Teatras, kaip viena iš meno formų, visada buvo glaudžiai susijęs su žmogaus psichika, jo vidiniu pasauliu ir pasąmone. Psichoanalizė, kaip mokslo šaka, nagrinėjanti šiuos aspektus, natūraliai rado atspindžių teatro scenoje. Spektakliai, pasitelkdami įvairius psichoanalizės elementus, gilinasi į žmogaus prigimtį, jo motyvus, baimes ir troškimus, atverdami naujas suvokimo duris.
Meilės, mirties ir egzistencijos klausimai spektaklyje "12 gramų į šiaurę"
Sausio 17 d. Juozo Miltinio dramos teatre pristatytas spektaklis "12 gramų į šiaurę" nagrinėja meilės, saugumo ir ryšio tarp žmonių paieškas. Dvi jaunos poros savaitgalį leidžia nuošaliame miško namelyje, kuris jiems simbolizuoja "šiaurę". Tačiau gimtadienio šventę sudrumsčia žinia apie netikėtą artimo žmogaus mirtį. Spektaklio herojai privalo pasirinkti: susidurti su realybe ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimus arba pasilikti iliuzijų pasaulyje, "šiaurėje" - svaigulio bedugnėje.
Spektaklyje atsiskleidžia sudėtingi tarpusavio santykiai, nagrinėjamos meilės, gyvenimo ir mirties temos. Kūrėjai į šias temas žvelgia nestereotipiškai, pasitelkdami mitologiją, psichoanalizę, poeziją ir kūniškumą. Dramaturgas ir režisierius Aleksandras Špilevojus teigia, kad spektakliu siekė "praverti suvokimo duris", už kurių slypi gilios meilės ir mirties suvokimo gelmės.
Spektaklis "12 gramų į šiaurę" žiūrovus panardina į muzikos, šviesų, judesio, intensyvaus veiksmo ir žodžių srautą. Elektroninės muzikos duetas "Black Waters" tapo neatsiejama spektaklio dalimi, kurdamas jam ritmą ir judėjimą. Režisierius pabrėžia, kad muzika spektaklyje kuriama čia ir dabar, niekada nesikartoja, todėl kiekvienas spektaklio seansas žiūrovams dovanoja naujų patirčių.
Spektaklyje vaidina Indrė Patkauskaitė, Paulius Markevičius, Gintarė Latvėnaitė ir Tomas Rinkūnas. Spektaklio kūrybinę komandą sudaro režisierius ir pjesės autorius Aleksandr Špilevoj, scenografijos autorė Barbora Šulniūtė, kostiumų dailininkė Rūta Lendraitytė Utalla, judesio koordinatorė Greta Grinevičiūtė, muzika - elektroninės muzikos duetas "Black Water", šviesų dailininkai - Vilius Vilutis.
Taip pat skaitykite: E. Fromm'o teorijos apžvalga
Aktorius Paulius Markevičius 2020 m. pelnė "Auksinį scenos kryžių" už nepagrindinį Martyno vaidmenį, o scenografė Barbora Šulniūtė buvo nominuota šiam apdovanojimui už spektaklio scenografiją.
Destrukcijos ir atstatymo ciklas šokio spektaklyje "Uniforma"
Choreografė Sabina Scarlat šokio spektaklyje "Uniforma", kuris buvo pristatytas "Naujajame Baltijos šokyje", nagrinėja neišvengiamą kūrimo ir naikinimo ciklą bei beprasmius žmonijos troškimus. Spektaklio scenoje, virstančioje įspūdingu smėlio pilių miestu, S. Scarlat šoka drauge su Irene Russolillo. Tai pirmoji kūrėjos asmeninė choreografija, kurioje psichoanalizė yra esminis mąstymo būdas.
S. Scarlat teigia, kad psichologija, ypač psichoanalizė, yra esminis jos mąstymo būdas, padedantis suprasti žmones ir net gamtą. Pasak kūrėjos, kiekvienas žmogus nori patirti kuo daugiau gyvenimų, o šiandien tam yra daug galimybių. Kelių profesijų išmanymas galų gale veda prie visų jų sumaišymo į vieną, o visų turimų įgūdžių sintezė nulemia individo išskirtinumą ir stilių.
