Įvadas
Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse gyvena vaikai, kurių galimybės mokytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų. Mokslinėje literatūroje tokie vaikai apibūdinami įvairiais terminais - vaikai, turintys specialiųjų poreikių, ypatingi vaikai, vaikai su negalia ar neįgalūs vaikai. Specialieji poreikiai - tai žodžių junginys, galintis nuskambėti itin grėsmingai kiekvienai šeimai, atsidūrusiai situacijoje, kai tai paliečia jų vaiką. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti specialiųjų poreikių, ypač elgesio sutrikimų, problematiką Lietuvoje, aptariant nustatymo procesus, ugdymo iššūkius ir galimus sprendimo būdus.
Statistika rodo, kad Lietuvoje kas dešimtas moksleivis turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai atskleidžia svarbų švietimo sistemos aspektą, kuriam būtina skirti didesnį dėmesį. Nors pastaruoju metu daug kalbama apie mokytojų atlyginimus, švietimo sistemos ir darbo rinkos santykius, aukštojo mokslo kokybę, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų situacija neretai lieka nuošalyje.
Specialiųjų Poreikių Nustatymas ir Vertinimas
Specialiųjų poreikių nustatymas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Tai gali būti aktualu tiek ką tik gimusiam kūdikiui, tiek paaugusiam vaikui, tiek suaugusiam ar garbaus amžiaus sulaukusiam žmogui. Tačiau labai dažnai negalia pasireiškia ir yra pastebima pirmaisiais penktaisiais vaiko gyvenimo metais. Todėl šiuo laikotarpiu būtina tiek tėvams / globėjams, tiek vaiką prižiūrintiems gydytojams stebėti mažylio raidą (fizinį, psichologinį, emocinį vystymąsi).
Kreipimasis Dėl Specialiųjų Poreikių Įvertinimo
Dėl specialiųjų poreikių nustatymo reikia kreiptis gavus šeimos gydytojo siuntimą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT), kuri, remiantis sveikatos priežiūros specialistų nustatytais vaiko sveikatos sutrikimais, įvertina ne tik diagnozės sunkumo lygį, bet ir nusako vaiko gebėjimą funkcionuoti savarankiškai.
Jeigu tėvai arba mokytojai mato, kad vaikui sunkiai sekasi perprasti mokomąją medžiagą, kyla elgesio, emocijų, dėmesio sutelkimo sunkumų, jie turi kreiptis į ugdymo įstaigos Vaiko gerovės komisiją, kuri atlieka pirminį vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimą ir parengia dokumentus Pedagoginei psichologinei tarnybai (PPT) / Švietimo pagalbos tarnybai (ŠPT). Šie juos išnagrinėja ir kviečiasi vaiką mokymosi sunkumams įvertinti.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos ugdymas vaikams
Tikslai ir Pagalba
Specialieji vaiko poreikiai vertinami siekiant:
- Sudaryti optimalias ugdymo bei ugdymosi sąlygas.
- Suteikti reikiamas paslaugas (asmeninio asistento, mokytojo padėjėjo pagalba), technines (kompensacines priemones), medicininę pagalbą (asistavimas geriant vaistus, maitinimas per gastrostomą, kateterizavimas, kineziterapija, logopedo pagalba ir pan.), aplinkos ir būsto pritaikymą, finansinę pagalbą (nuo negalios priklausančios išmokos, transporto išlaidų kompensavimas ir pan.).
Vertinimo Procesas PPT
Mokyklos Vaiko gerovės komisijai nusprendus, kad mokiniui tikslinga vertinti specialiuosius ugdymosi poreikius tam, kad būtų galima skirti individualią ugdymo programą ar pritaikyti bendrojo ugdymo programą, būtina gauti raštišką tėvų sutikimą, o tada kreiptis į miesto ar rajono pedagoginės psichologinės arba švietimo pagalbos tarnybų specialistus dėl išsamesnio vaiko įvertinimo.
