Iniciatyvus asmuo psichologijoje: kaip įveikti abejones, ugdyti intuiciją ir pasitikėjimą savimi

Šiame straipsnyje panagrinėsime abejonių psichologiją, jų priežastis, pasekmes ir būdus, kaip jas įveikti, o taip pat intuicijos ir pasitikėjimo savimi svarbą.

Abejonės - natūrali žmogaus būsena

Žmogui būdinga abejoti jau vien dėl to, kad jis - protinga, mąstanti būtybė. Remdamasis buvusia savo arba kitų patirtimi, įžvalgomis, prognozėmis žmogus supranta, kad įvykiai gali pakrypti kuo įvairiausia ir ne pačia palankiausia eiga. Leisti vaiką į darželį ar samdyti jam auklę, į kurią mokyklą jį leisti, kurią profesiją pasirinkti, kurį kandidatą priimti į darbą, kokios spalvos turi būti prekės etiketė, galų gale ar sutiktas ir labai patinkantis JIS jau ir yra TAS, ta antroji puselė… Abejonių sąrašas turbūt pats ilgiausias iš visų sąrašų. Geriausia abejonių draugė yra baimė. Kuo žmogus savarankiškesnis, tuo daugiau pasirinkimų jis turi, tuo daugiau privalo nuspręsti ir tuo daugiau pagrindo abejonėms. Daugiausia pasirinkimų, žinoma, daro tas, kuris ko nors imasi, - iniciatyvus, kūrybiškas, veiklus žmogus. Ar tikrai reikia viskuo abejoti? Kritiškas, analitinis mąstymas - tai puiku. Jei visiškai neturėtume abejonių, būtų sunku prieiti gerų sprendimų. Tačiau jei abejojame per daug, nustojame gyventi. Kai kurie žmonės niekada negali apsispręsti dėl savo karjeros, meilės ar kitų dalykų. Deja, tas jausmas, kad dėl kažko nesate visiškai tikri, gali jus amžiais palikti toje tarpinėje padėtyje, niekuomet nesiryžtant tam paskutiniam lemiamam žingsniui.

Abejonių priežastys ir pasekmės

Psichologai nustatė, kad žmonės, kurie pernelyg savimi abejoja, pasineria į perdėtą informacijos rinkimą ir galiausiai ima atidėlioti veiklą. Abejotojai taip pat dažniau linkę į depresiją ir socialinį nerimą. Kaip jau minėjome, nieko blogo kartkartėmis dvejoti, tačiau per daug gali vesti į stagnaciją. Gyvendami nesuvokdami savęs ir vadovaudamiesi aplinkos įdiegtu gyvenimo modeliu, galų gale tampame nelaimingi: nebežinome, kuria kryptimi iš tikro norime eiti, nebedrįstame padaryti nė menkiausių pasirinkimų, blaškomės, nerasdami sau vietos. Psichologijos mokslo atstovai teigia, jog žmogui padėti pažinti savo tikrąjį „aš“ gali vidinis pojūtis, vadinamas intuicija. Intuicija turi būti kaip sprendimų priėmimo veiksnys, padedantis žmogui gyvenime, nes svarbiausias jos lavinimo tikslas - kad žmogus geriau suvoktų pats save, savo norus, dėl to geriau panaudotų savo potencialą ir apsibrėžtų savo judėjimo kryptį - taigi, pats susiformuotų savo tikrąjį „aš“, dar kitaip vadinamą žmogaus identitetu. O turint šį identitetą, pasak dr. V. Barvydienės, niekas nebeišmuš mūsų iš vėžių, nes žinosime, kas esame ir kur einame. Šių dviejų atsakymų žinojimas ir padeda gyventi visavertį gyvenimą. Jei dažnai jaučiate nerimą, baimę, abejones - visa tai liudija, kad pats metas lavinti savo šeštąjį pojūtį - intuiciją.

Kaip įveikti abejones ir pasitikėti savimi?

