Sveikatos psichologijos apžvalga: nuo teorinių pagrindų iki praktinio pritaikymo

Įvadas

Sveikatos psichologija yra sparčiai besivystanti psichologijos šaka, nagrinėjanti psichologinių procesų įtaką sveikatai, ligoms ir sveikatos priežiūrai. Ši tarpdisciplininė sritis apima platų spektrą temų, nuo ligos ir sveikatos sampratos iki sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius sveikatos psichologijos aspektus, remiantis įvairiais šaltiniais ir tyrimais.

Psichologija kaip mokslas apie psichiką

Psichologija yra mokslas, tiriantis psichiką ir jos reiškinius. Šie reiškiniai apima:

• Emocijas ir jausmus: tai yra betarpiški santykiai su tikrove arba jos atspindžiai, pasireiškiantys tam tikrais išgyvenimais.
• Jutimus: tai yra penki pagrindiniai jutimai (regėjimas, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas).
• Suvokimą: tai yra unikalus žmogaus tikrovės interpretavimo procesas.
• Kalba ir mąstymas: mąstymas yra turimos informacijos pertvarkymas.
• Vaizduotė: tai yra naujų vaizdinių sudarymas.
• Dėmesys: tai yra sąmonės sutelkimas į tam tikrą objektą ar veiksmą.
• Atmintis: tai yra informacijos įsiminimas, laikymas ir atgaminimas. Ji skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį.

Psichologija siekia atsakyti į įvairius klausimus, pavyzdžiui: kodėl žmogus susirgo? Kaip nustatyti intelekto koeficientą (IQ)? Kaip pasiekti visiško susikaupimo skaitant filosofinę literatūrą? Kodėl sportininkai varžybų metu pasiekia blogesnių rezultatų nei treniruočių metu?

Sąmonė, pasąmonė ir savimonė

Psichika apima tris pagrindines sritis:

1. Sąmonė: tai yra suvokimas apie save ir aplinką.
2. Pasąmonė: tai yra reiškiniai, apie kurių vyksmą žmogus nežino arba žino labai neapibrėžtai. Tai apima sapnus, hipnozę, automatizmus (vaikščiojimas, kalba, kvėpavimas) ir instinktyvius potraukius (valgyti, mylėtis).
3. Savimonė: tai yra savęs paties, asmenybės su aplinka atspindėjimas ir savo „Aš“ pažinimas.

Psichiniai reiškiniai: procesai, būsenos ir savybės

Psichiniai reiškiniai skiriasi pastovumu ir savo vaidmeniu gyvenime:

Taip pat skaitykite: Sveikatos psichologija pasaulyje

1. Psichiniai procesai: tai yra dinamiški, dažnai besikeičiantys psichiniai reiškiniai, kurie susidaro veikiant išoriniams arba vidiniams dirginimams ir išnyksta jiems nutrūkus. Pavyzdžiui, skausmo pojūtis.
2. Psichinės būsenos: tai yra ne visai pastovūs reiškiniai, apibūdinantys tam tikrų psichinių procesų funkcines ypatybes, pavyzdžiui, darbinga nuotaika, įkvėpimas, įtampa.
3. Psichinės savybės: tai yra reliatyviai pastovūs reiškiniai, besikartojantys atskirų individų santykiuose su tikrove ir nepriklausomi nuo dirginimų, pavyzdžiui, žmogaus būdas, charakterio bruožai, jautrumas, darbštumas.

Pagrindinės psichologijos kryptys

Psichologija, kaip mokslas, vystėsi per įvairias kryptis, kurios skirtingai aiškino psichikos funkcijas ir žmogaus elgesį:

