Atrodo neįtikėtina, tačiau kartais nutinka taip, kad aukos palaiko savo skriaudėjus ir netgi ima juos ginti. Tokį elgesį galima pastebėti tiek šeimose, tiek darbovietėse. Šis paradoksalus reiškinys, vadinamas Stokholmo sindromu, kelia susidomėjimą ne tik visuomenei, bet ir nusikaltimų tyrėjams bei psichologams. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra Stokholmo sindromas, kaip jis pasireiškia, kokios jo priežastys ir pasekmės, bei kaip galima padėti asmenims, patyrusiems šį sindromą.
Sindromo Istorija ir Apibrėžimas
Terminas „Stokholmo sindromas“ apibūdina psichologinį fenomeną, kai įkaitai susitapatina su savo pagrobėjais, jaučia jiems prieraišumą, šiltus jausmus ir netgi siekia apsaugoti nuo gresiančios bausmės.
Sindromo pavadinimas yra susijęs su nusikaltimo vieta - Stokholmu. Ten 1973 m. rugpjūčio 23-28 dienomis vyko įkaitų drama. Tą rytą į Stokholmo centre įsikūrusį „Kredito banką“ įžengė žmogus su automatu. Penkias dienas trukusi įkaitų drama pasibaigė keistu reiškiniu, kuomet įkaitais laikyti asmenys pradėjo jausti artimus jausmus nusikaltėliui. Tuo metu miesto centre buvo užpultas bankas, o įkaitais paimti keturi tarnautojai. Po kelių dienų paaiškėjo, kad pagrobtieji kur kas labiau bijojo policijos nei grobiko. Išlaisvinti darbuotojai nejautė nusikaltėliui neapykantos, jie buvo dėkingi, kad viskas gerai baigėsi. Aukos reikalavo grobiko pasigailėti. Vėliau kriminologas Nilsas Bejerotas šį fenomeną pavadino Stokholmo sindromu.
Nors šis sindromas yra nustumtas į psichologijos mokslo paribius ir į oficialių sutrikimų sąrašą nėra įtrauktas, fenomenas, kuomet nukentėjęs asmuo jaučia artimus jausmus skriaudėjui, yra žinomas plačiai.
Stokholmo sindromas psichologų pradėtas tyrinėti po 1973-aisiais Stokholmo mieste, Švedijoje, vykusio banko apiplėšimo. Per šį įvykį įkaitais buvo paimtos trys moterys ir vienas vyras, kurie netgi po išlaisvinimo viešai išreiškė savo palankumą nusikaltėliams: prieš pat suėmimą demonstratyviai juos apkabino, atsisveikino, o vėliau netgi jų vardu įkūrė paramos fondą. To meto užsienio spaudoje pasirodė keletas pranešimų apie tai, kad dvi iš buvusiųjų Stokholmo banko įkaičių susižadėjo su savo pagrobėjais.
Taip pat skaitykite: Perdegimas slaugytojų darbe
Po įvykių Švedijoje vienu žymiausių Stokholmo sindromo atveju laikomas „The Hearst“ informacijos ir žiniasklaidos kompanijos paveldėtojos pagrobimas. 1974-ųjų žiemą devyniolikmetė Peti Herst buvo pagrobta iš savo namų Kalifornijoje. Atsakomybę už šį nusikaltimą prisiėmė kairiųjų radikalų grupuotė, pasivadinusi „Symbionese Liberation Army“. Pagrobėjai siekė išlaisvinti įkalintus savo grupuotės narius ir tikėjosi, kad turtinga paveldėtoja bus geras derybų objektas. Žlugus šioms deryboms „SLA“ nariai pareikalavo kompanijos „The Hearst“ suorganizuoti labdaros akciją, kurios metu visiems badaujantiems Kalifornijos gyventojams būtų išdalyta maisto už 400 mln. JAV dolerių. Pagrobtosios šeima iš dalies įvykdė pagrobėjų reikalavimus ir suorganizavo labdaros akciją, kuri kainavo apie šešis milijonus JAV dolerių. Po kelių savaičių žiniasklaidoje pasirodė pačios P. Herst išplatintas garso įrašo pranešimas, kuriame ji kritikavo savo šeimos šykštumą, atsisakė sugrįžti namo ir teigė prisijungianti prie „Symbionese Liberation Army“ veiklos. Praėjus šiek tiek daugiau kaip mėnesiui po pagrobimo P. Herst kartu su ją pagrobusia radikalų grupuote įvykdė ginkluotą banko apiplėšimą San Franciske. Vėliau buvo išduotas arešto orderis, ir P. Herst 1975-ųjų rugsėjį buvo suimta San Franciske kartu su kitais „SLA“ nariais. Teismas pripažino merginos kaltę dalyvaujant ginkluotame banko apiplėšime ir nuteisė ją 35-eriems metams kalėjimo, tačiau, gavusi prezidento Džimo Karterio malonę, P.