PPT specialistai (logopedai, specialieji pedagogai, psichologai, socialiniai pedagogai, surdopedagogai, tiflopedagogai, neurologai ir kt.) įvertina specialiuosius vaiko ugdymosi poreikius bei nustato jų lygį. Aptarę tyrimų rezultatus su tėvais / globėjais, vaikui skiria specialųjį ugdymą ir / ar švietimo pagalbą, socialinės reabilitacijos ir socialines paslaugas, pvz., kito asmens pagalba, atokvėpio, socialinio darbuotojo ir pan.
Remiantis LR švietimo ir mokslo ministro 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. Vaikui pritaikyta arba individualizuota ugdymo programa gali būti skiriamas laikinai arba nuolat. PPT ar mokyklos vaiko gerovės pažymoje dėl specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio / pakartotinio įvertinimo gali būti nurodyta specialiųjų ugdymosi poreikių trukmė ir kada įvertinimą reikia pakartoti. Su šeimomis, kuriose auga individualių poreikių turintys vaikai, dirba platus ratas skirtingų institucijų, atliekančių skirtingas funkcijas. Pagrindinis „Galių dėžutės“ tikslas - dalintis informacija, kuri leistų tėvams geriau suprasti bei padėti negalią turintiems vaikams.
Poreikių Realizavimas ir Emocinis Poveikis
Poreikis - tai tarsi noras žengti žingsnį pirmyn savęs realizavimo link. Kaip sako A. Maslow, - „Kuo dažniau žmogus žengia atgal ir praleidžia galimybę žengti pirmyn, tuo didesnis skirtumas tarp to, kuo žmogus yra ir kuo galėjo tapti“. Apleisti poreikiai gali sukelti neigiamas emocijas - ypač liūdesio ar savigraužos jausmą, depresiją, nerimą.
Taip pat skaitykite: Specialiųjų ugdymosi poreikių iššūkiai
Poreikių formavimasis atlieka milžinišką vaidmenį žmogaus asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, tačiau net apie 70 tūkst. Lietuvoje augančių vaikų susiduria su sunkumais siekdami realizuoti savo poreikius. Specialieji poreikiai nustatomi tuomet, kai reikia parinkti vaikui ugdymo turinį, metodus, būdus ar darbo tempą bei aplinką, pritaikyti reikiamas priemones, ugdymo procese teikti tikslingą pedagoginę, psichologinę ar socialinę pagalbą.
Specialusis poreikis atsiranda tada, kai vaikui prireikia specialiosios pagalbos. Taip gali nutikti dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių vaiko sveikatos sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių. Šie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta ugdymosi aplinka, įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą.
Apie 8 tūkst. (10 %) visų vaikų su specialiais poreikiais turi intelekto, judėjimo, regos ar klausos negalią. Pusė jų mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrojo lavinimo klasėse, kita pusė - specialiosiose klasėse arba specialiosiose mokyklose. Taigi specialiųjų poreikių turi dažnas vaikas. Tai gali būti masažo, logopedo, kineziterapeuto paslaugos, vaistų sugirdymas ligos atveju.
Emociniai ir Elgesio Sutrikimai
Emocinio sutrikimo (kai kur dar vadinamo emociniu nestabilumu) definicija yra ne tik neaiški, bet ir paini tiek mokslininkams, tiek mokytojams, tiek ugdytinio tėvams. Tačiau dauguma mokslininkų teigia, jog tai sutrikimas, kuris pasižymi nestabiliais tarpasmeniniais santykiais, impulsyvumu, paveiktu savivaizdžiu; būdinga nestabilios nuotaikos, tarpasmeniniai santykiai, nestabili savivoka ir elgsena. Šis nestabilumas dažnai trukdo šeimos ir darbo gyvenimui, ilgalaikiams planavimams ir vaiko jausmų tapatybei. Dažnai vaikų elgesio ir emocijų sutrikimai siejami su socialine vaiko situacija.
Vaikai, turintys emocinių ir elgesio sutrikimų, gali pasireikšti įvairiai:
Taip pat skaitykite: Specialiosios pedagogikos ir psichologijos kursų aprašas
- Nesugebėjimas mokytis.
- Nesilaikymas apibrėžtų aplinkos taisyklių.