1. Struktūralizmas: Wilhelmas Wundtas ir jo pasekėjai grindė psichologiją moksline prasme, naudodami eksperimentus. Jie taikė introspekciją - metodą, kai apmokyti asmenys aprašydavo savo sąmonės patirtį reaguodami į tam tikrus stimulus.
2. Funkcionalizmas: Williamas Jamesas ir Herbertas Spenceris teigė, kad psichologija padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Jie sukūrė pirmuosius intelekto testus (Alfredas Binet) ir padėjo pagrindus pedagoginei psichologijai.
3. Biheviorizmas: Johnas Watsonas ir Edwardas Thorndike'as teigė, kad sąmonė negali būti tyrimo objektas, todėl reikia tirti elgesį.
4. Geštalt psichologija: Maxas Wertheimeris, Kurtas Koffka ir Wolfgangas Köhleris pabrėžė suvokimo visumą ir teigė, kad žmogus suvokia pasaulį kaip organizuotą visumą, o ne atskirų elementų rinkinį.
5. Psichoanalizė: Sigmundas Freudas teigė, kad asmenybės pagrindą sudaro Id (nesąmoninga), Ego (pasąmoninė) ir Superego (sąmoninga). Jis teigė, kad žmogaus elgesį motyvuoja seksualiniai ir agresijos impulsai, o asmenybės problemas kuria išstumti vaikystės konfliktai. Freudas išskyrė kelias seksualinės raidos fazes: oralinę (nuo gimimo iki 1 metų), analinę (1-2,5 metų), falinę (2-5 metų), latentinę (5-6 metų iki paauglystės) ir genitalinę (nuo paauglystės iki).
6. Neopsichoanalizė: Alfredas Adleris, Carlas Jungas ir Karen Horney atsiskyrė nuo Freudo ir sukūrė savo teorijas. Adleris sukūrė individualiosios psichologijos mokyklą ir akcentavo pozityvią žmogaus prigimtį, teigdamas, kad vaikystėje kiekvienas žmogus formuoja unikalų gyvenimo stilių, kuris metams bėgant mažai kinta. Jungas aiškino, kad žmogaus elgesį lemia bendra psichinė energija, kolektyvinė ir individualioji pasąmonė bei sąmonė. Horney teigė, kad žmogaus elgesį lemia aplinka.
7. Biheviorizmas (toliau): Edwardas Titcheneris, Thorndike'as ir Albertas Bandura teigė, kad žmogus yra aplinkos produktas ir kūrėjas. Jie teigė, kad žmogaus elgesys yra išmokstamas, o problemos kyla dėl blogo išmokimo. Elgesį galima taisyti pastiprinimo ir imitacijos būdu.
8. Kognityvinė psichologija: Albertas Ellis ir kiti teigė, kad žmogus gimsta su tendencija mąstyti ne tik racionaliai, bet ir iškreiptai. Gyvenimo problemas kuria neteisingi įsitikinimai, o normaliai elgtis išmokstama taisant mąstymą ir sprendimus (Mintis → Emocija → Elgesys).
9. Humanistinė psichologija: Carlas Rogersas akcentavo pozityvią žmogaus prigimtį, siekį tapti pilnaverčiu. Problemos kyla išstumiant tam tikras mintis ir jausmus iš sąmonės lauko ir iškraipant patyrimo vertinimus. Psichinės sveikatos pagrindą sudaro atitikimas tarp realaus ir idealaus „Aš“, pasiekiamas realizuojant savo asmenybės potencialą, siekiant geriau pažinti save ir būti spontaniškam. Gyvenimas suprantamas kaip brendimo ir būties procesas, o žmogus - kaip aktyvi ir kūrybiška esybė. Normali asmenybės raida siejama su kiekvieno žmogaus unikalumu.

Poreikiai ir motyvacija

Tam tikro poreikio patenkinimas iškelia tam tikrus jo patenkinimo motyvus, kurie kreipia elgesį į tam tikrą tikslą. Poreikis → Motyvai → Elgesys → Tikslas. Pasiekus tikslą, kyla naujas poreikis ir ratas sukasi iš naujo. Pseudomotyvai šiuo metu tam tikro elgesio neišjudina, bet gali suveikti atsiradus tam tikroms sąlygoms.

Poreikių klasifikacija

Poreikiai gali būti klasifikuojami įvairiais būdais:

1. Biologiniai: tai yra poreikiai, būtini išgyvenimui (valgyti, gerti, miegoti).
2. Socialiniai: tai yra poreikiai, susiję su bendravimu ir priklausymu grupei.
3. Biosocialiniai: tai yra biologinių poreikių socialinis padarinys.