1991-aisiais Kalifornijoje vienuolikmetė Džeisė Dagard buvo pagrobta pakeliui į mokyklą. Mergaitės paieškos truko daugiau kaip aštuoniolika metų. Visą šį laiką ji buvo kalinama pagrobėjo namuose, prievartaujama ir netgi susilaukė dviejų vaikų. Šioje istorijoje keisčiausia tai, kad pati Dž. Dagart turėjo begalę galimybių pabėgti iš savo pagrobėjo namų, tačiau nė karto tuo nepasinaudojo. Gyvenimą su pagrobėju ir seksualinę prievartą Dž. Dagart sutapatino su šeimos modeliu ir priėmė kaip normalų elgesį. Kol Dž. Dagart šeima dėjo visas įmanomas pastangas surasti dingusią dukrą, mergina aplinkiniams sąmoningai meluodavo savo tikrąjį vardą ir faktą apie vaikystės pagrobimą. Sulaukusi trisdešimties Dž. Dagart susitiko su savo tikrąja šeima po to, kai policija suėmė jos pagrobėją. Policijos psichologai konstatavo Dž. Dagart Stokholmo sindromą, tačiau jų ataskaitoje buvo pažymėta, kad itin didelės įtakos tokiam elgesiui turėjo tai, jog Dž. Dagart buvo pagrobta sulaukusi vos vienuolikos metų.
Incidentas Stokholme paskatino psichologus ir kriminologus plačiau pasidomėti apie tai, koks ryšys kritinėmis situacijomis užsimezga tarp pagrobėjų ir pagrobtųjų. Atlikus apklausas ir tyrimus paaiškėjo, kad toks emocinis prieraišumas, kaip įkaitų Stokholmo banke, yra itin dažnas. Paradoksalūs jausmai tarp aukos ir jos skriaudėjo buvo būdingi ir koncentracijos stovyklų kaliniams, karo belaisviams, prostitutėms, prievartą ir smurtą patiriančioms moterims ir, žinoma, įkaitams.
Stokholmo Sindromo Priežastys ir Mechanizmai
Stokholmo sindromas - tai sudėtinga psichologinė būsena, atsirandanti po patirtos prievartos ar laikymo nelaisvėje. Tai dažniausiai psichologinis prisitaikymo mechanizmas, galintis trukti nuo kelių dienų iki daugelio metų. Toks elgesys atsiranda skatinamas streso, baimės ir pasąmoningo išgyvenimo mechanizmo. Negalėdamos įveikti skriaudėjų fiziškai, aukos pasirenka tam tikrą bendravimą emociniu lygmeniu, išreiškia supratingumą, prieraišumą ir solidarumą.