Problema ta, kad mes niekuomet nežinome, kokios bus mūsų sprendimų pasekmės, tai gyvenimo esmė. Tačiau žmogus, kuris niekada nerizikuoja, nieko ir nepasiekia. Štai keletas patarimų, kaip įveikti abejones ir pasitikėti savimi:

Abejonių pripažinimas ir įvertinimas: Pripažinkite, kad abejonės yra natūrali žmogaus būsena. Įvertinkite, ar jūsų abejonės yra pagrįstos, ar tai tik baimės ir nepasitikėjimo savimi rezultatas.
Abejonių analizė: Išsiaiškinkite, kas konkrečiai kelia abejones. Ar tai susiję su jūsų kompetencija, pasirinkimo rizika, ar kitais faktoriais?
Informacijos rinkimas: Jei abejonės kyla dėl informacijos trūkumo, pasistenkite surinkti kuo daugiau informacijos apie jus dominantį klausimą. Tačiau nepasinerkite į perdėtą informacijos rinkimą, nes tai gali vesti į atidėliojimą.
Rizikos įvertinimas: Įvertinkite galimą riziką, susijusią su jūsų sprendimu. Apsvarstykite, kas gali nutikti blogiausiu atveju, ir ar jūs būsite pasiruošę su tuo susidoroti.
Pasitikėjimas intuicija: Išlaisvinus intuiciją, tai viena svarbiausių visaverčio gyvenimo atramų. Kuo žmogus geriau suvokia pats save, savo norus, dėl to geriau panaudoja savo potencialą ir apsibrėžia savo judėjimo kryptį.
Veiksmas nepaisant abejonių: Kartais geriausias būdas įveikti abejones - tiesiog imtis veiksmo. Net jei jaučiatės nepasitikintys, ženkite pirmą žingsnį. Veiksmas gali padėti jums įgyti patirties ir pasitikėjimo savimi.
Klaidų priėmimas: Supraskite, kad klaidos yra neišvengiama gyvenimo dalis. Nebijokite klysti, nes iš klaidų mes mokomės ir tobulėjame.
Pozityvus mąstymas: Stenkitės mąstyti pozityviai ir sutelkti dėmesį į savo stipriąsias puses. Prisiminkite savo ankstesnes sėkmes ir pasiekimus.
Pagalbos prašymas: Jei abejonės yra stiprios ir trukdo jums gyventi, kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą. Specialistas gali padėti jums išsiaiškinti abejonių priežastis ir išmokti jas įveikti.

Abejonių paradoksas: abejokite savo abejonėmis

Ironiška, bet kartais naudinga padidinti savo abejones. Neseniai pasirodžiusiame tyrime nurodoma galima išeitis, kaip išvengti polinkio abejoti. Savo tyrimui Wichman et al. (2010) pasitelkė žmones, kurie nuolat dvejojo. Jiems buvo duotas testas, kuris pasąmoningai skatino juos dvejoti dėl jų dvejojimo. Tai buvo daroma duodant jiems sudaryti sakinius, kurie buvo susiję su dvejojimu, pavyzdžiui „jos kalbėtoja abejoju aš paaiškinimais“ (galima išmesti vieną žodį, šiuo atveju „kalbėtoja“). Ironiška tai, kad šis testas nepadidino netikrumo, bet priešingai, jį sumažino. Tai parodo, kad gali būti naudinga padidinti savo abejones. Žinoma, tai ne ilgalaikis sprendimas, tačiau kuriam laikui dvejonių lygį jis sumažina. Toks pat poveikis buvo tuomet, kai dalyviai antrame tyrime purtė galvą, o ne linksėjo. Fizinis galvos purtymo veiksmas, galvojant apie savo abejones, tarsi paneigė tas abejones. Taip laikinai dvejonių buvo atsikratyta. Abejokite savo abejonėmis Tai gera išeitis, kai stinga pasitikėjimo savimi. Galbūt išmokus abejoti savo abejonėmis pavyks ištrūkti iš uždaro rato. Ir nors galvos purtymas nėra stebuklinga priemonė, tačiau įdomu tai, kad dvejojimas savo abejonėmis gali pašalinti pirmines abejones.

