vaikas įgytų tinkamus elgesio korekcijos, emocijų valdymo įgūdžius, jis būtų pamažėle integruojamas į pamokas.
Šiuo metu E. Bražiūnienė turi 21 mokinį, antrokus, iš kurių keturi su specialiaisiais poreikiais. Prisitaikyti tiems „kitokiems“ vaikučiams klasėje iš tiesų yra nelengva. Ugdymo metu vyksta ištisas procesas, kol pavyksta ir vieniems, ir kitiems mokiniams prisitaikyti, pripažinti vieniems kitus, toleruoti, būti pakantesniems, jausti pagarbą. Tai yra labai nuoseklus, sistemingas ir nelengvas darbas.
Mokytojos teigimu, klasėje atsiradus neįgaliam vaikui, išryškėja jo padėties kitoniškumas. Klasės draugai greitai „suuodžia“, jog kažkas vyksta ne taip. Koks yra mokytojo požiūris į tą „kitonišką“ vaiką, toks požiūris bus ir klasės mokinių. Todėl, nors ir tikrai toks mokinys kelia labai didelių rūpesčių, mokytojas turi priimti vaiką ne tik su privalumais, bet ir su trūkumais ir į aplinką transliuoti gerąsias vaiko savybes, kad klasės draugai pamatytų, jog tas vaikas toks pat kaip jie, tik truputį kitoks. Ir jam reikia draugų pagalbos. Tai tarsi akmens ridenimas į kalną.
E. Bražiūnienė teigia, kad yra parašyta labai daug knygų, kaip elgtis su netramdomais mokinukais, tačiau nėra parašytos knygos tam konkrečiam tavo klasėje besimokančiam vaikui, kuris patiria sunkumų. Ją betarpiškai rašo mokytojas ir vaikas bendradarbiaudami, patirdami sėkmes ir nesėkmes, tikėdami ir pasitikėdami. Labai svarbu rasti laiko išklausyti ir suprasti. Dažniausiai vaikas vienaip ar kitaip elgiasi, nes nepatenkinami jo baziniai poreikiai. Netramdomi vaikai - tai SOS pagalbos šauksmas, transliuojamas suaugusiems: „Prašau tik supratimo“.
Mokytoja pabrėžia, kad mama drauge su šeimos gydytoju turi vaikutį stebėti nuo pat gimimo. Stebėti, kalbėtis, neslėpti. Kuo anksčiau pastebimi raidos pakitimai, tuo lengviau yra vėliau. Nes dažniausiai diagnozė būna pavėlinta. E. Bražiūnienė pastebėjo labai įdomų dalyką ir pasidarė statistiką: daugiausia su emociniais, elgesio ir dėmesio sutrikimais į mokyklą ateina berniukų. Yra tik viena kita mergaitė. Jos nuomone, tai yra netinkamas suaugusiųjų arba tėvelių elgesys berniukų atžvilgiu. Ko gero, trūksta žinių, kaip juos auklėti. Žinau, kad nuo dvejų iki ketverių metukų, kuomet vyksta savarankiškumo krizė, kai berniukai protestuoja ir užsispiria - pykčio priepuoliai per dieną kartojasi net iki 24 kartų - tėveliai nebesusitvarko, jie ima „laužyti“ vaiką kaip asmenybę, netinkamai bausti. Į mokyklą vaikai iš namų atsineša netinkamą elgesio modelį. Tada smurtauja kitų vaikų atžvilgiu, o tada tą rėžį ištaisyti yra labai sunku.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
E. Bražiūnienė teigia, kad sparčiai besikeičiant ekonominėms ir socialinėms visuomenės sąlygoms, daugėja specialiųjų poreikių vaikų. Net ir jos klasėje, kai vaikai buvo pirmokai, sveikieji mokiniai labai šalinosi „kitokių“ vaikų, juos ignoravo. Buvo labai daug tokių dalykų, kur reikėjo kalbėtis tiek klasės valandėlėse, tiek individualiai. Yra net ir tėvelių, kurie pasako savo vaikams, kad su tuo ar anuo draugauti negalima. Vaikai atviri, jie taip ir pasako: „Man mamytė liepė su tavim nedraugauti“. Kalbamės, kad klasėje esame kaip šeima ir turime padėti išmokti elgtis tinkamai, jei sunku, suteikti draugui „pirmąją pagalbą“.