Auka elgiasi taip, kaip nori užpuolikas, nes žino, kad gali sulaukti neigiamų pasekmių: būti sužeistas, nužudytas. Atsidūrus uždaroje patalpoje, iš kurios ištrūkti neįmanoma, laukimas aukai kelia baimę. Informacijos suteikia tik agresorius. Net mažiausias bendravimas tampa svarbus, pavyzdžiui, pasiūlymas valgyti, leidimas eiti į tualetą ir pan. Kai užpuolikas kreipiasi į pagrobtą žmogų ir išdėsto savo motyvus, auka pasijunta geriau, jai tarsi tampa viskas aiškiau, netgi gali visiškai pritarti užpuoliko elgesiui.
Taip pat skaitykite: Pagalba mokytojams, patiriantiems perdegimą
Nėra visuotinio sutarimo, kodėl vieni žmonės tampa jautrūs šiam sindromui, o kiti - ne. Kita teorija aiškina, kad nuolatinis gyvenimas itin įtemptoje ir bauginančioje aplinkoje, kuomet skriaudėjas bent kartais elgiasi maloniai, gali paskatinti auką jausti dėkingumą ar net matyti priešu buvusį asmenį kaip geranorišką.
Stokholmo Sindromo Pasireiškimas Įvairiose Situacijose
Nors šis terminas susiformavo po įvykio su įkaitais, panašių požymių ir reakcijų galima pastebėti ir kitų traumų patyrusiems žmonėms. Dauguma asmenų, kurie patiria prievartą ar laikomi nelaisvėje, nesusiduria su šiuo sindromu - tai gana retas reiškinys. Dažniausiai pasireiškia teigiami jausmai skriaudėjui bei jo poelgių pateisinimas ar pritarimas.
Šeimoje
Stokholmo sindromas pastebimas ir pilnose, ir nepilnose šeimose. Aišku, lengviausia manipuliuoti vaikais. Kai vienas iš tėvų palieka šeimą sukurdamas naują, vaikai, bendraudami su palikusiu tėvu, gali pajusti kažką panašaus į Stokholmo sindromą. Net menkiausias dėmesys atrodo labai reikšmingas. Šeimai menkai padedantis ir retai matomas šeimos narys vaikui gali atrodyti daug geresnis už tuos, su kuriais gyvena. Taip atrodyti gali vien dėl to, kad kartais skiria dėmesio, padovanoja brangesnį žaislą ar vertingesnį daiktą. Taip aiškiai manipuliuojama vaiku: panašiai savo aukomis manipuliuoja ir grobikas.
Stokholmo sindromą galima įžvelgti ir tada, kai šeimoje vienas narių nori labiau demonstruoti savo valdžią ir nepaiso kito interesų. Auka tokiu atveju gali justi dėkingumą už tai, kad yra viskuo aprūpinta, tačiau emocinis ryšys beveik nesiskiria nuo to, koks būna tarp įkaito ir grobiko. Ilgą laiką tokie santykiai šeimoje atrodė normalūs.
