Įvadas
Psichologija, kaip mokslinė disciplina, siekia suvokti ir paaiškinti psichinius reiškinius bei žmogaus elgesį. Ši disciplina apima daug skirtingų teorinių ir praktinės veiklos krypčių. Kognityvinė teorija yra viena iš tokių krypčių, kuri tiria įvairius psichikos procesus, pradedant abstrakčiais suvokimo ir atminties procesais ir baigiant konkretesniais problemų sprendimo procesais. Ši teorija atmeta biheviorizmo postulatus ir teigia, kad žmonės gali būti įtakojami ne tik grubiais mechanizmais, kuriuos aprašo bihevioristai. Straipsnyje aptariama kognityvinė teorija kultūros kontekste, nagrinėjant jos pagrindinius aspektus, sąsajas su kitomis psichologijos kryptimis ir praktinį pritaikymą.
Kognityvinės teorijos ištakos ir esmė
Kognityvinė psichoterapija radosi kognityvinės mokslų revoliucijos šviesoje. Vienas svarbiausių aspektų siekiant suvokti žmogų šioje paradigmoje - informacijos apdorojimo vaidmuo žmogaus reakcijoms ir prisitaikymui, kuris yra itin pabrėžiamas. Kognityvinėje psichoterapijoje asmenybė suvokiama kaip formuojama temperamento ir kognityvinių schemų. Taigi, čia esti 2 aspektai: įgimtas ir įgytas (arba išmoktas). Nors bandyta įrodyti, kad egzistuoja tam tikros asmenybės dimensijos, kurios susijusios su vienais ar kitais sutrikimais, tyrimai parodė, kad dauguma atvejų žmonės skirtingose situacijose turi ir vienokių, ir kitokių bruožų, taigi kognityvinėje terapijoje nėra fiksuotų asmenybės struktūrų. Asmenybė veikiau suvokiama kaip individo pažintinės sistemos atspindys, kurį veikia biologiniai ir socialiniai veiksniai. Suvokiant asmenybę yra labai svarbi individo išmokimo patirtis, kuri parodo, kaip žmogus vystosi ir reaguoja. Būtent per asmeninę patirtį ir tapatinimąsi su svarbiais artimais žmonėmis formuojasi kognityvinės schemos, kurios gali būti adaptyvios arba disfunkcinės.
Kognityvinė psichologija ir kitos psichologijos kryptys
Svarbu pažymėti, kad kognityvinės psichologijos šalininkas nebūtinai teiks pirmenybę biologiniams procesams, kaip pamatiniams, redukuodamas į juos visus kitus (psichinius ar socialinius fenomenus). Bihevioristai teigia, kad didelė dalis žmonių elgesio (kaip ir jo sąlygojamų emocijų ir kitų psichologinių reiškinių) yra išmokstama. Socialinės psichologijos šalininkai domisi socialinės aplinkos įtaka žmonėms ir jų sąveikai. Psichoanalitikai teigia, kad už žmogaus elgseną, psichines reakcijas ir psichinius sutrikimus yra atsakinga pasąmonė: tos bendros asmenybės dalys, kurios glūdi po žmogaus sąmone. Egzistencinę-humanistinę psichologiją galima laikyti holistinės psichologijos kryptimi. Šios krypties šalininkai pabrėžia asmeninio augimo, tapatybės, laisvės, subjektyvumo svarbą bei atmeta determinizmą bei asmens objektifikaciją.
Socialinė kognityvinė teorija
Albertas Bandura, vienas žymiausių visų laikų psichologų, sukūrė socialinę kognityvinę teoriją, kuri yra organiškas socialinio mokymosi teorijos tęsinys. Pagrindiniai teorijos aspektai: 1) dauguma žmogaus minčių ir veiksmų yra socialinės kilmės (įgyjami socialiniu būdu); 2) kognityvūs procesai ir dariniai yra svarbūs motyvų, emocinių išgyvenimų ir veiksmų šaltiniai. A. Banduros socialinio mokymosi ir socialinė kognityvi asmenybės teorija yra grindžiama trijų dėmenų reciprokinio (abipusio) determinizmo modeliu, pagal kurį žmogaus elgesį lemia nuolatinė vidinių (kognityvių, emocinių ir biologinių), elgesio ir aplinkos veiksnių tarpusavio sąveika. Aplinka žmogaus elgesį veikia ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai, pavyzdžiui, pačios įvairiausios naujo elgesio formos gali atsirasti dėl simbolinio modeliavimo, kuris yra vienas iš pamatinių gebėjimų.
Kognityvinė teorija ir psichikos sveikata
Kognityvinės krypties psichikos sveikatos specialistai teigia, kad kiekvienas žmogus turi būtent jam būdingų pažeidžiamumo ir jautrumo savybių, o jos ir nulemia žmogaus psichologinį distresą. Tie pažeidžiamumo veiksniai gali būti biologiniai, raidos, neurocheminiai, išmokti. Tačiau vienas svarbiausių aspektų, kalbant apie psichikos sutrikimus, yra pažintiniai iškraipymai. Kaip nurodo Beckas, tai yra sisteminės mąstymo klaidos, kurios pasireiškia psichologinio distreso atveju. Taigi, kognityvinės psichoterapijos metu kliento problemos yra ypatingai dažnai siejamos su jo mąstymu ir nuostatomis, kas veda į tai, kad psichikos sveikatos samprata yra pastatyta mąstymo kontinuume, kuris svyruoja nuo normalaus, „sveiko“ mąstymo iki visiškai disfunkcinio mąstymo.
