Istorija - tai neatsiejama mūsų praeities dalis, padedanti suprasti dabartį ir numatyti ateitį. Šiandien istorija suvokiama kaip humanitarinis mokslas, kuriam itin svarbus kritiškas informacijos vertinimas, tačiau taip buvo ne visada. Istorijos rašymas ir supratimas per ilgą laiką esmingai keitėsi, o jos reikšmė visuomenei nuolat kito. Šiame straipsnyje aptarsime istorijos mokslo raidą, pradedant nuo senovės graikų iki šių dienų, atkreipiant dėmesį į asmenybės chronologinės sekos sudarymo svarbą ir jos reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.
Istorijos ištakos ir raida
Istorijos rašymo ištakos siekia senovės Graikiją. VIII a. pr. Kr. gyvenęs Homeras sukūrė herojinius epus „Iliada“ ir „Odisėja“, kuriuose vaizdavo tolimą praeitį. Tačiau šie kūriniai nebuvo laikomi istorijos mokslo pradžia, nes juose nebuvo griežtos įvykių chronologijos. V a. pr. Kr. pradėti rašyti istorijos kūriniai jau pasižymėjo įvykių tikrumu, chronologija ir istoriškumu - jų vyksmu laike ir erdvėje, kurioje veikė tikri asmenys.
Herodoto ir Tukidido indėlis
Herodotas (484-430 m. pr. Kr.), tradiciškai laikomas istorijos tėvu, savo knygoje „Istorija“ aprašė senovės graikų apgyvendintų teritorijų kaimynus, tautas, valstybes, jų valdovus, papročius ir tradicijas. Tuo tarpu Tukididas (460-400 m. pr. Kr.) rašė apie Spartos ir Atėnų karą, stengdamasis kuo tikroviškiau pavaizduoti įvykius, jų priežastis, padarinius ir juose veikusias istorines asmenybes. Svarbu tai, kad Tukididas kritiškai vertino informaciją, gaunamą iš liudininkų, ir ką pats matė ar girdėjo.
Herodotas daug dėmesio skyrė įvairių kraštų ir jų gyventojų gyvenimo būdui, o Tukididas išsamiai aprašė karą tarp Spartos ir Atėnų.
Senovės graikų pradėtą istorijos rašymo tradiciją perėmė ir plėtojo senovės Romos istorikai. Istorijos išmanymas ir istorinių pavyzdžių žinojimas buvo išsilavinusios visuomenės dalies, aristokratijos, lavinimosi pamatas. Istoriniai pavyzdžiai buvo nepakeičiami mokantis retorikos, o istoriniai kūriniai turėjo suteikti nemirtingumą ir šlovę senovės Romos politikams, karvedžiams ir imperatoriams. Neatsitiktinai senovės Romos laikais gimė posakis „Istorija - gyvenimo mokytoja“.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Krikščionybės įtaka istorijos rašymui
Pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo Romos imperijoje, o vėliau ir Europoje, pradėjusi plisti krikščionybė padarė didelę įtaką tolesnei žemyno istorijai. Krikščionybė tapo Europos kultūros pamatu ir Viduramžiais atliko svarbų vaidmenį istorijos rašyme. Tais laikais raštingi buvo tik Katalikų bažnyčios dvasininkai, kurie ir rašė istoriją. Plintant krikščionybei Vakarų Europoje, benediktinų vienuolynuose vienuoliai pradėjo rašyti istoriją.
Krikščionių tikėjimas ir Bažnyčios mokymas persmelkė visą istorijos rašymą. VIII a. įsitvirtino laiko skaičiavimas ir žymėjimas prieš ir po Kristaus gimimo. Kristaus gimimas katalikiškai Europai tapo lūžiu žmonijos istorijoje. Nors ir buvo išsilavinę, istoriją rašantys Viduramžių kronikininkai ir istorikai stokojo kritiškumo. Jie tikėjo stebuklais, antgamtiniais veiksniais ir daugybę įvykių bandė paaiškinti tiesioginiu Dievo veikimu, Dievo valia.
Nepaisant kritiškumo trūkumo, Viduramžių kronikininkai ir istorikai parašė daug vertingų tekstų, be kurių šiandieninis mūsų supratimas apie tuos laikus būtų itin menkas.
