Psichoanalizė, kaip psichikos struktūros, dinamikos ir asmenybės teorija bei psichoterapijos sistema, remiasi požiūriu, kad žmogaus asmenybę ir nuostatas formuoja ne tik genetiniai ir fiziniai veiksniai, bet ir ankstyvieji santykiai su tėvais, seksualumas, meilė, neapykanta, praradimai ar išsiskyrimai. Psichiniai reiškiniai psichoanalizėje nagrinėjami keliais aspektais: topografiniu, dinaminiu, ekonominiu, struktūriniu ir adaptaciniu. Šiame straipsnyje gilinamės į topografinį asmenybės modelį, vieną iš kertinių psichoanalizės teorijos akmenų.
Psichoanalizės Įvadas
Psichoanalizė - tai ne tik psichoterapijos metodas, bet ir išsami teorija apie žmogaus psichikos funkcionavimą. Jos ištakos siekia XIX amžiaus pabaigą, kai austrų gydytojas Sigmundas Freudas pradėjo plėtoti savo revoliucines idėjas. Psichoanalizė pabrėžia pasąmonės svarbą žmogaus elgesiui, jausmams ir mintims.
Kas yra Gelmių Psichologija?
Gelmių psichologija - tai kryptis, tirianti pasąmonėje vykstančius psichikos procesus, lemiančius emocijų sutrikimus, asmenybės raidą bei raišką. Ji pabrėžia nesąmoningų motyvacijų įtaką žmogaus elgesiui, savojo Aš vaidmenį iškilus kokiam nors pavojui. Psichikos sutrikimus priskiria prie asmenybės ligų ir juos aiškina ne tiek pasąmonės konfliktais, kiek psichosomatiniais veiksniais. Gelmių psichologija apima visas psichologijos rūšis, kurios atsižvelgia į žmogaus pasąmonę.
Nors pats konceptas buvo sugalvotas E. Bleulerio, gelmių psichologijos „tėvais“ yra laikomi Froidas, Adleris ir Jungas. Visos gelmių psichologijos mokyklos yra „pastatytos“ ant Froido, Adlerio arba Jungo idėjų (arba visų trijų).
S. Freudo Indėlis
Froidas išvystė pokalbio terapiją, ir išplatino idėją, kad mes pažįstame tik mažą savęs dalį. Mat didžioji mūsų psichikos dalis yra pasąmonė, kurioje slypi nesuvaldomi instinktai. Bazinė Froido idėja buvo ta, kad libido yra seksualinės prigimties energija, kuri tiesiogiai valdo visą žmogaus psichiką. Anot Froido, pasąmonė gali būti vadinama pagrindiniu žmogaus elgesio šaltiniu. Froido krypties analizė vadinama psichoanalize, iš kurios kilo ir kitos psichoterapijos rūšys, kaip pavyzdžiui, psichodinaminė (psichoanalitinė) psichoterapija. Froido pakraipos psichoterapija labiausiai koncentruojasi į vaikystės patyrimus ir santykius su tėvais.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Topografinis Modelis: Sąmonės Lygmenys
Nagrinėjant topografiniu aspektu (topografinis modelis), psichika dalijama į tam tikras sąmoningas sritis: sąmonę, priešsąmonę ir pasąmonę. Šis modelis, sukurtas S. Freudo, padeda suprasti, kaip informacija apdorojama ir saugoma mūsų psichikoje.
- Sąmonė: Susideda iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu. Tai tarsi matoma ledkalnio dalis. Ji susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru metu.
- Priešsąmonė: Susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali spontaniškai ir valingai grįžti į sąmonę. Joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį.
- Pasąmonė: Tai primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų, kurie nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti, talpykla, joje nėra logikos, iškreiptas laikas, erdvė, labiausiai atsiskleidžia sapnuose. Tai didžioji ledkalnio dalis, slypinti po vandeniu - sąmoningai savistabai sunkiai prieinama psichikos dalis.
S. Freudas manė, kad laisvų asociacijų, kaip ir hipnozės dėka, susidariusi minčių grandinė veda į paciento pasąmonę, atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama.
Sąmonė
Sąmonė apima visus tuos dalykus, kuriuos mes suvokiame tuo metu. Tai yra mūsų mintys, jausmai, pojūčiai ir prisiminimai, kurie yra prieinami mūsų dėmesiui. Sąmonė leidžia mums sąmoningai reaguoti į aplinką ir priimti sprendimus.
Priešsąmonė
Priešsąmonė yra tarsi sandėlis, kuriame saugoma informacija, kuri nėra aktyviai suvokiama, bet gali būti lengvai atkurta. Tai apima prisiminimus, žinias ir jausmus, kurie gali būti prisiminti sąmoningai, kai to reikia. Priešsąmonė yra svarbi, nes ji leidžia mums greitai pasiekti reikiamą informaciją ir prisitaikyti prie įvairių situacijų.
Pasąmonė
Pasąmonė yra giliausias ir sunkiausiai pasiekiamas psichikos lygmuo. Jame slypi mūsų primityvūs instinktai, emocijos, neišspręsti konfliktai ir trauminiai prisiminimai, kurie buvo išstumti iš sąmonės. Pasąmonė veikia mūsų elgesį, jausmus ir mintis, nors mes to nesuvokiame. S. Freudas teigė, kad pasąmonė yra "bendrąja psichinio gyvenimo baze", iš kurios išsirutuliojo kitos sistemos. Pagrindiniai pasąmonę sudarantys elementai yra instinktai. Juose glūdi laisvas energijos potencialas, poreikis, verčiantis individą siekti tikslo.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
S. Freudas manė, kad yra du vienas kitampriešingi baziniai instinktai: gyvybės instinktas Eros, kuris lemia malonumo siekimą, gyvybės palaikymą ir naujos gyvybės kūrimą, ir mirties instinktas Tanatos, kuris verčia mus elgtis destruktyviai ir agresyviai. Ryškiausia gyvybės instinkto apraiška yra seksualumas.
