Šis straipsnis skirtas išanalizuoti mito apie Prometėją suvokimą literatūroje ir filosofijoje, atskleidžiant, kaip ši archetipinė figūra buvo interpretuojama ir pritaikoma skirtingais laikotarpiais ir kultūrose. Straipsnyje remiamasi įvairių autorių įžvalgomis, siekiant parodyti, kaip Prometėjo mitas atspindi žmogaus savivoką, moralinę evoliuciją ir pasipriešinimą blogiui.
Prometėjiškosios simbolikos ištakos ir raida
Prometėjo, kaip blogio ir maišto prieš vertybių sistemą simbolio, suvokimas ypač išryškėjo XIX a. pradžios ankstyvojo modernizmo literatūroje. Ši simbolika driekiasi per Europos romantizmo viršūnes, pasireikšdama tokių autorių kaip J. W. Goethe, G. G. Byron, V. Hugo, P. B. Shelley, A. Mickevičiaus ir S. Petöfio kūryboje. XX a. Rytų Europos ir Rusijos literatūroje (pvz., M. Gorkio kūriniuose „Senė Izergilė“, „Giesmė apie sakalą“, „Žmogus“) taip pat galima aptikti šio mito atgarsių.
Lietuvos kontekstui artima lenkų literatūros mokslo tradicija šią simboliką siejo su Jaunąja Lenkija, o jos autoriais laikė J. Kasprowiczių, T. Micińskį, S. Przybyszewskį ir J. Żuławskį. Prometėjiškosios idėjos buvo aptariamos XIX-XX a. kritikos ir eseistikos tekstuose, kaip modernaus XX a. žmogaus egzistencinės dramos išraiška.
Prometėjas kaip moralinės evoliucijos modelis
Filosofas Hansas-Georgas Gadameris teigė, kad Prometėjo mitas yra pagrindinis žmogaus moralinės evoliucijos modelis. Prometėjiškas maištas - tai maištas prieš vertybių sistemą, kuri toleruoja metafiziškai pateisinto blogio egzistavimą metafizinės sanklodos ir visuomenės struktūrose. Tai ypač pasireiškia nepasitikėjimu Dievu, kuris suvokiamas kaip tironas, amoralus valdovas.
XX a. pradžioje dominavo romantiškoji herojinė prometėjizmo versija, tikintis pakeisti paniekintųjų žmonių būklę, juos „pažadinti“ ir sunaikinti „blogio sistemą“ laisvų individų maištu ir aukomis. Sekant E. A. Tiryakianu ir R. Tamošaičiu, galima teigti, kad prometėjizmas XX a. tapo gnostinės epistemos (žinojimo) šviesos atmaina, akcentuojanti pasipriešinimą politinei prievartai (Rusijos carizmui).
Taip pat skaitykite: Kalbos ritmo suvokimas: apžvalga
Prometėjo mito transformacijos XX amžiuje
XX a. mene ir literatūroje Prometėjo mitas patyrė reikšmingų transformacijų. Atsirado naujų interpretacijų, kuriose herojiškumas ir pasiaukojimas derinami su tragizmu ir abejonėmis.
Vienas iš originalių XX a. interpretacijų pavyzdžių - parodija, tokia kaip W. Orkano 1908 m. „Direktorius“. L. Książykas analizavo, kiek Jaunosios Lenkijos sąjūdžio tekstuose vyravo romantinis ar modernizmui artimas modelis. Jis prieina prie išvados, kad J. Kasprowicziaus, S. Przybyszewskio, J. Żuławskio, T. Micińskio kūryboje atsiskleidžia ypatingas individo būklės suvokimas, maištaujančio prieš kančią.
Anot L. Książyko, XX a. prometėjiškoji savimonė yra paveikta antikinio graikų tragizmo (pasaulį valdo akla būtinybė arba moiros) bei F. Nietzsche's vizijos (pasaulis vertinamas kaip tapsmas anapus žmogiškų moralinių kategorijų). Ženkliškas reikšmių pokytis įvyko J. Żuławskio 1902 m. esė, kurioje sutapatinamos Prometėjo ir biblinio Jobo figūros. Tai atspindi pasaulio tamsos ir paties maištininko sukurto blogio įsisąmoninimą. Mirtingasis individas yra atsakingas už savo pasirinkimą ir laikiną jo įprasminimą.
H.-G. Gadameris savo 1946 m. esė „Prometėjas ir kultūros tragedija“ apibendrino „lemties mito“ interpretavimo į modernistinę XX a. savivoką. Šis posūkis skatina atkurti arba naujai paaiškinti Prometėjo mitą, paverčiančiu „žinojimu visiems“. J. W. Goethe's kūryboje Prometėjas yra siejamas su genijaus, individualaus kūrėjo visagalybės idėja, suteikiančia „galią meno karalystėje“.
Antikinėje tragedijoje Prometėjo kančia suvokiama kaip bausmė už nusižengimą dieviškajai tvarkai. Aischilo dramoje Choras vadina Prometėją „per daug mylinčiu žmonių giminę“. Tačiau H.-G. Gadameris ir Karlas Kerényi akcentuoja dieviškumo ir netobulos žmogaus būsenos, atviros kančiai ir sužeidimams, priešpriešą. Prometėjo mitas tampa paradigminiu siekiu apmąstyti kančios ir žaizdos simboliką.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Prometėjiškoji vaizdinija Jono Biliūno kūryboje
Jono Biliūno kūryboje prometėjiškoji vaizdinija atsiskleidžia kaip humanistikos kodas. Apsakyme „Per sapną“ (1901 m. gruodis) ji įgauna filosofinį-alegorinį turinį, išreikšdama jauno autoriaus idėjines pažiūras. Meilės Lukšienės žodžiais, tai „jaunojo J. Biliūno drauge ir jo ne taip jau seniai išgyvento pasaulėžiūrinio lūžio atgarsis“ (turima omenyje tikėjimo krizė, J. Biliūnui besimokant Liepojoje ir Tartu, ir jo posūkis į socializmą).