Smėlis spektaklyje pasirinktas dėl žavėjimosi įvairiomis medžiagomis, tekstūromis, grynomis žaliavomis ir pojūčiais, kuriuos suteikia tų medžiagų lytėjimas. Socialiniame gyvenime dažniausiai svarbesniais už lytėjimą laikomi regėjimas, girdėjimas ar net skonio pojūtis, o šokant tarp smėlio pilių pažeistos ir apgriuvusios pilys atrodo daug gražesnės nei nepaliestos.
Spektakliu "Uniforma" S. Scarlat nori kalbėti apie destrukcijos, naikinimo svarbą, kurią pamiršo kapitalistinė sistema. Šiandien vyrauja požiūris, kad privalome statyti, augti, plėstis, tačiau šio hiperaugimo neabejotinai laukia griūtis. Jei sugebėtume švelnesniais būdais destrukciją integruoti į savo kasdienius gyvenimus ir mintis, sulauktume daugybės pranašumų: atsinaujinimo, atgimimo, išsilaisvinimo.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės teorija
Moteriškumo paieškos pojūčių teatre "Atvira oda"
Pojūčių teatras kuria naujos formos spektaklius, kuriuose be įprastų žiūrovų dalyvauja ir žiūrovai uždengtomis akimis. Tokiame spektaklyje jautriau patiriamas judesys, prisilietimas, garsas, kvapas, skonis, išgirstamas tekstas, pajuntama atmosfera ir tarpžmogiškas bendravimas.
Spektaklis "Atvira oda" yra teatrinis ritualas, skirtas tik moterims. Čia nėra pasyvių stebėtojų, visos tampa dalyvėmis. Pojūčių teatro ir Kauno miesto kamerinio teatro merginos kartu su veiksmo dalyvėmis tyrinėja savo prigimtį per kasdienius ir archajiškus ritualus. Tai - jausminė moterų pirtis, kur gera būti savimi tarp savų.
Pojūčių teatro sumanytoja ir įkūrėja režisierė Karolina Žernytė dažnai kaip atspirties tašką renkasi lietuvių mitologiją. Savo kūryba ji nagrinėja žmogaus prigimtį, o mitologija tai sritis, kuri labai ryškiai ją atskleidžia.
Psichoanalizės atspindžiai kituose spektakliuose
Peterburgietės Asios Vološinos pjesė „Žmogus iš žuvies“ dažnai statoma Rusijoje. Pjesė intelektuali ir labai literatūrinė. Jauna režisierė Eglė Švedkauskaitė, ėmėsi jos kaip tam tikro eksperimento - nepabijojo pateikti kaip skaitymo, kai susodinti aktoriai įvairiai intonuodami „transliuoja“ pjesę. Yra dar viena išskirtinė rusų dalis: tai žmonės, gyvenantys Sankt Peterburge. Daugiau nei prieš tris šimtus metų Petras I pelkėtoje vietovėje pastatė „mažąją Veneciją“. Šį miestą statė italai ir prancūzai. Miestas skirtas rusams, bet jo architektūra jiems svetima, nes yra per daug didinga, pernelyg dideli butai šiame mieste, tad didžiausias džiaugsmas, kai rusiškas veiksmas gali vykti ne „komunalkoje“, o atskirame bute, kaip vyksta šioje pjesėje - „Žmoguje iš žuvies“.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre repetuojama Thomaso Bernhardo pjesė „Didvyrių aikštė", kurią stato legendinis lenkų režisierius Krystianas Lupa. Spektaklis tampa įvykiu aktorės Eglės Gabrėnaitės gyvenime. Režisierius klausia: „Kas tu?", aš klausiu: „Kas tu?". Režisierius K. Lupa savo spektakliams naudoja jungiškąją psichoanalizę ir „laboratorines repeticijas“, bet tuo pačiu vengia teorinių knygų apie teatrą, pastatęs prieš jų lentyną būgnus. Jo metodas - unikalus ir reiklus. „Lupos aktoriai“ - taip teatriniame pasaulyje vadinama kasta artistų, kurie dirba su šiuo režisieriumi. Jis „išardo aktorių į pirminius elementus“, vėliau formuoja vaidmenį, naudoja lėtinimo, laiko manipuliavimo technikas, kuria atmosferą, kurioje scenos veiksmas trunka tiksliai tiek pat, kiek ir tikrame gyvenime - pavyzdžiui, arbatos ruošimas.