Smurtas, ypač fizinis smurtas, yra ypatingai intymus kontaktas tarp žmonių. Priešybė smurtui nėra meilė. Priešybė ir smurtui, ir meilei, yra abejingumas. Tai reiškia, kad mes nesiskundžiame praeiviais, net jei jie kaip nors ne taip praėjo, daugių daugiausiai pasipiktiname ir einame toliau. Vis dėlto smurtas yra daugiau. Smurtas labai susiję su tuo, kad žmogus, kuris mus fiziškai ar psichologiškai užgavo, yra mums artimas žmogus. Tai reiškia, kad jame yra elementas, vadinamas artumu. Iš tiesų, užgauti galima tik labai artimą žmogų. Labai sunku užgauti, pavyzdžiui, praeivį. Jis pasakys, kad esate kažkoks idiotas ir jus pamirš. Kadangi į artimus santykius įsitraukę abi pusės, smurto auka jaučiasi su smurtautoju surišta. Tai - vadinamasis Stokholmo sindromas. Iš čia kyla kaltės jausmas, kad “aš prisidėjau prie to, kas vyko. Jei nebūčiau prisidėjęs, tai nevyktų”. Vienintelė tiesa šiame pasakyme yra ta, kad jei tas žmogus nebūtų mums artimas, jis mūsų neužgautų. Iškviestume policiją arba apskritai pabėgtume nuo jo. Tačiau mes kentėjome, buvome su tuo žmogumi ir dažnai būna, kad smurto aukos patiria smurtą dešimtmečiais. Mes patys leidome tam vykti, kurdami artimus santykius, todėl smurto aukos dažnai patiria kaltės jausmą. Kyla vidinis kaltės jausmas, kad patys prie to prisidėjome, tačiau juridine prasme šis jausmas yra visiška nesąmonė. Smurtautojas yra atsakingas už savo smurtą. Psichologine prasme, šiame elemente yra tiesos, nes palaikėme santykius su tuo žmogumi. Vyrams labai dažnai kyla jausmas, kad leido moteriai save žeminti, laikyti save “po padu”. Iš čia atsiranda gėda prisipažinti. Todėl situacija nėra tokia paprasta. Dažnai girdime aplinkinių patarimus išsiskirti su tokiu partneriu, jie nesupranta, kodėl smurto auka kenčia tokiuose santykiuose, tarsi neturi savigarbos ir panašiai. Įsivaizduokime psichologą, kuris niekada nebuvo vedęs, arba trumpai pagyveno santykiuose ir išsiskyrė. Jis sėdi ir į kairę ir dešinę dalina patarimus: “jis tave muša? Mesk jį! Žemina? Tai ko kenti? Jis tau kažką pasakė? Tai atsakyk jam tuo pačiu”. Toks žmogus niekada nebuvo artimuose santykiuose, todėl nežino, kad artimuose santykiuose yra labai daug jausmų tam žmogui. Dėl to gali atrodyti, kad tai labai paprasta. O kaip moterims? Moterų kaltės jausmas yra stipresnis nei vyrų. Jos gali labiau pakenkti, tačiau jos ir stipriau išgyvena. Vyrai gali lengviau pasiteisinti nei moterys. Todėl moteriai sunku prisipažinti dėl kaltės, kad gal pati kažką daro ne taip. Moterų meilėje taip pat labai daug gailesčio, todėl joms gaila vargšo vyro. Vyrams sunkiau dėl gėdos jausmo - kaip jis atrodys, juk vyras turi būti kietas.
Taip pat skaitykite: Perdegimo simptomai ir stadijos
Darbovietėje
Stokholmo sindromas pasitaiko ir darbovietėse, kur darbuotojai tirono viršininko elgesį toleruoja ir netgi jam pritaria, nes mano, kad viskas daroma tik dėl jų naudos. Tokiuose kolektyvuose galima justi ne psichologinę įtampą, o palaikymą ir dėkingumą už suteiktą galimybę dirbti. Psichologinis smurtas toleruojamas ypač tada, kai jaučiamas nestabilumas darbo rinkoje. Todėl žmogus, susitaikydamas su aplinkybėmis, tarsi gina ir savo vertę, bando sau paaiškinti, kodėl paklūsta.
Finansiniai sprendimai
Pirkėjo „blaivėjimas“ paprastai prasideda nuo neigimo, dar žinomo pasirinkimo teisinimu, užklumpančiu įsigijus prekių. Kitaip tariant, ši tendencija skirta ignoruoti kitų nuomones tam, kad būtų apgintas jau padarytas sprendimas. Pirkinio įsigijimo teisinimas dar žinomas pirkėjo Stokholmo sindromu - tai mūsų smegenų mechanizmas, skirtas sumažinti suvokimo disonansą, diskomforto būseną, patiriamą tuo pačiu metu aplankius dviem ar daugiau tarpusavyje kontrastuojantiems įsitikinimams. Mums atrodo, kad vidinių įsitikinimų nepakanka, todėl jaučiame poreikį rasti papildomų įrodymų savo sprendimams pateisinti.
