Stimulo ir reakcijos ryšys psichikos ligose: psichologinis įvertinimas

Įvadas

Psichologija, kaip mokslas apie psichiką, apima platų spektrą reiškinių, nuo emocijų ir jausmų iki kalbos ir mąstymo. Šiame straipsnyje nagrinėjamas stimulo ir reakcijos ryšys psichikos ligų kontekste, apžvelgiant įvairias psichologijos kryptis ir jų požiūrius į žmogaus elgesį. Straipsnyje remiamasi vartotojo pateikta informacija, siekiant kuo išsamiau ir tiksliau atspindėti temą.

Psichikos reiškiniai ir jų klasifikacija

Psichologija tiria įvairius psichikos reiškinius, kurie apima:

1. Emocijos ir jausmai: Tai betarpiški santykiai su tikrove arba jos atspindžiai, pasireiškiantys tam tikrais išgyvenimais.
2. Jutimai: Penki pagrindiniai jutimai (regėjimas, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas).
3. Suvokimas: Unikalus žmogaus pasaulio suvokimas.
4. Kalba ir mąstymas: Mąstymas - turimos informacijos pertvarkymas.
5. Vaizduotė: Naujų vaizdinių sudarymas.
6. Dėmesys.
7. Atmintis: Įsiminimas, laikymas ir atgaminimas (trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis).

Psichikos reiškiniai skiriasi pastovumu ir savo vaidmeniu gyvenime:

1. Psichiniai procesai: Dinamiški, dažnai besikeičiantys psichiniai reiškiniai, kurie susidaro veikiant išoriniams arba vidiniams dirginimams ir išnyksta jiems nutrūkus.
2. Psichinės būsenos: Ne visai pastovūs reiškiniai, apibūdinantys tam tikrų psichinių procesų funkcines ypatybes (pvz., darbinga nuotaika, įkvėpimas, įtampa).
3. Psichinės savybės: Relatyviai pastovūs reiškiniai, besikartojantys atskirų individų santykiuose su tikrove ir nepriklausomi nuo dirginimų (žmogaus būdas, charakterio bruožai, jautrumas, darbštumas).

Sąmonė, pasąmonė ir savimonė

Žmogaus psichika susideda iš trijų pagrindinių lygių:

1. Sąmonė.
2. Pasąmonė: Sudaro tie reiškiniai, apie kurių vyksmą žmogus nieko nežino arba žino labai neapibrėžtai:
   • Sapnai ir visi reiškiniai, kurie vyksta miegant.
   • Hipnozė.
   • Automatizmas: vaikščiojimas, kalba, kvėpavimas.
   • Instinktyvūs potraukiai: valgyti, mylėtis.
3. Savimonė: Savęs paties, asmenybės su aplinka atspindėjimas ir savo „Aš“ pažinimas.

Pagrindinės psichologijos kryptys

Psichologija, kaip mokslas, apima įvairias kryptis, kurios skirtingai aiškina žmogaus psichiką ir elgesį:

Taip pat skaitykite: Streso poveikis sveikatai

1. Struktūralizmas: Vuntas. Grindė moksline prasme, eksperimentais. Introspekcija - ruošiami žmonės, kurie jautė kažkokį stimulą ir turėjo pasakoti, kas jų sąmonėje.
2. Funkcionalizmas: Džeimsas, Spenseris. Psichologija, tai uždavinys, kuris padeda žmogui taikytis prie aplinkos. Pirmieji intelekto testai (Binė). Pedagoginės psichologijos pradžia.
3. Biheviorizmas: Vatsonas, Trondaikas, Tičeneris, Strondaikas, Bandūra. Teigė, kad grynoji sąmonė negali būti tyrimo objektas, tirti galima elgesį. Žmogus - aplinkos produktas ir kartu kūrėjas. Žmogaus elgesys yra išmokstamas, o visos problemos kyla dėl blogo išmokimo. Elgesys yra taisomas persimokant pastiprinimo ir imitacijos būdu. Biheviorizmo teorija teigia, kad žmonių elgesį diktuoja ne jų mintys, o įprasta mechaninė išorinės aplinkos įtaka. Atsirandantis stimulas sukelia tam tikrą reakciją. Biheviorizmo reakcija reiškia tokius žmogaus judesius, kuriuos jis atlieka atlikdamas tą ar tą veiksmą; pagal stimulą - dirginimai, kilę iš išorinio pasaulio, prieinami stebėtojui. Pagrindinė biheviorizmo formulė - „dirgiklis-atsakas“ (S-R).
4. Geštalt: Kultas Levenas, Kofka, Keleris.
5. Psichoanalizė: Zigmundas Froidas. Asmenybės pagrindą sudaro: Id (nesąmoninga), Ego (pasąmoninė), Superego (sąmoninga). Teigė, kad žmogaus elgesio pagrindą motyvuoja seksualiniai ir agresijos impulsai. Asmenybės problemas kuria išstumti vaikystės konfliktai. Normali asmenybės raida remiasi seksualinės savalaikiu raidos perėjimu ir integracija:
   • Nuo gimimo iki 1 metų - oralinė fazė.
   • 1 - 2/2,5 metų - analinė.
   • 2-5 metų - falinė.
   • 5/6 metų iki paauglystės - latentinė.
   • Nuo paauglystės iki - genitalinė.
6. Neopsichoanalizė: Adleris, Jungas, Horni. Atsiskyrę nuo Froido ir jam ėmė prieštarauti.
   • Adleris sukūrė individualiosios psichologijos mokyklą ir akcentuoja pozityvią žmogaus prigimtį. Teigia, kad vaikystėje kiekvienas žmogus formuoja unikalų gyvenimo stilių, kuris metams bėgant mažai kinta. Žmogaus elgesį motyvuoja socialinis interesas, tikslų siekimas ir gyvenimo uždavinių sprendimas. Problemas kuria netinkamas gyvenimo stilius. Normalią kryptį asmenybės raidai suteikia tinkami gyvenimo tikslai.
   • Jungas - analitinės psichologijos atstovas. Aiškina, kad žmogaus bendra psichinė energija lemia elgesį. Kolektyvinė, individualioji pasąmonė ir sąmonė.
   • Horni - žmogaus elgesį lemia aplinka.
7. Kognityvinė: Elis (Lt - Diržytė). Teorija teigia, kad žmogus gimsta su tendencija mąstyti ne tik racionaliai, bet ir iškreiptai, linkęs tapti savo iracionalių idėjų auka. Gyvenimo problemas kuria neteisingi įsitikinimai. O normaliai elgtis išmokstama, taisant mąstymą ir sprendimus. MEEl (mintis>emocija>elgesys).
8. Humanistinė: Rodžersas. Akcentuojama pozityvi žmogaus prigimti, siekis tapti pilnaverčiu. Problemos kyla išstumiant tam tikras mintis, jausmus iš sąmonės lauko ir iškraipant patyrimo vertinimus. Psichinės sveikatos pagrindą sudaro atitikimas tarp realaus ir idealaus „aš“, pasiekiamas realizuojant savo asmenybės potencialą, siekiant geriau pažinti save, spontaniškumo. Gyvenimas suprantamas kaip brendimo ir būties procesas. Žmogus - aktyvi ir kūrybiška esybė. Normali asmenybės raida siejama su kiekvieno žmogaus unikalumu.

Poreikiai ir motyvacija

Tam tikro poreikio patenkinimas iškelia tam tikrus jo patenkinimo motyvus, kurie kreipia elgesį į tam tikrą tikslą.

• PoreikisMotyvaiElgesysTikslas.

Pasiektas, nepasiektas, iš dalies - vis tiek kyla naujas poreikis ir susijungia ratas. Pseudomotyvai - šiuo metu tam tikro elgesio neišjudina. Vidinė paskata, kuri suveikia atsiradus tam tikroms sąlygoms.

Poreikių klasifikacija:

1. Biologiniai.
2. Socialiniai.
3. Biosocialiniai (biologinių poreikių socialinis padarinys).

Turinio teorija: Maslou poreikių hierarchija (1954 m.). Maslou parašė savo veikalą, iš kurio pasaulis sužinojo apie poreikių klasifikaciją ir kaip jie veikia žmogaus elgesį:

1. Fiziologiniai (valgyti, gerti, miegoti) - be kurių mirtų.
2. Saugumas (darbas, namai, pinigai).
3. Socialiniai (bendravimas, draugystė).
4. Pagarba (meilė, pripažinimas).
5. Savirealizacija.

Kad siekti kito poreikio, prieš tai esantį reikia patenkinti bent minimaliai.

