Įvadas
Streso įveikimo procesų apibrėžimo ir psichologinio matavimo sunkumai yra gana nauja tema. Lietuvoje, taip pat ir pasaulyje, nėra daug psichodiagnostinių metodikų, identifikuojančių streso įveikimo būdus. Todėl šiame darbe bus nušviestos bei aptartos streso įveikimo strategijų identifikavimo ir matavimo problemos. Atsakymo į šį klausimą buvo ieškoma, atliekant su darbo tema susijusių mokslinių šaltinių studiją. Apžvelgtoje literatūroje neaptikta vieningos koncepcijos apie stresą ir jo įveikimo procesus, todėl pateikiama koncepcijų ir požiūrių, liečiančių streso ir jo įveikimo klausimus įvairovė. Taip pat iškeliamas įveikimo procesų dimensijų matavimo ir identifikavimo problematiškumo klausimas.
Streso Samprata ir Koncepcijos Formavimasis
Streso Apibrėžimo Problema
Stresas - psichologinis reiškinys, iškylantis kiekvieno žmogaus gyvenime ir pasireiškiantis įvairiose gyvenimo sferose: žmonių tarpusavio santykiuose, šeimoje ir darbinėje veikloje. Streso fenomenu domisi įvairių šakų specialistai: medikai, psichologai, sociologai ir kitų profesijų atstovai, kurie savo darbinėje veikloje susiduria su žmonėmis ir prognozuoja jų elgesį ekstremaliomis sąlygomis. Stresas - tai procesas, kurio dinamika yra gyvenimo dinamika. Streso neįmanoma išvengti - jį sąlygoja visuomeninio gyvenimo ypatumai bei ekonominio gyvenimo problemos. Net ir streso teorijos pagrindėjas H. Selje paskutiniuose savo darbuose pripažįsta, kad stresas nėra vien negatyvus reiškinys, kaip jis buvo manęs anksčiau, bet būtina gyvų organizmų funkcionavimo sąlyga.
Žmonės linkę nepasiduoti sunkumams ir problemoms, iškylančioms jų gyvenime. Tačiau jie skiriasi pagal tai, kokį įveikimo būdą, strategiją renkasi problemiškose situacijose. Vieni teikia pirmenybę aktyviam įveikimo būdui, kiti - pasyviam, dar kiti mėgina susilpninti streso išgyvenimą, išsipasakodami savo problemas kitiems žmonėms. Įveikdami stresą, žmonės apsisaugo nuo negatyvių streso pasekmių, sukeliančių ligas bei socialinio gyvenimo sutrikimus.
Streso tyrinėjimus apsunkina tai, kad nėra streso koncepcijos, kuri apimtų visus faktorius, įtakojančius streso kilimą ir su juo susijusių procesų (pvz.: streso įveikimo strategijų) vystymąsi. Vienų autorių nuomone stresas - aplinkos charakteristika, turinti žalojantį poveikį asmenybei. Šiuo atveju stresas - prilyginamas stresoriui. Kita - autorių grupė analizuoja stresą, kaip organizmo atsakymą į bet kokį aplinkos reikalavimą.
Pagal pirmąjį požiūrį stresas vertinamas, kaip situacija, kurioje veikiančios jėgos sukelia įtampą ir deformaciją tam žmogui, kuris susiduria su šia situacija. Antrojo požiūrio atstovai stresą apibūdina fiziologinių kriterijų pagalba. Šiam požiūriui davė pagrindą H. Selje teoriniai ir empiriniai darbai. Pagal H. Selje „stresas - tai nespecifinė (fiziologinė) organizmo reakcija į bet kokį jam iškeltą reikalavimą“. Ši fiziologinė reakcija į stresą nepriklauso nei nuo stresoriaus prigimties, nei nuo gyvūno rūšies. „Faktoriai, sukeliantys stresą (stresoriai) - skirtingi, bet jie iš esmės sukelia vienodą biologinę streso reakciją“. Ši gynybinė reakcija praeina tris stadijas: aliarmo, pasipriešinimo ir išsekimo, kurias H. Selje pavadino bendru adaptaciniu sindromu (BAS).
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
H. Selje teoriškai pagrindžia „fiziologinį stresą“, tačiau jo empiriniai ir klinikiniai žmogaus elgesio tyrimai ekstremaliose situacijose davė pagrindą „psichologinio“ streso koncepcijos formavimuisi. R.S. Lazarus‘as pirmasis iškėlė problemą, kad reikėtų skirti fiziologinį ir psichologinį stresą. Terminą „psichologinis stresas“ jis siūlė apibūdinti procesu, prasidedančiu dėl aplinkos poveikio ir besitęsiančiu iki individualių atsakymų. Jo nuomone pagrindinis bruožas, skiriantis psichologinį stresą nuo fiziologinio yra tas, kad psichologinio streso reakcija priklauso nuo to, kaip žmogus sąmoningai ar nesąmoningai įvertina ir interpretuoja grėsmingo, žalojančio įvykio reikšmingumą. Psichologinį streso išgyvenimą determinuoja kognityvinis situacijos vertinimas.
