Įvadas
Psichologinė būklė apima platų spektrą aspektų, susijusių su žmogaus emocine, psichologine ir socialine gerove. Tai apima mūsų mąstymą, jausmus, elgesį ir gebėjimą susidoroti su kasdieniais gyvenimo iššūkiais. Gera psichikos sveikata leidžia mums realizuoti savo gebėjimus, produktyviai dirbti ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Šiame straipsnyje aptarsime psichologinės būklės apibrėžimą, psichologines krizes, dažniausiai pasitaikančius sutrikimus, jų gydymo būdus ir patarimus, kaip rūpintis savo psichikos sveikata.
Psichologinė krizė: apibrėžimas ir bendrieji bruožai
Psichologinė krizė - tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir reikšmingą jam emociškai gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimų būdų, nes turimų nebepakanka. Vieningo psichologinės krizės apibrėžimo nėra. Kiekvieno žmogaus išgyvenama psichologinė krizė yra individuali, kaip individualus ir nepakartojamas yra kiekvieno žmogaus išgyvenimas. Tačiau visos psichologinės krizės turi ir bendrų bruožų. Juos svarbu žinoti atsakant į klausimą - ar tai psichologinė krizė, ar kitokį sukrėtimą atspindinti būsena? Atsakymas į šį klausimą tampa svarbus.
Krizės teorijos ištakos
Psichologinės krizės terminą ir krizių teorijos pagrindus į psichologiją ir psichiatriją įvedė Erich Lindemann (1944) ir Gerard Caplan (1964). E. Lindemann, amerikietis, vokiečių kilmės gydytojas, į krizinius išgyvenimus pradėjo daugiau gilintis po to, kai jam teko teikti pagalbą nukentėjusiems nuo didelio gaisro žmonėms Bostono naktiniame klube. Po gaisro buvo dvi nukentėjusiųjų grupės - gaisro siaubą išgyvenę, bet likę gyvi žmonės ir žuvusiųjų ugnyje artimieji. Tuomet E. Lindemann pirmą kartą atkreipė dėmesį į tai, kad žmonės gana skirtingai reagavo į šį tragišką išgyvenimą. Sukrėsti buvo visi, bet vieni nukentėję elgėsi pakankamai, kiek įmanoma tokioje situacijoje, ramiai ir organizuotai, jų emocinės, elgesio reakcijos buvo adekvačios įvykusiai nelaimei. Kitų žmonių elgesį buvo galima apibūdinti kaip sutrikusį (visiškas pasimetimas, šokas ir pan.).
Stebėdamas krizę išgyvenusius žmones ilgesnį laiką, E. Lindemann aptiko, kad vienus žmones kriziniai išgyvenimai užgrūdina, sustiprina, kitus palaužia. E. Lindemann priėjo išvados, kad svarbiausi faktoriai, kurie įtakoja žmonių reakcijas krizinių išgyvenimų metu, krizinių išgyvenimų pasekmes, tai: asmenybės brandumas ir galimybė gauti pagalbą tuo metu. E. Lindemann pačiam teko išgyventi sunkią gyvenimo krizę - jis susirgo vėžiu. Tačiau jis įveikinėjo šią krizę ir dirbo iki pat gyvenimo pabaigos. Gulėdamas ligoninėje, užrašinėjo savo stebėjimus ir kaip gydytojas, ir kaip pacientas. Kol galėjo, tol visą laiką padėjo kitiems pacientams. Prieš mirtį visiems padėkojo už pagalbą, patvirtindamas, kad mirtinai sergančiam žmogui aplinkinių parama yra labai reikalinga.
Pagrindiniai psichologinės krizės bruožai
- Specifinis emociškai reikšmingas žmogui įvykis. Vienas dažniausiai psichologines krizes sukeliančių įvykių - netektys. Jas turėtumėme suprasti plačiau - tai gali būti ne tik artimo žmogaus mirtis, bet ir skyrybos, bedarbystė, socialinio statuso, materialinio gerbūvio netekimas. Tai visi atvejai, kai žmogus netenka kažko, kas jam asmeniškai, emociškai, vertybiškai yra labai svarbu. Psichologinės krizės gali išsivystyti ir įvykus tokiems dramatiškiems įvykiams, kaip netikėtos katastrofos, tarp jų ir masinės: transporto avarijos, gaisrai, sprogimai, žemės drebėjimai, teroro aktai ir pan. Psichologines krizes gali sąlygoti išgyvenamo streso, frustracijos, vidinio konflikto suintensyvėjimas, patirtas smurtas.