- Agresyvus elgesys, piktybiškas kenkimas kitiems vaikams, auklėtojams, mokytojams ar net savo tėvams.
Svarbu laiku efektyviai identifikuoti vaiko agresyvų poelgį: jeigu vaikas elgiasi ne pagal vertybes, jį reikia atskirti ir paaiškinti už ką ir dėl ko yra prašoma jo ar nusiraminti, ar išeiti į kitą erdvę ir pan. (They need to learn the lesson that no one wants to be around them when they’re misbehaving). Dažnai vaikas, kuris turi emocinių problemų, turi ir socialinių problemų. Emocinis nestabilumas ne tik tiriamas išoriniais metodais (pvz., nuolatiniu vaiko elgesio stebėjimu ir pan.), bet ir vidiniais metodai (pvz., vaiko piešinių analizė ir pan.).
Ugdymo įstaiga vaikui yra ta vieta, kur jis gali nuolat lavinti savo intelektą, išreikšti savo gebėjimus, ugdyti valią, įgyti žinių bei įgūdžių, susidaryti vertybių sistemą. Kai kurie pedagogai vadovaujasi MVA (mažai varžanti aplinka) nuostata, kuri, anot jų, yra svarbus emocijų ir elgesio sutrikimų sprendimo būdas klasėje ir/ar aplinkoje, kurioje vaikas yra. Kiti mano, jog klasėje ir/ar aplinkoje turi būti tam tikra struktūra kaip teisinga strategija vaiko emociniams ir elgesio sutrikimams spręsti. Tačiau iš esmės svarbiausia, kad aplinka būtų palanki jo vystymuisi, kad būtų taisyklės, kurių visi laikytųsi.
Iš to išplaukia faktas, kad svarbu identifikuoti vaiko individualybę kaip asmenybę: kokie sprendimo būdai emociniams ir elgesio sutrikimams šalinti vaikui yra efektyviausi ir kokybiškiausi (atsižvelgti į skirtingų vaikų poreikius ir numatyti atitinkamus mokymo metodus). Tam tikri tyrimai rodo, jog vaikams, turintiems emocinių ir elgesio sutrikimų, geriausia tuomet, kai egzistuoja tam tikra struktūra (pvz., dienos ritmo struktūra). Ji yra išties veiksminga dėl to, kad vaikas gali mokytis save kontroliuoti, siekti savo tikslų, kurie nebūtų netinkami kitų asmenų atžvilgiu.
Nereikia pamiršti fakto, kad vaikai, turintys emocinius ir elgesio sutrikimus, turi teisę į ugdymą, vystymąsi, savęs tobulinimą. „Sunkių“ vaikų ugdymo sėkmę lemia tai, kad jie gauna kuo daugiau individualaus dėmesio (one-on-one ar fokusuotas dėmesys), nes jie įprastai jautresni, nei kiti, ir skaudžiau reaguoja į nesėkmes. Taigi, šie vaikai yra nusipelnę pastovaus pozityvaus emocijų ir elgesio mokymo(si), kuris gali būti grįstas akademinių žinių pažanga ir socialinių įgūdžių tobulinimu.
Vaiko emocijos ar elgesio šalinimo procesas gali užsitęsti net iki metų ar daugiau, tad nepraraskite vilties. Tai - procesas. Dirbant su tokiu vaiku, turime nuolatos kūrybiškai ieškoti emocijų ir elgesio sutrikimo sprendimų būdų bei nepamiršti konsultuotis su specialistais.
Neįgalaus Vaiko Elgesio ir Bendravimo Ypatumai
Neįgalaus vaiko judėjimas, pažintiniai bei komunikaciniai gebėjimai yra prislopinti jo negalios. Jam gali būti reikalinga speciali sėdėjimo ar gulėjimo atrama. Tėvai ir globėjai, tenkindami fizinius vaiko poreikius, atlikdami tai, kas būtina, dėl didelės priežiūros apimties ne visuomet atsižvelgia į vaiko psichologinius poreikius. Iš to gali kilti rimtų psichikos pažeidimų.