Kaip Padėti Asmenims, Patyrusiems Stokholmo Sindromą
Dauguma išgyvenančiųjų Stokholmo sindromą nesugeba įveikti šios paradoksalios psichologinės būsenos, kuri įvairiomis formomis juos persekioja visą likusį gyvenimą.
Stokholmo sindromas nėra įtrauktas į oficialius psichiatrijos ligų ar sutrikimų klasifikatorius, todėl dauguma specialistų jį vertina kaip psichologinių reakcijų visumą į traumuojančią situaciją. Nors oficialių gydymo rekomendacijų nėra, dažniausiai siūloma kompleksiška pagalba - psichologinė arba psichiatro konsultacija, individuali arba grupinė terapija. Pokalbių terapija gali padėti žmogui geriau suprasti, kas su juo nutiko, ir išmokyti, kaip trauminėje situacijoje simpatija agresoriui tapo išlikimo strategija.
Dažnai girdime patarimus nebekentėti tapus smurto auka, nutraukti su smurtautoju bet kokius santykius ir nebesidairyti atgal. Tačiau vis dėlto tą padaryti taip sunku, kad daugelis fizinį ar psichologinį smurtą patiriančių žmonių tą kenčia dešimtmečiais.
Kiti Sindromai, Susiję su Psichologine Būsena
Psichologijoje egzistuoja terminas „Limos sindromas“, kuris yra visiškai priešingas Stokholmo sindromui.
Stendhalis knygoje "Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Redžiją" aprašė apsilankymą Florencijoje: "Kai aš ėjau iš Šventojo Kryžiaus bažnyčios, man užėmė kvapą, jaučiau širdies dūžius, atrodė tarsi gyvybinės jėgos būtų mane apleidusios, ėjau bijodamas parkristi ant žemės." XIX a. Stendhalio, arba Florencijos, sindromo vardą suteikė italų gydytoja Graziella Magherini, 1979 m. ištyrusi daugiau nei 100 atvejų Florencijoje. Sindromas būdingas Europos šalių gyventojams, jis neveikia vietos gyventojų ir azijiečių.
Šis sindromas apibūdinimas kaip diskomfortą kelianti psichologinė būsena, kai, atvykus į svajonių miestą Paryžių, suprantama, kad ši vieta ne tokia graži, kokia atrodė vaizduotėje. Realybė taip sukrečia, kad juos apima sunkiai suvaldomas nerimas, netgi ištinka nervinis priepuolis. Paryžiaus sindromas dažniausiai paveikia japonų turistus, puoselėjančius šiam miestui itin romantiškus jausmus. Japonijos žiniasklaidoje šis miestas vaizduojamas kaip itin draugiškas atvykėliams ir yra tikra estetikos ir stiliaus meka.
Kelių tūkstantmečių istorija alsuojantis miestas, vienas šalia kito besimeldžiantys žydai, krikščionys, musulmonai - šis miestas nepalieka abejingų. Kai kuriuos žmones apsilankymas Jeruzalėje taip apsvaigina, kad juos apsėda ramybės neduodančios religinės idėjos, kliedesiai ar psichozė. Pirmą kartą šį sindromą 1930 m. aprašė Jeruzalės psichiatras Heinzas Hermanas. Jis stebėjo kelių savo pacientų, apsilankiusių Jeruzalėje, psichikos sutrikimus, pasireiškusius ūmiais religinio turinio kliedesiais. Literatūroje išskiriami keli Jeruzalės sindromu susirgusių žmonių elgesio bruožai. Šis sutrikimas nėra būdingas kurios nors vienos religijos atstovams, tačiau nepastebėta, kad būtų ištikęs musulmonus. Vienoje iš Šventojo miesto ligoninių yra specialus skyrius, į kurį vežami šiuo sindromu susirgę asmenys.
tags: #stokholmo #sindromas #psichologija