Taip pat skaitykite: Stebėjimo Rezultatų Įtaka

Abejonės santykiuose

Abejonės santykiais yra natūralus procesas, kuris gali atsirasti bet kuriame santykių etape. Tai gali būti laikinas nesusipratimas ar ilgalaikė problema, reikalaujanti gilesnės analizės. Tačiau svarbu žinoti, kad abejonės nėra automatiškas signalas, jog santykiai yra pasmerkti. Štai keletas patarimų, kaip elgtis su abejonėmis santykiuose:

Dažnai abejonės kyla iš nesupratimo, ko norite iš santykių. Svarbu suvokti, kas kelia tas abejones - ar tai trumpalaikė emocija, susijusi su tam tikra situacija, ar tai gilesnis nepasitenkinimas.
Emocijos gali keistis, ypač po ginčų ar streso kupinų momentų. Prieš priimdami sprendimą, pabandykite atsiriboti nuo situacijos ir palaukite, kol jūsų mintys nurims.
Atviras bendravimas yra pagrindinė ilgalaikių santykių dalis. Išsakykite savo jausmus partneriui ir stenkitės suprasti jo požiūrį. Svarbu kalbėtis be kaltinimų, naudojant „aš“ formuluotes (pvz., „Jaučiuosi…“ vietoj „Tu padarei…“).
Abejonės dažnai kyla, kai žmonės susiduria su vertybių ar tikslų nesuderinamumu. Pasvarstykite, ar jūsų partnerio elgesys, požiūris ir vertybės sutampa su jūsų. Ar jūs turite bendrų ilgalaikių tikslų?
Kartais abejonės kyla ne dėl paties partnerio, o dėl išorinių veiksnių, tokių kaip stresas darbe, šeimos spaudimas ar draugų nuomonė.
Jeigu abejonės yra gilios ar ilgai išliekančios, gali būti naudinga kreiptis į santykių specialistą.
Kartais abejonės kyla ne iš santykių, o iš vidinio nepasitenkinimo. Jei jaučiatės pasimetę, nusivylę ar praradę savęs suvokimą, skirkite laiko sau. Užsiimkite veiklomis, kurios jus įkvepia, atraskite naujus hobius ir susitelkite į savo asmenybės tobulėjimą.
Jeigu po ilgo laiko ir nuoširdžių pokalbių abejonės neišnyksta, gali būti, kad jums reikia priimti svarbų sprendimą dėl santykių ateities. Likti ar išeiti - tai vienas sunkiausių sprendimų, kurį žmogus gali priimti, tačiau jis yra būtinas, jei santykiai nebeatneša laimės.
Sveiki santykiai paremti abipusiu pasitikėjimu ir palaikymu. Tačiau nesunku pasimesti, kur yra toji riba tarp sveikų investicijų į santykius ir destruktyvią santykių dinamiką kuriančių pastangų. Tik vienas iš partnerių klausia: „Kaip jautiesi?“, „Ar galime pasikalbėti apie mus?“, „Kas tau kelia nerimą?“ ir pan.
Tik vienas partneris pradeda pokalbius apie sunkumus, aktyviai siūlo sprendimų variantus.
Tik vienas partneris yra socialinis koordinatorius, atsakingas už švenčių ir susitikimų su socialinio rato žmonėmis organizavimą.
Vienas partneris visada yra petys, ant kurio galima išsiverkti, pavyzdžiui, netekus darbo ar kilus kitokių sunkumų. Tačiau pats emocinės paramos niekada nesulaukia.
Atsakomybės už partnerio problemas prisiėmimas.
Elgesio ir nuostatų keitimas, profesinės veiklos apleidimas, draugysčių atsisakymas tam, kad būtų išlaikyta santykių harmonija.
Asmeninių interesų atsisakymas, miego ir kitų poreikių aukojimas tam, kad būtum nuolat pasiekiamas. Pakartotiniai skambučiai partneriui susitikimų su draugais ar kitų veiklų metu.

Sveiki santykiai grindžiami abipuse pagarba ir savitarpio pagalba. Kiekvienas susitvarko su savo atsakomybe, bet padeda, kai partneriui tikrai to reikia. Ištikus krizei, išlaikomos emocinės ribos, t. y. atjauta ne tik partneriui, bet ir sau. Svarbu ieškoti bendrų interesų, išlaikant savąsias vertybes. Vienas kito tikslų palaikymas nepametant individualių siekių. Komfortiškas pojūtis partneriui užsiimant atskira socialine veikla.