Taip pat skaitykite: Įveikimo strategijos

Motyvacijos konfliktai

Vidiniai prieštaravimai:

1. Pasirinkimas tarp dviejų vienodai reikšmingų žmogaus gyvenimo tikslų - motyvų kova.
2. Nuo dominuojančio motyvo.
3. Nuo tų pačių dalykų, nuo kurių priklauso bet koks motyvas.

Kognityvinis disonansas atsiranda po sprendimo priėmimo, kai alternatyva įgyja didesnį svorį, socialinis palaikymas, priverstinis sutikimas.

Temperamentas ir jo tipai

Temperamentas - tai įgimtų savybių visuma, apibūdinanti žmogaus psichikos dinamiką.

1. Pirmoji teorija suskirsto į 4 tipus: sangvinikas (S), cholerikas (Ch), flegmatikas (Fl), melancholikas (M). 5 a per.Kr. Hipokratas suskirstė žmones ir davė tipams pavadinimus. Nuo vyraujančio skysčio organizme priskiriamas temperamento tipas: S  kraujas, Ch  geltonoji tulžis, M  juodoji tulžis, F  gleivės.
2. Konstitucinės psichologijos atsiradimas: Šeldonas ir Krečmeris (19 a. pab.).
3. Kanto aiškinimas apie skirtingus temperamentus (pirmasis aprašė tuos tipus).

Temperamento savybės:

1. Nekinta ilgą laiką žmogaus gyvenimo arba net visą gyvenimą.
2. Pasireiškia ne atsietai, o yra dėsningai tarpusavy susijusios ir sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą tam tikram tipui.

Temperamento savybės:

Taip pat skaitykite: Emocijų Valdymo Strategijos

1. Sensityvumas (jautrumas) - sprendžiame iš silpniausių nervinių reakcijų.
2. Reakcijos tempas - psichinių reakcijų ir procesų greitis.
3. Plastiškumas ir frigidiškumas - kaip lanksčiai ir lengvai žmogus prisitaiko prie išorinio poveikio.

Kiekvieno temperamento tipo aprašymas:

• Cholerikas: jaudinimo persvara prieš slopinimą, būdingos greitai kylančios stiprios ir pastovios emocijos. Emocijų išraiška labai ryški išorėje.
• Sangvinikas: karštas produktyvus veikėjas, bet tik tada, kai yra daug ir įdomių reikalų. Kai jam įdomios veiklos nėra - tingus ir suglebęs. Charakterizuojamas greitai kylančiu, bet nepastoviu jaudinimu. Būdinga pastovi nuotaikų kaita, gyvumas, judrumas, karštumas. Jie greitai ir karštai visko imasi, bet taip pat greitai ir atvėsta. Nelinkę ilgai ir kryptingai veikti.
• Flegmatikas: ramus individas, kurį silpnai veikia išorinė aplinka, retai juokiasi arba pyksta, tas emocijas „perskaityti“ iš viso neįmanoma. Darbe ištvermingi, tačiau dirba be entuziazmo. Būdingos palengva kylančios, silpnos ir trumpalaikės emocinės reakcijos. Vaikai: ramūs, lygių poelgių, nelinkę į bendravimą, į triukšmingus žaidimus. Jie nieko neužkalbina, stengiasi išvengti ir konfliktų.
• Melancholikas: silpni, būdinga jaudinimo ir slopinimo procesų silpnumas, kuris neleidžia pakankamai gerai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Greitai palūžta ir suserga, kai susiduria su sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis. Sunkiai paklūsta disciplinai. Tinkamai tvarkosi tik ypatingomis sąlygomis. Aiškiai slopinamos nervinės veiklos tipas. Iš aplinkos tikisi tik blogiausio. Ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai silpni. Nepakeičiami jautruoliai. Linkę į pastovias, ilgai trunkančias emocijas, bet išorėje to neparodo.

Emocijos ir jausmai

Emocijos yra viena iš svarbiausių komunikacinių priemonių.

Funkcijos:

1. Reguliacinė (reguliuoja psichinę veiklą, kelia arba slopina psichinį tonusą).
2. Reguliuoja mąstymą, dėmesį, atmintį ir kitus kognityvinius dalykus.

Aleksetimija - nesugebėjimas įsisąmoninti ir verbalizuoti savo jausmus.