Maslow poreikių hierarchija

Abrahamas Maslow sukūrė poreikių hierarchiją, kuri parodo, kaip poreikiai veikia žmogaus elgesį. Ši hierarchija susideda iš:

1. Fiziologinių poreikių: tai yra pagrindiniai poreikiai, būtini išgyvenimui (maistas, vanduo, miegas).
2. Saugumo poreikių: tai yra poreikiai jaustis saugiam ir apsaugotam (darbas, namai, pinigai).
3. Socialinių poreikių: tai yra poreikiai bendrauti, turėti draugų ir būti mylimam.
4. Pagarbos poreikių: tai yra poreikiai būti gerbiamam ir pripažintam.
5. Savirealizacijos poreikių: tai yra poreikiai realizuoti savo potencialą ir tapti tuo, kuo norima būti.

Kad siekti kito poreikio, prieš tai esantį reikia patenkinti bent minimaliai.

Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos

Motyvų kova ir kognityvinis disonansas

Žmogus gali patirti vidinių prieštaravimų, kai susiduria su pasirinkimu tarp dviejų vienodai reikšmingų tikslų - tai vadinama motyvų kova. Kognityvinis disonansas atsiranda po sprendimo priėmimo, kai alternatyva įgyja didesnį svorį, atsiranda socialinis palaikymas arba priverstinis sutikimas.

Temperamentas

Temperamentas yra įgimta asmenybės savybė, apibūdinanti emocinio reagavimo intensyvumą, greitį ir trukmę.

Temperamento tipai

Yra kelios temperamento teorijos:

1. Hipokrato teorija: skirsto žmones į keturis tipus: sangvinikas, cholerikas, flegmatikas ir melancholikas. Šis skirstymas grindžiamas vyraujančiu skysčiu organizme: sangvinikui - kraujas, cholerikui - geltonoji tulžis, melancholikui - juodoji tulžis, flegmatikui - gleivės.
2. Konstitucinė psichologija: Ernstas Kretschmeris ir Williamas Sheldonas siejo temperamentą su kūno sudėjimu.
3. Immanuelio Kanto aiškinimas: Kantas aprašė skirtingus temperamentus.

Temperamento savybės

Temperamento savybės yra pastovios ir nekinta ilgą laiką. Jos pasireiškia ne atsietai, o yra dėsningai tarpusavyje susijusios ir sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą tam tikram tipui. Svarbiausios temperamento savybės:

1. Sensityvumas (jautrumas): sprendžiame iš silpniausių nervinių reakcijų.
2. Reaktyvumas: žmogaus reakcijos stiprumas į išorinius ir vidinius dirgiklius.
3. Aktyvumas: žmogaus polinkis veikti ir keisti aplinką.
4. Emocinis pažeidžiamumas: kaip lengvai žmogus patiria emocijas.
5. Reakcijų tempas: psichinių reakcijų ir procesų greitis.
6. Plastiškumas ir frigidiškumas: kaip lanksčiai ir lengvai žmogus prisitaiko prie išorinio poveikio.