Komunikacijos ypatumai neįgalių asmenų grupėje pasireiškia mąstymo turinio ir bendravimo raiškos specifika, atsiskleidžia specialiais bendravimo poreikiais ir ypatumais. Dažnai neįgalieji asmenys negali natūraliai bendrauti kalbėdami arba jų verbaliniai komunikaciniai gebėjimai neišlavėję. J.Šinkūnienė aprašo, kad tai „pakenkia savęs suvokimo ir pažinimo procese, sukelia problemų komunikaciniame procese, atsiliepia psichosocialinei vaiko raidai, sukelia asmenybės reakcijas (nusivylimą, depresiją), tačiau nepažeidžia esminių asmenybinių struktūrų (charakterio, emocijų) ir psichinių funkcijų (vaizduotės, kūrybiškumo, mąstymo, atminties, dėmesio)“.
„Neįgalūs vaikai, būdami išoriškai bejėgiai, pasižymi stipriomis vidinėmis savybėmis: imlumu informacijai, puikia atmintimi, vaizduote, aktyviu vidiniu gyvenimu ir moralinėmis savybėmis, o taip pat stipria valia, kantrybe, troškimu bendrauti ir įgyvendinti natūralius prigimtinius poreikius”. J.Šinkūnienė negalią apibūdina kaip asmens būklę ir gyvenimo būdą, ir siūlo priimti sudėtingus fizinius ir kalbos sutrikimus, būdingus vaikų cerebriniam paralyžiui, „mokantys komunikuoti alternatyviais būdais“.
Neverbalinė komunikacija tampa aktuali tuomet, kai kalbinės bendravimo galimybės užslopinamos ar užblokuojamos. Neverbalinei komunikacijai pasitelkiamos minimalios galimybės bendrauti akių žvilgsniu, veido išraiška, garsais ar gestais. Išorinės kalbos metu svarbūs tampa ne tik žodžiai, bet ir kalbos intonacijos, mimika, kūno padėtis. J.Šinkūnienė pataria, kad „kūno padėtis turėtų būti tokia, kad neįgalusis galėtų geriausiai girdėti ir matyti kitą asmenį“.
Neįgalių žmonių bendravimo ir elgesio ypatumai turi įtakos komunikaciniam procesui ir tarpusavio sąveikiai - nepakankamai patenkinamas poreikis ir noras bendrauti, siauras bendravimo ratas, nepasitikėjimas asmeninėmis komunikacinėmis savybėmis, naujų kontaktų užmezgimo įgūdžių stoka, supratimo ir palaikymo iš aplinkinių stoka. Dažnai neįgalių asmenų gyvenime yra riboti socialiniai santykiai ir kontaktai. J.Šinkūnienė cituoja P.Cascella, K.McNamara ir M.Frey teiginius, kad „sąveikaujant su neįgaliuoju, lavinant jo gebėjimus, reikalingi šie komunikaciniai įgūdžiai: abipusis dėmesys, tarpusavio santykių iniciavimas, eiliškumas, motorinė ir vokalinė imitacija, regimoji ir girdimoji atmintis paprastiems nurodymams ir instrukcijoms, dėmesys, garso/ simbolio asocijavimas, taip/ ne atsakymai“.
Bendravimo patirties plėtojimo būdai sudaro sąlygas: patirti saugumo jausmą; palaikyti kontaktą išsireiškiant verbaliniais ir neverbaliniais būdais; didinti bendravimo aktyvumą, inicijuoti bendravimą, naudojant emocines meninės raiškos priemones; bendradarbiauti, siekiant, kad asmens saviraiška mimika, judesiu, vaizdu virstų socialiniu bendravimu; skatinti kurti originalius judesius, garsų derinius, ženklų sistemas ir taikyti jas bendraujant; išbandyti įvairius vaidmenų žaidimus, padedančius įgyti bendravimo įgūdžius; naudoti vaizdines priemones, plečiančias komunikacinę patirtį“. Bendraujant svarbu suprasti neįgalaus asmens būsenas, jausmų išraišką ir veiksmus, perskaityti neverbalinės komunikacijos ženklų prasmę.