- Psichinio diskomforto būsena.
- Žmogus nežino ką daryti šioje naujoje gyvenimo situacijoje. Kiekvienas žmogus, esant sunkiems išgyvenimams, visuomet turi tam tikrą gyvenimo patirtį, kuri jam padeda įveikti kilusius sunkumus, su jais susijusias sunkias ir skausmingas būsenas. Tačiau psichologinės krizės atveju, anksčiau sukaupta problemų įveikimo patirtis nebepadeda. Turimų, žinomų problemų sprendimo būdų nebepakanka.
- Pagalbos galimybė. Psichologinės krizės metu labai svarbu, ar yra galimybė sulaukti pagalbos. Pagalbą gali teikti artimi žmonės (šeimos nariai, draugai), krizių įveikimo specialistai - profesionalūs psichikos sveikatos specialistai ir savanoriai.
- Psichologinės krizės trukmė. Krizinis išgyvenimas trunka iki 2 mėnesių. Jei maždaug per 2 mėnesius nepraeina sunkūs, psichologinę krizę lydintys jausmai ir išgyvenimai, žmogui nepavyksta grįžti į įprastą kasdieninio gyvenimo ritmą ir kokybę, tai ši būsena jau nebevadinama krizine.
- Krizės įveikimas arba neįveikimas:
- Įveikti krizę: jei psichologinė krizė įveikiama, krizinis išgyvenimas paskatina individo augimą, vystymąsi, emocinę brandą.
- Neįveikti krizės: neįveikta psichologinė krizė sąlygoja krizės chronizaciją, t.y., galimus fizinės, psichikos sveikatos, asmenybės integracijos, socialinio funkcionavimo ir adaptacijos sutrikimus, kurie pasireiškia kaip intensyvėjančios psichologinės problemos ar gilesni psichikos sutrikimai, ar kaip somatiniai simptomai ar ligos; gali atsirasti polinkis priklausomybėms - alkoholizmui, narkomanijai ir pan. Šios pasekmės veda į neadaptyvų žmogaus funkcionavimą. Visas šias pasekmes reikės ilgai įveikinėti jau daugeliui specialistų - bendrosios praktikos ir įvairių specializacijų gydytojams, psichologams, psichoterapeutams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams ir t.t.
Psichologinių krizių klasifikacija
Psichologinės krizės gali būti skirstomos į įvairias kategorijas:
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
- Vystymosi - būdingos atskiriems reikšmingiems kiekvieno žmogaus gyvenimo etapams.
- Organizminės krizės - jos atsiranda, kai dėl stipraus dirgiklio (stresoriaus) veikimo pažeidžiama vidinė organizmo homeostazė.
- Krizės, keliančios grėsmę vidinei integracijai - tipiškiausius šios grupės krizės apibrėžimus pateikia Lindemann ir Caplan (1961): krizė kyla, kai žmogus patenka į situaciją, kurioje atsiranda pavojus jo vertybėms, gyvenimo tikslui.
- Krizės, sukeliančios dideles permainas gyvenimo erdvėje - šį terminą siūlė Parkes, turėdamas omenyje Levin lauko teoriją apie žmogaus potyrius vidinėje ir išorinėje psichologinėje aplinkoje, t.y. gyvenimo erdvėje.
Psichologinės krizės fazės
- Poveikio (konfrontacijos, įžanginė) - tai pirmoji žmogaus reakcija į tai, kas netikėtai tapo neišvengiama, t.y. įvyko. Šioje fazėje mažėja žmogaus orientacija situacijoje, auga įtampa, didėja nerimas. Žmogus niekaip negali išspręsti problemos, jaučia, kad jo pastangos ieškant išeities yra bevaisės, dėl to didėja sutrikimo jausmas.
- Pasidavimo - įtampa auga toliau, stiprėja nevilties, bejėgiškumo jausmai, mažėja pasitikėjimas savo jėgomis, apima jausmus, kad ši problema niekuomet neišsispręs, skausmingi išgyvenimai nesibaigs.