Temperamento tipų charakteristikos

• Cholerikas: būdinga jaudinimo persvara prieš slopinimą, greitai kylančios stiprios ir pastovios emocijos. Emocijų išraiška labai ryški išorėje.
• Sangvinikas: karštas produktyvus veikėjas, bet tik tada, kai yra daug ir įdomių reikalų. Kai jam įdomios veiklos nėra - tingus ir suglebęs. Būdinga pastovi nuotaikų kaita, gyvumas, judrumas, karštumas. Jie greitai ir karštai visko imasi, bet taip pat greitai ir atvėsta. Nelinkę ilgai ir kryptingai veikti.
• Flegmatikas: ramus individas, kurį silpnai veikia išorinė aplinka, retai juokiasi arba pyksta, tas emocijas „perskaityti“ iš viso neįmanoma. Darbe ištvermingi, tačiau dirba be entuziazmo. Būdingos palengva kylančios, silpnos ir trumpalaikės emocinės reakcijos. Vaikai: ramūs, lygių poelgių, nelinkę į bendravimą, į triukšmingus žaidimus. Jie nieko neužkalbina, stengiasi išvengti ir konfliktų.
• Melancholikas: silpni, būdinga jaudinimo ir slopinimo procesų silpnumas, kuris neleidžia pakankamai gerai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Greitai palūžta ir suserga, kai susiduria su sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis. Sunkiai paklūsta disciplinai. Tinkamai tvarkosi tik ypatingomis sąlygomis. Aiškiai slopinamos nervinės veiklos tipas. Iš aplinkos tikisi tik blogiausio. Ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai silpni. Nepakeičiami jautruoliai. Linkę į pastovias, ilgai trunkančias emocijas, bet išorėje to neparodo.

Emocijos

Emocijos yra viena iš svarbiausių komunikacinių priemonių. Jos atlieka šias funkcijas:

Taip pat skaitykite: Apie VPSC nuostatus

1. Komunikacinė: padeda bendrauti su kitais žmonėmis.
2. Reguliacinė: reguliuoja psichinę veiklą, kelia arba slopina psichinį tonusą. Reguliuoja mąstymą, dėmesį, atmintį ir kitus kognityvinius dalykus.
3. Motyvacinė: skatina arba slopina tam tikrą elgesį.

Emocinių būsenų pavyzdžiai

• Afektas: trumpalaikis, stiprus, teigiamas arba neigiamas emocinis išgyvenimas, kurį lydi organizmo išoriniai ar vidiniai pokyčiai.
• Aistra: labai stiprus išgyvenimas, tačiau labiau pastovus, sąmoningesnis ir ramesnis jausmas. Dominuoja visų kitų jausmų atžvilgiu.
• Baimė: kyla susidūrus su pavojumi. Visada turi objektą (konkretų). Būdinga: įtampa, nerimas, susijaudinimas, pakitęs sumanumas. Siejama su nežinia.
• Depresija: liūdnai prislėgta nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu ir psichinio aktyvumo sumažėjimu. Ilgai trunkanti nelaimingumo būsena, kai žmogaus niekas nebedžiugina, dingsta prisirišimas prie mylimų žmonių, kankina bejėgiškumo jausmas, nuolatinis nuovargis, kai kurie kūno funkcijų sutrikimai (nemiga ir pan.).
• Empatija: kito žmogaus emocinės būsenos pajautimas, įsijautimas į jo emocinius išgyvenimus, poreikius, tarsi persikėlimas vaizduotėje į jo pasaulio supratimą. Empatija susideda iš trijų komponentų: 1) emocinis, atspindintis kito žmogaus jausmus, jo motorinėmis funkcijomis; 2) kognityvinis, sugebėjimas palyginti, ieškoti analogijų; 3) predikcinis, numatantis žmogaus išgyvenimus.
• Frustracija: psichinė būsena, sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus manymu neįveikiamų sunkumų ir kliūčių, atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant problemas (aukščiausia streso forma).
• Nerimas: būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, įtampos ar nelaimės. Atsiradimo priežastys panašios į baimės (kyla susidūrus su pavojumi), bet konkretaus objekto dažnai nežinome. Nerimas pasireiškia trimis lygiais: 1) neuroendokrininis, kai kinta hormonų (adrenalino ir epinefrino) santykis organizme; 2) psichinis, nerimo objektas gali būti įsisąmonintas ir ne.
• Nuotaika: sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip teigiamas ar neigiamas žmogaus veiklos fonas, kuriame pasireiškia daugiau ar mažiau ryškūs, atskiri išgyvenimai. Priklauso nuo: sąlygoja reikšmingi įvykiai, žmonės; savijauta; narkotikai, alkoholis, vaistai, saldainiai.
• Stresas: ilgai trunkanti, stipraus nerimo ir įtampos būsena. Priežasčių daug (dažniausia tam tikri ekstremalūs pokyčiai). Fiziologinis stresas gali būti sukeltas maisto, šalčio, karščio, ligos.