Daningo-Kriūgerio efektas ir abejonės

Žmogaus polinkis abejoti gali būti susijęs su Daningo-Kriūgerio efektu. Dažnas žmogus, kurio išsilavinimas, kvalifikacija, gebėjimai ir mąstymas - riboti, yra įsitikinęs, kad jo sprendimai visada teisingiausi. Tokia nuostata turi psichologinės gynybos pobūdį. Tarp gabių, protingų bei talentingų yra pastebimas atvirkščias efektas. Kuo geresni žmogaus mąstymo gebėjimai, kuo platesnis jo akiratis, tuo aiškiau jis supranta, kokie sudėtingi yra tikrovės dėsniai ir kiek mažai jis žino bei gali. Tokie žmonės nuolat veržiasi mokytis ir praktikuotis, lygindami save su aukštesnio rango meistrais.

Kiekvienas protingas žmogus retkarčiais pagauna save patiriantis Daningo-Kriūgerio efektą. Jis reikalingas tam, kad pasilengvintume sau gyvenimą. Pripažinti savo trūkumus nemalonu, tačiau sąžininga, ir pirmiausiai - prieš save patį. Kuo sąžiningesnis žmogus, tuo netobulesnį save jis mato ir tuo daugiau pastangų jam reikia įdėti, kad nevisavertiškumo jausmas jo nenokautuotų. Neleiskite nei vienam, nei kitam kraštutinumui užvaldyti jūsų proto. Praktikuokitės, mokykitės iš aukšto lygio meistrų, lygiuokitės į daugiau mokančius, sugebančius, žinančius ir talentingus - tuos žmones, kuriuos atpažinsite iš noro jus įkvėpti ir padėti.

Abejonės ir tikėjimas

Alisteris McGrathas - krikščionis anglikonas, teologijos mokslų daktaras ir Oksfordo universiteto docentas teigia, kad stebėtinai daug krikščionių net nenori pradėti kalbos apie abejones. Kai kurie vengia apie tai net pagalvoti. Tarsi pripažindami, jog abejodami įžeistume Dievą. Tačiau abejonės dažniausiai reiškia, kad tikintysis kelia tam tikrus klausimus arba išreiškia netikrumą. Tikima, tačiau kyla sunkumų tikint arba tikėjimas kelia rūpesčių. Abejonės yra tai, kas mus, krikščionis, lydi kone visą gyvenimą. Jos yra tarsi tam tikra brendimo skausmo atmaina. Kartais abejonės nutolsta, kartais jos vėl apninka ir pasireiškia dar stipriau. Daugeliu požiūrių šią mintį galime perkelti ir į dvasios gyvenimą: tikėjimas yra nuolatinė polemika su abejonėmis.

Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?

Daugelis krikščionių įsivaizduoja, kad atsiversti, imti tikėti Dievą žmonėms kliudo abejonės. Jei kovojama su visokiomis abejonėmis ir jos galiausiai įveikiamos, atveriamas kelias tikėjimui. Taigi tikėjimas pasiekiamas, kai iš kelio pašalinamos visos abejonės. Tačiau nežiūrėdami savo abejonių, daugelis jaučia stiprų potraukį prie Evangelijos. Jų abejonės tikros ir kliudo tikėti, bet Evangelija traukia juos labai stipriai ir skatina tikėti. Galiausiai jie nutaria pasitikėti Dievu ir Jėzumi Kristumi nepaisydami, kad savo rūpesčių ir sunkumų iki galo neišsiaiškino. Tokių žmonų elgesys tebėra prieštaringas. Daugelis žmonių vadovaudamiesi tokia nuostata tampa krikščionimis. Jie junta nepaprastą Evangelijos trauką; juos giliai jaudina mintis, kad Jėzus Kristus mirė už jų nuodėmes; jie žavisi didžiosiomis Evangelijos pranašystėmis, kurios skelbia nuodėmių atleidimą ir gyvenimo atnaujinimą. Jie nusprendžia atsiverti tikėjimui ir pritaiko pranašystes sau asmeniškai. O dėl jų abejonių ir svyravimų - jie tikisi, kad viskas paaiškės, kai jų ryšys su Dievu gilės. Jei jūs esate tokioje situacijoje, kova su abejone taps svarbia jūsų kaip krikščionio gyvenimo dalimi. Kelias, atvedęs į įtikėjimą, numato, kokius dalykus būtina išsiaiškinti. Ar galiu išties pasitikėti Dievu? Kaip bus su mano asmeniniais trūkumais - ar jis žino, koks aš iš tikrųjų esu? Gali kilti dar ir kitokių dvejonių Evangelija, savimi pačiu, Jėzumi Kristumi ir Dievu. Tačiau abejonės, kurios jums kyla, jokiu būdu nereiškia, kad jūsų įtikėjimas nebuvo tikras - jūs iš tiesų esate krikščionis!