Pagrindinės emocinės būsenos:

1. Afektas: Trumpalaikis, stiprus, teigiamas arba neigiamas emocinis išgyvenimas, kurį lydi organizmo išoriniai ar vidiniai pokyčiai.
2. Aistra: Labai stiprus išgyvenimas, tačiau labiau pastovus, sąmoningesnis ir ramesnis jausmas. Dominuoja visų kitų jausmų atžvilgiu.
3. Baimė: Kyla susidūrus su pavojumi. Visada turi objektą (konkretų). Būdinga: įtampa, nerimas, susijaudinimas, pakitęs sumanumas. Siejama su nežinia.
4. Depresija: Liūdnai prislėgta nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. Ilgai trunkanti nelaimingumo būsena, kai žmogaus niekas nebedžiugina, dingsta prisirišimas prie mylimų žmonių, kankina bejėgiškumo jausmas, nuolatinis nuovargis, kai kurie kūno funkcijų sutrikimai (nemiga).
5. Empatija: Kito žmogaus emocinės būsenos pajautimas, įsijautimas į jo emocinius išgyvenimus, poreikius, tarsi persikėlimas vaizduotėje į jo pasaulio supratimą.
   • Motorinėmis funkcijomis.
   • Kognityvinė (sugebėjimas palyginti, ieškoti analogijų).
   • Predikcinė (numatanti žmogaus išgyvenimus).
6. Frustracija: Tai psichinė būsena sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus manymu neįveikiamų sunkumų ir kliūčių atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant problemas (aukščiausia streso forma).
7. Nerimas: Būsena kylanti dėl gresiančio pavojaus, įtampos ar nelaimės. Atsiradimo priežastys panašios į baimės, bet konkretaus objekto dažnai nežinome.
   • Neuroendokrininis (kinta hormonų - adrenalino ir epimefrino - santykis organizme).
   • Psichinis (nerimo objektas gali būti įsisąmonintas ir ne).
8. Nuotaika: Sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip teigiamas ar neigiamas žmogaus veiklos fonas, kuriame pasireiškia daugiau ar mažiau ryškūs, atskiri išgyvenimai. Priklauso nuo:
   • Sąlygoja reikšmingi įvykiai, žmonės.
   • Savijauta.
   • Narkotikai, alkoholis, vaistai, saldainiai.
9. Stresas: Ilgai trunkanti, stipraus nerimo ir įtampos būsena. Priežasčių daug (dažniausia tam tikri ekstremalūs pokyčiai).
   • Fiziologinis - maistas, šaltis, karštis, liga.
   • Psichologinis.
   • Socialinis.

Šios emocinės būsenos yra visų kitų emocinių būsenų sudėtinės dalys.

Streso teorija ir įveikimas

Seljė - streso teorijos tėvas, klasikas (1936 m.). Pirmasis išsamiai aprašė stresą ir apibūdina streso įtaką organizmui bendru adaptaciniu sindromu, bendrų stresorių poveikis. Kūnas patiria 3BAS fazes ir jo mąstymu yra 3 pakopų žmogaus reakcija į stresą:

1. Stresui paveikus organizmas turi kovoti arba bėgti, kinta visi jo parametrai, fiziologiniai poveikiai - nesugebėjęs kovoti žūna.
2. Nerimo požymiai išnyksta ir pasipriešinimas pakyla aukščiau normalaus, jei stresorius nepašalinamas, lygis nenukrenta, išnykus - organizmas grįžta į normalią veiklą. Stresorius stiprus - kyla nerimo požymiai ir leidžiasi kreivė, adaptacinės jėgos senka ir organizmas nebesusidoroja.

Streso įveikimas:

1. Fizinis aktyvumas.
2. Racionalus laiko paskirstymas.
3. Atsipalaidavimas.
4. Pozityvus mąstymas.
5. Socialinė parama.
6. Pomėgiai.
7. Sveika mityba.
8. Kokybiškas miegas.
9. Dvasinė praktika.

Depresija: formos ir gydymas

Depresija yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis liūdna, prislėgta nuotaika, susidomėjimo praradimu, energijos trūkumu ir kitais simptomais. Svarbu atpažinti depresiją ir kreiptis į specialistus, kad būtų galima kuo greičiau ją įveikti.

Gydymui atspari depresija:

• Dažnai pasiekiama, kai depresijos simptomai yra nebūdingi (vadinamoji „maskuota depresija“).
• Gali pasireikšti neaiškios kilmės skausminiais sindromais, padidėjusiu libidu ir svorio augimu.