- Tvarkymosi (mobilizacijos) - sukaupiamos, mobilizuojamos visos pastangos. Motyvacija sprendimams tuo metu milžiniška, labai aukšta galimybė asmenybės augimui. Žmogus yra atviresnis, prieinamesnis kitų įtakai. Krizė įveikiama, žmogus randa sprendimą. Krizė neįveikiama. Įtampa taip pat sumažėja, bet jau dėl kitų priežasčių: žmogus pasiduoda, jaučiasi įveiktas, tampa pasyvus. Kaip vienas iš galimų būdų išvengti su neįveikta krize susijusių jausmų gali kilti noras nusižudyti. Tačiau realiai žmogus dar netrokšta mirties.
- krizę sukėlusi problema, ją lydintys nemalonūs išgyvenimai yra klaidingai traktuojami (iškreipiami), neigiami, išstumiami.
- psichologiniai sunkumai virsta somatinėmis, psichosomatinėmis arba psichiatrinėmis problemomis. Vienas iš dažniau pasireiškiančių sutrikimų po itin sunkių psichologinių traumų - potrauminio streso sutrikimas.
- Galutinė (pasitraukimo) - žmogus jaučia didelį fizinį ir psichinį išsekimą. Jei krizė įveikta, žmogus palaipsniui grįžta prie savo įprastos būsenos ir gyvenimo būdo. Jei krizė neįveikta, silpnėja vidinė asmenybės integracija. Tęsiasi galimi chronizacijos variantai.
Krizės trukmė
Krizės trukmė: 6-8 savaitės (iki 2 mėnesių).
Niekas neapsaugotas nuo įvairių gyvenimo sukrėtimų. Išsiskyrimas su artimu žmogumi, mirtis, nesėkmės moksle ar darbe, išdavystė, sunki liga, kitokie nemalonūs ir netikėti gyvenimo pasikeitimai gali sukelti būseną, vadinamą psichologine krize. Krizę išgyvenantis žmogus jaučiasi nebegalįs įveikti iškilusių sunkumų, yra pasimetęs ir nežino, ką daryti. Įprasti būdai, kurie jam anksčiau padėdavo įveikti gyvenimo sunkumus, tampa nebeveiksmingi. Žmonėms, esantiems tokioje būsenoje, gali kilti minčių apie savižudybę.
Savižudybė: priežastys ir tipai
Neviltis - tai gniuždantis bejėgiškumo jausmas, apimantis tada, kai pasaulis atrodo ne toks, koks jis turėtų būti; kai nepavyksta įgyvendinti savo troškimų; kai norima, bet nepajėgiama pakeisti savo gyvenimo; kai nebematoma prasmės veikti, kurti ar net gyventi. Nevilties slegiamam žmogui dažniausia atrodo, kad jos priežastis - nepalankios, nepakeliamos aplinkybės. Tada žmogus ieško lengviausios išeities - pasineria į depresiją, pradeda vartoti narkotines medžiagas ir net bando žudytis, manydamas, kad jo egzistavimas yra beprasmis.
Savižudybė - reiškinys, kurį tiria daug mokslų: sociologija, filosofija, medicina, psichologija, kriminologija ir t.t. Savižudybė - sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ir paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma. Šiuo metu Vakarų pasaulyje savižudybe vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklosčiusios padėties.
Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema - savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Visa kita - ar pasaulis trimatis, ar esama devynių ar dvylikos proto kategorijų - ne tokie svarbus dalykai. Tai jau žaidimai. Pirmiausia reikia duoti atsakymą. Ir jeigu tiesa, kad filosofas, kaip manė Nietzsche, norėdamas pelnyti pagarbą, privalo rodyti pavyzdį, tuomet suvoki, koks svarbus yra tasai atsakymas, nes po jo eina lemiamas veiksmas. Savižudybė turi nemaža priežasčių, ir pačios regimiausios dažniausiai pasirodo buvusios ne pačios veiksmingiausios. Retai žudomasi (hipotezė vis dėlto galima) viską gerai apsvarsčius. Krizės atomazgos beveik neįmanoma susekti. Laikraščiai dažnai kalba apie „intymias širdgėlas“ ar „nepagydomą ligą“.
Taip pat skaitykite: Streso įtaka galvijų sveikatai
Pagrindinės savižudybių priežastys
Psichikos ligos (iki 60% - depresijos). Visi rizikos faktoriai ir kiti reikšmingi veiksniai yra svarbūs ir tolygiai reikšmingi.