Evangelijos ašis yra išganymas. Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas išlaisvino mus iš nuodėmės. Tačiau išganymas neįvyksta per akimirksnį! Išganymui reikia laiko. Tai yra procesas, kurio metu mes bręstame tikėdami, jis kaip sėklos grūdelis, išaugantis augalu. Evangelijos mokyme apie tikėjimą skiriamas nuteisinimas ir šventėjimas, apie šį skirtumą turėtume pamąstyti. Nuteisinimas reiškia, kad Dievas paskelbė mus esant teisius; mūsų padėtis kinta, nes Dievas priėmė mus kaip vaikus; mes gauname Šventosios Dvasios dovaną kaip buvimo krikščionimi laidą, arba garantiją. O šventėjimas, priešingai, yra procesas, kurio metu mes palaipsniui esame formuojami pagal Kristaus paveikslą. Tai neįvyksta per vieną naktį.

Martino Lutherio raštuose yra vienas sakinys, kuris gali mums padėti. Lutheris kalba apie tai, kad krikščionis „yra ir teisusis, ir nusidėjėlis“ (simul iustus et peccator). Tai reiškia, kad krikščionis yra teisusis, nes jį su Dievu sieja geras ryšys; tačiau ir nusidėjėlis, nes nuodėmė vis dar veikia jo esybę. Mes apgaudinėjame pačius save, jei teigiame neturį nuodėmės (1 Jn 1, 8; 2, 4). Kai ignoruojame nuodėmę arba neigiame jos buvimą, tai rodo, jog nesuprantame, koks sunkus žmogaus nuodėmingumas. Paulius laiko malonę ir nuodėmę tarsi kokiom dviem jėgomis, kovojančiomis tarpusavyje ir siekiančiomis mumyse įsigalėti. Nors mes ir žinome, kuo ši kova baigsis, bet kol ji tęsiasi, negalime neigti jos apraiškų. Abejonė atspindi nuolatinį nuodėmės buvimą ir jos galią mums; ji primena, kad mums reikia malonės, ir neleidžia, kad pasitenkintume esamu savo santykiu su Dievu. Visi esame nusidėjėliai, ir mus visus kamuoja - vienus labiau, kitus mažiau - abejonės. Turime puoselėti savo ryšį su Dievu, ir jei tą suvoksime, tai darbuosimės kartu su juo, o ne patys vieni (Fil 2, 12-13). Nuodėmė mus skatina abejoti Dievo pranašystėmis ir juo nepasitikėti (Atkreipkite dėmesį į tai, kad nepasitikėjimas Dievu yra pirmoji nuodėmė, plg. Pr 3, 1-5.). Bet nuodėmė gali užvaldyti mus, jei ji privers nusigręžti nuo Dievo.

Asmenybės psichologiniai testai

XX a. Pradžioje Europoje ir Amerikoje imta ieškoti tam tikrų standartų nustatyti psichinių ligonių sutrikimus, ugdytinių gabumus, profesiją, vaikų vystymąsi, socialinius santykius ir kitas psichines savybes. Tokiomis aplinkybėmis atsiranda testavimo metodas, tyrimui naudojant ypatingą instrumentą - testą. Testais mėginama nustatyti tam tikras psichines ypatybes ir rasti palyginamą to asmens vietą tarp kitų asmenų. Žodis testas (test) išvertus iš anglų kalbos, reiškia bandymas, patikrinimas, matas.