Mokytoja teigia, kad kai tokiam vaikučiui prasideda ta didžiulė audra galvelėje ir savo priemonėmis klasėje nepavyksta jos nuraminti, į pagalbą pasikviečia specialistą ir tada jis vaiką nusiveda į nusiraminimo kambarį.
E. Bražiūnienės nuomone, sėkmė priklauso ne tik nuo mokytojo lūkesčių, bet ir nuo tėvų vertybinių nuostatų, bendradarbiavimo, stereotipų, požiūrio į vaiką. Dažnai tėvai vengia arba gėdijasi pripažinti, jog vaikas yra „kitoks“, ypatingas, tuomet tenka įrodinėti, jog vaikui reikalinga pagalba. Mokytojo, tėvų, specialistų indėlis yra didžiulis.
Kartu su mokinukais E. Bražiūnienė yra jau 42 metus ir niekada nesuabejojo profesijos pasirinkimu. Žavisi savo profesija, nors neslėpsiu, būna nepaprastai sudėtingų situacijų, akimirkų… Bet pamatai ryte vaikų spindinčias akis ir negali nesišypsoti, neri į pamokas, į vaikų pasaulį. Taip, visuomet teko dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, nors jie taip ir nebuvo įvardijami. Šis darbas yra sunkus, nes tenka ginti vaiko teisę į visavertį ugdymą bendrojo lavinimo mokykloje nuo sveikus vaikus turinčių tėvų, visuomenės požiūrio. Dažnai sveikus vaikus turintys tėvai mokytoją smeigia prie sienos ir kaltina dėmesio stoka jų vaikams arba, ignoruodami klasę su „kitokiais“ vaikais, pasirenka kitą mokyklą. Šiems vaikams ypač reikalingas ugdymo kompleksiškumas, visapusiškumas: tėvai, pedagogai, specialistai, bendraamžiai, visuomenė. Tolerancija už teisę būti „kitokiam“.
Mokytoja įsitikinusi, kad diplomas mokytojui suteikia tik teisę dirbti. Ypač specialiųjų poreikių vaikams mokytojas turi būti linksmas, būtinai - empatiškas, charizmatiškas, intriguojantis bet kokioje situacijoje, geras, bendraujantis, pasitikintis savimi, kūrybiškas, pakantus ir be galo kantrus, turėti talentą mokyti. Taip pat jis turi mokėti spręsti vaikų problemas, turėti tam įgūdžių. Vaikas, turintis specialiųjų poreikių, labai jaučia mokytoją, jo energetinį pulsą. Jei susinervini, būni ne visai kantrus, neramus, gauni atgal tą patį - vaikas taip pat bus neramus.
E. Bražiūnienė atskleidžia, kad jau būdama maža žinojau, kad dirbsiu su mažais vaikais. Jos vaikystėje įgyta neigiama patirtis pastūmėjo rinktis šitą profesiją. Kai buvau maža, patyriau tokių neteisingų nuobaudų savo atžvilgiu, kuomet net nesupratau, už ką buvau baudžiama. Mano tėtis buvo griežtas ir aš protestavau prieš tas neteisingas nuobaudas. Vėliau mokykloje pastebėjau diskriminaciją iš mokytojų pusės kai kurių mokinių atžvilgiu, nes kai kurie mokiniai buvo privilegijuoti. Matydama visa tai, galvojau: kai aš užaugsiu, aš dirbsiu su mokiniais ir mokysiu suaugusius ir tėvelius, kad jie taip nesielgtų.
Mokytoja E. Bražiūnienė savo antrokams atskleidžia ne tik mokslo paslaptis, bet ugdo jų toleranciją įvairių sunkumų patiriantiems klasės draugams.
Vaikų saugumas mokykloje
Pastaraisiais metais į bendrojo ugdymo mokyklas vis aktyviau integruojami vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Tai svarbus žingsnis siekiant užtikrinti jų socialinę įtrauktį. Tačiau kartu su tuo kyla ir naujų iššūkių. Tėvai vis dažniau dalijasi nerimu, jog jų vaikai patiria smurtą iš specialiųjų poreikių turinčių bendraklasių, o patys nežino, kokių veiksmų imtis.