Taip pat skaitykite: Freudo teorija
Režisieriaus T.Stirnos spektaklis "Mano vardas Čarlis" pristato neeilinę istoriją pagal populiarų JAV rašytojo ir psichologo Danielio Keyeso kūrinį "Gėlės Aldžernonui". Čarlis tikisi, kad po jos galės mąstyti taip, kaip normalūs žmonės, o gydytojo rodomuose paveiksliukuose įžiūrėti ne tik rašalo dėmes. Paranormalų pokytį patyrusiam Čarliui nepavyksta iš pasąmonės ištrinti senojo Čarlio Gordono, su kuriuo praleido daugiau nei tris dešimtmečius, patirties ir atsiminimų.
Krystiano Lupos kūrybos atspindžiai
Krystianas Lupa - vienas ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės Europos teatro režisierių, 2009 m. apdovanotas prestižine Europos teatro premija. 82 metų lenkų maestro spektakliai, neretai trunkantys šešias ir daugiau valandų, virto kultiniu fenomenu. K.Lupa - tai paradoksų apimtas kūrėjas. Žmogus, kuris pradėjo nuo fizikos Jogailos universitete, vėliau studijavo grafiką dailės akademijoje, po to kino režisūrą Lodzėje. Iš kino mokyklos išmestas už pernelyg avangardines idėjas ir atvirą homoseksualumą, kurį viešai pripažino tik 2008-aisiais, sulaukęs 65-erių.
Apie Holokaustą žinios pasiekdavo keistai - su pasipriešinimu, su neigimu. Iki šiol prisimenu tą vietą - mokyklos sodą. Man buvo vienuolika, ir mes karštai ginčijomės: aš tvirtinau, kad stovyklos buvo, o tėvas tarsi prieštaravo. Manau, kad jis neišnyko. Lenkijoje liko labai mažai žydų - po karo buvo kelios antisemitinės bangos. Ypač 1968-aisiais buvo išvyta nemaža dalis likusių žydų. Gomułka, tuometinis valdovas, po politinės krizės rado atpirkimo ožį žydų asmenyje. Žinoma. Šiai temai brendau labai ilgai - jaunystėje sąmoningai vengiau politinių temų. Tačiau laikui bėgant vis stipriau jaučiu, kiek daug lenkiškajam ir europietiškajam dvasingumui davė ilgas žydų ir lenkų kultūrų sambūvis. Kiek daug esame skolingi tam sambūviui.
K.Lupa prisirišęs prie Pablo Picasso beveik vaikiška meile. Tai prasidėjo tada, kai atšilus komunistiniam režimui Lenkijoje, Picasso tapo naujo, laisvo meno įsiveržimo į socialistinį realizmą simboliu - ir kartu nepriklausomybės simboliu. Be to, daug galėčiau pasakoti - nuo Maxo Ernsto iki senųjų meistrų, pavyzdžiui, Johanno Vermeerio iš Delfto. Leonardo da Vinci nelaikau paprastu tapytoju - jis man žmogus-svajotojas, skraidantis Ikaras, magiška figūra, priklausanti tiems, kurie lenktyniavo su Dievu. Kalbant apie paveikslus, su kuriais dažniausiai „kalbuosi“ savo namuose - tai Balthuso grafika, vaizduojanti… Dieve, kartais žodžiai man išsprūsta iš rankų.
K.Lupa laikosi minties: kopijuoti kitus - natūralu ir būtina, bet apgailėtiniausia - kopijuoti save patį. Mane visada erzina, kai kolegos menininkai pradeda šventinti savo stilistiką, kartoti save. Reikia sau mesti iššūkį: kai užsikrečiame nauja tema, turime kuo giliau joje pasinerti, visiškai su ja susitapatinti, pamesti savo įpročius ir save. Imti kažką visiškai naujo, pakeisti tyrinėjimo įrankius.
tags: #spektaklis #psichoanalizes #taktika