Testas Nr. 1. Temperamentas

Temperamentas - tai pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios psichinių reiškimu intensyvumu, tempu, pastovumu. Jis yra įgimtas.

Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė

b) Jūsų kalba yra garsi, greita, tiksli. Dabar paskaičiuokite kiek kartų Jūs išrinkote variantą „a“, kiek „b“, „c“ ir „d“. Tokiu būdu mes išreiškiame rezultatus procentais ( a - 30 proc., b - 15 proc., c - 50 proc., d - 5 proc.). Taip matome procentinę dalį, kiek koks temperamento tipas užima procentų. D - melancholikas.

Testas Nr. 2. Įtaka

Kiekvienas žmogus pats to nežinodamas yra įtakojamas kito asmens ir pats nori daryti įtaka kitiems. Su šių testu galima patikrinti ar Jūs esate įtakingas.

Jeigu surinkote nuo 30 iki 0. Deja, Jūs nemokate įtakoti kitus, nors ir dažnai būnate teisus. Idealus gyvenimas - gyventi pagal senas taisykles, o ateitis - nenusakoma.

Testas Nr. 3. Jausmų išreiškimas

Rezultatai: kiekvienas atsakymas „niekada“ - 1 balas, „kartais“ - 2, „dažnai“ - 3, „visada“ - 4 balai. Sudėkite visus balus.

Nuo 10 iki 20 balų, Jums būna sunku žodžiais išreikšti savo jausmus.
Nuo 20 iki 30 balų, Jūsų sugebėjimas žodžiais reikšti savo jausmus yra vidutinio lygio.
Nuo 30 iki 40 balų, Jūs esate labai atviras.

Testų pagalba žmogus gali ne tik pažinti save geriau, rasti atsakymą į dominantį klausimą, bet ir įdomiai praleisti laiką.

Didžiojo 5 ir HEXACO modelių asmenybės bruožai

Ankstesnėse straipsnių ciklo apie asmenybės psichologiją dalyse kalbėjome apie, tai kas yra asmenybę, kaip ji yra apibrėžiama, trumpai susipažinome su asmenybės modeliais, asmenybės matavimo ir įvertinimo galimybės. Šioje dalyje kviečiame ir toliau tęsti asmenybės psichologijos pažinimo kelionę, giliau susipažįstant su 5 faktorių (arba Didžiojo 5) ir 6 faktorių HEXACO modelių asmenybės bruožais (Costa ir McCrae, 1992; de Vries et al., 2009; Ashton ir Lee, 2007; Lee ir Ashton, 2004; Lee ir Ashton, 2012; Lee ir Ashton, 2018).

Ekstraversija (Extraversion (E))

Į ekstraversiją galime žvelgti kaip į asmenybės bruožą, kuris, kuo labiau išreikštas, tuo labiau apibūdina asmens polinkį siekti emocinio sujaudinimo ir stimuliacijos, ypač socialinės, bendravimo, orientuotis į išorinį pasaulį, įsitraukti į jį, stipriai ir intensyviai išgyventi malonias emocijas ir jas atvirai, ekspresyviai reikšti, taip pat aktyvumą ir energingumą. Aukštai išreikštą ekstraversijos bruožą turintiems žmonėms yra būdingas draugiškumas, emocinis šiltumas, jiems patinka daug laiko praleisti tarp kitų žmonių, bendrauti su jais, eiti į žmonių susibūrimus, jie pirmenybę teikia bendravimui didelėse grupėse ir susibūrimuose, jie linkę būti bendruomeniški ir visuomeniški, socialinėse situacijose jie linkę imtis iniciatyvos, mėgsta daug kalbėti, jiems būdingas atkaklumas, asertyvumas, jie mėgsta linksmintis, jie yra linkę būti spontaniški, linksmi, džiaugsmingi, entuziastingi ir optimistiški. Jie yra orientuoti į veikimo, galios, hedonistinius (maksimalizuoti apdovanojimą ir malonumą), ekonominius, santykių, socialinius, bendruomeninius ir politinius tikslus. Ekstraversijos asmenybės bruožas yra susijęs su dopaminergine atlygio sistema, jautrumu apdovanojimui, didesniu pilkosios medžiagos tūriu kairiajame uodeguotame branduolyje (lot. nucleus caudatus). Kuo labiau išreikštas ekstraversijos bruožas, tuo didesnis jautrumas apdovanojimams (atlygiui) nei bausmėms, neigiamoms pasekmėms, labiau dominuoja artėjimo užuot vengimo motyvacija (šis ryšys ypač stiprus su socialumo ir sužadinimo siekimo ekstraversijos bruožo aspektais). Artėjimo motyvacine sistema yra tampriai susijusi su malonių emocijų patyrimu. Aukštai išreikštą ekstraversijos bruožą turintys asmenys yra linkę labiau vertinti hedoninius malonumus, dabarties akimirką, patirti joje daugiau įspūdžių, ją ryškiau išgyventi, nei orientuotis į ateitį. Jiems pasaulis atrodo visai gera vieta būti ir kad su žmonėmis yra verta, smagu ir lengva bendrauti, jie žmones ir bendravimą su jais patiria kaip apdovanojantį patį savaime ir mato kaip galimybę, o ne sunkumą ar iššūkį.