Renesanso įtaka istorijai
XV-XVI a., prasidėjus Renesansui, įvyko pokyčių istorijos suvokime ir rašyme. Be tekstų lotynų kalba, vis daugiau buvo rašoma nacionalinėmis kalbomis. Istoriją pradėjo rašyti ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai, išsilavinę miestiečiai ir kilmingieji. Renesanso intelektualai pradėjo atidžiai skaityti ir lyginti Antikos ir Viduramžių tekstus, pastebėdami kalbinius skirtumus, kurie skatino kritiškumą.
Vis dėlto istorijai ir istorinėms žinioms vėl teko retorikos pagalbininkės vaidmuo. Į istoriją buvo žiūrima kaip į grožinę literatūrą, kurioje vaizdingai aprašomi atmintini praeities įvykiai, pasakojama apie svarbią valdovų, valstybės vyrų veiklą, šlovingus karo žygius.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
XVI-XVII a. pasirodė pirmieji Lietuvos istorijos kūriniai. Visuose juose Lietuvos istorijos pradžia ir lietuvių tautos kilmė pagrįsta legendomis. Pavyzdžiui, lietuviai buvo kildinami iš romėnų. Ankstyviesiems Lietuvos istorijos veikalams trūko kritiškumo. Buvo perpasakojamos legendos, kai kas pagražinama, kad veikalas padarytų didesnį įspūdį. Istorijos rašymas ir jos mokymas(is) buvo pagrįstas galimybe semtis iš jos įkvepiančių pavyzdžių. Ji buvo svarbi kilmingos visuomenės auklėjimo ir ugdymo priemonė.
Istorija tampa mokslu
XVI-XVIII a. rašyti istorijos kūriniai pasižymėjo žodingumu, išgalvotais įvykiais ar šališkais vertinimais. Į istorinius veikalus buvo žiūrima kaip į kūrinius su daugybe pavyzdžių, iš kurių reikia mokytis ir kuriuos galima pasitelkti auklėjant jaunimą. Istorija nebuvo dėstoma kaip atskiras dalykas, o tik kaip dalis universitetuose dėstomos retorikos.
Tačiau ilgainiui istorija besidomintys išsilavinę žmonės pradėjo pastebėti, kad daugybės knygų negalima imti už gryną pinigą. Toks supratimas pradėjo rastis XVIII-XIX a. Šiame istorijos virsme mokslu XIX a. pirmuoju smuiku griežė Vokietijos intelektualai ir mokslo institucijos.
Vienas garsiausių istorikų, Leopoldas fon Rankė (Leopold von Ranke, 1795-1886), iškėlė idėją, kad istorikas privalo rašyti istoriją remdamasis savo ištirtais ir kritiškai įvertintais istorijos šaltiniais. 1832 m. Berlyno universitete buvo įkurtas istorijos seminaras, kuriame studentai nagrinėjo ir tyrė istorijos šaltinius.
XIX a. pradžioje Vilniaus universitete dirbo istorikas Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel, 1786-1861), kuris domėjosi Lénkijos karalỹstės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, rinko senas knygas ir žemėlapius.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Šiame istorijos įsitvirtinimo tarp kitų mokslų amžiuje Lietuvos istorijos mokslui itin svarbi istoriko Simono Daukanto (1793-1864) veikla. 1822 m. jis parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, kuri buvo išspausdinta tik 1929 metais. Joje S. Daukantas siekė parodyti, kokiomis sudėtingomis sąlygomis gyvavo senoji Lietuvos valstybė ir visuomenė. Jam buvo svarbu pabrėžti, kad itin reikšmingas valstybės ir visuomenės gyvenimo veiksnys yra gimtoji kalba. Išskirtinę svarbą Lietuvos istorijoje užėmė valstietija.
Asmenybės chronologinės sekos sudarymo svarba
Asmenybės chronologinės sekos sudarymas yra vienas iš svarbiausių istorijos mokslo elementų. Tai padeda mums suprasti, kaip asmenybės veikla ir sprendimai paveikė istorijos eigą. Žinodami asmenybės gyvenimo datą ir svarbiausius įvykius, galime geriau suprasti jos motyvaciją, tikslus ir įtaką visuomenei.
Asmenybės chronologinės sekos sudarymas taip pat padeda mums suprasti istorijos procesų priežastis ir pasekmes. Žinodami, kada įvyko tam tikri įvykiai, galime geriau suprasti, kodėl jie įvyko ir kokias pasekmes jie turėjo.