Specialiųjų Ugdymosi Poreikių Turintys Vaikai ir Elgesio Sutrikimai
Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai pasižymi elgesio sutrikimais, kurie skirstomi į aktyvumo, dėmesio ir/ar elgesio sutrikimus. Tai yra vystymosi sutrikimai, kurie daro įtaką vaiko savikontrolei, reguliuojančiai dėmesio, impulsų ir aktyvumo lygį. Tai - centrinės nervų sistemos sutrikimas. Pagrindinis akcentas - tai smegenų skirtumai. Dažniausiai kylančios problemos - vaikai būna nekantrūs, nori dėmesio čia ir dabar, sunkiai priima taisykles, lengvai išsiblaško, yra užmaršūs, sunkiai pradeda ir užbaigia darbus/užduotis, lengvai susierzina, siekia dominuoti, nepriima pasekmių. Jie aktyviai siekia bendraamžių dėmesio, tačiau stokoja socialinių įgūdžių, jiems sunku sekti užduotis ir ramiai nusėdėti vienoje vietoje, yra per daug šnekūs, neorganizuoti ir netvarkingi, perdėm aktyvūs, triukšmingi ir įžūlūs.
Svarbu susitelkti į pagalbos procesų organizavimą ir atkreipti dėmesį į šių vaikų stipriąsias puses. Tai irgi gali turėti didelę reikšmę įtraukties proceso kūrime, panaudojant vaikų potencialą. Jie juk energingi, spontaniški, kūrybingi, smalsūs, išradingi, rizikuojantys, nuolat pilni idėjų, pastabūs, artistiški ir t.
Individualūs Poreikiai ir Individualus Požiūris
Kiekvienas asmuo turi individualių bruožų, gebėjimų ir iššūkių, iškylančių mokantis bei tobulėjant, profilį. Tai pasireiškia individualiais intelekto, kūrybiškumo, mąstymo stiliaus, motyvacijos ir gebėjimo apdoroti informaciją, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais skirtumais. Tarp (iki)mokyklinio amžiaus vaikų labiausiai paplitęs dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), mokymosi sutrikimai, disleksija ir kalbos sutrikimai.
Yra skirtingi mokymo/si būdai. Vieni geriau mokosi klausydamiesi arba stebėdami vaizdinę medžiagą, o kitiems reikia daugiau praktinės veiklos, kad suprastų tam tikrus dalykus. Daugelis vaikų, kuriems nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, turi visiškai ne specialiųjų poreikių. Jiems reikia bendrauti, valgyti, eiti į mokyklą, turėti draugų, susirasti darbus, turėti laisvalaikį. Ar šie poreikiai kuo nors skiriasi nuo jūsų ar mano poreikių? Nemanau. Bet patys poreikiai nėra specialieji. Specialieji poreikiai - tai individualieji poreikiai.
Laikydami specialiuosius poreikius kažkokia negalia, mes iškreipiame šių abiejų sąvokų prasmę ir vertę. Šių žodžių negalima naudoti kaip sinonimų. Daugelis vaikų, neturinčių negalių, mokyklose yra ugdomi pagal specialiuosius poreikius, daugelis specialiųjų poreikių turinčių žmonių neturi negalios. Specialieji poreikiai taip pat nėra pats tiksliausias terminas, nes kas gi žemėje neturi specialiųjų poreikių? MES VISI TURIME. Šis žodis yra klaidinantis, jo pagrindu yra teigiama: „Šiuos vaikus reikia mokyti kitaip nei visus kitus“, bet juk KIEKVIENĄ reikia mokyti kitaip nei VISUS! Mūsų daug ir mes visi skirtingi. Ir visiems yra vieta šiame pasaulyje.
Kai aplinka atsižvelgia į poreikius, žmogus gali funkcionuoti, siekdamas išpildyti kiek įmanoma aukštesnį savo galimybių potencialą. Tokias galimybes yra svarbu sudaryti kiekvienam žmogui, mažam ir dideliam.