Pagrindinės emocijos

Pagrindinės emocijos yra:

1. Džiaugsmas
2. Liūdesys
3. Pyktis
4. Baimė
5. Nuostaba
6. Pasibjaurėjimas
7. Gėda

Jos yra visų kitų emocinių būsenų sudėtinės dalys.

Stresas ir jo įveikimas

Hans Selye laikomas streso teorijos tėvu. 1936 m. jis pirmasis išsamiai aprašė stresą ir apibūdino streso įtaką organizmui bendru adaptaciniu sindromu, bendrų stresorių poveikį. Kūnas patiria tris fazes:

1. Aliarmo fazė: stresui paveikus organizmas turi kovoti arba bėgti, kinta visi jo parametrai, fiziologiniai poveikiai - nesugebėjęs kovoti žūna.
2. Rezistencijos fazė: nerimo požymiai išnyksta ir pasipriešinimas pakyla aukščiau normalaus, jei stresorius nepašalinamas, lygis nenukrenta, išnykus - organizmas grįžta į normalią veiklą.
3. Išsekimo fazė: jei stresorius stiprus - kyla nerimo požymiai ir leidžiasi kreivė, adaptacinės jėgos senka ir organizmas nebesusidoroja.

Streso įveikimo būdai

1. Problemos sprendimas: aktyviai ieškoti būdų pašalinti streso šaltinį.
2. Emocijų reguliavimas: stengtis valdyti savo emocijas ir sumažinti neigiamą streso poveikį.
3. Socialinė parama: kreiptis į kitus žmones pagalbos ir paramos.
4. Racionalus laiko paskirstymas: planuoti savo laiką ir prioritetus.
5. Fizinis aktyvumas: sportuoti ir reguliariai mankštintis.
6. Sveika mityba: valgyti sveiką ir subalansuotą maistą.
7. Miego higiena: užtikrinti pakankamą miego kiekį.
8. Atsipalaidavimo technikos: praktikuoti meditaciją, jogą ar kitas atsipalaidavimo technikas.

Socialinė psichologija

Socialinė psichologija tiria, kaip žmonių mintys, jausmai ir elgesys yra veikiami kitų žmonių. Tai apima grupių dinamiką, socialinę įtaką ir tarpasmeninius santykius.

Grupių tipai

1. Realios grupės: jų nariai veikia tuo pačiu metu, bendroje erdvėje ir turi kažkokių tarpusavio santykių.
2. Didelės grupės: jose nėra realių tarpusavio kontaktų, nors gali būti realios ir nesąlyginės.
3. Mažos grupės: kurias sudaro nedaug narių, turi daug bendrų tikslų ir tiesioginius kontaktus.

Mažų grupių požymiai

1. Dydis: diada (iš mažiausiai dviejų žmonių), didžiausia 20-30 žmonių, turi tiesioginį kontaktą. Jos skyla į dar mažesnes grupes (mikrogrupes 2-7 žmonės).
2. Savanoriškumas: toje grupėje gali būti kiek nori ir pan.
3. Konformizmas: elgsenos formų, mąstymo būdų, pažiūrų ar vertinimo priėmimas grupei darant tiesioginį arba ne spaudimą.
4. Homogeniškumas.
5. Santykių intymumas: vienas iš pagrindinių mikro grupės požymių.
6. Stabilumas.
7. Grupės savivalda: kiekviena grupė, tai savarankiškas vienetas su lyderiu, taisyklėmis, tačiau autonomija sąlyginė, nes priklauso didesnei grupei ir vadovaujasi aukštesnės instancijos taisyklėmis.

Ypatingos rūšies grupės - klikos

Tai mikrogrupės, neturinčios tikslaus visuomeninio tikslo, padėties visuomenėje, oficialių veikimo taisyklių, tačiau griežtai reglamentuojančių savo narių elgseną, grupės viduje susidariusiais papročiais ir tam tikromis moralės normomis (mafija, sektos, teroristai, kontrabandininkai) - izoliuotos.