Melancholinė depresija:

• Viena sunkiausių depresijos formų.
• Žmogus praranda susidomėjimą bet kokia veikla, jokie gyvenimiški stimulai negali sužadinti jo reakcijos, emocijų net laikinai.
• Dažniausiai sutrinka ir mitybos funkcijos, organizmas ganėtinai greitai senka.
• Gydymui gali būti naudojamas esketaminas - nuskausminanti medžiaga, pasižyminti greitu poveikiu.

Depresija paauglystėje:

• Gali pasireikšti sustiprėjusiu impulsų kontrolės sutrikimu ar tokiais simptomais kaip valgymo bei mėnesinių ciklo sutrikimai.

Pogimdyvinė depresija:

• Neretai vadinamos „bipolinėmis“ dėl jas lydinčių nuotaikos svyravimų.

Depresija ir kitos ligos:

• Dažnai lydi endokrinines problemas, diabetą ar kepenų pažeidimus.
• Gali išprovokuoti psichoaktyvių medžiagų vartojimas.

Tikimybė susirgti depresija priklauso ir nuo genetinių priežasčių, medžiagų apykaitos, išsilavinimo, įgimtų protinių gebėjimų.

Socialinė psichologija

Socialinė psichologija tiria, kaip žmonių mintys, jausmai ir elgesys yra veikiami kitų žmonių.

Grupės:

1. Realios (jų nariai veikia tuo pačiu metu, bendroje erdvėje ir turi kažkokių tarpusavio santykių).
2. Didelės (jose nėra realių tarpusavio kontaktų, nors gali būti realios ir nesąlyginės).
3. Mažos (kurias sudaro nedaug narių, turi daug bendrų tikslų ir tiesioginius kontaktus).

Mažos grupės požymiai:

1. Diada (iš mažiausiai dviejų žmonių), didžiausia 20-30 žmonių, turi tiesioginį kontaktą. Jos skyla į dar mažesnes grupes (mikrogrupes 2-7 žmonės).
2. Savanoriškumas.
3. Konformizmas (elgsenos formų, mąstymo būdų, pažiūrų ar vertinimo priėmimas grupei darant tiesioginį arba ne spaudimą).
4. Homogeniškumas.
5. Santykių intymumas (vienas iš pagrindinių mikro grupės požymių).
6. Stabilumas.

Grupės savivalda: kiekviena grupė, tai savarankiškas vienetas su lyderiu, taisyklėmis, tačiau autonomija sąlyginė, nes priklauso didesnei grupei ir vadovaujasi aukštesnės instancijos taisyklėmis.

Ypatingos rūšies grupės - klikas: tai mikrogrupės, neturinčios tikslaus visuomeninio tikslo, padėties visuomenėje, oficialių veikimo taisyklių, tačiau griežtai reglamentuojančių savo narių elgseną, grupės viduje susidariusiais papročiais ir tam tikromis moralės normomis (mafija, sektos, teroristai, kontrabandininkai) - izoliuotos.

Referentinė grupė: reikšmingiausia asmenybės grupė, kurios vertybės žmogui svarbiausios, į kurią žiūrimą, kai vertini savo padėtį, grupė, kurios nariu žmogus norėtų tapti (ta grupė gali būti menama), ta grupė, kurios vertybės priimtiniausios.

Grupės vystymosi fazės:

1. Orientacinė fazė: kas yra kiti, metas skirtas orientuotis grupėje. Santykiai neryžtingi, dažnai laikosi distancijos, tam, kad jaustųsi saugus. Rodo pačias geriausias savo savybes. Linkimas kategorizuoti, vyksta grupės normų užuomazgos. Nesudaro tvirtų grupės normų užuomazgos. Nesudaro tvirtų grupės ryšių.
2. Kovos dėl valdžios fazė: kur yra mano vieta, grupė susipažįsta, bet kyla įtampa. Grupės nariai kuo nors nepatenkinti, kryžminė ugnis. Grupę palieka dalis narių ar grasina palikti. Kiekvienas narys turi įtakos, tačiau suabejoja tuo, kas vyko iki šiol, dar kartą tariasi dėl tvarkos, vadovavimo, normos, kovoja dėl valdžios. Neformalus lyderis atsiranda, apie jį vienijasi koalicija. Kovą formalus lyderis turi pripažinti. Viską dėstyti atvirom kortom.
3. Pasitikėjimo fazė: taip, mes esame drauge. Susitikimais džiaugiamasi, net bijo kažkur nesudalyvauti. Tarpusavy atvirai bendrauja. Generuojamos idėjos, jų daug. Auga pasitikėjimas grupės nariais. Išmokstama vertinti ir toleruoti vienas kitą. Santykių aiškinimasis, smulkūs konfliktai gali kilti. Veiklos rezultatai ne tokie kokių norima, nes šioje stadijoje svarbiausia - santykiai. Vadovas turi skatinti pasitikėjimą, idėjų įgyvendinimą. Grupė nesugeba priimti naujų narių. Vadovas turi deleguoti atsakomybę.
4. Diferenciacijos fazė: mes esame skirtingi, bet mums reikia kiekvieno mūsų. Nariai vieningi, įvairioje veikloje dalyvauja, noras veikti didelis.