Pavyzdys: Broniaus Radzevičiaus romanas "Priešaušrio vieškeliai"
Broniaus Radzevičiaus romanas "Priešaušrio vieškeliai" yra puikus pavyzdys, kaip laikas ir chronologija gali būti panaudoti literatūroje. Romane naudojami įvairūs laiko perspektyvų kaitos būdai, tokie kaip analepsės (atsigręžimai į praeitį) ir prolepsės (žvilgsniai į ateitį), siekiant atskleisti herojaus tapatybę ir vertybes.
Romane papasakotos istorijos laikas, arba diagetinis laikas, nėra tikslus. Laikas matuojamas ne valandų ar minučių tikslumu, o pagal saulės kelią, paros laiko tikslumu: rytmetys, vidurdienis, diena, pavakarys, vidurnaktis. Vidurnaktis pažymėtas lemtingu herojaus praregėjimu antroje romano dalyje.
Nors patys romano pradžios ir pabaigos momentai nėra tiksliai datuoti, vis tiek matyti, kad papasakotos istorijos, arba “realios fabulos”, trukmė maždaug sutampa su autoriaus gyventu laiku - keli pokario dešimtmečiai. Diagetinių segmentų trukmė gali būti matuojama ir herojaus amžiaus tarpsnių nuorodomis: kelintoje klasėje mokosi, kiek jam metų.
Istorijos reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje
Šiandien istorija atlieka svarbų vaidmenį visuomenėje. Ji padeda mums suprasti dabartį, numatyti ateitį ir ugdyti kritinį mąstymą. Istorijos mokslas padeda mums suprasti įvairias kultūras, tradicijas ir vertybes.
Istorijos mokymas(is) taip pat padeda mums ugdyti pilietiškumą ir patriotiškumą. Žinodami savo šalies istoriją, galime geriau suprasti savo tautos identitetą ir vertybes.
Istorijos mokymas(is) bendrojo ugdymo programoje
Istorijos dalyku siekiama padėti pagrindus politinės, socialinės ir kultūros istorijos supratimui bei istorijos (asmenybių, įvykių, reiškinių, reikšmingų tekstų) pažinimą susieti su dabarties problemomis, istorinės kultūros, istorijos sklaidos ir paveldo pažinimo veiklose; formuoti(s) istorinio proceso chronologinės sekos vaizdą, ugdyti(s) gebėjimus identifikuoti reikšmingiausių istorijos asmenybių, įvykių, procesų ir reiškinių sąsajas su dabartimi; ugdyti(s) gebėjimus kurti istorinį pasakojimą, kuris būtų pagrįstas istorijos žiniomis, šaltinių identifikavimu ir analize, kultūriniu kontekstu ir argumentais, grindžiamais demokratijos, humanizmo, empatijos ir žmogiškojo solidarumo vertybėmis.
Istorinis pasakojimas yra žodinė struktūra, kuriai būdinga prozos forma. Istorijos dalyko paskirtis - ugdyti istorinį mąstymą, suteikiantį mokiniams galimybę orientuotis įvairiose kasdienėse situacijose, kuriose susiduriama su įvairiopa kultūrine aplinka, socialinėmis institucijomis, politinėmis problemomis.
Istorinis mąstymas apima istorijos supratimo, tyrimo ir kūrimo gebėjimus: laiko tėkmės ir pokyčių kaitos nustatymą, priežasčių ir pasekmių ryšių analizę, istorijos šaltinių įrodymų tikslumo ir nepatikimumo atskyrimą, skirtingų istorijos aiškinimo perspektyvų supratimą, interpretavimą ir vertinimą.
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Mokiniai, remdamiesi įgytomis žiniomis, apibūdina nagrinėtus Lietuvos, Europos (atskirais atvejais ir pasaulio) praeities įvykius ir reiškinius, asmenybes. Apibūdina esmines istorijos epochas, pateikia jų savitumo pavyzdžių ir atspindžių šiandienos pasaulyje.