Skiriasi psichologinio ir fiziologinio streso prigimtis, kilimo mechanizmai ir pasekmės. Fiziologinį stresą sukelia fiziniai dirgikliai (pvz.: aukšta ar žema temperatūra, pernelyg didelis fizinis krūvis, skausmo stimulai ir kiti). Fiziologinio streso atveju - reakcijos stereotipinės. Psichologinį stresą sukelia vidinės bei psichologinės priežastys (pvz.: grėsmė pavojus, iššūkis, per didelis informacijos krūvis, laiko stygius, kontaktų trūkumas, per didelis atsakomybės lygis ir panašiai). Psichologinio streso reakcijos ir pasekmės yra individualios. Tai reiškia, kad stresoriaus veikimas kiekvieno žmogaus organizme simultaniškai suaktyvina tuos pačius fiziologinius mechanizmus kovai su atsiradusiais pakitimais tuomet, kai psichologiniams lygyje kiekvienas žmogus subjektyviai išgyvena stresinį įvykį. Psichologinės reakcijos į stresą individualumas pasireiškia tiek kognityvinio vertinimo, tiek elgesio lygmenyse.
Kai kurie autoriai akcentuoja dar vieną svarbų aspektą, sukeliantį psichologinį stresą - tai asmenybės ir aplinkos sąveiką. Mc Grath pirmasis pastebėjo, kad stresas - tai suvokiamas prieštaravimas tarp aplinkos rekalvimų ir individualių sugebėjimų bei galimybių patenkinti šiuos reikalavimus. Svarbus faktorius įtakojantis streso kilimą, yra dar ir tas, kiek svarbus asmenybei tų poreikių ir reikalavimų patenkinimas. Tačiau Mc Grath nepastebėjo dar vieno streso atsiradimo aspekto, liečiančio neatitikimą tarp individo lūkesčių ir realios aplinkos. R.D. Kaplan pateikia bendresnį streso apibrėžimą, kuris remiasi ir Mc Grath požiūriu į stresą, ir tuo, į ką Mc Grath neatkreipė dėmesio. Pagal R.D. Kaplan stresas „.bet kokia darbo aplinkos charakteristika, kelianti žmogui grėsmę.
T. Margolis ir Kroes akcentuoja streso poveikio pasekmes žmogaus fiziologinei ir psichologinei gerovei. Stresas palieka savo pasekmes organizme ir elgesyje. Organizmo sutrikimus ką tik paminėjome aukščiau, o elgesio pakitimai dėl streso poveikio: tai besaikis rūkymas, alkoholio vartojimas ir kt. Taigi ilgai trunkantis ir stiprus stresas gali sukelti įvairius negalavimus ir socialinio funkcionavimo sutrikimus. Apibendrinant streso sampratą, pateiksime daugelį streso aspektų apimantį A.J. Michael apibrėžimą, kur stresas suprantamas „ne tik kaip kažkas, kylantis iš išorės, bet kaip dinaminis nesuderinamumas tarp asmens ir jo fizinės ar socialinės aplinkos“.
Apibendrinančio apibrėžimo, kuris apimtų visus kintamuosius, kurie sukelia stresą ir sąlygoja jo pasekmių pobūdį, nėra. Nors bandymų apibendrinti skirtingas streso koncepcijas ir apjungti jas į vieningą streso modelį buvo (pvz.: transakcinis T. Cox‘o streso modelis), tačiau šie modeliai dar neapima visų psichologinių streso aspektų. Nors yra daug nesutarimų dėl streso sąvokos turinio, tačiau daug panašumų, liečiančių atsakymus į stresinį poveikį. Išskiriamos trijų lygių stresinės reakcijos: psichologinės, fiziologinės ir elgesio bei jų tarpusavio sąveika. Toliau gilinsimės į reiškinius, susijusius su stresu.
Taip pat skaitykite: Streso įtaka galvijų sveikatai
Streso Įveikimo Psichologiniai Aspektai
Kaip teigia streso teorijos pagrindėjas H. Selje „nors problemos skiriasi, bet visų patiriančių stresą, organizmas reaguoja stereotipiškai - vienodomis biocheminėmis reakcijomis (pakitimais), kurių paskirtis - susitvarkyti su išaugusiais reikalavimais žmoniškajai mašinai“. Tai fiziologinio lygio reakcijos. Psichologinio streso reakcijos, su stresu susijusį elgesį bei šio elgesio pasekmes S.Folkman ir R.S.