Holistinis požiūris į psichikos ligas

Holistinis požiūris teigia, jog norint suprasti žmogaus elgesį, reikia suprasti individą kaip visumą. Konfliktas turi būti suprantamas, kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus. Neurozė yra apibrėžiama kaip savisauga nuo klaidų, pabėgimas nuo atsakomybės, įsipareigojimo, nuo to, kas individualiojoje psichologijoje vadinama gyvenimo uždaviniu. Žmogus susiduria su įvairiomis gyvenimo situacijomis, kurių kiekviena pateikia jam tam tikrą iššūkį ir sukelia menkavertiškumo jausmą, skatinantį siekti pranašumo, t. y. įveikti iššūkį. Priklausomai nuo to, kaip uždavinys yra priimamas, koks santykis su juo yra sukuriamas, kaip jis sprendžiamas, yra daroma išvada apie psichologinę sveikatą. Vertinant kiekvieną simptomą ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į socialinę aplinką, ir į biologinius (kūno) veiksnius.

Darbas su protiškai atsilikusiais vaikais

Dirbant su vaikais, kuriems yra protinis atsilikimas (PA), svarbu dirbti ir su jų tėvais, išmokyti tėvus vis labiau pamilti savo mažylį, ugdyti jo stipriąsias puses ir šalinti silpnąsias. Vaikai su negalia paprastai viską žymiai lėčiau išmoksta; dažnai jie turi klausos ir regėjimo problemų, bet jų jausmai ir poreikiai tokie pat kaip ir kitų, psichiškai sveikai besivystančių bendraamžių. Visų tokių vaikų tikslas yra vienas - kad visuomenė priimtų juos tokius, kokie jie yra; kad mylėtų šeima; kad visada galėtų būti šalia sveikų bendraamžių ir tarp jų rastų draugų.

Naujagimio su negalia gimimas ar vėlesnė žinia apie vaiko trūkumus gali giliai sukrėsti šeimą. Kiekvienos šeimos ši patirtis yra unikali, tačiau daug kur ji gali būti tapatinama su psichologine krize. Kaip tėvai išgyvena ją, priklauso nuo jų pačių būdo, nuo kitų šeimos narių, nuo paties vaiko. Svarbu, kad kuo anksčiau specialistai patartų tėvams, kaip su tokiu vaiku elgtis, kad iš pat pradžių atsirastų stimulas rūpintis ir psichologiškai, ir fiziškai.

Tėvai jaučiasi apgauti laimingos tėvystės vizijos, pyksta ant likimo ar gyvenimo, kuris pakišo jiems tokį netikėtumą, jaučiasi nevykėliai, nesugebėję pagimdyti sveiko vaiko kaip „visi kiti“. Tėvams labai svarbu padėti priimti tikrovę.

PA vaiko ugdymas truks ilgą laiką. Labai svarbu žodinis paraginimas, kuris padeda vaikui atlikti užduotį. Aplinkoje, kur yra per daug žaislų, daiktų, kitokių blaškančių veiksnių arba pateikta per daug sudėtinga užduotis, vaikas su PA greitai pasimeta. Todėl informaciją/užduotis reikia pateikti ribotai. Skatinti PA vaiką padėti atlikti namų darbus, remiantis tais įgūdžiais, kuriuos jis jau turi. Drauge lavės ir dėmesys, ir veiklos kryptingumas. Tobulėjant vaiko bendravimo įgūdžiams, žemės jo nerimo ir frustracijos lygis. Bendravimą lavinti naudojant gestus ir paprastus simbolius, leisti pajausti, kad ir jis gali kontroliuoti aplinką socialiai priimtinais būdais.

tags: #stimulas #reakcija #naudojimas #su #psichikos #ligomis