Iššūkiai Integruojant Specialiųjų Poreikių Mokinius
Transformacija į įtraukųjį ugdymą buvo sunkus iššūkis mokytojams ir mokyklų infrastruktūrai. Kaip pritaikyti mokyklų aplinką regos, klausos ar intelekto sutrikimą turintiems mokiniams? Kaip užtikrinti mokykloje moksleivių saugumą? Iškilo elementarus mokyklų aprūpinimo būtinomis metodinėmis ir kitokiomis priemonėmis poreikis. Taip pat kilo klausimas: o kas galės pagelbėti tiems mokiniams, kurie nesugeba patys savimi pasirūpinti?
Formaliai mokyklos turi būti aprūpintos visa reikalinga kompensacine technika. Tačiau specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams mokykloje įvairią pagalbą turėtų teikti mokytojo padėjėjai, tokiu būdu netiesiogiai padėdami ir pedagogui, kurio klasėje, nepamirškime, kol kas dar didelis mokinių skaičius. Pagaliau nepamirškime socialinių pedagogų ir psichologų trūkumo. Šiandien šių specialistų mokyklose dirba kur kas daugiau nei prieš keletą metų, tačiau jų vis dar trūksta. Pagalbą mokiniui, mokytojams ir mokyklai teikiančių specialistų ypač trūksta kaimo vietovėse esančiose ugdymo įstaigose, o juk šiandien kiekvienoje jų esama mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių.
Lietuvos Specialiojo Ugdymo Sistema: Lankstumas Ar Pasiruošimo Stoka?
Lietuva pasirinko ypač lanksčios, ugdymo formų įvairove pasižyminčios švietimo sistemos kūrimo linkme. Štai Lietuvoje veikia specialiosios mokyklos, bet tuo pat metu dauguma specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiose klasėse, taip pat ten esama specialiųjų klasių. Panaši švietimo sistema Estijoje, Danijoje, Čekijoje.
„Lankstumas“, „įvairių ugdymo galimybių egzistavimas“ - tarsi tobula sistema. Tačiau tokiai sistemai reikia pasiruošti. Nemaža dalis Lietuvos mokytojų skausmingai išgyveno perėjimą prie naujų darbo sąlygų mokyklose. Tačiau, kaip rodo įvairių valstybių patirtis, vargu ar galima tikėtis, jog, išlaikant segreguotą sistemą, pavyks pasirengti kitokiai.
Kuo daugiau sistema suteikia pasirinkimo galimybių tėvams, taip pat ir vaikui, tuo ji yra veiksmingesnė. Tiesa, Lietuva pasirinko daug žmogiškųjų ir materialinių išteklių, didelio kūrybinio potencialo reikalaujančią sistemą. Akivaizdu, jog, norint užtikrinti specialiųjų poreikių mokinių ugdymosi veiksmingumą nespecialiosiose mokyklose, būtina pasiekti, kad visi būsimieji mokytojai būtų parengti dirbti su įvairių ugdymosi poreikių, neišskiriant ir specialiųjų, turinčiais mokiniais. Baigę studijas, mokytojai turėtų mokėti individualizuoti ugdymo programas, pritaikyti jas specialiųjų poreikių mokiniams. Mokytojų neturėtų gąsdinti mokinių gebėjimų ir ugdymosi poreikių įvairovė, su kuria šiandien susiduria kiekvienas. Kita vertus, mokinių skaičius klasėse turėtų būti gerokai mažesnis, o pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių specialistų skaičius - kur kas didesnis. Taip pat būtina ir toliau tobulinti mokyklų aprūpinimą specialiosiomis mokymo priemonėmis, vadovėliais, ugdymui būtina kompensacine technika, daugiau dėmesio skirti mokyklų aplinkai.
Pedagogų Rengimas Ir Praktiniai Įgūdžiai
Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gana sėkmingai patobulinome savo teisinę bazę - sudarėme galimybę tėvams ir specialiųjų poreikių vaikams rinktis arčiausiai namų esančią mokyklą. Tačiau išlieka abejonė, jog pedagogų rengimas aukštosiose mokyklose pasikeitė pernelyg mažai - baigę studijas mokytojai jaučia stygių žinių ir praktinių įgūdžių, reikalingų ugdyti įvairių gebėjimų vaikus, neišskiriant ir specialiųjų poreikių mokinių, tarp kurių yra ir neįgaliųjų. Kita vertus, šiandien tenka kalbėti apie mokytojų trūkumą apskritai.
Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje buvo įsiplieskusi diskusija, kaip turime elgtis: ar pradžioje paruoškime specialistus ir paskui integruokime vaikus, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių, ar abu procesus vykdykime paraleliai? Nuspręsta rinktis antrąjį variantą. Šiandien beprasmiška svarstyti, kiek teisingas buvo toks sprendimas. Aišku tik tai, kad reikalinga ne tik praktika, bet ir gerai išplėtota įvairialypės pagalbos mokytojui ir mokyklai sistema. Pavyzdžiui, būtina galimybė tobulinti kvalifikaciją, išklausyti specialius kursus, reikėtų patobulinti studijų programas, kuriose rengiami būsimieji pedagogai.
Vertinant dabartinę pedagogų rengimo situaciją, galima tik apgailestauti, kad iki šiol būsimiesiems pedagogams siūlomas tik vienas pasirenkamas kursas apie specialųjį ugdymą, kuris, be to, yra teorinis. Aukštosiose mokyklose siekiama suteikti žinių pradmenų apie specialiųjų poreikių mokinių ugdymą, integruojant informaciją į skirtingų disciplinų programų turinį, tačiau, kiek teko bendrauti su pedagoginių universitetų absolventais, absoliuti dauguma tiesiai pripažįsta, jog neturi žinių dirbti su specialiųjų poreikių mokiniais. Tiesa, šiuo metu yra rengiamas Pedagogų rengimo reglamento projektas, kuriame bus numatyti atitinkami reikalavimai.
Elgesio Sutrikimai Ir Trauminės Patirtys
Apie traumines patirtis informuota intervencija gali pagerinti psichologinę ir socialinę vaikų sveikatą bei gerovę. Svarbu mokykloje ir klasėse sukurti tokią atmosferą, kurioje kiekvienas jaustųsi priimtas ir saugus, galėtų išreikšti savo nuomonę, daryti klaidas ir mokytis iš jų. Suteikiamos galimybės sprendimų priėmimui, galios pasidalinimui. Asmenys ir grupės (ir darbuotojų ir mokinių) yra įgalinami priimti sprendimus, turėti savo balsą.
Negalios ir Sutrikimai: Apibrėžimai ir Ugdymo Ypatumai
Negalioms priskiriami raidos, sensorinių, fizinių funkcijų ir kiti įgimti ar įgyti sveikatos sutrikimai, kurie trukdo pažinti, tyrinėti aplinką, siekti akademinių žinių, trikdo socialinę, emocinę ir asmenybės raidą.
Negalių Klasifikacija
Negalioms priskiriami:
- Intelekto sutrikimai
- Regos sutrikimai
- Klausos sutrikimai, įskaitant kochlearinių implantų naudotojus
- Judesio ir padėties bei neurologiniai sutrikimai
- Įvairiapusiai raidos sutrikimai (autizmo spektro sutrikimai, Retto sindromas ir kt.)
- Kurčneregystė
- Kompleksinė negalia (kai yra kelios negalios)
Šių sutrikimų turinčių vaikų ugdymui reikalingas individualus požiūris, pritaikytos programos ir specialistų pagalba.
Sutrikimų Klasifikacija
Sutrikimams priskiriami mokymosi sutrikimai, elgesio ir emocijų sutrikimai, kalbos ir kalbėjimo sutrikimai bei kompleksiniai sutrikimai (įvairūs sutrikimų deriniai). Šie sutrikimai gali apsunkinti ugdymosi procesą. Juos turintiems mokiniams dažnu atveju reikalingas ugdymo pritaikymas ir, priklausomai nuo esamo sutrikimo, gali būti skiriama psichologo, logopedo, specialiojo pedagogo, socialinio pedagogo ar mokinio padėjėjo pagalba.