Dinaminis Aspektas: Pirminiai ir Antriniai Procesai
Vieni psichiniai reiškiniai siejami su sąmoningomis, kiti - su nesąmoningomis psichikos sritimis: pirminiais ir antriniais procesais.
- Pirminiai procesai: (būdingi nebrandžiam ego) vyksta pagal pasitenkinimo, arba malonumo, principą - neatidėliotinas ir tiesioginis instinktyvių poreikių (pavyzdžiui, lytinio, alkio, troškulio) patenkinimas, įtampos panaikinimas nepaisant aplinkos, jei poreikio objekto tuo metu nėra, randamas realus arba įsivaizduojamas jo pakaitalas (pavyzdžiui, alkanas vaikas čiulpia pirštą, sapnuoja maistą).
- Antriniai procesai: (būdingi brandžiam ego ir klostosi iš pirminių procesų) yra netiesioginis instinktyvių poreikių tenkinimas, aplinkos reikalavimų pažinimas verčia prisitaikyti prie jų, atidėti malonumo realizavimą.
Struktūrinis Modelis: Id, Ego ir Superego
S. Freudas sukūrė ne tik topografinį, bet ir struktūrinį asmenybės modelį, kuris apima tris pagrindines psichikos struktūras: Id (arba Aš), Ego (Aš) ir Superego (Virš-Aš).
- Id (lot. - tai): Seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Šis darinys maždaug atitinka pasąmonę. Id apima įgimtus ir paveldėtus psichikos bruožus, tai tarsi instinktų energijos rezervuaras, iš kurio aprūpinamos kitos sritys. Pasak Freudo, Id neturi vidinės struktūros, yra chaotiškas ir veikia iracionaliai. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: jei nevaržytų tikrovė, nedelsiant būtų siekiama pasitenkinimo ignoruojant aplinkos reikalavimus, visuomenės normas.
- Ego (lot. - aš): Sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Tai psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti Id norus, atsižvelgiant į išorinio pasaulio apribojimus ir visuomenės reikalavimus. Ego veikia pagal realybės principą, kurio tikslas - organizmo išsaugojimas, atidedant poreikių patenkinimą iki momento, kai bus rasta galimybė juos patenkinti, t.y. prisiderinant prie socialinių apribojimų ir sąžinės. Ego remiasi loginiu mąstymu ir įgūdžiais.
- Superego (lot. - aukštesnysis aš): Viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais. Tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Tai tarsi visuomenės sukurta atsvara id. Už blogus, amoralius veiksmus superego baudžia (sąžinės graužatis), už moralius - skatina (pasididžiavimas).
Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus.
Gynybos Mechanizmai
Kai ego bijo nebesuvaldyti vidinio karo tarp id ir superego, kyla nerimas, kuris kaip sakė Freudas, yra užmokestis civilizacijai. Tam, kad apsiginti nuo pastovios įtampos, ego naudoja gynybos mechanizmus. Gynybos mechanizmų pagalba nerimas sumažinamas arba nukreipiamas kitur, tačiau iškreipiama ir tikrovė.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
- Išstūmimas: Kankinančių minčių ir jausmų pašalinimas iš sąmonės. Po išstūmimo asmuo nesuvokia jo nerimą sukeliančių konfliktų, neatsimena traumuojančių įvykių.
- Projekcija: Savo negatyvių, nepriimtinų minčių, jausmų ir elgesio priskyrimas kitiems žmonėms ar aplinkai.
- Perkėlimas: Neigiamų jausmų, kurių nėra galimybės išreikšti juos sukėlusiam objektui, nukreipimas į kitą, mažiau pavojingą objektą: žmogų, daiktą ar save.
- Sublimacija: Id impulsų pakeitimas taip, kad juos būtų galima patenkinti socialiai priimtinu būdu.
Psichoanalizės Taikymas ir Kritika
Psichoanalizė yra ilgalaikis intensyvus gydymas, kurio tikslas - ne tik šalinti simptomus ir koreguoti problemas keliantį elgesį, bet ir išaiškinti to simptomo atsiradimo priežastis, neleisti joms vėl kilti, suprasti žmogaus elgesio motyvus, neįsisąmonintus (glūdinčius pasąmonėje) jausmus, mintis ir skatinti žmogaus asmenybės pokyčius.
Psichoanalizė leidžia atskleisti žmogaus pasąmonės pasaulį ir suvokti jo įtaką kasdieniam gyvenimui ir išmoko žmogų patį save analizuoti. Psichoanalizėje reikia, kad tarp paciento ir psichoanalitiko užsimegztų ryšys, padedantis įsiskverbti į giliausius žmogaus vidinio pasaulio klodus.
Nors psichoanalizė padarė didelę įtaką psichologijai ir psichoterapijai, ji taip pat susilaukė kritikos dėl savo subjektyvumo, sunkumo patikrinti empiriniais metodais ir pernelyg didelio dėmesio seksualumui. Vis dėlto, psichoanalizė išlieka svarbiu teoriniu ir praktiniu įrankiu, padedančiu suprasti žmogaus psichikos sudėtingumą.
tags: #tapografinis #asmenybes #modelis