Tokiose situacijose nukentėti gali visi - tiek vaikai, tiek pedagogai, tiek tėvai. Dažnas bendruomenės narys, susidūręs su panašiais atvejais, ima manyti, kad tai „normali“ kasdienybė, kurią reikia tiesiog toleruoti. Tačiau, kaip pabrėžia teisininkė Raimonda Joskaudienė, tokia nuostata yra klaidinga. Nė vienas vaikas neturi teisės skriausti kito.
Pasak R. Joskaudienės, ne visi specialiųjų poreikių turintys vaikai vienodai prisitaiko prie triukšmingų, perpildytų klasių, todėl kartais konfliktų išvengti nepavyksta. Tokį elgesį gali lemti įvairios priežastys - sunkumai valdant emocijas, nesupratimas socialinėse situacijose, komunikacijos barjerai ar sensorinė perkrova. Tačiau priežastys nepanaikina atsakomybės: saugią aplinką visiems turi užtikrinti ir tėvai, ir ugdymo įstaiga, ir valstybė.
Mokykla ar darželis privalo užtikrinti saugią aplinką, parengti individualų ugdymo planą, suteikti psichologo ar asistento pagalbą. R. Joskaudienė taip pat pabrėžia, kad teisinė atsakomybė vaikui atsiranda tik nuo 14 metų (baudžiamoji) ir nuo 16 metų (administracinė) - iki tol už jo veiksmus visapusiškai atsako tėvai.
Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijos direktorius Nikolajus Petunovas pasakojo, kad jų mokykloje mokosi 30 vaikų su specialiaisiais poreikiais, tačiau rimtų incidentų pavyksta išvengti. Pasak jo, tai lemia tinkamai sukomplektuota pagalbos sistema - mokykloje dirba padėjėjai, socialiniai pedagogai, o komanda geba operatyviai reaguoti.
Ką daryti nukentėjusiųjų tėvams?
Teisininkė R. Joskaudienė pateikia aiškią rekomendacijų seką:
- Fiksuoti įvykį: pranešti pedagogams, kreiptis į gydytoją, kad būtų užfiksuoti sužalojimai, ir paprašyti ugdymo įstaigos parengti protokolą.
- Informuoti agresyvaus vaiko tėvus. Jei žodinis kontaktas neveikia, reikalauti oficialaus pranešimo raštu.
- Reikalauti ugdymo įstaigos veiksmų: papildomos priežiūros, asistento, ugdymo plano korekcijų.
- Kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, jei nei tėvai, nei įstaiga nesiima veiksmų.
Galiausiai, prireikus - pasitelkti teisinius instrumentus. Civilinis kodeksas aiškiai numato, kad už nepilnamečio iki 14 metų padarytą žalą atsako tėvai. Todėl nukentėjusiųjų tėvai gali reikalauti atlyginti žalą už gydymą ar moralinę skriaudą. Rimtesniais atvejais galima kreiptis ir į policiją.
Lietuvos psichologų sąjungos atstovė Alina Martinkutė-Vorobej pabrėžia, kad Lietuva nebuvo iki galo pasiruošusi įtraukiamajam ugdymui - mokykloms trūksta specialistų, patalpų ir aiškumo. „Kiekvienas vaikas turi teisę į saugią aplinką, tačiau kartu kiekvienas vaikas - ir su specialiais poreikiais - turi teisę į pagalbą, o ne atstūmimą“, - pabrėžia R. Joskaudienė. Pasak jos, problemų ignoravimas veda prie dar didesnių konfliktų, todėl bendruomenė, tėvai, mokytojai ir institucijos turi veikti išvien. Tik bendros pastangos gali užtikrinti, kad integracija vyktų sėkmingai, o visų vaikų saugumas būtų užtikrintas.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija savo komentare primena, kad įtraukusis ugdymas yra švietimo sistemos principas, o ne tik atskiras metodas. Mokyklos privalo priimti visus vaikus, tačiau tuo pačiu turi taikyti individualius ugdymo planus, pasitelkti specialistus ir prireikus koreguoti ugdymo formą.
Sėkmės patirties kūrimas vaikams su specialiaisiais poreikiais
Specialioji pedagogė-logopedė, Švietimo lyderystės magistrantė Kristina Bartnykaitė teigia, kad visi tėvai nori, kad jų vaikas patirtų sėkmę. Tačiau dažnai apie ją kalbama tik pažymių, testų ar konkursų kontekste. Vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, tokie kriterijai ne visuomet atskleidžia tikrąjį augimą.