Savižudybių tipai
- I tipas: tikroji savižudybė. Sąmoningas mirties pasirinkimas ir sprendimas atimti sau gyvybę. Suicidinės elgsenos motyvacijos: mirties troškimas, nėra konkretaus motyvo, išskyrus teiginį: „Nenoriu gyventi“.
- II tipas: tariamoji savižudybė. Mirtis nesirenkama, tačiau numanoma jos galimybė, ji turima omenyje. Savižudybė kaip bėgimo nuo sunkios situacijos forma. Nėra jėgų gyventi.
- III tipas: savižudiški gestai. Mirtis neplanuojama, apie ją rimtai negalvojama. Mirties baimė.
- Altruistinės savižudybės. Mirtis yra kaina, kuri sumokama: už artimo meilę, ginant didžiausiąją vertybę.
Pateiktoji tipologija rodo, kad pirmąjį savižudybių tipą dažniausiai sukelia egzistencinė krizė. Kartais ji vystosi lėtai, tik kaip kognityvinė krizė, - kai pritrūksta motyvacijos gyventi. Dažniausiai nieko ypatingo nebūna įvykę. Antrojo tipo atveju savižudybė būna motyvuota Lindemanno ir Caplano aprašytos krizės, kai netikėtai prarandamas koks nors tikslas, vertybė ar kažkas, kas teikė saugumo pojūtį, kas buvo svarbiausias gyvenimo motyvas. Ši netektis sukelia nevilties ir bejėgiškumo jausmą. Savižudybė yra greičiau reakcija į tą neviltį ir bejėgiškumą arba mėginamas nuo jų pabėgti.
Savižudybės rizikos veiksniai
- Ankstesni bandymai žudytis: 20-50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau yra bandę tą daryti.
- Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės, dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena: “Be manęs šeimai bus geriau”. Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartais kalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.
- Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiuma savižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus liūdesys. 75 proc.
Depresija: liga, veikianti mintis, jausmus ir elgesį
Kas yra depresija? Depresija - tai ne tik bloga nuotaika ar nusiminimas. Tai liga (kaip diabetas, aukštas kraujo spaudimas ar širdies liga), kuri diena po dienos veikia Jūsų mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Tai kartu ir kūno, ir sielos liga. Tai labai svarbu suprasti ir ligoniui, ir jį supantiems žmonėms. Dažnai pats sergantysis depresijos simptomus priskiria valios trūkumui, tinginystei, charakterio silpnumui, o aplinkiniai tikisi, kad jis „suims save į rankas“, pažvalės. Tokie reikalavimai ir viltys beprasmiai.
Leiskite pateikti paprastą palyginimą: sergant diabetu, kūnas gamina per mažai insulino, ko pasėkoje pasireiškia ligos simptomai. Teikdamas kūnui papildomai insulino, diabetikas gali jaustis normaliai. Sergant depresija, pakinta serotonino kiekis smegenyse. Vaistų, kurie reguliuoja serotonino kiekį, pagalba galima jaustis geriau. Tikėtis, kad depresiškas žmogus savaime „išsikapstys“ iš tos būklės, kurią sukelia nenormaliai pakitęs serotonino balansas smegenyse, tiek pat vilčių kaip tikėtis, jog diabetikas pats įveiks insulino stoką. Vis daugiau sužinant apie šią ligą, galbūt, keisis ir aplinkinių požiūris į sergančiuosius depresija.
Depresijos priežastys ir gydymas
Ko galime tikėtis nesigydant ir gydymo metu? Negydoma depresija tęsiasi iki pusės metų, dažnai ir ilgiau, pagerėjimas būna nepilnas, dar jaučiami kai kurie simptomai, kurie trukdo žmogaus kasdieninei veiklai. Nesigydant yra didelė depresijos priepuolio pasikartojimo galimybė ir perėjimas į sunkesnę ar lėtinę depresijos formą. Ankstyvas gydymas gali sustabdyti depresijos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą. Pradėjus gydymą, pagerėjimas pajuntamas ne iš karto - po 2-4 savaičių. Todėl dažnai pirmoje gydymo fazėje Jus apima bejėgiškumo jausmas, imate abejoti, ar išvis bepasveiksite.
Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti nervinę įtampą
Žmonės, vartodami narkotines medžiagas, mano, kad tai padės lengviau prisitaikyti prie aplinkos, išspręsti iškilusias problemas ir panašiai. Tačiau iš tikrųjų tai yra nepagydoma liga, iš kurios labai sunku būna išsikapstyti. Žmogus turi būti stiprios valios, kad visa tai iškęstų.
Psichologija: mokslas apie žmogaus psichiką
Psichologija - tai mokslas, tiriantis žmogaus mąstymą, elgesį, emocijas ir vidinius psichinius procesus. Ši disciplina apima daugybę sričių - nuo klinikinės ir švietimo psichologijos iki socialinės ar organizacinės. Psichologija daro didelę įtaką įvairioms sritims, įskaitant mokslą, tyrimus ir sveikatos priežiūrą. Psichologai supranta, kaip įvairūs faktoriai veikia sveikatą, laimę ir gerą savijautą.
Psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro skirtumai
Svarbu atskirti psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro vaidmenis:
- Psichologas padeda žmogui suprasti savo mintis, jausmus, elgesio modelius ir sprendimų priežastis. Jis įvertina emocinę būklę, padeda įvardyti problemas ir rasti būdus, kaip su jomis tvarkytis. Psichologai vertina, diagnozuoja ir t… Jūs blogai jaučiatės. Prastai miegate. Jūsų viduje spengia tuštuma, o pasaulis aplinkui atrodo beviltiškas. Kas tai? Tiesiog bloga nuotaika, nes lyja ir tamsu? Galbūt gedulas po svarbios netekties? Išdavystės skausmas? Ar tai kada nors praeis savaime? Psichologinė krizė gali išsivystyti į psichinę ligą, privesti prie savižudybės… arba būti įveikta. Tačiau kaip žinoti, ar tai, ką patiriate, jau ir yra krizė ir jums reikia pagalbos? „Svarbu atskirti laikiną nuotaikos smuktelėjimą nuo psichologinės krizės. Krizė - tai tokia būsena, kai mūsų įprasti būdai pasijusti geriau nebepadeda, mes nuolat jaučiame psichologinę kančią ir tai trunka jau du mėnesius ar ilgiau. Nors yra įvykių, kurie gali ją sukelti - netektis, skyrybos, gyvenimas su nepagydomai sergančiu žmogumi ir kita, ne vien jie nusako, kad patekote į krizę. Nes krizė nėra atskiras įvykis, o mūsų individuali, savita reakcija į emociškai reikšmingą įvykį. Jei susidoroti su psichologine krize nepavyksta, žmogaus darbingumas gali smarkiai sumažėti, dažnai sutrinka miegas ir smunka gyvenimo kokybė. Mėgindamas pasijausti geriau, jis gali įnikti į priklausomybes, griebtis alkoholio ar narkotinių medžiagų, arba mėginti užsimiršti sekindamas save nuolatiniu sėdėjimu darbe iki išnaktų. „Tai - apmaudi tiesa. Nesusidoroję su krize, tikėję teiginiais „kaip nors praeis“ arba „aš pats susitvarkysiu“, galime prarasti darbingumą, susigadinti santykius. Tačiau jei laiku kreipiamės profesionalios pagalbos, pripažįstame sau, kad nesame ir neturime būti visagaliai ir kad šios kančios mums savo būdais jau nepavyko įveikti, galime iš to išeiti ne tik į pradinę prieškrizinę būseną, bet ir į daug geresnę gyvenimo kokybę. Naujų būdų, kaip susidoroti su psichologine krize, paieška paprastai užtrunka. Tuo laikotarpiu žmogus gali patirti diskomfortą. Jį lydi bejėgiškumas, nusivylimas, bevertiškumas, nerimas, įtampa. Anot S. Glodenienės, galima susirgti ir depresija. „Štai čia galimos dvi išeitys: žmogus atranda būdų, kaip įveikti krizę, arba neradęs sprendimo tarsi „užstringa“ sunkioje būsenoje. Dažnai geriausius sprendimus sau žmonės atranda patys. Sunkiu laikotarpiu įtampą ir vienišumą gali sumažinti artimųjų palaikymas, jis būna netgi įveikimo būdų šaltinis. Tačiau kartais to neužtenka ir reikia kreiptis į profesionalų psichologą. „Tyrimai rodo, kad dažniausiai po dviejų mėnesių krizę patyrusio žmogaus savijauta ima gerėti, jis atranda būdų, kaip tvarkytis esamoje situacijoje. Po artimojo netekties toks laikotarpis gali prasitęsti ir iki vienerių ar dvejų metų, tačiau po pirmųjų mėnesių turi pasijusti bent menkas pagerėjimas. Jei taip nenutinka, o patiriami išgyvenimai labai stiprūs, trukdo kasdieniam gyvenimui, kyla minčių apie savižudybę - neatidėliokite ir kreipkitės profesionalios pagalbos“, - pataria S. Patiriant krizę gali padėti psichologas arba psichoterapeutas, o kai reikalinga medikamentinė pagalba - psichiatras.