Įveikimo Samprata Psichologijoje
Bendriausias streso įveikimo apibūdinimas, sutinkamas literatūroje, yra toks: “tai bet kokios pastangos, sumažinti stresą“. Toks apibūdinimas gali susilaukti kritikos, nes nėra pakankamai tikslus ir aiškus. Pavyzdžiui: J.C. Coyne, R.S. R.S. Lazarus‘as, kuris nemažai prisidėjo prie streso ir jo įveikimo paradigmos formulavimo, įveikimą siūlo laikyti problemų sprendimo būdu, kuriuo siekiama išsaugoti žmogaus gerovę, nors pačiam žmogui nėra aišku, ką reikėtų daryti. Tai ypač būdinga įveikiant sunkias, komplikuotas situacijas, kurios suvokiamos kaip stresogeninės. R.S. Lazarus‘as pastebi, kad, įveikdamas stresą, žmogus stengiasi valdyti stresogeninę situaciją. W.G.Wiliams požiūris artimas R.S. Lazarus‘as įveikimo apibrėžimui. Jis įveikimą lygina su problemų sprendimo procesais: žmogus įsisavina naują informaciją, ją patikslina ir jos dėka derinasi prie naujos situacijos. R.S. Lazarus‘as pastebėjo, kad iš adaptacijos pasekmių galima spręsti apie įveikimo efektyvumą. Adaptacijos pasekmės gali būti dvejopos: pilnavertis žmogaus funkcionavimas aplinkoje arba disfunkcionavimas - liga. Ypač tai svarbu, kai yra galimybė pasiruošti įveikimui, t.y. pasirinkti vengimo reakciją ar numatyti įveikimo strategiją.
Įveikimo veiksmai liečia išorinius ir vidinius reikalavimus, kuriuos žmogus išgyvena, kaip viršijančius jo sugebėjimus. Šią apibendrintą įveikimo sampratos charakteristiką pasiūlė H.W.
Ekstremalaus Streso Įveikimo Proceso Fazės
Ekstremalaus streso įveikimo proceso fazės, išskiriamos J.C. Coyne, R.S.
- Įžvalgumo fazė.
- Reorganizacijos fazė. Šios fazės metu subjektas pripažįsta žalą, praradimą, grėsmę kaip stresogeniškus, o įveikimo pastangas, kaip keičiančias aplinkos ir asmenybės ryšį, kuris kelia nerimą.
Iš streso prigimties išplaukia pagrindiniai įveikimo procesų tikslai ir funkcijos. McC.P. Miller, J.G.
Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti nervinę įtampą
Kad būtų išpildytas pirmasis tikslas, žmogus gali pradėti veikti: tai gali būti gynybiniai veiksmai, naujo darbo ieškojimas, pinigų skolinimasis, profesionalų patarimo siekimas. McC.P. Miller, J.G. Ingham nurodo, kad, siekiant šių tikslų, galimi ir kiti relevantiški veiksmai. Tai intrapsichiniai neigimo ar pervertinimo mechanizmai. Neigimas gali būti dvejopas: totalinis - kai žmogus siekia išstumti iš sąmonės visą situaciją arba dalinis - kai žmogus galvoja apie stresinį įvykį, bet neleidžia sau dėl to nerimauti. Pervertinimas - tai kognityvinis perstruktūravimas, nekeičiant išorinės aplinkos, kurio dėka žmogus gali vertinti grėsmę, kaip nesukeliančią žalingų pasekmių.
R.S.
- Pakeisti situaciją į kiek galima geresnę pusę.
- Pagal S. Folkman‘ą šios funkcijos iškyla tuo pačiu metu, simultaniškai.
R.D. Su šiom funkcijom susiję keturi pagrindiniai įveikimo būdai. H.W.
- Rigidiškas - aktyvus būdas.
- Rigidiškas - pasyvus būdas.
- Lankstus naudojimas įveikimo strategijų, kurios orientuotos į situacijos reikalavimus. Tai „negynybinis“ būdas.
- Nepastovus elgesys.