Sėkmė ugdyme dažnai siejama su standartizuotais rezultatais: gerais pažymiais, aukštais balais, diagnostiniais testais, programos įsisavinimu, konkursais, olimpiadomis ir panašiais pasiekimų matavimo būdais bei rodikliais. Tačiau vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP), tokie kriterijai ir matavimo vienetai ne visuomet atskleidžia jų realų augimą ir/ar gebėjimų vystymąsi. Nors ir labai norisi išmatuoti, įvertinti bei išsiaiškinti kuriame taške yra vaikas - kartais tai nėra sutalpinama į standartinius rėmus.
Šiuolaikinėje pedagogikoje vis dažniau kalbama apie pozityvųjį požiūrį į negalią (angl. strength-based approach), kuris pabrėžia, kad vaiko stiprybių ir sėkmės patirčių ugdymas yra esminis veiksnys formuojant savivertę, motyvaciją bei mokymosi pažangą (Anderson & Adams, 2018; Seligman et al., 2009). Šis metodas skiriasi nuo tradicinio požiūrio, kai daugiausiai dėmesio skiriama sunkumams ar trūkumams. Vietoje to, pedagogai ir švietimo pagalbos specialistai stengiasi identifikuoti kiekvieno vaiko unikalius gebėjimus, interesus bei sritis, kuriose jis gali patirti sėkmę, ir į jas atsiremti kuriant ugdymo strategijas (Climie & Mastoras, 2015).
Pozityvusis požiūris grindžiamas įtraukties principais, kur kiekvienas vaikas, nepaisant jo gebėjimų ar apribojimų, gali ir turi teisę dalyvauti mokymosi procese. Praktikoje tai reiškia diferencijuotą mokymą, lankstų ugdymo turinį bei bendradarbiavimą su šeima ir specialistais. Tyrimai rodo, kad tokia orientacija į stiprybes ne tik stiprina mokinių akademinius rezultatus, bet ir mažina patyčių riziką bei skatina teigiamą klasės mikroklimatą (Lopez & Louis, 2009; Wehmeyer et al., 2017).
Be to, pozityvus požiūris į negalią glaudžiai siejasi su pozityviosios psichologijos idėjomis. Remiantis Seligmano „klestėjimo“ (angl. flourishing) koncepcija, mokymosi procesas turėtų padėti ne tik įgyti žinių, bet ir ugdyti emocinę gerovę, savarankiškumą bei prasmingus santykius su kitais (Seligman, 2011). Tokiu būdu mokykla tampa ne tik žinių perdavimo vieta, bet ir erdve, kurioje vaikai gali patirti pripažinimą, džiaugsmą ir augimą.
Sėkmės patirties svarba
Sėkmė vaikui su SUP dažnai netelpa į tradicinius akademinius rėmus. Asmeninė pažanga yra ypatinga tuo, kad vaikas gali būti lyginamas tik su pačiu savimi. Daugelis privačių ugdymo įstaigų stengiasi būtent tai ir akcentuoti - nelyginti vaikų tarpusavyje, tačiau dienynų platformose tėvai gali matyti mokinių skirstymą pagal jų pasiekimų lygį, tokias paslaugas galima užsisakyti už papildomą mokestį. Tėvai linkę klausti vaiko kaip jis buvo įvertintas, pasiteirauti kaip sekėsi jo klasės draugams, lyginti brolius/seseris. Net lyginti savo patirtį mokykloje su savo vaiko patirtimi, kas iš esmės prilygsta obuolio ir banano lyginimui.
Sėkmė turėtų būti suprantama kaip gebėjimas ilgiau susikaupti, naujo socialinio įgūdžio įvaldymas, emocinės savireguliacijos pokytis, savarankiškumo žingsnis kasdienėje veikloje. Individualizuotas ugdymas, kaip pabrėžia UNESCO (2020), turi remtis ne tik prisitaikymu prie poreikių, bet ir teigiamos vaiko tapatybės stiprinimu - tai reiškia ne tik kompensuoti sunkumus, bet ir aktyviai ugdyti tai, kas sekasi. Įprasta padėti srityje, kurioje patiriami sunkumai, tačiau ne mažiau svarbu ir kartais gal net svarbiau turėtų būti vaiko stiprybių stiprinimas, puoselėjimas ir augimas ten, kur jam jau sekasi. Tokiu atveju korepetitorius turėtų būti samdomas tam dalykui, kuris vaikui sekasi geriausiai, o ne priešingai - ,,skylių kamšymui“.