Mokiniai, remdamiesi įgytomis žiniomis, istorijos šaltiniais, tekstais ir šiuolaikinėmis medijomis mokosi paaiškinti, kodėl dabarties reiškinių ir problemų ištakos gali glūdėti praeities įvykiuose ir reiškiniuose. Tyrinėdami savo gyvenamosios vietovės, Lietuvos, Europos ir pasaulio istorinę praeitį, mokiniai analizuoja politinę, socialinę ir kultūrinę visuomenės raidą, suvokia, kodėl istorikai praeities įvykius gali interpretuoti skirtingai. Remdamiesi įgytomis žiniomis, paaiškina svarbias praeities problemas ir jų kontekstus Lietuvos ir Europos istorijoje, pagrindžia istorijos pamokų aktualumą dabarčiai.
Ugdymo procese mokiniai mokosi kelti probleminius klausimus, formuluoti nesudėtingo tyrimo tikslą ir uždavinius, planuoti tyrimo eigą, tinkamai pasirinkti reikiamus informacijos šaltinius, suformuluoti išvadas. Mokiniai geba atskirti ir apibūdinti istorijos šaltinius, tekstus (istoriografiją) ir šiuolaikinėse medijose randamą informaciją.
Remdamiesi istorijos šaltiniais, tekstais ir šiuolaikinėmis medijomis, analizuoja ir aptaria Lietuvos ir Europos (atskirais atvejais ir pasaulio) kultūros istorijos reiškinius ir jų visumą: žmonių vertybes, idėjas, kultūros formas ir simbolius, meno kūrinius, kasdienybės ir gyvenamosios aplinkos istoriją. Aiškinasi kultūros istorijos vaidmenį XXI a. žmogaus pasaulėvaizdžiui ir tapatybei. Vertina tautų, religijų ir įvairių kultūrų paveldą, prisideda prie jo išsaugojimo. Suvokia ir vertina Lietuvos tautų, konfesijų, bendruomenių tradicijas, kultūrinį palikimą, puoselėja Lietuvos valstybingumo tradiciją ir paveldą.
Suvokia kitas tautas ir kultūras kaip unikalų žmonijos istorinės raidos rezultatą; skiria dėmesio kultūrinio „kito“ pažinimui, suvokimui ir priėmimui bei kultūrinės įvairovės kaip vertybės suvokimui. Supranta istorines ir šiuolaikines Lietuvos, Europos (atskirais atvejais ir pasaulio) kultūrinės raiškos formas, atpažįsta menines praeities įvykių ar reiškinių interpretacijas. Mokiniai analizuoja įvairią gyvenamosios vietovės (aplinkos) istorinę (kraštotyrinę) medžiagą.
Mokiniai puoselėja ir reflektuoja visuomenės gyvenime praeityje susiformavusias, o šiandienos gyvenime tokias svarbias vertybes, kaip demokratija, humaniškumas, empatija, bendruomeniškumas, tautiškumas, valstybingumas ir kt. Analizuoja aktualias žmogaus ir visuomenės problemas susijusias su globalizacija, žmogaus teisėmis, ekologija, skurdu, terorizmu ir kt.). Aptaria demokratinės visuomenės puoselėjimo svarbą ir iššūkius, Lietuvos valstybingumo tradiciją, pilietybės instituto kaitą istorijoje. Analizuoja Lietuvos ir Europos demokratijai kylančius iššūkius.
Aptaria ir kritiškai vertina įvairiose žiniasklaidos priemonėse (ir šiuolaikinėse medijose) pateikiamą informaciją, apibūdina informacijos išsamumą, patikimumą ar tendencingumą; nagrinėja istorinės propagandos pavyzdžius. Vertina individo ir visuomenės bendrabūvio būdus, bendruomeniškumo ir pilietiškumo sąsajas, įsitraukia į Lietuvos visuomenei aktualių istorinių klausimų aptarimo diskusijas. Puoselėja Lietuvos valstybingumo tradiciją, ugdo patriotinę savimonę.
Mokiniai savarankiškai kelia klausimus, kurie padeda įžvelgti ir suprasti nagrinėjamų laikotarpių problemas. Kuria istoriją pasakojantį žemėlapį, jame lokalizuoja įvykius ir reiškinius, aiškina jų eigą, aptaria veiksnius, lėmusius vienokius ar kitokius rezultatus, naudoja vaizdinę ir tekstinę medžiagą pasakojimui iliustruoti, argumentuoti; rengia gyvenimo praeityje rekonstrukcijas ir aptarimus (muliažus, instaliacijas, parodas, maketus, disputus, teatralizuotas diskusijas, vaidinimus ir kt.).