Kur kreiptis pagalbos?
Norint išvengti psichikos sveikatos sutrikimų ir gyventi normalų gyvenimą, reikia laiku kreiptis pagalbos. Šiuo metu yra daug specialistų, kurie teikia psichologinę ar psichiatrinę pagalbą. Prireikus rimtesnės pagalbos reikia nebijoti kreiptis pas psichiatrą, kuris nustatys diagnozę ir paskirs gydymą.
Pagalbos šaltiniai
- Krizių intervencijos centrai: Tokie centrai teikia specializuotą pagalbą ūmių ligų atvejais. Pavyzdžiui, Respublikinėje Kauno ligoninėje veikiantis Krizių intervencijos centras pacientams padeda ne tik medikamentais, bet ir psichoterapija.
- Krizių centrai: Tokie centrai kaip Telšių krizių centras teikia specializuotą kompleksinę pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims. Jie taip pat vykdo projektus, skirtus padėti vaikams ir šeimoms, patyrusiems smurtą ar išgyvenantiems paauglystės krizes.
- Pagalba nukentėjusiems nuo nusikaltimų: Telšių Krizių centras yra akredituotas ir teikia pagalbą nukentėjusiems nuo nusikaltimų.
- Psichologinės pagalbos linijos: Vaikų Linija ir kitos emocinės paramos tarnybos teikia anoniminę ir konfidencialią pagalbą telefonu ar internetu.
- Savivaldybių paslaugos: Raseinių rajono savivaldybė kartu su partneriais pradeda teikti kompleksinę psichologinę, psichoterapinę, socialinę pagalbą šeimoms.
- Bendruomeniniai šeimos namai: Tokie namai teikia paslaugas šeimoms, norinčioms tobulinti tėvystės įgūdžius ar jų įgyti.
- Psichikos sveikatos centrai: Kauno miesto poliklinikos padaliniuose veikia psichikos sveikatos centrai, teikiantys konsultacijas ir gydymą. Taip pat, BĮ Kauno apskrities priklausomybės ligų centras ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos teikia specializuotą pagalbą.
- Privatūs specialistai: Galima kreiptis į privačius psichologus, psichoterapeutus ar psichiatrus.
Pagalbos formos
Psichologinė pagalba gali būti teikiama įvairiomis formomis:
- Individualios konsultacijos: Leidžia asmeniškai aptarti sunkumus su specialistu.
- Grupinės terapijos: Suteikia galimybę dalintis patirtimi su kitais, išgyvenančiais panašius sunkumus.
- Šeimos terapijos: Padeda spręsti problemas šeimos santykiuose.
- Psichoterapija: Ilgalaikis gydymo procesas, skirtas gilesniam problemų supratimui ir sprendimui.
- Vaistai: Tam tikrais atvejais gali būti skiriami antidepresantai ar kiti vaistai, padedantys stabilizuoti emocinę būklę.
Kaip padėti sau išgyvenant krizę?
- Kalbėkite apie savo jausmus: Nebijokite pasidalinti savo išgyvenimais su artimaisiais ar specialistais.
- Rūpinkitės savimi: Skirkite laiko poilsiui, sveikai mitybai ir fizinei veiklai.
- Laikykitės dienos režimo: Tai padeda jaustis stabiliau ir kontroliuoti situaciją.
- Venkite izolacijos: Bendraukite su žmonėmis, kurie jus palaiko.
- Ieškokite prasmingos veiklos: Užsiimkite veikla, kuri teikia jums džiaugsmą ir pasitenkinimą.
- Prašykite pagalbos: Nebijokite kreiptis į specialistus, jei jaučiate, kad negalite susitvarkyti vieni.