Pasak Carol Dweck (2006), mokymosi motyvacija tiesiogiai priklauso nuo požiūrio į gebėjimus. Kai mokinys dažniau patiria nesėkmes, jis formuoja „fiksuotą“ mąstymą: „aš negaliu, nes nesugebu“, ,,aš esu kvailas“, ,,esu niekam tikęs“, ,,man niekada nepavyks“. Ir priešingai, kai sukuriamos situacijos, kuriose vaikas (mokinys) gali patirti sėkmę, jis formuoja „augimo mąstyseną“ - pradeda tikėti, kad pastangos gali vesti į pažangą, kad jo darbas duoda vaisių. Mokiniai su SUP dažnai susiduria su nesėkmių pertekliumi - todėl tikslinis, tikslingai organizuotas sėkmės patyrimas yra ne papildoma galimybė, o esminis ugdymo elementas (Florian & Black-Hawkins, 2011).
Kaip kurti sėkmės patirtis?
Vienas iš būdų - individualūs, pasiekiami tikslai, o ne tokie, kurie smukdo ir menkina vaiko savivertę. Moksliniai tyrimai rodo, kad personalizuoti tikslai ir grįžtamasis ryšys padeda vaikui aiškiau suvokti progresą (Shin et al., 2021). Tėvai ir pedagogai turėtų kelti tikslus, kuriuos vaikas gali pasiekti per trumpą laiką - tai stiprina saviveiksmingumo jausmą. Kitas būdas yra pastangų įvertinimas. Pagal Deci ir Ryan (2000) savideterminacijos teoriją, vidinė motyvacija stipriausiai kyla tada, kai individas jaučia savo kontrolę ir kompetenciją. Įvertinimas turėtų būti orientuotas į pastangą ir norą bandyti, o ne vien į rezultatą. Ir dar vienas iš būdų, tai vaiko lyginimas su pačiu savimi. Vienas iš įtraukaus ugdymo principų - vertinti pažangą pagal asmeninį atskaitos tašką, o ne bendrą normą (Norwich, 2013). Tai leidžia pastebėti net ir nedidelius pokyčius, kurie iš esmės keičia vaiko mokymosi patirtį.
Sėkmės sąvoka yra suprantama ir aprašoma tikrai ne kaip kažkoks universalus ir visiems tinkantis dydis - toli gražu, tai itin asmeniškas potyris ir individuali kelionė. Kai kurie mokslininkai rašo, kad sėkmę reikia matuoti ne tik objektyviais akademiniais rodikliais, bet ir tuo, kaip pats mokinys vertina savo pažangą, pasitenkinimą ir įsitraukimą (USC Rossier, 2021). Tai rodo sėkmės sąvokos subjektyvumą ir priklausymą nuo asmens tikslų, gebėjimų ir aplinkos. Svarbu ir tai, kad sėkmė švietime yra daugialypė - ji apima akademinius pasiekimus, atkaklumą, įgūdžių ugdymą bei asmens gerovę (Kuh et al., 2006). Be to, sėkmės samprata gali skirtis pagal visuomenę, kultūrą ar net mokyklos tradicijas: vienur labiau vertinami akademiniai rezultatai, kitur - kūrybiškumas ar socialiniai įgūdžiai (Lowe, 2023).
Naujos sėkmės galimybės
Neformali aplinka - šeimos kasdienybė, laisvalaikis, kūrybinės veiklos - yra puiki dirva ugdyti stiprybes, kurios ne visuomet atsiskleidžia klasėje. Vasaros metu atsiranda daugiau erdvės savarankiškumui, sumažėja stresas ir vertinimo spaudimas, o kartu vaikas gali veikti pagal savo interesus ir ritmą. Tyrimai rodo, kad net paprastos, kasdienės veiklos (pvz., buities darbai ar bendras laisvalaikis su šeima) stiprina vaiko įsitraukimą ir gebėjimą savarankiškai veikti (Ramey & Ramey, 1999). Pasibaigus vasaros atostogoms šeimos grįžta į įprastą rutiną, kurioje atsiranda aiškus dienos planas ir tampa žymiai lengviau paskirstyti vaiko veiklas, kuriose turėtų likti laiko ne tik poilsiui, bet buities atsakomybėms.
tags: #vaiku #su #spec #poreikiasi #motyvacija