Tuo tarpu, kuo mažiau išreikštas ekstraversijos bruožas, tuo labiau atspindi asmens polinkį į intraversiją (intravertiškumą), preferencijos teikimą buvimui vienumoje, pačiam su savimi arba su keliais artimais draugais užuot mėgus didelius žmonių susibūrimus, mažesnį energingumo ir aktyvumo lygį, polinkį rečiau ir ne itin intensyviai išgyventi malonias emocijas (tačiau tai dar nereiškia nelaimingumo ar pesimistiškumo (tai labiau apsprendžia neurotiškumo arba emocingumo bruožai)), taip pat santūriai ir ne itin ekspresyviai jas reikšti. Mažai išreikštas ekstravertiškumo bruožas arba intravertiškumas yra susijęs su didesniu aktyvumu pirminėje sensomotorinėje smegenų žievėje (ypač dešiniajame pusrutulyje) susiduriant su sensorine stimuliacija. Mažai išreikštą ekstraversijos bruožą turintiems žmonėms būdingas mažesnis įsitraukimas į išorinį pasaulį, jiems labiau patinka jį stebėti nei jame dalyvauti ar į jį panirti ir aktyviai įsitraukti į patirtis, jie nėra linkę siekti stimuliacijos, ypač socialinės, jie nuo jos yra linkę greitai persisotinti ir pavargti. Socialinėse situacijose jie nėra linkę kelti daug triukšmo, imtis iniciatyvos, daug kalbėti ar atvirauti apie save, taip pat nėra linkę atvirai ir išraiškingai reikšti savo jausmų ar jais dalintis, jiems būdingas tylumas, santūrumas, rimtumas, jie linkę itin gerbti kitų asmeninę erdvę. Tačiau tai dar nereiškia, kad jie yra nedraugiški ar nesocialūs ar kad jie yra drovūs, ar kad juos kankina socialinis nerimas, jie yra tiesiog labiau santūrūs ir turintys didesnį poreikį pabūti vienumoje, yra labiau nepriklausomi ir individualistai nei bendruomeniški. Jiems patinka bendrauti ir jie gali būti netgi labai socialūs, tačiau ribotą laiko kiekį su ribotu kiekiu žmonių, taip pat jie nemėgsta kalbėjimo dėl kalbėjimo, smulkių pokalbių, tačiau gali labai įsitraukti į jiems prasmingus, jų interesus atitinkančius pokalbius. Kadangi jie ne tiek stipriai įsitraukia ir ne tiek ryškiai išgyvena dabarties akimirką, taip pat ne tiek intensyviai patiria malonias emocijas joje, jie yra ne tiek linkę vertinti ir orientuotis į dabartį, hedoninius malonumus ir momentinį džiaugsmą ar laimę, o labiau į prasmės patyrimą ir į ateitį.

Iš esmės HEXACO modelio ekstraversijos bruožas yra konceptualizuojamas taip pat kaip ir 5 faktorių asmenybės modelyje (De Vries et al., 2009; Ashton ir Lee, 2007; Lee ir Ashton, 2012; Lee ir Ashton, 2018).

tags: #stebetojas #iniciatyvusis #psichologija