Taip pat skaitykite: Kognityvinė psichologija VDU
Kognityvinės teorijos pritaikymas praktikoje
Psichologijos teorijos ir tyrimų išvados turi platų pritaikymą praktikoje. Tai yra pokalbiu grįsta terapija, kuria remiasi visi praktikuojantis klinikiniai psichologai, psichoterapeutai ir psichoanalitikai. Psichologiniai testai yra vienas iš psichologo veiklos arsenale esančių metodikų. Darbo psichologija gali padėti verslo organizacijoms ir jų vadovams geriau valdyti žmogiškuosius išteklius, užtikrinti produktyvią darbo aplinką, padėti išspręsti konfliktines situacijas ar išvengti jų susidarymo. Psichologijos pritaikymas socialinėje erdvėje gali padėti geriau suprasti kaip žmones gali paveikti vieni ar kiti socialinės politikos sprendimai, kaip spręsti neigiamus jų padarinius.
Kognityvinė biblioterapija
Kognityvinė biblioterapija - tai įrodymais pagrįstas gydymo būdas, kurį taiko psichikos sveikatos specialistai, bendradarbiaudami su bibliotekininkais. Kognityvinė elgesio terapijos teorija teigia, kad visas mūsų elgesys yra išmoktas, todėl galima iš naujo išmokti mąstyti bei elgtis. O šios terapijos tikslas - padėti perimti informaciją, išmokti naujų įgūdžių su specialisto pagalba ar be jos. Geros patarimų knygos perteikia konkrečias ir praktiškai patikrintas pagalbos sau strategijas. Jos suteikia drąsos ir vilties, kad galima kažką padaryti, jog problema būtų įveikta. Knygos gali padėti geriau suprasti save ir savo rūpesčius. Specialistas tik rekomenduoja tinkamą knygą iš šimtų savipagalbos knygų, nes toli gražu ne kiekviena savipagalbos knyga tinka biblioterapijai. Tokių knygų yra labai nedaug.
Kokiais atvejais taikoma biblioterapija? Tai įvairios priklausomybės, valgymo sutrikimai, smurtas bei konfliktai šeimoje, netektys, skyrybos, depresija, save žalojantis elegesys, agresyvumas, nemiga ir t. Beje, negrožinė bei savipagalbos literatūra iki 2000 metų kognityvinės terapijos specialistų darbe buvo laikoma pagalbine, o ne pagrindine priemone. Tačiau po 2000-ųjų metų vykusiuose biblioterapijos efektyvumo tyrimuose atsispindi jau kita tendencija. Pasaulyje vyksta daugybė tyrimų apie biblioterapijos naudą psichikos sveikatai. Bene daugiausia buvo tirtas biblioterapijos efektyvumas gydant depresiją, nerimo bei panikos priepuolius. Savarankiškas skaitymas reikalauja paties žmogaus atsakomybės. Jis turi mokėti dirbti savarankiškai. Savipagalbos literatūros skaitymas reikalauja intelektualinės brandos, be jos gali būti sunku teisingai, be iškraipymų suvokti tekstą. Tačiau norisi pabrėžti, kad biblioterapija - tai įrodymais pagrįstas daugelio klinikinių simptomų gydymas, kuris yra naudingas ir ekonomiškai. Kaip pavyzdį galima paminėti Stanfordo universiteto profesoriaus Davido Burnso knygą "Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija".
Kultūros ir kognicijos sąveika
Nauja kognityvinė antropologija teigia, kad santykis tarp kultūros ir kognicijos yra dvikryptis ir dinamiškas. Universalūs kognityviniai mechanizmai veikia ir įtakoja kultūrinę transmisiją ir mokymąsi, o kultūra formuoja psichiką/smegenis. Ši sritis apima ne tik tradicinę kognityvinę antropologiją, bet ir platesnę šiuolaikinio kognityvinio mokslo perspektyvą tyrinėjant kultūrą.
Psichosocialinė raida
Psichosocialinė raida - tai žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos (kultūrinės, istorinės ir visuomeninės) veiksnių poveikis asmenybės raidai. E. Eriksonas praplėtė S. Freudo psichoseksualinės raidos teoriją papildęs viso gyvenimo raidos sampratą, asmenybės raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis.
Taip pat skaitykite: Socialinė kognityvinė agresijos teorija: kas tai?
E. Eriksono psichosocialinės raidos stadijos:
- Saugumo ir nesaugumo (iki 1 metų) - vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis.
- Autonomiškumo ir gėdos (1-3 metai) - vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti arba ima abejoti savo gebėjimais.
- Iniciatyvumo ir kaltės (3-6 metai) - vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas.
- Meistriškumo ir menkavertiškumo (6-12 metų) - vaikas intensyviai mokosi siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus arba jaučiasi nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti.
- Tapatumo ir vaidmenų neaiškumo (paauglystė) - paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis.
- Intymumo ir izoliacijos (jaunystė; apie 20-40 metų) - jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas.
- Generatyvumo ir stagnacijos (vidutinis amžius; apie 40-65 metus) - suaugęs asmuo yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs.
- Integracijos ir nevilties (senatvė) - žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas, mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų.
Taip pat skaitykite: Moksliniai tyrimai apie kognityvinę terapiją
tags: #kognityvinė #teorija #kultūra