Remdamiesi istoriniais šaltiniais, tekstais ir kitomis medijomis kuria įvairių tipų pasakojimus (esė, CV, santraukas, komentarus, recenzijas, biografijas ir pan.), vizualizacijas (garso ar vaizdo pasakojimus, schemas, asmenybių, reiškinių ar įvykių grafinius paveikslus, genealoginius medžius ir pan.) ir interpretacijas, atlieka įvairius tiriamuosius ir kūrybinius darbus. Kūrybos rezultatus pristato pasirinktu būdu: žodžiu, raštu, piešiniu, kompiuterine grafika, nuotraukomis, schema ar kitokiu būdu.
Išskiria ir apibūdina svarbiausių epochų kultūrinius bruožus, nurodo mokslo ir kultūros reikšmingiausius darbus ir jų autorius. Seka istorinių kūrinių ir reiškinių šiuolaikines interpretacijas. Geba įgytas istorines žinias sieti su literatūros, meninio ugdymo ar kitų mokomųjų dalykų žiniomis.
Mokiniai įvairiais būdais ir formomis, naudodamiesi informacinėmis technologijomis, mokosi pateikti savąjį istorijos supratimą ir jį pagrįsti. Kuria savo istorijos pasakojimą, tinkamai vartoja istorijos sąvokas, remiasi istorijos šaltiniais, tekstais ir šiuolaikinėmis medijomis.
Mokiniai mokosi atsirinkti patikimą informaciją apie istorijos įvykius, reiškinius ir jų vertinimus, ją palyginti ir panaudoti, atliekant užduotis, kuriant istorinį pasakojimą.
Remdamiesi istorine medžiaga, mokiniai atlieka tyrimus, kuria projektus, rengia jų pristatymus, diskutuodami įsiklauso į kito nuomonę, kelia klausimus apie istorinius įvykius, asmenybes, laisvai reiškia savo nuomonę, pagrįsdami ją argumentais.
Per istorijos pamokas mokiniai mokosi pažinti praeities žmogaus gyvenseną, suprasti jo mąstyseną, jauseną, tikėjimą, veikseną, jo vertybių ir idėjų pasaulį. Per istorijos pamokas ir ypač per fizines išvykas (į muziejus, archeologinių tyrimų ekspedicijų vietas, materialaus kultūros paveldo objektus, pažintines ekspedicijas ir pan.) susipažįsta su savo gyvenamosios vietovės (aplinkos), Lietuvos, Europos bei pasaulio istorijos praeitimi, ugdosi empatiją, kritišką santykį su praeities kartų palikimu, identifikuoja žmonių panašumus ir skirtumus.
Tuos pačius istorinius įvykius gali suvokti iš skirtingų perspektyvų; kritiškai vertina istorijos šaltinių, tekstų ar šiuolaikinių medijų patikimumą ir argumentuotai išreiškia savo poziciją istorijos įvykių ar asmenybių vertinimo klausimais. Analizuodami istorinius laikotarpius, išskiria stereotipų, išankstinių nusistatymų ir diskriminacijos kilmę, neigiamą jų poveikį tautoms, etninėms, religinėms ar socialinėms grupėms. Gerbia skirtingų socialinių, kultūrinių ar etninių grupių žmones. Nagrinėja istorinių asmenybių biografijas: jų darbus, pasirinkimus, pasiekimus ir klaidas.
Atlikdami istorinį tyrimą, kurdami istorinį pasakojimą, ieškodami informacijos, mokiniai naudojasi šiuolaikinėmis medijomis, skaitmeniniais archyvais, bibliotekomis, virtualiomis parodomis (kita muziejų sukaupta medžiaga), geba jais naudotis per paieškos ir filtravimo sistemas, kritiškai ir tikslingai pasirenka medžiagą, ją analizuoja. Pritaikydami šiuolaikinių technologijų galimybes (žemėlapių kūrimo platformas, mobiliąsias programėles ir kt.), mokosi kurti istoriją pasakojantį žemėlapį, maršrutą nagrinėjamai temai atskleisti: įkelia nurodytos ar pasirinktos istorinės temos ar tyrimo faktus, įvykius, šaltinius, vizualinę medžiagą, komentarus į skaitmeninį žemėlapį, jį pristato. Sėkmingai naudojasi skaitmeniniu turiniu, kurdami įvairių tipų tekstus (e…
tags: #surikiuok #asmenybes #chronologine #seka