Laisvė - viena pamatinių žmogaus vertybių, tačiau kas iš tiesų yra asmenybės laisvė? Ši sąvoka apima politinius, filosofinius, egzistencinius ir dvasinius aspektus, kurie formuoja individo galimybes rinktis, veikti ir būti savimi. Šiame straipsnyje gilinamasi į asmenybės laisvės apibrėžimą, jo istorinę raidą ir reikšmę žmogaus gyvenime, remiantis filosofinėmis įžvalgomis, religinėmis perspektyvomis ir literatūriniais pavyzdžiais.
Laisvės Šaknys: Nuo Antikos Iki Šių Dienų
Laisvės idėja nėra nauja. Graikų kalbos žodis eleutheros, reiškiantis laisvę, iš pradžių buvo vartojamas politiniame kontekste. Jis apibrėžė asmenį, priklausantį tautai ir turintį teisę pasisakyti bei balsuoti liaudies susirinkimuose. Tačiau graikų filosofai suvokė, kad asmens laisvę gali riboti ne tik išorinės politinės aplinkybės, bet ir vidinės aistros bei potraukiai.
Senajame Testamente laisvė dažniausiai siejama su išlaisvinimu iš vergijos. Dievas pasirūpino, kad vergai turėtų galimybę atgauti laisvę, o socialiniai įstatymai turėjo užtikrinti ekonomines garantijas socialiai silpniems. Tai rodo, kokią didelę reikšmę žmogaus laisvei teikia Dievas. Tačiau ir Izraelyje buvo įtakingų grupuočių, kurios kitų žmonių laisvės nebrangino. Dar dažniau laisvės esmė Senajame Testamente nusakoma sąvokomis „išgelbėjimas“, „išvadavimas“.
Naujajame Testamente, skirtingai nei Senajame Testamente, išlaisvinimui iš vergovės teikiama mažiau dėmesio. Jėzus laisvę suprato kaip galimybę vystytis ir tapti tikru žmogumi. Jis teigė, kad labiausiai žmogų smukdo ne politinės aplinkybės, bet nusigręžimas nuo Dievo. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi!“ (Gal 5,1), - rašė Paulius, pabrėždamas, kad tik Dievas gali išlaisvinti žmogų iš nuodėmės vergovės.
Nuo Amerikos nepriklausomybės paskelbimo (1776 m.) ir Prancūzijos revoliucijos (1789 m.) laisvė tapo viena iškiliausių vertybių Europos ir Amerikos kultūrose. Tačiau XX amžiuje, dėl savo abstraktumo, ji prasismelkė į visuomeninį gyvenimą, sukeldama painiavą dėl tikrosios jos esmės.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai agresijos aspektai
Asmeninės Laisvės Apibrėžimas
Šiuolaikinis žmogus dažnai susiduria su laisvės sąvoka, kurią aptaria politikai, psichologai ir filosofai. Laisvė - tai galimybė veikti be apribojimų ir suvaržymų. Tačiau, kaip teisingai pažymima, įstatymai varžo asmens laisvę, jeigu jie tiesiogiai arba bendra forma nurodo, ką jis turi daryti. Toks įstatymas panaikina laisvę rinktis. Įstatymai nevaržo asmens laisvės, jeigu jie nustato tik veiksmų ir pasirinkimų ribas.
Asmeninė laisvė apima kelis svarbius aspektus:
- Galimybė rinktis: Tai esminis asmeninės laisvės elementas. Asmuo turi turėti galimybę rinktis iš įvairių alternatyvų, priimti sprendimus ir veikti pagal savo valią.
- Atsakomybė: Laisvė neatsiejama nuo atsakomybės. Asmuo turi būti atsakingas už savo veiksmus ir jų padarinius. Egzistencinė laisvės samprata pabrėžia, kad žmogus yra pasmerktas laisvei, nes jis negali nesirinkti ir nebūti atsakingas už savo mintis bei veiksmus.
- Sąmoningumas: Laisvas žmogus renkasi apsvarstęs galimybes ir įvertinęs jų padarinius. Jeigu žmogus renkasi negalvodamas, jis ne tiek realizuoja savo laisvę, kiek elgiasi spontaniškai ir impulsyviai.
- Nepriklausomybė: Laisvas žmogus negali būti kito žmogaus vergas. Tačiau jis negali būti ir savo paties troškimų bei aistrų vergas. Tokios vergijos jis išvengs tuomet, jeigu sugebės kontroliuoti savo prigimtį, realizuoti savo "tikrąjį" aš.
- Aplinkos įtaka: Pasirinkimus apriboja bei įtakoja ir išorinės aplinkybės: socialinė, ekonominė aplinka, gyvenamoji vieta, esamos finansinės galimybės. Jei galime keisti mus supančias aplinkybes, vadinasi, mūsų asmeninę laisvę labiausiai įtakojame patys.
Egzistencinė Laisvė: Atsakomybė Būčiai
Egzistencinė laisvės samprata konstatuoja laisvę kaip prigimtinę duotį, būdingą žmogui dėl jo unikalios padėties esinijoje. J. P. Sartre'as teigė, jog žmogus pasmerktas laisvei, nes negali nesirinkti ir nebūti atsakingas už savo mintis bei veiksmus. Laisvė tiesiog tapatinama su atsakomybe.
Egzistencinėje laisvės kaip atsakomybės sampratoje glūdi esminga mintis: laisvė visada ir visur yra žmogaus atsakymas tam, kas nėra jis pats. Žmogus yra vienintelė būtybė, at-sakanti būčiai-anapus-ego ir todėl už tą būtį atsakinga.
Laisvė Literatūroje: Asmenybės Paieškos
Kiekvienai asmenybei yra labai svarbi laisvė. Todėl literatūriniuose kūriniuose, stengiantis gilintis ne tik į aplinką, bet ir į žmogaus vidų, dažnai kalbama asmenybės laisvės temomis. Kiekviena asmenybė - tai prigimtinės laisvės nešiotojas ir propaguotojas.
Taip pat skaitykite: Kaip tarpusavio priklausomybė veikia
Lietuvių literatūros kūriniai dažniausiai pateikia atvejus, kada asmenybės suvokia savo laisvės svarbą, arba kaip tik asmenybės praranda savo įgimtą ryšį su laisve, kitaip tariant - laisvę praranda. Tad asmenybės laisvės tema remiantis visi lietuvių literatūros kūriniai įgauna daug prasmės, kuri perteikta skaitytojams gali parodyti, kuo asmenybės yra ypatingos bei kuo joms laisvė yra tokia svarbi bei reikšminga.
Teisė Į Laisvę Ir Saugumą
Asmens laisvė yra viena iš pamatinių asmens teisių, kurią turėtų turėti visi asmenys. „Teisė į laisvę ir saugumą“ yra unikali teisė, nes ji turi būti suprantama kaip nedaloma. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalis nurodo, kad egzistuoja prezumpcija, kad kiekvienas yra iš prigimties laisvas, todėl ši teisė iš asmens gali būti atimta tik išskirtinėmis aplinkybėmis.
Reikalaujama, kad bet koks laisvės atėmimas būtų vykdomas tik „įstatymo nustatyta tvarka“. Be to, laisvės atėmimas turi būti vykdomas tik teisėtomis priemonėmis. Valstybės pozityvi pareiga yra ne tik susilaikyti nuo aktyvaus šių teisių pažeidimo, bet ir imtis atitinkamų veiksmų, kad kiekvienas jos jurisdikcijoje esantis asmuo būtų apsaugotas nuo neteisėto kišimosi į šią teisę.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto apibrėžimas