Referentinė grupė

Reikšmingiausia asmenybės grupė: kurios vertybės žmogui svarbiausios, į kurią žiūrimą, kai vertini savo padėtį, grupė, kurios nariu žmogus norėtų tapti (ta grupė gali būti menama), ta grupė, kurios vertybės priimtiniausios.

Grupių formavimosi fazės

1. Orientacinė fazė: kas yra kiti, metas skirtas orientuotis grupėje. Santykiai neryžtingi, dažnai laikosi distancijos, tam, kad jaustųsi saugus. Rodo pačias geriausias savo savybes. Linkimas kategorizuoti, vyksta grupės normų užuomazgos. Nesudaro tvirtų grupės ryšių.
2. Kovos dėl valdžios fazė: kur yra mano vieta, grupė susipažįsta, bet kyla įtampa. Grupės nariai kuo nors nepatenkinti. Kyla kryžminė ugnis. Grupę palieka dalis narių ar grasina palikti. Kiekvienas narys turi įtakos, tačiau suabejoja tuo, kas vyko iki šiol, dar kartą tariasi dėl tvarkos, vadovavimo, normos. Kovoja dėl valdžios. Neformalus lyderis atsiranda, apie jį vienijasi koalicija. Kovą formalus lyderis turi pripažinti. Viską dėstyti atvirom kortom.
3. Pasitikėjimo fazė: taip, mes esame drauge. Susitikimais džiaugiamasi, net bijo kažkur nesudalyvauti. Tarpusavy atvirai bendrauja. Generuojamos idėjos, jų daug. Auga pasitikėjimas grupės nariais. Išmokstama vertinti ir toleruoti vienas kitą. Santykių aiškinimasis, smulkūs konfliktai gali kilti. Veiklos rezultatai ne tokie, kokių norima, nes šioje stadijoje svarbiausia - santykiai. Vadovas turi skatinti pasitikėjimą, idėjų įgyvendinimą. Grupė nesugeba priimti naujų narių. Vadovas turi deleguoti atsakomybę.
4. Diferenciacijos fazė: mes esame skirtingi, bet mums reikia kiekvieno mūsų. Nariai vieningi, įvairioje veikloje dalyvauja, noras veikti didelis.

Sveikatos psichologija: teorija ir praktika

Sveikatos psichologija nagrinėja, kaip psichologiniai, elgesio ir kultūriniai veiksniai veikia fizinę sveikatą ir ligas. Sveikatos psichologai siekia suprasti, kaip psichologiniai veiksniai prisideda prie sveikatos ir ligų, ir kaip šias žinias galima panaudoti sveikatos gerinimui.

Pagrindinės sveikatos psichologijos temos

• Ligos ir sveikatos samprata.
• Gyvenimo būdas ir sveikata.
• Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas ir sveikata.
• Asmenybė ir sveikata.
• Streso įtaka sveikatai.
• Ligos patirtis.
• Medicinos personalo ir pacientų sąveika.
• Psichosocialiniai įvairių ligų aspektai.
• Sveikatos stiprinimas ir ligų prevencija.
• Sveikatos politika.

Sveikatos stiprinimas ir ligų prevencija

Sveikatos stiprinimas apima veiksmus, skirtus padidinti žmonių kontrolę dėl savo sveikatos ir pagerinti ją. Tai apima sveikatos mokymą ir švietimą, darbuotojų sveikatos saugą ir stiprinimą, visuomenės sveikatos stiprinimą. Ligų profilaktika apima priemones, skirtas sumažinti ligų riziką ir plitimą. Tai apima sveiką gyvenseną, imunizaciją ir tretinių ligų profilaktiką.

Sveikatos reformos ir sveikatos politika

Sveikatos reformos rezultatai vertinami pagal tai, kaip paisoma sveikatos politikos principų ir kokią įtaką jie turi gyventojų sveikatai. Lietuvoje nuo pat sveikatos reformos pradžios vienas pagrindinių sveikatos sistemos pertvarkos siekinių buvo aktyvi sveikatos politika.

tags: #sveikatos #psichologijos #konspektas