Pagal H.W. Krohne, įveikimo terminas aprašo asmenybės tendenciją realizuoti tam tikrą į… Širdies ligas gali sukelti įvairūs veiksniai. Vienus, tokius kaip netinkama mityba ar menkas fizinis aktyvumas, galime kontroliuoti, kitų, pavyzdžiui, paveldimumo ar streso darbe - ne. Kardiologijos specialistai teigia, kad pasikartojantis stresas - tiesiausias kelias į širdies ligas. Kai kurie žmonės gali ilgai nejausti, jog patiria stresą, ir nesąmoningai tai neigti. Vis dėlto streso požymiai anksčiau ar vėliau „išlenda“ ir pasireiškia tokiais nemaloniais reiškiniais, kaip slenkantys plaukai, skausmas nugaros srityje, migrena, miego sutrikimai. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame atsidūrę situacijoje, kurioje stresą patiriame taip stipriai, jog nugarą išpila prakaitas, o širdis plaka kaip pašėlusi. Jeigu tokiose situacijose tenka atsidurti nuolat, gali ne tik pasikeisti širdies plakimo dažnis, bet ir atsirasti skausmai jos srityje. Todėl kardiologai pataria stebėti, kaip jūsų organizmas ir ypač širdis reaguoja į stresą. Kalbant apie širdies ligas, reikia žinoti, jog stresas daro nevienodą įtaką vyrams ir moterims. Vyrams stresas yra pavojingesnis, kai jie jau yra perkopę ketvirtą dešimtį. Tokiame amžiuje ypač padidėja miokardo infarkto, prieširdžių virpėjimo, hipertenzijos rizika. Didesnę streso įtaką tokio amžiaus vyrams lemia tai, kad jų kraujospūdis pakyla greičiau nei moterų. Kai kurie žmonės klaidingai įsivaizduoja, jog padeda sau kovodami su stresu tokiomis priemonėmis, kaip nikotinas ar kofeinas. Patiriant stresą, taip pat reiktų neįnikti į nesveiką mitybą, vengti persivalgymų ir kartu su jais atsirandančio nereikalingo svorio, apsunkinančio širdies darbą. Taipogi negalima apsimesti, kad jokio streso nepatiriate ir laikyti visų savo blogų emocijų tik sau.
Streso Įveikimo Strategijų Identifikavimo Svarba
Įveikimo strategijas identifikuoti svarbu yra dėl to, kad, jei mokėsim jas atpažinti ir įvertinti, tai galėsim mokyti žmones naudotis efektyviais įveikimo būdais ir atsisakyti neefektyvių įveikimo būdų, atsižvelgdami į situacijos ypatumus. Efektyvios įveikimo strategijos pasirinkimas gali neleisti pasireikšti negatyvioms streso pasekmėms, sukeliančioms negalavimus ar net patologinius sutrikimus.
Jeigu literatūroje aptiktų psichologinių tyrimų rezultatai patvirtintų, kad įveikimo strategijos - labilios ir galinčios keistis, tuomet būtų galimybė mokyti žmones efektyvių įveikimo formų, atsižvelgiant į situacijos ypatumus.
Metodologiniai Aspektai
Šio darbo tyrimo metodai yra teoriniai, todėl pagrinde taikomas konceptualiosios analizės metodas bei pasirinkta humanistinė koncepcija iškeltai problemai analizuoti. Konceptualioji analizė, kaip teorinis tyrimo metodas, suteiks galimybę atskleisti streso ir jo įveikimo procesų apibrėžiančių sąvokų sampratą. Streso fenomenui tyrinėti pasirenkamas ir atribucijos teorijos taikymas. Pagal H.A .Lewis tikrovės pažinimo būdų teoriją dominuojantis šiame darbe pažinimo būdas yra autoritetinis. Mūsų tikslas yra aprašyti įvairius, egzistuojančius moksliniuose šaltiniuose, teorinius požiūrius į stresą ir jo įveikimo procesus. Iki šiol daugelis tyrinėtojų savo pastangas buvo sukoncentravę į intervencinių priemonių tobulinimą. Dažniausiai buvo kuriamos metodikos, kurios galėtų įvertinti gyvenimo įvykių stresiškumą. Tai metodikos, kurių tikslas įvertinti ir išranguoti gyvenimo įvykius pagal stresinio poveikio stiprumą. Pvz.: Holmes T.H. ir Rahe R.H. stresinių gyvenimo įvykių hierarchija. Tačiau tokie metodai neapima visų faktorių, sukeliančių stresą: individualybės, situacijos. Be to jie neturi didelės interpretacinės galios, jų pagrindu sunku numatyti elgesį ateityje. Numatymas, galimybė prognozuoti elgesį arba interpretuoti jau pasireiškusį elgesio stilių yra aktualu ne tik psichologams, bet ir kitų profesijų, dirbančių su žmonėmis, atstovams. Todėl šio darbo rėmuose ieškosime adekvatesnių priemonių, kurios galėtų teikti daugiau psichologinės informacijos apie matuojamą, identifikuojamą savybę, t.y.