Šiame apsakyme atsispindi J. Biliūno siekis įveikti savo ir kitų žmonių kančias, kurias pateisina religinis tikėjimas. Pagrindinis veikėjas, atmetęs metafiziką, vaizduojamas kaip šviesos nešėjas, prisiimantis bausmę. Jis kalba apie „žmonių laimę“, kurią „slepiate gilmėj savo nuvergtos ypatos nuo jūsų pačių akių“. Šiame tekste išreiškiama prometėjizmo emblemika, akcentuojanti individualumo svarbą.
J. Biliūno įsitraukimas į socialistų veiklą įprasmina jo pasaulėžvalgos motyvacijas ir filosofines potekstes. Socialdemokratų spaudai skirtoje 1902-1903 m. publicistikoje J. Biliūnas rašė: „Kas myli žmones, tas myli ir Dievą“ (kurs. mano - M. Š.). Šie potekstiniai filosofiniai ieškojimai atsispindi ir 1904 m. pabaigos-1905 m. Ciūriche parašytame „Laimės žiburyje“.
Jono Biliūno pasaulėžiūros lūžis ir prometėjizmo interpretacijos
Literatūrologijoje aptariamas J. Biliūno pasaulėžiūros lūžis, įvykęs 1904 m. pabaigoje. Tuo metu kūrybinis J. Biliūno procesas įgauna naujų bruožų, kurie fragmentiškai atsispindi novelėje „Ant Uetlibergo giedra!“. Čia autorius kalba apie „šešėlius“ ir savo ligotą savijautą, tačiau kartu išreiškia išsilaisvinimą ir džiaugsmą, pasiekus vienišas, save įveikęs žmogus.
Novelėje galima įžvelgti užkeikto miesto viziją, kuri verčia suklusti: taip J. Biliūnas užkoduoja sociumo išlaisvinimo viziją. Tekste atsiranda nuorodos į „stebuklingo išlaisvinimo“ naratyvą, kuris vėliau išplėtojamas „Laimės žiburyje“. Tai - aiškinančių mitų atšvaitas, kuriame svarbiausias vaidmuo tenka šviesai ir stebuklingam žiburiui.
Taip pat skaitykite: Suvokimo reikšmė
Lenkų literatūrologas J. Smulskis teigia, kad J. Biliūnas pasitelkdamas prometėjiškąją mitopoetiką išreiškė žmogaus dvasios augimą. „Laimės žiburyje“ atskleidžiami skirtingi kultūros augimo etapai, kuriuos J. Biliūnas personifikuoja pasakotojo lūpomis. Kūrinio kulminacija - žodžių „Žmonių laimė“ perskaitymas, kuris suvokiamas kaip vidinis kiekvieno asmenybės išbandymas.
Kalną supantys akmenys yra mirusių „išganytojų kūnai“, o tai atspindi prometėjiškąją teleologiją, paremtą pasišventimu ir aukų sąskaita. Tačiau ši J. Biliūno vizija nėra racionali, švietėjiška humanistinė etika, bet greičiau filosofo S. Kierkegaard'o egzistencinės filosofijos tėkmės, kurios rėmėsi S. Kierkegaard'o idėjomis.
"Liūdna pasaka" kaip moderni prometėjizmo interpretacija
Analizuojant J. Biliūno prometėjiškosios savivokos raidą, svarbu atkreipti dėmesį į jo kūrybinių tekstų citavimo atvejus. Pavyzdžiui, J. Biliūnas susiejo tris 1905 m. kūrinius - „Sapnus“, „Keliu“ ir „Nemunu“, o „Kūdikystės sapnai“ cituojami 1907 m. parašytoje „Liūdnoje pasakoje“.
„Liūdna pasaka“ pratęsia „Laimės žiburio“ siužetą, kalbėdama apie kovą už išsilaisvinimą. Novelėje „Ant Uetlibergo giedra!“ autorius kalba apie savo negalią ir ribotumą, tačiau kartu išreiškia vidinę poetinę J. Biliūno ekstazę, pasiekus Uetlibergo kalną.
„Liūdnos pasakos“ pasakotojas apibūdinamas kaip „ypatingas“ žmogus, atskleidžiantis žmogaus atskirą vidinį individualumą, jo „ypatą“. Tačiau šis „ypatingumas“ kartu reiškia atskirtį ir vienišumą. Juozapotos dejavimo garsui „nėra raidžių“, o tai simbolizuoja kančią, kuri perrašoma visiškai nauju kodu.
J. Biliūno kalba apie 1863 m. sukilimą įgauna universalų, prometėjiškąjį lygmenį. Tačiau kartu atsiranda ir tragizmo kodas, artimesnis ne romantinei, o modernistinei prometėjizmo versijai. L. Donskis teigia, kad J. Biliūno žvilgsnis atitinka tai, ką L. Trillingas vadina „autoironijos, kuri ribojasi su beprotybe ir mirtimi“.
„Liūdna pasaka“ užbaigiama neužgydomos žaizdos ženklu, atspindinčiu modernistinei sąmonei būdingą paradoksą: išlaisvinto individo kančios autonomiją. Taigi, romantinio, revoliucinio prometėjizmo pasaulėvoka J. Biliūno kūryboje transformuojasi į egzistencinę, individualią patirtį, kurioje susipina maištas, auka ir neišvengiama kančia.
tags: #suvokimas #is #mito #prometejas